PASVEIKINIMAS
Būkite laimingi,
laimingi būkite
gulintys lovose ir plaukiantys buriniais laivais,
laimingi būkite, spaudžiantys rausvus spuogelius
ant mylimosios krutų saulėtekyje,
laimingi būkite, besiilsintys šešėlyje milžiniško
paukščio
geležinio kumščio mylėtojai,
diena ateina į žaismingą lošimo kaulelį,
ateina ir prasideda fiesta.
– Dzzinng – paskambina vėjas varpelį,
kabantį viršum šventyklos durų,
– ffirrr – sušlama žvirblio sparneliai –
garsas kiemsargio šluotos, garsas
pirmojo pasaulyje motoro, metaforos
garsas, o gal
balsas, balselis, zvimbimas,
pukštelėjimas krintančio į upę akmenuko:
garsais prasideda pasaulis,
prasideda tuo, kuo baigiasi.
Laimingi būkite tariantys,
dainuojantys rytą: „Labas“
muzikinėje Dievo dėžutėje,
laimingi būkite, žodžiai,
keliaujantys iš įsčių į įsčias
paslaptingi mandalos saugotojai – – –
– – – diena ateina ir prasideda labas.
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
mano kūdikis
mano varganas kūdikis
perka sau žvaigždę
atkampiausioje pasaulio parduotuvėje
aš žinau kad tai kvailas be galo žaidimas
pinigais apmokama meilė
iš visų sukabintų žaislų
lėlių akim porceliano
aš jam išrinkčiau
baltą narkotinę mirtį
mano kūdikis
mano verkiantis genijus
tarp prekystalių tąso
nenudžiūstančią niekad bambagyslę
aš žinau kad aš jo vietoje
išsirinkčiau
sidabro kulką
skirtą kančios vampyrui
o mano kūdikis
pavergtas metalinio pardavėjos falceto
prašo supakuoti popieriuj laimę
nesančio niekad gyvenimo
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
PRANAŠYSTĖS EKVIVALENTAS
Ir tie pusiau pažįstami, kurie,
mane apspitę, mainikauja
šypsenom kapeikinėm, nuolankumu
išoriniu, ir tie, kurie
norėtų griebti jautį už ragų,
kai jo nė padujų neliko,
ir tos, kur savo kūną siūlo
už kainą neįmanomą, nors žino
bevertės esančios, –
plasnoja kaip būreliai peteliškių
prieš lietų, sau ieškodami užuovėjos,
ir turbūt jau žino,
kad baigiasi viena likimo atkarpa,
gerai žvyruotas kelias su rodyklėm,
su poilsiavietėm ir šviesoforais,
kad teks
toliau keliaut po vieną,
suveržus žygio diržą, su palengvėjusiom
ir keliančiom sunkias mintis kuprinėm,
turbūt jau žino,
kad paskutiniai
akordai fiestos tampa pamažu
išpažintim, prisiminimais ir miražais,
kad laidotuvių būgnai
kas kartą įkyriau žingsniuoja gatvėm
su govėdom priklydusių šunų ir paukščių,
turbūt jau žino,
kad neatvyks jau mesijas, o kito
išdžiūvusios ir nuteriotos įsčios
nebegalės jau pagimdyti, turguj
nuo šiolei spręsis reikalai, lietus ir sniegas
lems sėkmę jų, ir atpirkimo
maldaujanti gamta priims sprendimą
atsisakyt dirbtinių žiaunų, grimo, pudros
ir paskelbs
visuotinės anarchijos laikotarpį,
kad pamažu supūtų priperėtos
pūkinės lovos, antklodės, namai,
švari apvalanti ugnis nusiaubs pasėlius:
liks
tik vienas kitas, spėjęs tinkamu
laiku išeit į kalnus, jūrą, tyrus,
liks
tik akmenin įspaustos runos,
berankė marmurinė motina
su šypsenos nuskeltu veidu, vaikas,
geriąs karčius lašus iš avinėlio,
kurio nespėjo paaukoti,
pėdos...
Toks yra pasaulis.
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
TREMTIS
Anei vieno saulėlydžio potvynio,
Anei vieno saulėlydžio trupinio,
Anei vieno saulėlydžio vieversio,
Anei vieno saulėlydžio debesio
Su liepsnojančiom krūmuos lakštingalom, –
Anei vieno jau man nepriklauso.
Nesvetingoje šiaurės provincijoj,
Kur kalba ir lėta, ir keistoka,
Kur nenori keist papročių
Žmonija dėl vargšo atvykėlio,
Gyvenu, bet gyvenimas neina,
Neina medis į meilę metalo
Šalyje, kur aštrus kalavijas,
Kur vanduo geležingas, ir vėjas
Kelia paukštį į dangų kitaip.
Gyvenu, o atrodo bandyčiau
Tik priminti sau apie save.
Anei vieno išeinančio pergalėn
Su agonijoj tvieskiančia vėliava,
Anei vieno sudužusio burlaivio,
Anei vieno vėluojančio traukinio
Ant stataus geležinkelio pylimo,
Anei vieno žmogaus, net nemylimo,
Kuriam dar pamojuotum ranka...
Aš kalbu – nežinau – apie ką?
Gyvenu, bet manęs nesimato –
Pirmą kartą.
Po daugelio metų.
Gyvenu,
O atrodo –
Buvau...
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
MANO JAUSMŲ ATSARGOS
nedidelės yra mano jausmų atsargos
aš kalbėjau majorui kad jis geras
kad teisus mudu gėrėme krapų degtinę
kaip rausvas sunkus debesis skriejo majos šešėlis
ir mano kūnas tapo lengvesnis už saulę
nuo tvinstančios pranos
aš pakėliau majorą į generolus nes jis buvo girtas
pats tapau velniškai kniaukiančiu katinu
mudu vaikštinėjom ant tilto šypsodamiesi atramoms
ir taip nejučia išmokome skaičių magijos
tada mano vardas tapo Dvidešimt Du
aš užkabinėjau praeivius o labiausiai moteris
dovanodamas kiekvienai po chinino dėžutę
suradau berže žmoną ir mes tyliai pasibučiavome
kaip du laikrodžiai perjuosti viena grandine
o kariškis netrukus išvyko į užsienį ir jį nušovė
kalnietis ligi tolei ganęs ožkų bandą
tai buvo sutemų metą gražų vakarą kuris visam
pasauly vienodas
nes tik tokios yra mano jausmų atsargos
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
***
Balandyje prasideda lietus,
sugriaudžia mėlynas botago bosas,
skaisti žvaigždė viršum ganyklų
fantastiškai sušvinta.
Berniukų gemalai
įspraudžiami juodon suolų emalėn,
spalvotos širdys
ilgesingai muša pusiaudienį.
Tirštėjančiame vasaros ore
kaskart garsesnis bimbalų zyzimas.
Berniukai uoliai mokos imituot
kanopų maršą, žvangesį pakinktų,
hipertrofuotų uodegų kutais
šelmiškai kutenasi.
Jų mielose galvelėse jau gema
pirmasis savarankiškas sprendimas:
kuriam aukotis.
Jie siunčia oro bučinius mergaitėms
ir buria ateitį iš knygų pelenų,
kaip pataria patyręs pediatras.
Dienos auksinis kubas prisipildo
žiedų sprogimo ir varovų klyksmo,
guvus berniukų protas,
suerzintas rausvos vežiko striukės,
svajonėse jau tempia vežimaitį.
Ilgi šiokiadieniai,
svajonių žydros dienos,
be perstojo žarnynu juda maistas, –
savaitė – ištisinė pietų pertrauka.
Sėdmenimis suplyštančių kelnaičių
berniukai instinktyviai junta
svėrimosi apokalipsę.
O neramiam rugsėjyje švytruoja
mielaširdingas mėsininko peilis.
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
KĄ AŠ MĄSTAU APIE ANTRĄJĄ MĖNULIO PUSĘ
ką aš mąstau apie antrąją mėnulio pusę
žiūrėdamas šeštadieny į veidrodį
ką aš mąstau skusdamas mylimajai barzdą
ką aš mąstau apie skutimosi peiliukus
aš kažką mąstau, nepatogiai sėdėdamas ant kėdės
įtempdamas plaukus taip kad jie pasišiauštų
kaip šiaušiasi eglės spyglių linijos
prieš skutimosi peiliukus
aš mąstau apie antrąją mėnulio pusę
šeštadienio vakare prieš veidrodį
atlikdamas vieną ir tą pačią ceremoniją
nes tik ritualas gali išgelbėti
skutimosi peiliukus
aš mąstau įtemptu kenčiančiojo žvilgsniu
žvelgdamas į sudievintą mylimąją
į šešėlius krentančius ant šeštadienio veidrodžio
ir skutu antrąją mėnulio pusę
aš skutu savo mąstymą taip kad jis pasikeistų
aš įtemptai mąstau apie eglės spyglių poliariškumą
aš skutu surūdijusį šeštadienį nuo veidrodžio
kol tu mylimoji nepaklausi: apie ką tu mąstai
aš mąstau kad aš skutu mylimoji
aš mąstau kad mudu skutame antrąją mėnulio pusę
aš mąstau kad šeštadienio veidrodyje
atsispindi tik neperžvelgiama lemtis mylimoji
aš mąstau mylimoji kad mudu
esame nepakartojami kokia vešli tavo barzda
kada krankia eglėje antroji mėnulio pusė
vien tik veiksmas gali išgelbėti skutimosi peiliukus
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
GALBŪT VORATINKLIS
toks bejėgis toksai bejėgis bejėgis
bedvasis ir nepanašus
į mane kabo atvaizdas ore
kalbos materializuota energija
toksai trumpas kabo pokalbis mūsų ore
tarytum vienintelis oro bučinys
oro čiužinys oro plaustas
kabo oras tarp mūsų
kabo ore vienintelis žodis
kabo vėjas laukuos mylimoji
kabo ore kabojimas
oras atvaizdas mano
toksai bejėgis toksai nepanašus
virš smilgos kabo
oro bučinys tikras oralas
kabo ore mylimoji
mylimosios kabojimas materializuojasi
energijoje kuria regiu ateitį
mano ateitis yra atvaizdas
kuriame manęs nėra
mano ateitis yra mylimoji
nuolatinis kabojimas scenoje
su trumputėmis pertraukomis
kada išneša užgesintas žvakes
kabo ore bejėgis
nepanašus bet su pertraukom
ištartas mano buvimas
kabo laikas ore
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
LAIKO LIKO NEDAUG
laiko liko nedaug
vos žiupsnelis laiko kišenėje
laiko liko nedaug ligi vasaros
laiko liko tik tiek kol palis
agresyvus laiko neturėjimas
nepalieka netgi abstrakcijos
vieno kito taško būty
nėra už ko nusitverti
nebeklausiu kas bus
koks dabar metų laikas
kokių įvykių užuomazgos
dera tavy
vasarą viskas spręsis savaime
kažkas kažkur išvažiuos
senos skolos bus užmirštos
alebastras – nuplautas lietaus
šioks toks žinojimas
to kas yra
tai žiupsnelis laiko kišenėje
tai alebastras
ir vis dėlto man rūpi žinoti
kas dera tavy
štai ir viskas
mudu atsiplėšiame nuo turėklų
leidžiamės laiptais į jūrą
į skirtingas puses
|
laiko neliko |
|
|
|
tik alebastras
laiptai į jurą
lyja
štai ir viskas |
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
TARSI LĖTĖJANTI MUZIKA
GĘSTA VEIKSMAS MANY
tarsi lėtėjanti muzika gęsta veiksmas many
trukčiojantys besisukančios plokštelės judesiai
primena gyvūno agoniją
ranka sugaunu žodžius plevenančius iš taško A į
niekur
ir skaitau ne man skirtą tekstą:
mieloji kai tu atvažiuosi prisimeni vakar
tu sakei kad atvažiuosi bet kokia kaina
išgersime šampano aš nupirkau du butelius šampano
žiūrėsiu į tave sėdinčią prieblandoje ant supamos
kėdės
užeisiu už nugaros ir lėtai tave išrengsiu
maniako vaizduotė tarytum neperšlampamas
apsiaustas
uždengia šiuos žodžius nuo atsainumo centrų
nuotaika staiga pabiūra nuvalau nuo rankovės
pelenus
ir atplėšiu kambario duris kad pro jas įsiveržtų
pūga
ji tirpsta ant stalo
ledinėm grindim pračiuožia berniukas vilkolakis
šukteli olialia ir dainuodamas išnyksta raketų
šviesoj
milžiniškuos Naujųjų Metų pūgos vėpūtiniuos
mano balsas yra mano kūno šešėlis
regiu jį pakibusį matinės prieblandos apvalume
nuo šios minutės aš daugiau nedvejoju
mano moterie tu mane išmąstei išėjai ir negrįši
ką gi skusiuosi barzdą ir dėstysiu plaukelių
pasjansą
sudeginsiu krosnyje krūvą neišsiųstų atvirlaiškių
kad laikui atėjus pasibaigtų Naujųjų Metų naktis
sudeginsiu krosnyje savo dvilypumo išnarą
kita moteris kiti metai
vienas kitas saulės spindulys marios išgertų
kavos puodelių
sulygins nuotaikas ir užglaistys įbrėžimus
naujas ciklas be abejo prasidės privalumais
kartą Naujųjų Metų naktį aš sėdžiu ir nesižudau
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
ODĖ MOTERIMS
jis pasityčiojo iš moters pasityčiojo iš moters
iš moters jis pasityčiojo nuėjo ir negrįžo
jis nuėjo pasityčiojęs iš moters ir negrįžo
ir negrįžo nes jis buvo toksai
jis iš moteries nuėjo pas moterį
jis nuėjo pas moterį nes jis ėjo
nes jis visą gyvenimą nemokėjo stovėti vietoje
jis nuėjo pas moterį ir negrįžo
jis nuėjo pas moterį ir negrįžo
jis pasielgė negražiai ką jis padarė
kodėl apie jį kalba ligi šiolei lūpos
ligi šiolei kalba apie jį širdis ne kitaip
jis nuėjo pas moterį tik tarp kitko
bet negrįžo nes iš moteries niekas negrįžta
jis pasityčiojo iš moters pasityčiojo iš moters
jis pasityčiojo nuėjo ir negrįžo
iš savęs
kartais man atrodo kad jis tai aš
ko gero jis tai aš jis nuėjo pas moterį
kas dieną man kalba mano buvimo taškas
kad yra jis kažkur šalia manęs
aš pasityčiojau iš moters pasityčiojau iš moters
uždengiau akis klausą pirštais užspaudžiau burną
ir nuėjau pas moterį nuėjau pas moterį
kad niekas nesuprastų juokiuosi aš ar verkiu
mes išeiname pas moteris pasityčiojame ir negrįžtame
mes pasiklystame savo vertybių skalėje
tarp valstybių žemėlapių skalbinių iškabintų kiemelyje
kas dieną mes ieškome savo buvimo taškų
mes pasityčiojame iš moterų pasityčiojame iš moterų
iš moterų mes keliaujame pas moteris ir negrįžtame
klaidingais likimo keliais apraizgiusiais mūsų
buvimo taškus
ir moterys čia suprantama niekuo dėtos
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
KAPITONO HOMERO VAIKAI
mes nuleidome inkarus
prie dekamerono žemės krantų
susėdom į valtis ir atsiirklavę prie kranto
pradėjome gerti
nuotaika gerėjo sulig kiekviena sekunde
mes pasidarėme kaip žvėrys
klaikiai stūgavom ir šokom su čiabuvėm nimfom
aplink laužo liepsną
suprakaitavę karininkai atsisagstė mundurus
sukibo rankomis ir balsiai plyšaudami
ėmė sukti ratelį
pyškindami į dangų raudonas raketas
kuomet atsitiko nelaimė
(nelaimės tokiu atveju nereikia laukti ilgai)
visi kaip vienas negyvi tysojom ant pakrantės kupstų
nieko nenujausdami banda nusilaksčiusių gyvulių
pradėjo veikti Kalipsės burtai
sukiaulėjome alei paskutinio: kapitonas ir jūreiviai
žvelgėme su baime kits į kitą
gauja kriuksinčių šernų ir nieko daugiau
supratome kad jau nieko nepataisysi
ir išsilakstėme kas sau po salą
sako kad kažkas iš mūsų išsigelbėjo
kiti skelbė kad Odisėjas tarp mūsų
nieko nepadarysi nieko nepadarysi
naujas gyvenimas taip pat yra įdomus
kartais pritrūkstam gilių ir graužiame jaunas magnolijas
nusižudyti einame į Kalipsės rūmus
Kalipsė yra stora ūsuota patelė
yra boba ligi pat dažytų panagių
nežmoniškai mėgsta skilandžius dešras ir žalias
garuojančias kepenis
mes puikiai tenkiname jos kanibališkus įgeidžius
ir nei vienas dar neišdrįsome pulti į jūrą
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
SŪNUS PALAIDŪNAS
jis grįžta namo prauliojęs jaunystę prisirišęs
prie kojos
pastipusią žiurkę paskui besiritantį siūlų kamuolėlį
vietoj žmonos paslėpęs užanty dvokiančią pelkių
rupūžę
jis grįžta namo galvodamas apie lėkštę lęšių sriubos
po to kai jį atstūmė viso pasaulio moterys, o karalius
pralaikė tamsiojoj devynis metus už nuplėštą
virėjos šlovę
jo buvusį donkichotiškumą pakeitė nihilizmas
tarytum
pats Ničė būtų šnabždėjęs ausin Zaratustros žodžius
jis grįžta į tėvo namus keliu nutapytu flamandų
meistro teptuko
blyškus surogatas garbingo karalystės piliečio
pasiturinčio ūkininko apžergusio storą kuilį lyg
maišą miltų
praradęs darbininko įgūdžius ir gaspadoriaus
miklumą
jis grįžta namo netapęs nei muitininku nei
fariziejum
nepakliuvęs į galeras nepriplaukęs turtingosios
Indijos
tamsiomis pelenų akimis suka ratą po rato kaip
vanagas
aplink pievą vaikystės ir žiogrius tėvo sodybos
jis tėvo neranda namuos anei motinos juodu mirę
aslos vidury atsivėrusį regi pragaro liūną klausia
rupūže kas čia
ši nieko nesako pagriebia sustojusį kamuolį siūlų
ir pradeda letenom austi juodą mirties audeklą
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.
JUODOJI SKYLĖ
duokit man svarą mėsos ir gerai numarintą agurką
duokit man pintą alaus numarinti žioruojantį gaisrą
amžiną vidurių ugnį vidaus reikalų skyrių duokit
man kamštį
užkimšt išėjimo angoms žadu virškinti tūkstantį
metų
tai kas įeina į mane teneturi išeiti
kitaip žlugs visa sistema medžiagų apykaitos ratas
tegu būna įkalintas inkstuos amžinas kaifas
tegu varo širdis areštuotą energiją į plaučių kalėjimą
aš ne varlė kuri pučias ir sprogsta prilygusi jaučiui
tegu plaukia finansai į kasą ir joje palaidoti būna
teskrenda gerai iškepti taikos karveliai į mano ryklę
tebūnie užtikrintas mano kūno saugumas
teuždaro jisai blužnyje šimtui metų priešus sistemos
duokit prašau man svarą saldainių ir litrą
gulbės pieno atskiest vitaminams pamaitint
raudonuosius
kraujo kūnelius kad šie pergalę švęstų prieš
brolius baltuosius
duokit man vaško užsikimšti ausims kad jos
negirdėtų
kaip gieda sirenos aptūpusios krūmą alyvų
didžiakrūtės kaimyno mergaitės įdegusios pajūrio
pliažuos
duokit man prezervatyvą apsaugoti mano gyvybei
duokit man gerą tarnybą kad šokčiau aplink
mechanizmą
tepčiau krumpliaračius sukčiau ratus važiuočiau
gražiausian
planetos kampelin įrengt radioaktyvią buveinę
gliaudyčiau atomo branduolius krūminiais ir savo
reakcijas tirčiau
duokit dujokaukę man ir guminį kombinezoną
tai kas įeina į mane teneturi išeiti
ir atsitiks tai kas žadėta sudegintoj knygoj
išnarą mano nuėmę jūs išvysite puikią blizgančią
juodąją skylę
Patackas, Gintaras. Kapitono Homero vaikai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.