BALADĖ APIE BĖGANTĮ LAIKĄ
Įeisim kiekvienas į savo kabiną,
Į savąjį urvą, į savo likimą.
Ir skalėse mažos rodyklės virpės, –
Štai šitiek potencijos,
šitiek vertės.
Prašau – perigėjus,
Prašau – apogėjus.
Prašau – perspektyvos penkiolikai amžių.
Gimdykite, bobos, plikus išradėjus
Po rudenio saule, po Grįžulo samčiu.
Atverskite galvas į ugnį raudoną.
Gal jūs paskutinės šitaip. Raudokit.
Gal jūs paskutinės šitaip. Nekeikit.
Negalima nieko šioj žemėj pakeisti.
Išėjo mamutai. Išėjo bizonai.
Skambėjo moliniai palydų bidonai.
Ir stovi kieme paskutinis arklys,
Nuleidęs prieš žmogų rasotas akis.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
***
Stotis bus pilna. Ir miestas bus pilnas.
Už miško perkūnija tyliai grūmos.
Eis baisiai triukšmingas kaubojiškas filmas,
Ir moterys alps nuo karštos gumos.
Ir bus ne visi prie stebuklų pripratę,
Ir bus ne visi paragavę bėdos.
Pasaulis, vienam dovanojęs pradžią.
Kitam nebeleis pragyvent valandos.
Tarp tų priešingybių, tarp šūkių ir šukių,
Bereikšmės minios ir reikšmingo savęs
Mažasis neklaužada erzins šunį,
Didysis neklaužada apsives.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
***
Noriu džiazistų kompanijoj gerti ir juoktis,
Ir balsą, ir pravardę seną atgaut.
Noriu, iš traukinio žalio iššokęs
Paėjėt porą metų atgal.
Ir atrasti palėpę, sveiką ir gyvą,
Abažūrą kaip vorą palubyje,
Prisigėrusį dulkių ir motyvų
Apie beduiną ir apie ją.
Nepamiršau idiotiško takto.
Jį reikia išmušt į palėpės duris.
Gal vasaros naktį, šią kvepiančią naktį
Durys į svają atsidarys.
Išgersiu pastumtą stiklinę karčiosios
Už mūsų draugystę su ryto aušra.
Naktis kaip gimdyvė šauks ir karščiuosis.
Arba kaip elektrogitara.
Reikės tą sunkią širdį atverti,
Apie nelaimes kalbėti juokais.
Džiazistai atėjo bartis ir gerti.
Užtenka, klausykit, laikyt juos vaikais.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
***
Dar ilgai po vidurnakčio miestas nemiega,
Kalbasi žmonės ir girgždina sniegą.
Juokiasi, tyli, staiga susipyksta,
Šnypščia siera tarp sugrubusių pirštų.
O rytas nuorūkas tyliai užpusto,
Ir brenda kaimynė, ir neša kopūstą.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
MŪSŲ AKYSE
Mūsų akyse prasiskiria namai,
sulapoja vamzdžiai ir kranai,
ir kokia nors priemiesčio pašiūrė
pakelia raudoną Grino burę.
Mūsų akyse prisikelia tėvai,
virš tėvų suošia nukirsti klevai.
Saulė nesileidžia, žolės neapsninga,
vaikštome po žemę, skaudžiai nuodėmingą.
Mūsų akyse skraido traukiniai,
ant žmonių krūtinių kabo taikiniai.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
***
Man iki šiol atrodo,
Kad mes tik žaidžiam suaugusius.
Pažaidę sukraunam po lova
Netikrus telefonus ir šautuvus.
Ir einam be rūpesčių šokt
Nuo šlaito į Juodąją sietuvą,
Ir viską dar reikia išmokti.
Ir viskas glėbiais apglėbiama.
Man iki šiol atrodo,
Kad aš nežinau, kas ta nemiga,
Ir niekas iš mūsų dar nemirė,
O mirę tuoj nusijuoks.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
ATVIRUMAS
Kokia kančia stovėti atviram,
prieš minią marškinius užvertus,
kaip seifui, naktį iškirstam,
kaip mechanizmui stiklo korpuse.
Praeina šunys ir piliečiai.
Prabėga žvilgsniai ir vaikai.
Kaip elektrinėj schemoj šviečia
Širdis raudona ir nuoga.
Įtarūs seniai grabinėjas
kaip neregiai apie žmonas
po mano tvinksinčias venas,
minčių mazgus išnarplinėja.
Nutraukia nervą. Kaip šaunu.
Ateina monteris su žnyplėm,
toks pagiringas, pūkščia, šnypščia,
pribarsto burną pelenų.
Gerai, kad kiemsargis pašluoja,
nuvaiko šluota balandžius.
Šlakuotos senmergės pudruojas
prieš mano tviskančius vyzdžius.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
***
Gruodžio gatvė. Aš nenoriu
Semaforų, šviesoforų.
Dega snieguose kaip rūdys
Moterys raudonais rūbais.
Tupia mėlyni lėktuvai.
Kaista sprinterių liežuviai.
Išsitaškęs į šalis,
Klykia žalias butelys.
Mano veidą, mano graudų
Dvidešimt spalvų apšaudo.
O aš noriu kaip pagonis
Būt šviesus ir vienatonis,
Kad ištirpčiau ar ištikščiau
Žiemoje ir tavyje,
Kaip tie persigandę kiškiai
Ten, už miesto, pusnyje.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.
RUGPIŪČIO DANGUS
Vėl guli virš sodų rugpjūčio dangus –
Plieninis žvangantis lakštas.
Aš stoviu tarp medžių. Aš jaunas žmogus.
Aš jaunas, bet praustas ir plaktas.
Triumfavo gegužis gėlėm iš laukų,
Žiedadulkių šventėm kas naktį.
O mano pavargusiam veidui sunku
Tarp džiugesio to išsitekti.
O mano pavargusiam veidui sunku
Po liepos skliautais neužplieksti,
Kai dūžta kasdieną virš mano plaukų
Po saulę – po degančią lėkštę.
O mano pavargusiam veidui lengviau
Rugpjūty, už miško, už lauko.
Aš augantį obuolį rankoj laikau
Ir visko iš rytdienos laukiu.
Gal akys prašvis, gal širdį suspaus.
Nėra pastovumo jokio.
Nei tokio skausmo, nei tokio lietaus,
Kad saulė po to nesijuokiu.
Nei tokio patoso, kad gėlės šiene
Kvatotų, jog jas nukapojo.
Rugpjūčio dangus dubliuoja mane,
Ir aš jį netyčia dubliuoju.
Mes verkiam, mes krūpčiojam porą dienų –
Nuvargę, išgėrę, pražuvę.
O trečią nusišviečiam virš akmenų,
Virš visko, kas bus ir kas buvo.
Mikuta, Algimantas. Paukščių žemė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1969.