Miliauskaite_virselis Savitos poetės trečias lyrikos rinkinys. Eilėraščiuose skleidžiasi vaikystės, apskritai nueinančio laiko realijų ir potyrių grožis bei prasmė. Vaizdo ir taupaus žodžio tikslumas, atsparumas literatūrinėms apnašoms – pabrėžtinos šios knygos ypatybės.
***
sėdėjo prie pat gatvės
ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais
pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai
verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės
tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja
traktorininkai
storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais
batais aukštais aulais
sėdėjo ir valgė ledus su vafliais
dar dvi porcijos pasidėtos šalia
senas, apšepusiais skruostais
vienas pats sau
autobusams sustojant prie krautuvės
sėdėjo ir valgė ramiai ledus
buvo karšta gegužės pabaiga
magiškas
ratas aplink jį, besiplečiantis
tylos ir vienatvės ratas
***
atsargiai papučiu, ir dugnas
susidrumsčia, ir aprasoja
skaidrus paviršius, stebuklingas
sielos veidrodi
tamsiausiuos tavo užkaboriuos
yra tas kambarys, jaučiu
man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas
ar užrakintas? turbūt kad ne
ko aš taip ieškau, ko blaškausi
tavo sapnų labirintuos
tačiau niekaip neužeinu
nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto
įeiti kambario
delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?
ko taip bijausi - peržengt slenkstį
praskleisti
užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais
išsiūtą, kur tebesikartoja
ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati
baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos
vaikystės, ne
negaliu
nenoriu
kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta
skrynutė
ar kada žinosiu
kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys
kokia bedugnė
tamsusis mano sielos veidrodi
***
maža mergytė
apsigyvenus mano veidrody
nežinau net
kuo vardu
pernelyg rimta, šiek tiek išbalus
lyg po logos
kaip vaikas, augęs tarp suaugusių
nemokanti juoktis
arba gal būtų verkus
ilgai, kur užsislėpus
tavo žvilgsnis
negi mokėtum tik vieną tą žodį
sudie
* * *
žiūriu į tave, kai miegi
pintoj iš vytelių lovėlėj, kur tiek jau
buvo vaikų išauginta
tai mano geriausios draugės
mažutė duktė
tavo alsavimas, šiltos
bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu
užlieja visus namus
persiduoda
man tavo sapnas
toks ramus, toks tylus
ar tik ne angelas
palenkęs galvą
prie tavęs - auksiniais perregimais
sparnais, sakytum, laumžirgis
***
berniukas valdiškuos namuos
taip stengias
deklamuodamas eilėraštuką
net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą
raudonas kaip burokas
sugniaužtais kumštukais
tyliai
pasakinėju jam
kada jau užmirštais
savo vaikystės žodžiais
***
namų apyvokos daiktai, patvarūs
nuzulinti daugybės rankų
rakandai
patikimi, tvirti
kada jau virtę pelenais
kasdieniai
net nepastebimi darbai
ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus
užkimus nuo lojimo Bitė
kaliausė, įkelta į vyšnią sodo
pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas
pavakariams ant stalo
netyčia
tarp durų suspaustas žąsiukas
giedodami
palaidot jį nešėm po gluosniu
už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio
viskas ten
turėjo sielą
kad nors gurkšnį
tų laikų esencijos
tokios stiprios, tokios saldžios
to visaapimančio jausmo
kad galva apsvaigtų
kad nesibaigtų niekad
vasaros diena
***
atrodytų, kad nieko
negirdi, taip esi įsitraukus
į savo lėlių gyvenimą, į tikrą
vaidinimą
arba įsikniaubus į pasakų knygą
ir iš tikrųjų
nieko negirdi
bet žodžiai, atskiri žodžiai
gal net beprasmiai ar tau nežinomi
žodžiai kaip botago kirčiai
pokalbių nuotrupos, neįprasta
intonacija, šiek tiek pakeltas tonas
ar nusisukus delnu nubraukta
ašara
nusėda, sunkūs kaip švinas
sielos dugne
nesupranti, kas tai, negali pasiklausti
tikriausiai tai nuodas
tos drumzlės skaidriam vandeny
atrodytų, kad viskas pamiršta
bet ne! graužia
kaip lėta
nežinoma ir nepagydoma liga
***
nesugrįžai
su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio
staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu
net per sapną
neparėjai
neįžengei į šiltą kasdienybės ratą
po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia
kur pilstomas garuoja tirštas viralas
ir ima miegas
jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados
neištraukei iš kišenės saujos
sulipusių saldainių, nepasupai ant kojos, nepaglostei
jauniausio vaiko (nenorėjai
net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei
krykščiančio aukštyn, nepamatei
kiek jau paaugęs, koks jau didelis
sugriovei visą
pasaulio tvarką
tuščia ir šalta, bijausi tamsos
kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę
prieglaudoj, tarp visai svetimų
tavo veidas pasiliko jaunas
visiems laikams
tamsiom akim, jausmingom lūpom
po devyniais užraktais slapstomas
nepažįstamas
blunkančiais bruožais
buvai
bet nebuvo tavęs
***
prie lango apšarmojusio sėdėsi
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
balto šilko gijom siuvinėdama
fantastiškas gėles
seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt
kada, žąsis girdėjau mus paliekant
kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję
tik adata, įdūrusi į pirštą
staiga primins kažką: o pumpurai
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės
ką susapnuosi, sunkią galvą
padėjusi ant mano pagalvėlės
laukus apklojo minkštos duknos
kas miegos
baltuos lengvučiuos pataluos
kritęs kaip akmuo
***
sušalę, suvargę, pasiklydę
atskriskit čionai, atskriskit
į žvakių šviesą tamsoj
pasišildykit
tikriausiai alkanos
paragaukit
raudonų erškėtuogių, pasistiprinkit
uogų jau paskutinių
pasidžiaukit
kukliais žolynėliais
žaliom rūtom ir mirtom
šį vakarą, tokį žvarbų
mielos dūšelės, užmirštos ir apleistos
pasišildykit
širdžių šilumoj, žmonių
panašiai kaip ir jūs
varganų, nelaimingų
Mėnulio takas
1
auksinėm nubarstyta dulkėm, tamsi
tam akimirkai sustingus pailsėt
tu niekaip nerandi, pro kur išskrist
galėtumei, aklinam siauram koridoriuj
gal tai sugrįžus
dūšelė, šita peteliškė?
ant laiptų, smėlio apneštų, benamės
beveik laukinės katės, virš galvos
kar ir kar (tik nežinai, ar čia tos pačios
būtų varnos, valgomos, kada jau
aprašytos)
šikšnosparnis
tarp užuolaidos klosčių, kietai įmigęs
galva žemyn
jau kelinta diena, kai kabo nejudėdamas
kokio pasaulio tu pasiuntinys?
2
buvai beužmieganti, tik jauti
yra kažkas kambary
taigi pelė
po stalu, šmirinėja sau
bet daugiau nesirodo
kas žingsnis
prisimeni juos: čia kalbėtasi
apie tą ir tą, vaikščiota
šitais takais, kai saujomis
krisdavo žvaigždės
šitiek kartų sakyta labanakt
mirusiųjų šešėliai
tebegyvena kartu su tavim
štai
švyti
mėnulio takas per vandenį
***
šukuojas prieš veidrodį plaukus
ranka neryžtingai stabteli, šukos iškrinta
prikiša veidą arčiau, įsižiūri, kiek atsitraukia
vėl prisiartina
taip, ir veidas ne tas jau
ir kūnas ne tas
o rankos - slapta kitados didžiavaisi –
plonyčiai riešai, siauros poilgės plaštakos
lankstūs pirštai - vis dar paklūsta tau
nors neišvengiamą
ligą jauti sąnariuos, paveldėtą
vis keičiuos ir keičiuos
nejusdama to
kartu su metų laikų kaita
kartu su kraštovaizdžiu veidrody man už pečių
tačiau mano siela
vis tokia pat
Nijolė Miliauskaitė. Uždraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
Miliauskaite_virselis