Aš parvažiuoju į savo pavargusį provincijos miestą ir sutinku bičiulį dailininką. Jis lieja akvareles. Lieja ir lieja. Turi savo liejyklą. Ten jį pažįsta visi – ir moterys, ir žvirbliai. Geriam su Benu kavą kafeterijoje: tenykščiai vadina ją „Beždžionine“. Kitados, mat, čia stovėjo didžiulė palmė ir vienas toks įkaušėlis bandė į ją įlipti. Kavą mudu tegėrėm ir šnekučiavom pusbalsiu. Svaigiųjų gėrimų aš jau kuris laikas nebesiurbiu. Bet vis zvimbia Vaižganto žodžiai: „Kas mylėjo ir nebemyli, tas nebemylės! Kas gėrė ir nebegeria, tas gers!“ Ir šit, pasirodo, kad ir tas mano bičiulis Benas, dailininkas tas, yra davęs miestui įžadus, kurie siejasi su pačia gamta: kol Nemune nepajudės ledai, Benas – nė lašo!
       Priešpiet važiuodamas tiltu per Nemuną, tuo garsiuoju Kaniūkų tiltu, kur dar prieš karą nuo šlaito nuriedėjo sunkvežimis su visu klajojančiu cirku, savo akimis mačiau: stovi dar Nemunas! Stovi upių tėvelis sukaustytas, pasišiaušęs susigrūdusių lyčių keteromis. Juodos properšos tik stiprino įspūdį – stovi! Jau pabrinkę juodalksniai, besniegiai krantai, bet upė po ledu. Ketvirta jau tokia žiema iš eilės – ar juokas? Tropikėja Lietuva? Gal jau tikrai ims palmės augti, o tada... ir beždžionės, ir krokodilai... Pagyvensim, pamatysim!
       Benas jau žiojosi kažką sakyti, bet čia įlėkė suplukęs sumuręs vyrutis, stvėrė Beną už rankovės ir susuko:
       – Benai, čia tu!? Ledai pajudėjo!
       Ir nelaukęs atsako šoko prie bufeto, nupirko tris didelius stiklelius karčiosios – sau, Benui ir man. Aš papurčiau galvą. Benas irgi pakratė savo auksines garbanas ir sunėrė talentingas rankas ant slėpsnų – ne. Liūdnas buvo jo žvilgsnis, prigesęs. Jis net nešyptelėjo. Ir dar kartą papurtė galvą:ne. Tada tas vyrutis užsivertė visus tris stiklelius iš eilės, nusibraukė lūpas ir išėjo sau.
       Vėliau mudu su Benu ėjome per sutemusį miestą ir prie kiekvienos balos kiekvienas sutiktasis šaukė: Ei, Benai! Girdėjai? Ledai pajudėjo!
       Bet jis tik purtė galvą: ne. Ne ir ne. Kažkodėl pagalvojau, kad po kiekvieno tokio papurtymo ant nuo minčių sutinusios Beno galvos atsiranda 67 žili plaukai. O gal ir 78. Kas čia suskaičiuos.
       Tą vakarą mieste atidarė naują Menų mokyklą. Mudu užsukom ir ten. Mus sodino už stalo, sakė: gerkit, valgykit. Ledai pajudėjo. Benas suvalgė tris sumuštinius su rūkyta dešra ir vieną su žuvimi. Išgėrė puodelį arbatos – „Čiaj baichovyj Nr.300“. Aš vis rūkiau ir dūsavau. O buvo ten net retų gėrimų – vienas melsvas kaip Berlyno Žydruma, dažas toks. Tačiau jie man nerūpėjo, o ir Benui ne. Nors Nemunas pasielgė išties kiauliškai – nelaukė nė pavasario, neiškentė ir pratrūko. Paplūdo tirštu ižu. Kai kam toksai ižas panašus į vandens lelijas, kitiems jis primena pelėsius ant raugintų agurkų statinaitės paviršiaus. Bet ne tai svarbu. Tai kas svarbu? Benas tylėjo. Net garbanų nebepurtė.
       Tada puoton užsuko Geras Girtas Žmogus. Toks surukusiu veidu ir pilkesnis už paupio rūką. Išgėrė jis vieną stiklelį, paskui antrą ir trečią. Tada užsirūkė, atsikrenkštė ir išgėrė ketvirtą, penktą ir šeštą. Išgėręs septintą, aštuntą ir devintą, jis atsistojo, susvyravo ir mostelėjęs ranka išėjo sau. Tik tada pažinau, kad čia tas pats vyrutis pranešęs Benui apie pajudėjusius ledus. Geras vyras! – garsiai pasakė Benas. Kiti tylėjo. Vėjas nuščiuvo, drėgnas ir šiltas nakties oras slūgsojo pušų šakose. Tokią naktį, pagalvojau, Nemunas išneš visus ledus ir jau niekad nebeužšals. Ką tu mąstai, Benai? – paklausiau. A, nieko, atsakė jis, nieko! Kaži, kur jis nuėjo? Kas jis? – nustebau. Na jis, tas, kuris išlenkė devynis stiklelius kuris numojo ranka ir išėjo. Kaži, kur jis dabar? Oi, Benai pasakiau, tik tu nebijok, girto velnias neima. Baik!
       Mudu pasukom prie Nemuno. Naktį stovėjom prie Nemuno. Ledai dar plaukė, bet jau nebesitrynė kits į kitą. Nečežėjo lytys. O kai Nemunas tik pajuda, koks grumėjimas kyla! Dar vaikystėje keldavom naktį ir lėkdavom pažiūrėti – Nemunas pajudėjo!
       Dvidešimt šešis kartus tą vakarą skelbė miestas Benui apie naujausius įvykius Nemune. Bent devynis kartus priminė jam įžadą ir kvietė išgerti. O jis kaip mažas vaikas – ne! Kaip mažas? Gal kaip didis liūdėtojas? Kaži, ar jis tąvakar ką nors nujautė? Toks nusiminęs vis atrodė. Taip keistai šypsojo. Tai tik dabar taip atrodo: keistai! Nė velnio nekeistai!
       Juk rytą sužinojom: tas vyras, tas Geras Girtas Žmogus, kuris numojo į pasaulį ranka ir išėjo netaręs nė žodžio, kuris niekam nebuvo davęs jokių įžadų, tas pilkas kaip rūkas vyras naktį parkrito parke prie Angelo ant balto suolo ir numirė. Rado jį nustebusiom akim žvelgiantį į blykštantį pusmėnulį.
       Tokių žiemų kaip ši būta ir anksčiau. Ir aš tokias menu, kaipgi. Po 25–erių metų žmogus beveik nustoja stebėtis gamtos reiškiniais ir laimingais bei nelaimingais atsitikimais. Tačiau Benu aš vis dėlto stebiuosi. Nejau jis kaži ką nujautė? Dabar žilo tiesiog akyse. Net tamsoje buvo matyti. Koks pusmilijonis plaukų tąnakt nubalo. Benas ėmė šviesti kaip... na, gal ir kaip Šiaurės pašvaistė! Nujautė – nenujautė, kas čia dabar žino. Kam čia dabartės labai svarbu. Jis ir pats nežino. Tyli vis.
       Tik, atrodo, kad mano bičiuliui Benui Nemunas jau niekad nebepajudės. Amžinai liks užšalęs, net vidurvasarį. Štai kaip, bičiuliai dausose, bičiuliai smuklėse ir aludėse, draugužiai ant žalio kranto prie margo gamtos stalo... Ir kiti, bičiuliai, bičiuliai...