TROLEIBUSAS

       – Ne! Tai neįmanoma! – garsiai ir pernelyg entuziastingai šūktelėjo Paulius Krakas, pažvelgęs į pro šalį riedantį troleibusą.
       – Krienų tau puokštę! Viskas įmanoma, – šalia atsiliepė girtuoklis, švelniai šlitinėjantis it pop artistas ar populiarių televizijos programų vedėjas, ir staiga susmuko ant šalto grindinio.
       Būtų gražu, jei kristų visi politinių laidų dalyviai, vedėjai ir rengėjai. Daugiau erdvės liktų reklamai.
       Susmukti nesunku, nelengva pakilti blaiviam ir perspektyviam gyvenimui, ypač kai prarasti visi racionalūs požiūriai ir pamesti svertai, pančiai, pavalkai.
       Paulius nusisuko, jis nemėgo valkatų. Ūmai atsigręžė, nes išgirdo sunkų, duslų švokštimą ir neaiškų trūkčiojantį stenėjimą. Skausmo akordai buvo pakankamai modernūs, jie derėjo prie neproporcingo, neharmoningo didmiesčio veido, tačiau ši muzika negydė, romantiškai nesvaigino, nemigdė, gan ciniškai pamanė Paulius.
       Valkata raitėsi ant grindinio, šlykščiai žiaukčiojo, o jo galūnės spazmiškai trūkčiojo. Paliegėlis priminė didžiulį lietaus išplautą slieką, tačiau Paulių nustebino valkatos akių žvilgsnis, keistas it diskotekos prožektoriaus blizgesys, nukreiptas tiesiai į jį ir tarsi reikalaujantis prieiti. Akys ne siūlė, ne kvietė, ne prašė, bet maldaute maldavo, primygtinai reikalavo nenueiti, nepasprukti. Paulius priėjo ir pasilenkė, valkata sučiupo jį už rankos. Jis pajuto, kad girtuoklio rankos stipriai dreba, jos šlapios, gličios tarsi besiporuojantys moliuskai. Pasišlykštėjęs Paulius sutriko, todėl pamiršo ištraukti ranką – viskas buvo taip netikėta ir neįprasta. Jis slapčia apsidairė, pro šalį ėjo žmonės tarsi nieko nepastebėdami – nei gulinčio merdinčio benamio, nei palinkusio, girtą gyvenimo dramą ar alkoholinės abstinencijos rutiną rūpestingu veidu stebinčio Pauliaus.
       Būtų neteisinga apkaltinti Paulių abejingumu svetimam skausmui. Pagyvenęs miestelėnas buvo savitai jautrus, paskendęs abstrakčiose filantropinėse mintyse, paniręs į vidinio gyvenimo bedugnę. Nesąmoningai transformuodamas savo skausmą į kūrybą, Paulius Krakas neigė kančią apskritai.
       – Tai tavo troleibusas... – nerišliai ištarė valkata ir sunkiai užsikosėjo.
       Agonija buvo trumpa ir įspūdinga. Valkata pratisai sugargaliavo, jam pro burnos kampučius ištekėjo rudų seilių gumulas, o geležinė ranka it replės suspaudė Pauliaus riešą. Mirties tvaikas, sprūstanti į dangiškąsias aukštumas pavargėlė siela, duslus ir laikinas materijos triumfas, atodūsis, laikina, nereikšminga pergalė. Žlugimas.
       Neramus, aplinkos poveikiui jautrus protas filosofiškai nagrinėja žmogiškosios būties tragizmą, gvildena kiekvieną, net mikroninį tikrovės proveržį, it vaivorykštės spalvas stebi kančios apraiškas ir svetimą patirtį pritaiko sau. Nesunku įsivaizduoti paslaptingą gimimą, miglotą vaikystę, itin trumpą ir beveik laimingą, beveik laisvą paauglystę. Adrenalinas. Hormonai, nuožmi, nepasotinama erekcija, moterų deficitas, alinantys mokslai, ir štai – alkana bedarbystė ir ligota, drebanti, pavargusi, mirties išsiilgusi senatvė. Logiška, bet nepateisinama, nepriimtina, niekinga.
       Šalin suvaržymus, laikas judėjimo laisvei. Paulius koja primynė valkatos leteną ir pagaliau ištraukė savo ranką. Tik po to nenoriai pažvelgė į gulintį pilietį. Veidas senyvo, daug mačiusio žmogaus, žila, bet kaip apkarpyta barzda, it prieškarinio kabareto fortepijono stygos styrančios sausgyslės, prasti, sugedę, reti dantys, milžiniškas Adomo obuolys. Ir užmerktos akys.
       Nežinia, kas šovė Pauliui į galvą, bet jis atsargiai pakėlė vieną akies voką ir pažvelgė į negyvėlio akis. Galbūt regos ekrane tikėjosi išvysti visą elgetos gyvenimą, it filmą prabėgantį per vieną akimirksnį, gal sužinoti mirties paslaptį, reinkarnacijos patvirtinimą ar pamatyti dangaus vartų dizainą, rojaus panoramą. Deja, akys buvo it stiklinės. Vizualinis veidrodis buvo užgesęs. Jokios informacijos. Tamsa. Matyt, paskutinį biografinį filmą žiūrėjo tik valkata, kiti šį gyvenimo šedevrą išvysti pavėlavo, o gal tiesiog supainiojo peržiūros sales.
       Vis dėlto Krakas dar kartą atidžiai pažvelgė į negyvėlio akis. Jis turi matyti, fiksuoti, pažinti viską. Net iš nevertingų įvykių galima išspausti kūrybinės naudos, ką jau kalbėti apie unikalią mirtį ant rankų. „Kaip lėlės, kaip vaikystės žaislinių žuvų akys. Juk pirkdavau daug žaislų, iškirpdavau akis ir dariausi ženkliukus. Tikrai, lygiai tokios pat akys, – pamanė ir paleido voką, kuris liko neužsivėręs. – Gatavas.“ Paskui Paulius paikai sukrizeno. Jis vėl prisiminė vaikystę, pro akis šmėstelėjo plaštakės, vabalai, laumžirgiai, kolekcionuoti kaime. Šis senis kaip vikšras, iš kurio išsiperėjo gražus drugys. „Taip, vikšro išnarą matau, o kur dingo raudonsparnis drugys?“ Tikras, amžinas gyvas padaras, esybė, kurios, deja, niekas niekada nematė, tik ieškojo, ieško ir visada ieškos. Ir neras. Tokios paieškos taisyklės, stimulas ir pagrindinis prizas. Trys viename.
       Paulius išsitiesė, nusipurtė žemes nuo kelnių. Dabar galima mąstyti iš esmės, svarstyti bet kokią problemą, svajoti bet kokias svajas – viskas bus teisinga. Mirtis įprasmina kūrėjo siekius. Gyvybė išblėsta it vaizdas ekrane išjungus televizorių. Trakšt! Ir spengianti tyla. Ramu. Be vėjo elektros laidai audžia žaibus. Ant asfalto krenta negyvas valkatos šešėlis ir atveria mintis. Tačiau kam? Paulius, stebėdamas dramatišką mirties aktą, nieko nesužinojo, neišgirdo, nepamatė. Nejau nieko? Ne! Valkata ištarė beveik anapusinius, anapilio žodžius. Žodžiai buvo ištarti lietuviškai, todėl be jokių abejonių buvo skirti jam, Pauliui Krakui.
       „Tačiau ką valkata turėjo omeny sakydamas, kad tas paslaptingas troleibusas mano? – susimąstė Paulius. – Gal aš troleibuso paveldėtojas, gal valkatos testamente buvo ir man paskirta tranzitinio turto dalis, galbūt vieną dieną išlipęs paskutinėje stotelėje aš tapsiu turtingas ir įtakingas? Nesąmonės!“
       „Kokį gyvenimą susikursi, tokį ir turėsi“, – mėgo kartoti Krako senelis. „Nori būti laimingas – būk!“ – idiotiškai pritarė rėksminga gatvių išmintis.
       – Tu teisus, seneli! – vos girdimai pritarė mirties liudininkas tarsi bijodamas, kad negyvėlis gali išgirsti jo žodžius. – Tačiau kodėl aš labai ilgai kuriu laimingą gyvenimą? Dieną naktį rašau, o laimės nė pėdsako. Būtų labai liūdna, jei laimingą gyvenimą reikėtų kurti kokį šimtą metų. Kas gyvens mano sukurtą laimingą gyvenimą, kuriuo aš nespėsiu pasinaudoti? Juk kiti spėja apsisukti. Prakeikimas, esu didelis flegmatikas. Visai kaip senelis.
       Nebūdamas kietas fatalistas Krakas neabejojo, kad lemties gravitaciją nugali iliuzinis laikas. Ką daryti? Delsti ar skubėti, laukti policijos ar greitosios pagalbos? Ko gero, laikas būtų laukti tik katafalko. Kur troleibusas? Paulius apsidairė, viešojo transporto pažiba jau buvo dingęs. Gaila. Tačiau ko ir kodėl gaila, Paulius nepajėgė paaiškinti. Galbūt reikėjo nemąstyti, nesvarstyti, apsimesti skubančiu į krikštynas, laidotuves, pasimatymą ar darbą. Arba staiga virsti negyvėliu girtuokliu – užpilti smegenis, apakti, apkursti ir pasitraukti iš mechaniškai cirkuliuojančios aplinkos. Krakas nežinojo kaip elgtis, kaip orientuotis nepažįstamoje teritorijoje be žemėlapio, kompaso, colinės spiralinės liniuotės. Nepadės nė kelio ženklai, nė didžiuliai, linksmi, visai nelietuviški reklaminiai skydai.
       Giliai įkvėpęs Paulius sustojo. Miestas virto miražu, dykuma, Stalkerio zona, kuri individui gali pasiūlyti įspūdingų staigmenų ir netikėtumų. Nėra vandens, nė lašo drėgmės, nė paprasto pilko šešėlio. Tik akinanti saulė. Ir varginantis dehidratacijos procesas, skatinantis miražo galias. Tačiau gėlo šaltinio vandens trūko ir lyjant.
       Kur atsigerti? Kaip numalšinti deginantį troškulį? Mieste nebuvo nė vieno čiaupo, nė vieno gazuoto vandens automato, į kurį įmetęs 1 cento monetą galėtum atsigerti. Nemokamai gerti vandenį uždrausta. Net jei užsinorėtum atsigerti iš upės, turėtum susimokėti už savo sveikatą. Mieste augo betoninė dykuma.
       Urbanistinė, varinių laidų zona virto nekasdiene nuostaba, intuicijos šešėliu. Šalia lygiagrečių elektros srautų formavosi nauja erdvė.
       Viską susiurbė pilkas peizažas. Miestas, deja, kerėjo vis mažiau. Vis sunkiau gerti lietų.
       Bet kokiu oru Paulius mieste dažnai matė keistą troleibusą, bet tik šiandien spėjo kiek atidžiau apžiūrėti viešojo transporto galiūną. Tai buvo seno modelio, tačiau visiškai naujas čekiškas troleibusas. Geltonas žvilgantis korpusas, budrūs, į švelnius akmenukus dūžtančio stiklo langai, įspūdingas išilginis bordinis dryžis, naujutėlaitės kaučiukinės padangos, auksiniai ūsai, krištoliniai prožektoriai. Tikras transporto lyderis puikavosi elitine, paradine, tobula, miesto kamščiams, keleivių spūsčiai, gatvių purvui nepasiekiama išvaizda. Troleibusas atrodė visiškai nerealus.
       Tačiau nuo mistinio išgyvenimo Paulių saugojo realus, paprastas protas. Net jeigu jis pamatytų vaiduoklį, nė kiek nesutriktų, pasisveikintų kaip su Vėlinių personažu ir tiek. Neįvyktų dvasinis atsivertimas, praregėjimas, nė coliu nepakistų pažiūros.
       – Gal man reikia šanso, naujos galimybės, lemtingų radybų ar tiesiog sėkmės. Vienadienės, trumpos, akimirksnio laimės. Sapnuoju, aš tik sapnuoju... Aukso statinė, loterija, žalia korta... Niekai, tai tik naujas troleibusas!
       Aišku, galima būti užkietėjusiu realistu, įprastinio sveiko proto šalininku, šios buitinės nuostatos leidžia užkariauti gyvenimą, bet egzistavimas tampa matuotas, normuotas, sausas. Paprastai matoma tik pragmatiškoji kaleidoskopo dalis, o durys į vidinius labirintus lieka užrakintos. Fortūnos ranka dažnokai atveria vartus į autentišką, unikalią sėkmę keistuoliui, žmogui su ydomis, spragomis sąmonėje ar skylėmis asmeninėje biografijoje. Fortūna, matyt, žaidžia daugialypį žaidimą – nė vieno gyvenimas neteka ramia lygumų upe. Be likimo išdaigų neapsieina nė sotus, materialiai užtikrintas gyvenimas, ką jau kalbėti apie dvasios piligrimus.
       Pakeltas žvilgsnis į debesis, kurie atplaukę nežinia iš kur užpildė visą dangų. Ištiestos varganos gyslotos rankos, debesys it veidrodyje spindi delne, ant nubrozdintų pirštų, pulsuojančių gyslų ir tuščios odinės piniginės. Finansinį šaltį stiprina šaltokas rudens lietutis.
       Pūstelėjo vėjas, šiaurinis, savas, virptelėjo naujo gyvenimo ištroškusi širdis. Žmogus turbūt visada trokšta būti laimingas, nors laimės recepto nerasi nė kulinarinėje knygoje. Tobulos laimės siekis, neiššifruojama formulė giliai užkoduota koloidinėje, beveik pelkių dumblų konsistencijos smegenų masėje. O kur kitur galėtų būti atsakymas į aktualų laimės klausimą? Gal nepasiekiamame kosminiame internete ar tarpgalaktiniame žinių voratinklyje? Kur visraktis? Ir tamsi vagies kaukė. Kaip įsiveržti į klaidžią visatos proto sistemą?
       Vidurnaktį ir viduržiemį, pailsęs ir praradęs entuziazmą, vienišas ir pamirštas Paulius ieškojo kodo, šifro, teatrališkai klausė gatvės žibinto, šaligatvio plytelių, priskretusio puodo, neplautų indų, dvokiančių kojinių. Jis suprato, kad kūrėjas yra nekasdieniškas asmuo, ne statiškas, sulinkęs, pasviręs kasdienybės vergas. Todėl atsakymas galėjo būti visur. Bet kokia patirties diskriminacija turi būti negailestingai atmesta. Tačiau klausimus kelia ne visi. Ir ne drąsa didžiausia kliūtis, o galbūt neviltis ir prarastas pasirinkimas. Tačiau Krako pastangos nuėjo veltui. Jis beletristiškai stebėjo daiktus, žmones, įvykius, bet paslaptingojo suflerio būdelė tylėjo. Jokio atsakymo, netgi neigiamo. Gyvenimo scena nesiruošė išduoti pirmapradės egzistencijos surogatinio tosto. Receptas išgertas kartu su kokteiliu. Skaičiai ištirpo nealkoholiniame viskyje. Raidės liko. Laikas užsisakyti naują kokteilį. Sunkus žvilgsnis krenta iš kiaurų akių. Į ateitį atsigręžė rudi troleibusai. Tįsta krūminis dantis, ištrauktas iš rėkiančios apanglijusios širdies.
       Gyvenimą suvalgo, praryja jautri žmogaus širdis. Paprastas, lengvai pakeičiamas kraujo siurbliukas pavirsta godžiu rykliu, slibinu, nepasotinamai trokštančiu sukrečiamų išgyvenimų, staigių likimo posūkių, gyvenimo pokštų ir išdaigų, nuo kurių vėliau, deja, nebebūna išsigelbėjimo. Dar! Dar! Dar! – rėkia širdis, o po akimirkos – užteks! Tačiau pražūtingas giljotinos viražas nukerta degustatoriaus protą.
       Paulius norėjo patikėti naujo, teisingo pasirinkimo galia, todėl ilgesingai žvilgtelėjo į gatvę, vildamasis dar kartą išvysti įstabų elektrinį albatrosą, bet pamatęs tik niūriai švilpiantį įprastą, standartinį geležinį slibiną, piktai nusisuko ir daugiau neatsisukdamas nurėpliojo namo. Sunkiai įkopęs į trečią aukštą, ištraukė raktų ryšulėlį. Ilgas plonas raktas noriai įlindo į spyną, bet išlįsti neketino.
       – Sumokėk nuomą už butą. Plaukis rankas. Valykis kojas. Laikykis drausmės, – mokė pilkos laiptinės sienos.
       – Kai tave iš buto išmes, galėsime lengviau atsikvėpti, neliks prastų cigarečių ir džiazo dvoko, pamilsime ryškias spalvas, klausysimės klasikinės operos, – kuždėjosi seni sutrūniję dažai.
       – Mus mindys švelnios moteriškos šlepetės arba firminiai krokodilo odos batai, – įsiterpė laiptai.
       – Gerai, gerai. Nesibarkite, sugyvenkime geruoju, – liūdnai atsiduso Paulius.
       Jautrų pilietį auklėti gali tik balkonai, laiptinės, sienos, durys ir skilę stikliniai langai. Negyvi urbanistiniai elementai, dizaino ar interjero detalės gyventoją gali pabarti, moralizuoti, paskaityti pamokslą. Mąslų, atonaliu gyvenimo ritmu linguojantį žmogų neturi teisės auklėti artimieji, valstybinės institucijos, Baudžiamasis kodeksas, tik dailiai kirpta skvero žolė, aukšta meniškai genėta durnaropių gyvatvorė, ilgos, siauros agurkų lysvės. Vieną kitą lemtingą žodį gali tarti žydinčios kriaušės ar ūžiantis bičių avilys.
       Krako butas jautėsi giliai įžeistas ir ignoravo laikinąjį gyventoją. Mūras, tvirtos betono sienos, papilkėjusios kalkės yra amžinos, o kaulai, sausgyslės ir sunykę raumenys – laikini. Miestas pranašesnis už žmogų. Dvikojis padaras nežino mikrobiologijos principų.

      
       Po ilgų, tolimų nuo buities apmąstymų, Krakas suvokė, kad spynoje styro raktas, o jo ranka beviltiškai stengiasi jį ištraukti. „Gerai, kad nenulūžo“, – apsidžiaugė gyventojas. Nulipęs į antrą aukštą, Paulius paskambino į kaimyno Vaclovo Palubinsko duris. Senutė Veronika, gyvenanti priešais Paulių, tyliai pravėrė savo laukujas duris, pro siaurą plyšelį stebėjo ir burbėjo: „Suknistas menininkas, išlepėlis, nevykėlis, menkysta, kaip tokius dar žemė nešioja. Būtų mano valia...“ Net auksinės moteriškės nervai nebuvo geležiniai, ką bekalbėti apie rudžių išėstas geležis, tinką, betoną.
       Vaclovas išlindo užtinęs, piktai rūkydamas cigaretę. Keiksnodamas nematomus, todėl ypač pavojingus priešus, jis sunkiai pakilo aukštyn, bet lengvai atrakino duris ir sušvokštė:
       – Problemos? Aš mūšyje prie Kambulo rankomis afganus traiškiau... O tu – rakto pasukti negali... – piktai nusispjovė ant sudilusio kilimėlio buvęs „specnazo“ desantininkas.
       – Ačiū, – ištarė Paulius.
       – Nedėkok. Butelis alaus. Bet kokio...
       – Gerai.
       Štai tau ir gyvenimo tragedija. Darbas myli šiurkščią jėgą, ranka nebijo nuospaudų, kilimėlis laukia piktų nikotininių seilių palaiminimo. Visi kažko laukia ir tikisi sėkmės. Kaip gera būtų išgarsėti ir gyventi laisvai – be durų, be langų, be rankenų. Ūmai rašytojas sudrebėjo. „Be durų ir langų! Juk tai kalėjimas! Be rankenų – tai beprotnamis! Ne, nenoriu požemio drėgmės, tamsos ir kriminalinio valstybės rūpesčio. Būtina teisingai reikšti savo mintis, antraip galas! Tik dabar supratau, koks pavojingas rašytojo darbas...“
       Išgirdusi trinktelint Vaclovo duris, senutė Veronika pravėrė plyšelį, išlindo į koridorių ir sučiulbo:
       – Pauliau, brangusis, nekreipk dėmesio į tą padugnę. Tau nedera domėtis buitimi, o storžieviai tik ir laukia, kada galėtų įžeisti poetą. Ateik, turiu sausainių... Į mūsų laiptinę atsikraustė mergaitė. Ji labai daili, visada maloniai pasisveikina ir jau pirmą dieną į laiptinės koridorių atnešė vazonėlį palergonijų.
       – O kuo ji vardu? – susidomėjo Paulius.
       – Nežinau, nepaklausiau. Ji gyvena antrame aukšte, priešais Palubinską, tą nelemtą girtuoklį. Kai ką nors daugiau sužinosiu, papasakosiu.
       Išgirdęs intriguojančią naujieną Krakas trumpai aistringai suvirpėjo – jis troško iškilti merginos akyse, tapti virtuozišku romantiku, meilės, lyrikos ir aistros plunksnos valdovu, užburti, pakerėti, pavergti naują, ko gero, naivią damą. Rašytojo visai nedžiugino ilgas ir skausmingas flirtas, jį visiškai tenkino, kad jo kūrinius išmoktų atmintinai, deklamuotų valstybės ar šeimos švenčių proga. Ugninga poeto vaizduotė netruko piešti pikantiškas, karštas, aistros ir atodūsių sklidinas sceneles, kurios itin sėkmingai „įvažiavo“ į naujo romano puslapius. Greičiau prie stalo, delsti pavojinga gyvybei.