Robertas Kundrotas, Algimantas Lyva. Ištraukos iš romano „KRAKAS IR NEKRAKAS“ (2006) 2

VAIRUOTOJAS

       Tą atmintiną ir amžiną 2004 metų gegužės 1 dienos vakarą Paulius Krakas stovėjo Europos aikštėje, šalia dangoraižių, grožėjosi nemokamo koncerto spalvomis, stebėjosi pakitusiu dainų stiliumi, mąstė apie popso evoliuciją ar nuopuolį, išgėrė gurkšnį alaus, kuriuo pavaišino poetas Stabulis, suvalgė kritikės Rašalytės spurgą ir sotus, laimingas, pailsėjęs dairėsi į ateitį, kuri turėjo nušvisti it kaitri lemputė. Begalybė lempučių žibėjo visame mieste, valstybėje.
       Lietuva nusprendė apšviesti Europą.
       – Jeigu būčiau palydovas, – svarstė Krakas, – matyčiau ryškią šviesą, stebėčiau elektrinę akciją, pakilęs aukštai virš trivialios kasdienybės, o dabar noriu pamiršti labdaros aklavietę, kūrybos beprasmiškumą. Kur per šventes tūno troleibusas? Jis turbūt niekada nesustoja. Saugau žvilgsnį, ne langą, gaudau stiklą veide, po kauke rūgštus dangus, siera, degu be vėjo, įkvepiu rugius.

Skrenda akys virš kelmų, gimusių medžiais, dar rymo tikrovė, laukia tikro veiksmo pastangų.
			Mieste plinta
nematomi žodžiai, kuriuos girdi ir supranta tik poetai. Iš kalavijo meduolio ir žaibų tamsos gimsta greitos vėjo mintys.
	Ant prekystalio pyrago veidas,
		spalvotose dėžutėse brangūs
sapnai ir viena klinikinė klaida.
		Vanduo neprašo naujo skonio,
niekas neperka krentančių snaigių ir
				šalto lietaus.
		Laikas stovi už nugaros, pasirengęs
smogti į galvą mediniu kuolu.
			Gyvas nori eiti anapus,
išlikti iki mėnulio užtemimo savimi.
			Laisvas turi siekti
laisvės, vėjas dega baltas žvakes, neįprastai realus debesų miestas.
	Giros stiklinėje ežero vanduo, baltos žodžių
burės.
	Akys skrenda pavėjui.

Paulius net nepajuto, nesuvokė, verbališkai neįvertino visuotinio džiaugsmo, euforijos, garsų ir oficialių pranešimų fonogramų, sintetinių dainų ir fizionomijų. Pagaliau naktis baigėsi. Įkaušę jaunuoliai, žvengiančios merginos, apsikabinusios porelės, policijos sirenos, sausakimši troleibusai, autobusai ir mikrobusai skubėjo namo miegoti. Paulius liko vienas, jis laukė savo ištikimo draugo troleibuso.

Plieninis milžinas atvyksta tiesiai iš svajonių parko,
				kuriame
remontuojami sudužę likimai,
		reanimuojama priblokšta svaja,
taisomos pradurtos idealistinės nuostatos,
		iš aukštų eglių kamienų kalamos
vikrios svajotojų kopėčios,
	pildomi besočiai, kiauri dvasiniai
rezervuarai.
			Neutrali elektros kalba,
praviros durys į kelionės paslaptis,
		būsimų nuopelnų ir žygių daigai,
paini varinių laidų navigacija ir instaliacija,
		oro kamštis prie paskutinės kryžkelės.

       Į troleibusą Paulius įlipo tarsi į savo namus, į vaikystės upę, į pamirštą vilą Nidoje, kai vasara kaista iki deginančios žolės spalvos. Mergina padavė Pauliui gitarą. Tokia pačia jis grojo mokykloje, nors labiau mėgo būgnyti. Poetas prisiminė kietą milicininko bananą, prilipusį prie nugaros, nevykusią, netaisyklingą improvizaciją, nesugebantį į bitlų aukštumas įkopti balsą, šokių sūkurį, vakarinių muzikavimų aktų salėje svaigulį ir susigraudino.
       Po trumpos išvykos į jaunystę Paulius panoro kalbėti, iš naujo pamilti, dar giliau kristi į praeitį, į viešus poezijos skaitymus, poezijos vakarones, šventes, festivalius.
       Burna liko užrakinta, žvilgsnis paklydo erdvėje, mintys neišsakytos, svajos neišsipildžiusios.

Pasaulis pasiilgo šviesos ir meilės.
				Troleibusas laimingas plaukė
gatve, sėkmingai kirto duobes ir šaligatvius.
						Grioviai rijo
telefonų laidus, laidojo slaptus asmeninius pokalbius,
	riaugėjo kanalizacijos vamzdžiais,
		kosėjo į plastmasinius įrenginius.
						Požemis
pasirengė užkąsti ir poetą galutinai palaidoti betoninėje šulinio duobėje.
	Lyrikas visada lieka švarus, jo nesuteršia
auksinis smėlis.
					Troleibuso maršrutai
vengia kompaso krypties,
	aiškių pasaulio šalių,
pogrindžio nadyro,
						tik siekia
azimuto,
	horizonto kreivės,
žvilgsnio
	už apvalaus gaublio sferinio išlinkimo.
					Troleibusą vairuoja
likimo ranka, pasiruošusi
			smalsuoliui išmušti dantis,
pasverti kaukolę,
		ištirti jos kubatūrą ir sumokėti
atlyginimą už praloštą gyvenimą.
				Laikas skubėti už kampo,
už krūmo,
					už iškulto lango,
už scenos riksmų. Paskutinieji pasiruošimai debiutui.
	Klouno viltis skęsta puslitrio erdvėje,
kvailystė uždega rampos šviesas.
		Taip pat dega troleibuso šviesos.

Troleibusas tarnauja tik Pauliui Krakui. Įdomus istorinis sutapimas, nė iš tolo nedvelkiantis istoriniu materializmu.
Paulius pažvelgė į merginą. Nijolė švelniai nusišypsojo. Krakui sudunksėjo širdis, jis kažko būtinai norėjo paklausti, bet pamiršo ko, todėl nusuko akis į langą.

				Už skaidraus
troleibuso lango pradėjo snigti pūkais.
			Balta miesto migla
užmigdė vėlyvus stogų šešėlius ir gatvėmis plukdė šviesų snaigių liūdesį.
		Nešalta, nes sninga rūbais.
						Sniegas – tai
dangus, nukritęs ant žemės.
			Galbūt sniegas – tai vėjo
apsiausto sagos, krentančios ant troleibuso stogo.
						Troleibuse
šilta ir jauku, gera važiuoti su dailia mergina pirmyn nežinoma, nesuvokiama kryptimi.
			Laikas išvysti raudoną balioną,
ryškų, skrendantį kraują,
	lūžusias rankas, atremtas į dangaus akis,
baltą žuvėdrų mirtį,
					medinius žaibus.
		Sunku pabusti be duonos kąsnio
saujoje, išdžiūvusioje gerklėje.
			Skrandis kaip plieninė
Sachara, tvari porceliano spyruoklė, išilginė dryžuota akis, pelenguojanti rakto takoskyrą.
						Oro balionai
			sugrįžta kentėti
paradoksalios žmonijos kančias, užpildo debesų vakuumą
			tyru žemuogių vynu,
taikliu rapyros dūriu pataiko į rakto akį.
				Milžiniškos oro
pūslės skrenda bombarduoti skruzdėlynų
		nevalgomais moliūgais,
	gabena cinko karstus į molingą pajūrį.
				Poilsis vakare be
vakarienės, be norago, be skafandro.
				Tolimi interesai,
pamintos fermerių svajonės, tingus
		provincijos skandalas.
		Stiklainyje
				sukaupta ramybė.

       Paulius prabilo. Jo žodžiai tirpo baltame, judriame tikrovės sniege. Ne veltui sakoma, kad tiesa yra apsnigta.
       – Aš nenoriu daugiau išlipti, noriu likti troleibuse su tavimi. Man nėra kur eiti, namų neturiu. Liko tik troleibusas ir tu. Rodos, kad mes pažįstami amžinybę, kad tu – mano mergina. Su tavimi galiu būti atviras, kalbėti apie viską ir apie nieką, tau nebijau pasakoti širdies paslaptis, kurias jaučiu, jog ir pati žinai. Mano žodžiai – tavo žinojimo aidas. Mano pasakojimas tik patvirtina tavo svajas. Regis, kai tu svajoji, aš gyvenu. Mano gyvenimas – tik tavo sapnas. Ar ne taip?
       – Tai nesvarbu. Žinok, kelionė tęsis tol, kol turėsi man ką pasakyti, kol lyg persiško kilimo neišklosi viso savo gyvenimo, kančios ir paslapties. Turi atskleisti save, atsikratyti savo patirties, tik tada būsi laisvas.

Gamta taria paskutinius žodžius, skirtus baltoms sienoms, juodam obeliskui, karštoms ketinėms krematoriumo durelėms, už kurių
	amžinas pavasaris,
		spalvingų gėlių žiedai,
užburtas rojus.
				Be išlygų teisinga
gamta
		absorbuoja visas mintis, sijoja
kliedesių smėlį ir renka abejonių auksą.
		Nemarus surinktas turtas lygiai
padalijamas
			visoms gyvoms būtybėms –
bitėms, ropliams, žinduoliams.
			Kobra gauna porciją nuodų,
tarantulas ilgas plaukuotas kojas,
			žiurkė – aštrius dantis, žmogus –
bejėgį klampų protą.
					Kartą suklydus
sunku sustoti, norisi mirti
			ir dar kartą mirti.
						Jei nori gimti,
turi prisiminti ir pamiršti, užsimerkti ir atsimerkti,
			užmigti ir pabusti.
		Balti aušros vartai
	tampa matiniais. Diena netikra, nes telpa į
arbatos stiklinę,
			nes saugo žemuogių pievelę.

       Staiga Paulius panoro išvysti troleibuso vairuotoją. Kas valdo šį paslaptingą objektą, kas sudaro maršrutus, nubrėžia judėjimo kreives? Paulius manė, kad vairuotojas žino viską apie visus galimus maršrutus, išvykimo ir atvykimo laiką, kelionės tikslą, esmę. Tik vairuotojas galėjo spręsti, kada Paulius gali įlipti į troleibusą, kur važiuoti, kiek važiuoti, kada išlipti.
       – Geriau neik, – perspėjo Nijolė, – neieškok bėdos.
       Krakas nepakluso, jis ryžtingai pakilo nuo kėdės ir ėjo į priekį. Troleibuso korpusas tapo ilgas kaip tunelis, langai prarado formą ir vaiskumą, atrodė kaip blyškios pailgos dėmės. Paulius ėjo ilgai ir kantriai, bet koridoriaus pabaigos nesimatė. Pagaliau Paulius pavargo, sustojo, atsigręžė. Čia pat sėdėjo Nijolė ir šypsojosi. Krakas nepajudėjo pirmyn nė per colį. Jis bejėgiškai trypčiojo vietoje lyg kareivis per pratybas. Pauliui pasidarė liūdna.
       – Kas mane veža?
       – Tu pats turi atsakyti į šį klausimą. Aš negaliu tau padėti. Galų gale tu daug kartų esi įlipęs į troleibusą, tačiau ar dažnai norėjai išvysti vairuotoją?
       – Ne, niekada iki šiol.
       – Tai nusiramink. Sėdėk, važiuok, kvėpuok.
       Paulius nurimo. Jis pažvelgė pro langą. Troleibusas stovėjo.
       – Kodėl sustojome? Ką reiškia sustoti?
       – Tik tai, kad vairuotojo reikia ieškoti ne troleibuse.
       – O kur?
       – Gal rankraščiuose, gal blausioje vaikystės nuotraukoje...
       – Tai nerealu. Tai neatsakinga, be to, kvaila.
       – Klysti, nes gimei kvailas.
       – O mirsiu?
       – Jei teisingai pasirinksi, mirsi troleibuse. Protingas, subrendęs ir pasiruošęs.
       – Kada teks rinktis? Iš ko? Pasiruošęs kam?
       Durys atsidarė.
       – Tau laikas išlipti.
       – Aš nenoriu!
       – Išlipk! – piktokai pastūmė poetą Nijolė. Pasirinkimo neliko. Atviros durys, šiugždantis smėlis po kojomis. Tiesė eiti, tiesė bėgti, tiesė kristi. Švelniai, tingiai, ramiai.

share with Whatsapp

share with Telegram

Share in Reddit