smogus



        Mane jis vadina šmogumi. „Šmogau, kada grįšite?“, – klausia, kai vakare kur išsiruošiu. Niekada taip ir neišdrįsau jo paklausti, kur jis pametė „ž“ raidę, o gal apskritai jos neturėjo. Mano nedrąsa, kaip kad dažnai mums visiems nutinka, išėjo man į naudą. Supratau daugiau nei galėjau nujausti iš pradžių.
       Kita vertus, iki šiol neprisiverčiu jo paklausti daug svarbesnių dalykų nei apie „ž“ raidę. Nesiryžau jo pasiteirauti, kodėl jis apskritai mane taip vadina. Juk manęs nė žmogumi niekas nebuvo pavadinęs.
       Protas man ėmė šviesėti tik paskui. Galbūt todėl, kad ir nesu žmogus. Žmonės paprastai linkę apie viską nuspręsti nedelsiant, o paskui nebesuka sau galvos. Nebent ją suka kas nors kitas. Atidėjau sprendimą tolimesniam laikui, drįsdama laukti ir nedrįsdama apsispręsti, tad būdama kartu ir drąsi, ir nedrąsi.
       Ir štai vieną rytą tarytum nei iš šio nei iš to dingtelėjo, kad, nebūdama žmogumi, turbūt esu kažkas kita. Esu ne žmogus, o šmogus – štai kur šuo pakastas. Ir štai pagaliau sutikau kitą šmogų, ir jis mane atpažino, šmogumi pavadino, padėjo man pačiai savo tapatybę atpažinti. Ir čia visiškai nėra vienos raidės problema.
       Turbūt visiškai neatsitiktinai pas jį, šmogų, išsinuomojau kambarį. „Ar tai jūs skelbėtės laikraštyje, jog išnuomosite kambarį padoriam asmeniui?“ – paklausiau jo, kai jis atidarė man savo dviejų kambarių buto lauko duris. „Taip, išnuomosiu, bet tik geram, tik geram šmogui“, – sušnabždėjo jis. Truputį žilstelėjęs. Nei jaunas, nei senas. Nei gražus, nei bjaurus. Nei pernelyg vyriškas, nei visiškai bobiškas.
       Be dviejų kambarių jis turėjo dar ir virtuvę. Apie ją jis pasakė: „Juk šmonės esam. Išsiteksim.“ Linktelėjau galvą. Kažkodėl man pasidarė linksma. Tada dar nesupratau – kodėl taip. Dabar vis dažniau galvoju, kad tai dėl to, kad mes, šmonės, pagaliau susitikome. Kad būtume vienas kitam švelnūs. Ir kad padėtume vienas kitam išlikti šmonėmis.
       „Šivile, negerai taip. Juk ir aš esu šmogus“, – tiesiai ir tvirtai man priminė ir pagaliau visiškai aiškiai savo šmogiškumą paliudijo Voltas vieną rytą, kai po algos parsivedžiau namo porą bičiulių ir mes, bičiuliškai vaišindamiesi pigiu raudonu vynu, prakrizenome iki paryčių. Jo priekaištas buvo labai šmogiškas. Tai sakydamas, tiksliau – šnabždėdamas, jis švelniai šypsojosi. Labai gerai jį supratau. Visada geriau suprantu, kai kas nors man šnabžda, o ne žviegia ar šaukia. Visada buvau labiau Šivilė nei Živilė.
       Manau, kad tikri šmonės vienas su kitu dažniau šnabždasi, nes tai – daug šmogiškiau. „Šivile, tik pašiūrėk, kokios šiandien švaigždės“, – sušnabždėjo jis man per pirmąsias mūsų kartu sutiktas Kalėdas. Šimtą kartų geriau šnabždėtis nei laidyti žaibus. Šmogus visada arčiau šapo nei žabo. Jis puikiai supranta, kad jis labai artimas šapeliui ar šešėliui, ne žvaigždei ir ne žaibui. Šnibždėjimui, o ne žvangesiui. Šmogiškumui, o ne žmogiškumui. Pagaliau visos žiauriosios „ž“, taip būdingos žmogui, nuo šmogaus traukiasi, o jei nesuskuba pasitraukti, tai visos anksčiau ar vėliau paverčiamos į „š“.
       Iš esmės šmogus labai gerai žino, kad jis pats yra arti šlamšto ir viskas, ką žmonės taip vertina, dažniausiai yra šūdo vertės ir anksčiau ar vėliau virsta šūdu. Šmogui svarbiausia – ŠI, o ne buvusi ar ateinanti akimirka. Jam svarbiausia – ŠIANDIEN, o ne vakar ar rytoj. Jis išgyvena čia ir dabar, suvokdamas, kad ilgametė žmonijos ir tuo pačiu žudynių istorija – šūdas, kuris šiandienai tereikalingas kaip trąša. Istorijos negalima pervertinti, iškelti ją aukščiau už dabartį. Istoriją reikia aukoti ŠIAI dienai ir ŠIAI akimirkai. Ne žmonijos, o vien tik šmonijos istorija yra šaknys ir šakos, bet ji dar neparašyta. Tas pats ir su šventaisiais – žmonės švenčia visokias neva šventųjų pagarbai skirtas šventes – Jonines, Petrines, Juozapines, latrauja kaip begalėdami, o nežinomiems šventiems šmonėms palieka Visų Šventųjų dieną. Šventieji šmonės savo istorijoje visada lieka nežinomi. Nes jie nuolankūs ir savo šventus darbus neretai vadina tiesiog šūdo darbais. Tokį vertinimą jiems diktuoja jų šventas šmoniškumas, kuris nepripažįsta kategoriškumo. Nes norint tapti žinomu žmonių šventuoju, reikia būti kategorišku, būtinai nuo kažko atsiribojusiu, kažin ką neigiančiu ir kažin ką teigiančiu, dėl to pastebimu, išsišokti kad ir su labai geromis savo idėjomis. Nes kitokio šventumo žmonių pasaulis nesupranta, palieka jį Visiems Šventiesiems, arba mirusiesiems.
       Galima sakyti, kad žmogus – tai viso labo sugedęs šmogus arba tiesiog padaras, kuris iki šmogaus nepribrendo, o gal patyrė nuopuolį. Iki pirmosios nuodėmės Adomas, be abejonės, irgi buvo šmogus, ir tik nusidėjęs tapo žmogumi, būsimo žudiko tėvu. Šmogus pagal idėją buvo švelniai šnabždanti, šnaranti ir šventa šviesos būtybė.
       Tai, kad daugelyje žodynų raidė „ž“ yra paskutinioji, nėra atsitiktinis dalykas. „Ž“ yra tarytum kraštutinumas, iškrypimas, kalbos ir šmogiško gyvenimo paribys, o gal net riba – tiek pasaulio, tiek suvokimo ir kalbos. „Ž“ yra tarytum baisus žaibas. Pati raidė į žaibą panaši. Skirtingai negu „š“, kuri yra švelniai išlenkta – lyg dvipusis šaukštelis. Lyg grakštus šokio judesys. „Ž“, be abejonės, yra žmogaus, žmonių pasaulio raidė.
       Nesakau, kad šmogus niekada nebūna šiurkštus, šlykštus, šaltas. Jis, žinoma, būna. Nes gyvenimas tarp žmonių jį neretai smarkiai sužmogina.
       Kai supratau, kad aš, kaip ir Voltas, šmogiškumo turiu daugiau nei žmogiškumo, ėmiau tyrinėti žodžių, prasidedančių „š“ ir „ž“ raidėmis kilmę, ir dabar turiu pagrindo įtarti, kad daugybė žodžių, prasidedančių „š“ raide, į šią grupę papuolė tik todėl, kad visada buvo šmonių, kurie žinojo (arba „šinojo“), kad „ž“ yra nukrypimas, arba iškrypusi „š“, tad bandė tai atitaisyti pasaulį keičiančio žodžio (iš tikrųjų – „šodžio“, o gal net šodšio“) pagalba. Tada šmonės vietoje „žautuvas“ ėmė sakyti „šautuvas“, vietoje „žiaurė“ – „šiaurė“, vietoje „žaltis“ – „šaltis“, vietoje „žliundra“ – „šliundra“ ir panašiai. Tuo tarpu žmonės, tik jie šydėjimą pavadino žydėjimu, šydrą dangų – žydru, šiūrėjimą – žiūrėjimu, šolę – žole.
       Argi nėra taip, kad dauguma šmogui skirtų dalykų turėtų ne žvangėti, žibėti, o šviesti ir šildyti? Šmogus ir jo švelniai švepluojanti „š“ raidė geriausiai atitinka širdingą protingų būtybių nepibrėžtumą, neišbaigtumą, atvirumą viskam, kurie iš tikrųjų yra ne kas kita, o šventumas. Jis nesiekia naudingo atskirti nuo nenaudingo, švelnaus nuo šiurkštaus. Šmogus saulės šviesa ir aukso šviesa mėgaujasi vienodai, nesiekia jų pasisavinti. Tuo tarpu žmogui auksas jau ne šviečia kaip saulė, o žiba, žvanga, žavi ir paprastai sužavi tiek, kad virsta tikriausiomis žabangomis.
       Ilgai, gal ištisus metus, stebėjau, kaip šmogiškai Voltas kas rytą šlepsi šlepetėmis po virtuvę, kartais mėgaudavausi jo šnarėjimu. Manydamas, kad aš miegu, jis baisiai jau mielai šliurkščiodavo nosimi, smulkiomis šukutėmis šukuodamasis savo ūsų šeriukus. Tyliai švilpaudavo, anksti rytą šveisdamas vakarykštį katiliuką, kuriame jis virė sorų košę su cinamonu arba saldžią ryžių košę su razinomis. Virtuvėje rytais tyliai šniokšdavo iš čiaupo leidžiamas vanduo. Voltas mėgsta švarintis. Mūsų virtuvėje ir vonioje pilna įvairiausių dydžių ir šiurkštumo šepetėlių. Apskritai jis – baisiai šeimyniškas. Tik štai – iki šiol neranda jam į žmonas (šmonas) tinkamo šmogaus. Neranda jam skirto šmogaus.
       Norėdama jį pralinksminti ir pagaliau įsitikinusi, kad mes iš tikrųjų turime mus jungiančio šmogiškumo, kartą pasiryžau jam atskleisti savo ilgų tyrinėjimų išvadas. Kaip tik artinosi Volto gimtadienis. Galvoju, nupirksiu rūkytos šuvies, uždegsiu švakę. Šmoniškai pasikalbėsime.
       Taip ir padariau. Laukiau jo su dviem šakočio gabalėliais. Lauke lijo, ir jis parėjo šlapias. Šmurkštelėjo į vonią. Kelias minutes šarpiai šnopavo, šluostydamasis prieškambaryje šlapius ūsų šepetėlius ir retus plaukučius.
       Mano pranešimo apie šmoniškumą jis klausėsi kaip suakmenėjęs. Nepanašus į šmogų nei į žmogų. Vos įpusėjusi pamaniau, kad reikia liautis, tačiau išsigandau, kad jau tada apskritai neturėsiu kur dingti. Jačiau, kad savo pranešimu kažkur prašaunu. Galbūt mano minties vystymas buvo perdaug kategoriškas. Pernelyg analitiškas. Per daug jame logikos, sistematizavimo. Mat šmogaus protas iš esmės yra vaiko protas ir praktinis protas. Kažkuo artimas dzenbudizmui. Jis nenori būti įspraustas į sistemą.
       Staiga ėmiau suvokti, kad aiškinti šmogui, kas tai yra jo šmogiškumas yra tiesiog nešmoniška. Nusikaltimas. Nesveika taip pat yra ir pačiam šmogui analizuoti, ką tai reiškia būt šmogumi. Toks įprotis analizuoti būdingas žmonėms, bet ne šmonėms. Žodžiu, tai, ką dariau, buvo baisi skriauda mums abiems – man ir Voltui. Tapau kažkokia dviguba – skaičiau nešmonišką tekstą ir kartu jaučiau, kaip tai negerai. Buvau vienu metu šmogus ir žmogus. Atrodė, kad plyšiu pusiau. Savo džiugią išvadą – apie tai, koks šaunus likimas numatytas kiekvienam šmogui ir kaip šmonija, nepaisant jos istorijos nebuvimo, vis dėlto egzistuoja ir kad egzistencija jos daug patvaresnė nei žmonijos – perskaičiau jau visai rimtai ašarodama. Tai, ką dariau, buvo panašu į vienu metu daromą nuodėmę ir atgailą.
       Voltas irgi šnarpštė – taip intensyviai ir nuoširdžiai, tarsi tuo šnarpštimu pajėgtų viską grąžint į savas vietas, savo snarglinomis ašaromis nuplaut tą prakeiktą žmogiškumą.
       Nuostabiausia, kad mums tai pavyko padaryt. Kaip tikriems šmonėms.
       Mes nuplovėme. Išsivalėme nuo šiukšlių. Mes nustojome verkti ir pradėjome šypsotis.
       Paskui Voltas man pasakė, kad jis – šydras. Žmonės tokius vadinas žydrais.
       Dar vėliau mes valgėme šakotį. Gėrėme šaltmėčių arbatą. Šiūrėjome į švaigždes.

 

       2003 m.