NEATSIPRAŠAU

1.
Neatsiprašau, pone,
     jūsų numirėliškai užtemdyto kampo,
kuriame maišote drungną arbatą,
     pabučiavimų, pone, kuriais
automatiškai užtaisote lūpas prie durų,
     išvarpydamas paryčiu skruostą žmonos.
Neatsiprašau, pone,
     jūsų slidžios lyg lašiša šypsenos,
papildančios stalo natiurmortą,
     nė trijų žavingų vaikučių,
žąsele krypuojančių muzikuot.
     Ar tai mes nepažįstami, pone?
Niekai!
     Pažinau jūsų saldžią sielą
iš minkštų kaip bandelės rankų,
     taip dosniai dalijusių badą vakar,
ir taip įkritot širdin,
     kad net teisingumo žilas perukas,
kuriuo užsimaskavot viduramžiais
     kaip smėlyje strutis,
nekliudo jūsų atpažint –
Dabar... kai plaukiat lyg šventasis
     po bakterijų ir radžio aureole,
o vargšas atsiklaupęs miestas,
     nuleidęs ašarojančias langų akis,
bučiuoja trotuarais kojas
     ir nuodijas, maldaudamas atleist...
Pone, pats laikas dabar,
     kai šis daugybe mandagybių
kabliukais susegiotas
     ir veržiantis lyg dogmos
korsetas atsileidžia ir lengviau įkvėpi –
     pats laikas dabar
paleist eilėraštį tarsi stiklinę karštos arbatos
     jums į gražią galvą
     ir dar kartą
     ne–at–si–pra–šyt!..

2.
Paklausyki,
     sugėrove, šventasis, žmogžudy,
aš apkabinsiu tavo kojas,
     į kurių padus susmigo
aštrios išgerto ir sudaužyto
     mūsų laiko šukės –
krauju paplūdusios
     Bartolomėjaus naktys,
Bastilijos ir Osvencimai,
     lyg vielą įelektrintą, spygliuotą
nuplėšiu seną sužalotą odą,
     ir tapsim neatskiriami.
Kiek laiko? Nežinia?
     Galbūt kol vėl bent laikinai
išmoksime gyvenimo.
     Paskui tu laisvas –
juokauk, dainuok ar švilpauk,
     bet gyvenk.
Nes noriu tikro –
     nesaldinto buvimo,
ir negaliu pakęsti
     savo plunksnuoto išdidumo,
kuris laimingas lesa
     gyvenimo erzacą
lyg papūga man ant peties.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

***
Važiuokim!
Kol be tavęs
nėra pasaulio – bet kur!
Už upės. Už žemės. Už debesų.
Nenusigąsk vėsos – Charonas perkels…

Tu žinai, kur gyvensim?
Metuos – mažytėj trobelėj.
Aš rinksiu negyvas sausas
dienas ir deginsiu – tau virsiu valgį,
vis tiek ilgėsies
dangaus,
tai sniegas, sniegas, sniegas
pabals, kad nesutriktum,
jog pastebėjau...

Juk taip amžinai man
tavęs užtektų!

– – – – – – – – – – –

Bet kartą jis ateis,
nusileidęs švelnumo kalva,
pareigingai užsirišęs kaklaraištį –
rausvas kaip atpildas
ir sveikas kaip protas.
O, kaip gerai jis išmokęs savo teises!..
– Nereikia... Nieko neatsitiko... Neik.
Aš noriu jį sutikt pati.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

LYG IR IŠBANDYMAS

Lietingą eilinę dieną, kai pats dangus –
Vietoj žadėto stebuklo –
Monotoniškai
Nuo ryto ligi vakaro plauna indus –
Ateina išbandymas:
– Sveika. Tai aš. Kaip laikos
Tavo ištikimybė? Miega, skuta bulves
Ar merdi, gal bent žinai, kur ji?
O meilė? Tas prieraišumo stulpas,
Prie kurio pririštas raišas šuo,
Saugojantis jūsų namus.
O viltis? O kantrybė?
O gal atsirado pelių?
– Nutilk, – sakau, bet žinau:
Jis vis tiek neišeis.
– O pareiga sau?
Atkelti nuo šulinio dangtį
Ir žvelgti – jaučiant, kuo gimei –
Kas uždrausta, nematoma kitiems...
Man linksma. Pradedu suprasti.
– Gerai, brolau, mes jau pajudinom
Šį dangtį, – aš išvydau,
Kas manyje nematoma, o tu?
Dabar lik sveikas, nes nekenčiu – tokių,
Kurie ateina į namus, kur tiek laimingų:
Ištikimybė ir Meilė, Prieraišumas
Ir Viltis, Kantrybė ir Neviltis,
Kur mes – ne tu ir aš.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

NUSIŠYPSOTI KAIP PRAVIRKT

riba už kurios tamsa čia viskas
nefotogeniška mirtis ar dekoracija
sudrėkę degtukai ar konvejeris
į pragarą kaip sniegas tirpstantis

vienos prasmės gali pamiršt ko atėjai
arba staiga pakilt gali virš nelaimingo
angelą išvyst gali nusišypsoti taip
kaip pravirkt ir neatleisti sau

kaip tu riba o ji – gyvybė

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

***
Iš tikrųjų: turi Tėvynę, artimuosius,
     kasdienę gyvybę –
viską, kad ištartum laimingas,
     bet krebžda graužatis:
kinivarpa, tamsoje ieškanti sąjungininkų.
     Tai ne bacilų armija,
ne vadas – liga, ne kitokio – aukštesnio –
     karinio laipsnio nelaimė.
Ji tęsia savo juodą darbą ramiai,
     kariais pasišviesdama
mėnuliu, rečiau – saule;
     viskas – jos įrankiai ir tarnai.
Tai net ne laikas – adjutantas,
     pažintum smulkių raukšlelių
kaligrafišką jo braižą, ne...
     Kinivarpa, kaip karstą
ardanti gyvybės sienas –
sulyginanti su visais mirusiaisiais,
     atskirianti nuo visų mirusiųjų –
     Gyvybės graužatis!

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

***
nenusišovei,
     neišvažiavai,
tablečių nenurijai daugiau
     nei reikia,
beliko pasaulis
     lyg nepabaigtas flakonas
vaistų kasdieninių,
     kuri turi atkimšti
vos rytą atsimerki
     darbui, netikėtumui, pareigai;
šypsotis,
     kad taikiai savyje
sugyventum su tuo –
     graužiančiu,
     naikinančiu,
     sprogdinančiu,
taip, tebūnie ir tai gyvybė –
     dievybė plėšri
su kraujo optimistiniais lašeliais
     ant savo aukuro, –
tačiau, kai į akis pažvelgia
     begalinė Visata,
kai viskas įtempta ir atvira,
     o tu, strėlė, tiktai
savęs riba, net klausimu:
     kodėl? Kodėl gi?
besirūpinanti,
     taip baisiai – mumyse –
tu viską nusineši su savimi,
     pakišusi gyvenimą
kaip neilgai galiojantį receptą...

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

***
Eilėraščiai tereikalingi pačiam poetui
     kaip gėrimas kartus širdies dugne:
kaip svaigalai... Ak, abstinente,
    ar regėjai kada gražesnį
gyvenimą nei tas – sublyksintis
    pro eilėraščio stiklą?

Poetas – egoistas: žino–į taurę širdies
    supilta viskas – apsvaigs,
bet niekam troškulio ritmingai
    krapnojančiais lašais nenumalšins...
Praskriejančios akimirkos – gyvybė,
    menas – prisegtos: herbariumas.

Kam reikalingi jo paistalai? Kaip drįsta
    naiviu vapėjimu trikdyti skubančius
šis išlaikytinis? Kas jis toks? Ar ne vis vien –
    sakykim, jūsų bagažo nešikas –
lūžtančių kaulų skatikais, smegenų popierėliais
    atsiskaitantis už vienintelį mugėj
patikusį žaislą:–Aš vaišinu. Už jus!

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.



 

PASAULIS IEŠKO POETO

I
Dėmesio! Ieškomas dingęs Poetas!
Tenustatyta, kad prie ausies pridėjęs
Nakties ragelį ir sukdamas mėnesius,
Kurie, aplėkę metų ratą, nepaklusniai
Sugrįždavo atgal, jis rinko šifrą:
Skambino mylimai, kuri atsiliepė
Už šviesmečių, bet neturėjo
Spec. leidimo atvykti: vyko
Tarpžvaigždinis karas.
Ant tilto, skiriančio pasaulį
Nuo kito kranto, kuris dunksojo
Migloje – šiurpus ir kerintis po to
Vėlyvas praeivis – vėjas kuždėjo matęs...
Tai Jis, perkūnu trenkęs durimis,
Išbėgo iš vasaros – gėlėtos verandos,
Kur gėrė ambroziją – kaip lygus –
Su dievais, sukėlęs jų tarpe paniką:
Taip plačiajai visuomenei
Fiksuojamus socialinius pakitimus
Viešai paaiškino astronomai
Ir kitokie garbūs
Oro prognozės biuro
Tarnautojai.

II
Kur jis dabar, ištrukęs iš visų
Konclagerių, kur buvo verčiamas į žudomus
Žiūrėti, kol sielos apsauga pasigailėjus
Neįjungdavo haliucinacijų, paskui vėl
Gaivinimas po realybės dušu.

Kur jis dabar, ištrūkęs iš visų
Ligoninių, kur žydromis iliuzijų
Piliulėmis pasaldintas pasaulis
Gyvesnis nei lavonas
Neatrodė.
Kur jis dabar, pagaliau ištrūkęs
Iš pasaulio, kuris slydo
Per rankas tik suterštas
Lyg moters grožis
Pornopaveiksliukuose.
Dėmesio!
Tiems, kurie tęsia paieškas!
Poetas ginkluotas – tikėjimu,
Kad vis dėlto pasaulį
Galima pakeisti.

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Gyvybės graužatis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1984.