– Jūsų specialybė? – pasiteiravo manęs Darbo biržoje. Ten, sostinės širdy, Totorių gatvėje. Teiravosi toks malonus pažiūrėti juodbruvas vyriškis su žandenomis ir, pastebėjau, auksiniais dantimis. Ježovas ar Jagminas, nebepamenu.
       – Esmi rašto žmogus, – atsakiau. – Bedarbis dabartės.
       – Ką gi tamsta rašot? – susidomėjo žandenos.
       – Dramas, – paaiškinau. – Apsakymus. Galiu ir eiliuot.
       – Tai ir eiliuokit! – paskatino išminčius. – Eiliuokit!
       – Eilės neturi paklausos, – informavau. – Leidyba merdi. Žinot, aš galiu spausdinti ir mašinėle!
       – Ką jūs sakot! Gerai spausdinai? Akląja?
       – Nee, – kiek sutrikau. – Aš spausdinu... „vanago“ sistema.
       – Kokia, kokia? – nenugirdo jis. – Vanago? Negirdėjau.
       – O, tai labai paprasta! Rodomąjį pirštą virš klaviatūros suku ratu tol, kol pastebėjęs trokštamą spaudos ženklą it vanagas vištą puolu žemyn ir primygu jį taip, kad lape atsispaudžia raidė. Tai vadinasi...
       – Lauk! – užriko jis. – Dink! Marš į cirką!
       – Aš dar moku erdvę sujungti su laiku... galiu skaičiuoti mašinas... kiek jų, pavyzdžiui, per parą prarieda Žaliuoju tiltu... galiu dalyvauti laidotuvėse gedėtoju...
       – Dink iš akių! – užbaubė Ježovas ar Jagminas. – Ir kad tavęs čia daugiau nė kvapo!
       Taip atsidūriau gatvėje. Ten jau tamsavo didelė ir niūri vyrų bei moterų minia. „Kasdien pas dirbtuvės šerkšnotąjį mūrą...“ – nejučia prisiminiau Vaidilos Ainį. Daugiau eiti nebeliko kur: vienas po kito bankrutavo laikraščiai, žurnalai, biuleteniai, žlugo solidžios leidyklos, ant voratinklio siūlo karojo viso negausaus Rašytojų sąjungos aparato likimas.
       Dabar jau kasdien nuo ankstyvo ryto lūkuriuodavau prie Darbo biržos. Drauge su likimo draugais jaučiausi ir smagesnis, ir saugesnis – nelaimė suartina. Gatvei gaudžiant, lietui lyjant, susipažinau su šaltkalviais, farmacininkais, pedagogais, dailidėmis, šoferiais, sekretorėmis mašininkėmis ir t.t. Jie draugiškai tapšnodavo man per pečius, patyrę, jog esu „rašto žmogus“, nejučia ėmė prašinėti mano paslaugų. Visiems ko nors prireikdavo. Vienam užpildyti kokį įmantrų formuliarą, kam sukurpti graudų skundą, kitam pakakdavo paprasto prašymėlio ar pareiškimo. Už šitą triūsą visada gaudavau kad ir nedidelį, bet vis dėlto atlyginimą. Vienas pastatydavo kaušą alaus, antras kyštelėdavo sūrgalį, trečias net rinkiminės dešros gabalą. Mano akcijos dar labiau pakilo, kai minia bedarbių patyrė mane esant dar ir eiliuotoją. Iškart pasipylė skubūs užsakymai – verktinai žmonėms norėjosi parodijų, kupletų, epigramų apie savo buvusius viršininkus, kaimynus, Partiją... Ilgainiui pasidariau, mano galva, visai neprastu satyriku. Necituosiu minėtos produkcijos pavyzdžių, vargu ar jums patiktų. Onega Mažgirdas yra viešai tą mano kūrybą supeikusi, nors Doloresai Lust ir Teresėlei Kazlas patiko!
       Betgi misti reikia. Juk šiandien brandaus leiborizmo laikotarpiu jau niekas nebesistebi, kad kompozitorius šeria kiaules, o europinių dimensijų poetas rūpinasi ruberoidu ir pusplytėmis. Ir aš mitau. Iš plunksnos, vaizdžiai tariant. Nors aplink švietė ir blizgėjo barai, pabai, bistro, restoranai, aš tenkinausi nuošalia, dar neprivatizuota valgyklėle, kur už du litu galėjai prisikirsti visai mielai dienai (nesu toks kvailas, kad visiems skelbčiau, kur ji yra!). Kai kurie žmoneliai, kad ir menką tarnybą gavę, vesdavosi mane į kokią užeigą, ir ta proga man tekdavo ką nors ant greitųjų sudėti – tokiu atveju ką nors džiugaus. Tik tokie atsitikimai būdavo begal reti, kriminalistai pasakytų – netipiški. Klestėt neklestėjau, bet ir nebebadmiriavau. Kai kam tai labai nepatiko. Keliskart mane patykoję prilupo jauni bernai – prikūlė ir liepė dingt nuo Biržos durų, antraip... Tuomet, įsmukęs iš kiemo pusės, dar kartą išdrįsau paklebenti Biržos fiurerio durų rankeną.
       – Galiu kad ir duobkasiu! – riktelėjau nuo slenksčio. Jis pažino mane ir nusikvatojo:
       – Duobkasiu! Tai prestižinė specialybė! Be to... nekaski kitam duobės... Lauk!
       Ir vėlekos gatvė, ruduo, darganos, sloga, nežinia... Bandžiau valyti trumpam stabtelėjusių mašinėlių langus, bet vaikigaliai apmėtė mane akmenimis... vos išnešiau kailį.
       Galop pasikabinau ant krūtinės faneros lakštą. Jame buvo parašyta: „Esu žinomas rašto žmogus. Už nedidelį atlygį ar vakarienę galiu sudėti odę, ditirambą, sonetą etc.“ Atsistojau prie Centrinio pašto ir stypsojau taip su tuo fanergaliu. Praeiviai tik šypsojo ir kraipė galvas. Keli žinomi poetai ir net vienas nevykėlis prozininkas eidami prošal niekinamai spjovė mano pusėn. Kas jiem, sotiem grynuoju menu! Buvau jau besviedžiąs savo iškabą šalin ir beeinąs savo keliais, tik šit prie manęs priėjo toks gerai įmitęs kailiniuotas ponas (į tą laiką ir pasnigti spėjo!) ir kreipėsi į mane:
       – Klausyk, bėdžiau! O mano biografiją galėtum sudėti?
       – Žinoma! – iškart sutikau. Jis parsivedė mane į savo rūmus, išmaudė vonioj, išdezinfekavo, sočiai pavalgydino, pastatė butelį armanjako ir tris savaites pasakojo man savo gyvenimą nuo kūdikystės iki nūdienos. Visą tą laiką aš gyvenau kaip koks premjeras ar bankininkas. Ir ko tik neprisiklausiau! Kaip mano herojus ganė bandą, mokėsi, kovojo prieš miškinius... Kaip Partija patikėjo jam atsakingas pareigas. Paskum dar atsakingesnes. Bet jis tikėjęs tik Lietuva. Audęs planą išvyti okupantus, priešinęsis iš visų galių. O, kiek jis pažinojęs garsių vyrų! Ir moterų, aišku. Su Sniečkum gėręs, Furcevai ranką bučiavęs. Parodė man visus savo medalius, diplomus, raštus. Aš viską rūpestingai užrašinėjau į savo bloknotą, bosas, rodos, buvo patenkintas. Galop tarė:
       – Kitką prikursi pats, jasna? Tik nebandyk apgauti – sprandą nusuksiu. Mūsų rankos dar ilgos!
       Dar ko! – linktelėjau. Ko čia nesuprast.
       Jis užleido man savo kabinetą, ir aš tyliai plušau prie neeilinės biografijos. Ištisą pusmetį. Mat jis pageidavo solidžios apimties – pusės tūkst. puslapių.
       O paskui... Paskui vieną audringą naktį su visu rankraščiu pasprukau pro orlaidę ir lietvamzdžiu nusileidęs žemėn nukūriau kaip kiškutis.
       Girdėjau, jis manęs po šiai dienai ieško, duodasi. Už mano galvą žada 100 000 rupijų ir žvairos dukters ranką. O aš juk išties surinkau labai vertingos medžiagos. Netrukus rengiuosi pateikt kuriai nors dar gyvai leidyklai unikalų rankraštį. Prašom kreiptis. Tik, žinoma, per kokį laikraštį, bus geriau visiems. Kai sužinosit to vyro pavardę, jum akutės ant kaktos iššoks.

 

 

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.