KŪRYBA – OMENS GAUSMAS
Tai gali atsitikti bet kur ir bet kada.
gal reikalingą peizažą
pašaukia įsikalbėtos vienatvės
savaitė (ką apgauna tas įsikalbėjimas, ką nuslepia,
atrodytų, tyčia atliekami veiksmai? šitie klausimai
sugelia vėliau, kada pajunti tikrąją popieriaus lapo
grėsmę), gal neviltis,
netyčia ištraukus seną nuotrauką,
kurioje liko paskutinė draugo šypsena:
atsakas į nepasakytą eilutę, o gal
iš ryto nepažįstamas tavo veidas staiga pakeičia
veidrodžio erdvę, išsipina laikas,
tik pulsuojanti skamba vena kaip telefono laidas.
Yra pradžia, kurios nesitikėjai:
vėjo bokštas, keiksmažodis, smėlio kamštis burnoj,
tarpuvartės myžalo nuplikyta katė,
mėšlungio sutrauktos mylimos lūpos.
Parašyta buvo nedaug. net ne eilėraščiai:
įtikinėjimai išbandyti tą ar kitą nuotaiką,
meilės ar netekties motyvą (kūne įspaustas
jau veikia hieroglifas, kam nors
tava figūra jau atsitiko), atsiliepti knygos herojui,
išeit į nakties įkalinto miesto gatves
(vienintelę laisvą zoną), susitikti tave (nejau
ir šitai buvo bandymas įsimylėt?).
tačiau tuo metu dar nesuprasta,
jog žaidimo taisyklės – mirtinos,
rašto grėsmė tik vėliau, tik vėliau
autobiografijos popierėliai ant atminties
kauburėlio: negailestingas dūris iš veidrodžio,
sapno ir mylimosios akių.
Pamažu raidė ima graužtis į tau paliktos tarmės
uolienas, kraujas sužioruoja,
dusina erškėtas tiesos skiemuo gerklėje,
už ligoninės grotų – akys, kurias bučiavai,
skausmas – žodžio syvai, ištarties tikroji tyla,
neviltis – veidrodžio šviesa,
netekties erdvė, kurioje – vardai
neišsakytos lemties.
Arba paprastai. einant gatve (rudens pakąstas
veidas virpantis minioje prie autobusų stotelės),
arba rašant – einu gatve – neono prikelia spjūvis:
eilėraštis. jokios minties, jokio žodžių herojaus:
sidabrinis kiaušinis, pulsuoja, tau skirta paslaptis,
bežadė
šviesos sfera,
neįmanomo parašyti eilėraščio laikas.
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
ATMINTIES AKMUO
Išduoti gali tik mylimas, savas, mylintis:
netikėtai tampi išvirkščias, oda nudirta, šalvena.
kuo gyvenai, kaip dūmas, ir jokios liepsnos.
aiškėja skausmo esmė:
niekatrasis ryškina nuotrauką, joje atsiranda
tau skirtos prasmės,
kurių dar nekentėjai, šitai vėliau jau galėsi
vadinti gyvenimu, patirtimi. E s u v i e n i š a s
pagauni mylinčio akyse: sava tampa ženklu:
sielos prošvaistė.
kur jai regėti save?
ima lietis gramatinės formos, vis sunkiau
atskirti, kuris regi, kuris kalba,
kuris myli, pamažu
tampa bendra – tyla.
aimana ir savižudžio žvilgsnis,
dabar jau esi aš.
| Liko tik nuotrauka, tamsiai apsirengęs, smilksta būtina cigaretė, nuostabos nušviestas. už ribos. nevilties angelo provaizdis. Tetrūksta mirksnio ir istorija tęsis mirksnio kurio vedini buvo pasauly kinų poetai jį rankoj gali palaikyt kaip brangakmenį degantį akyse stosis tamsa |
| mes pro šalį praeisim ne kartą mes atmintį grūdinsim taip kad neliks atminimo kad neatsiduotų ji tikriesiems laikams eisim dainuoti dainą beprasmę dainą gerklinę čigonų senio burnoj museles suskaičiuosim – septynios |
|
ką lemia šis skaičius
|
Iš kur neviltis, kai dar galios nėra suvokti?
kai tiek meilės tavy – esi pasiruošęs
atsakyti ir paukščiui, ir žmogui,
kodėl – lydi mėnulio skustuvas?
Lyja lietus užmirštam kambary
kur buvo susitikta
kur lietuviškai ištartas buvo Li Bo
ponimaješ o suščnosti možno prosto
i daže bez slov
virpa palangėj pelė tuščias stiklas
spygauja senas žibintas
ir bando sudužt
Vienintelis tikras. yra vis aiškiau.
dega delnas ir žiebiasi lūpos
ir pirštas girdėti rūstus –
dovanos nemokėjai išsaugot
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
IŠSISKYRIMAS SU ANTRININKU. I
Pradžia visada su tavim.
nežinoma tau pradžia
kurios prasmė atsiskleis
kai pakibsi ant paskutinio siūlelio
kai reikės atsakyt
į gyvenimą
ir atsakymas reikš –
mirtis
gali būti bet kur
bet kur gali prasidėti
kaip eilutė popieriaus lape
nelaimės įsakyta
aidas?
neprakalbinamas veidas
iš vandens ar iš oro
galvą pasukus
klonyje
grėsmingai virpančiame ore
nuomario ištiktas vėjo stulpas
stūkso
jo šešėlis rausvai pulsuoja artyn
širdis įspėta: laukti
lyg iš seno paveikslo
esi žengiantis žingsnį
užmirštas
todėl visagalis
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
PAKRAŠČIU
žodžiai
kurių nebegaliu iškęsti –
nebūtis tarp veido ir atspindžio
juo arčiau veidrodžio
juo tikresnis yra
mirties ženklas
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
IŠSISKYRIMAS SU ANTRININKU. II
Niekada nebūna įžangos
kuri padėtų pasiruošti:
ima vertis durys lyg plyštų širdis
grikši garso rutuliukas burnoje
ėda veidą tikroji tamsa
ta kurios įkalbėti nereikia
kuri užlieja
kad pamatytum save – tuščią
nieko niekam nesakantį
veriasi durys: daugėja praėjusių metų
stovyla atkakliau paryškina erdvę
spindulio moneta suka kilpą
iš kur – klausi – iš kur
aš čia atėjau
iš kokio miesto iš kokios ateities
kokiuos dokumentuos ilsis
mano vaikystė
grama gerklėje nesuvokiami gyvžodžiai
plaukia – norėtumei pasakyti – vėlei
plaukia debesys
viršuj lengvesni
netruks tas stovėjimas
teks žengti žingsnį nieko nematant:
nesi teisesnis esi tik
tuščiau nusprendęs būti
kai veriasi durys
ir viskas yra sukaupta
tavo vieninteliam žingsny
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
GREITAI VISKAS PAAIŠKĖS
Einant pačiu vakaro pakraščiu
kai skleidžias migla
lyg pralaimėto mūšio gausmas
po kojomis traška
nesuvoktų minčių kriauklytės
knisdamas didžios praeities įspaustas pėdas
praslenka šernas dygus
dabar esu tiksliai – aš:
pergalingoj benzino dėmėj atsispindi
žvaigždėmis karūnuota galva
anoniminės savi–
žudybės zona
užbaigtos partijos valdovas
esu laisvas ir galiu galvoti
apie prasmingus žodžius paukščių nėrinius
tirpstančius kaip užkeikti pinigai –
metafora įžiebia smegenis
prisipažįstu – norėčiau
taip prasitarti nors kartą
kad frazė įspėtų gyvenimą
kaip akmuo filosofinis
aukštoji idėja
ir ironiškas komentaras
aukso žiedas
pamazgų duobėje
tai ir yra paskutinis
atleidžiantis
mazgas:
žydas esi ir žydo žvaigždė
kyla su dūmais aukštyn
ir naujagimio kyla žvaigždė
po mėnulio peiliu
iškvėpęs visus įsitikinimus
išduotas ir prisipažinęs kaip perlas
ryto voratinkly virpantis
ir išvengęs
paskutinės užuojautos
vėliau
pakaruoklis vėjas
įsisuks į atsitiktinių veidadienių būrį
ir lakstys
konservų dėžučių daužydamas tamburiną
skelbs didžiąją meilės tiesą
bus drėgna kvepės alumi ir narkoze
melodija stengsis išlikti kaip nuorūka
akmuo puls į akmenį
stosis tyla
angelas
trimitu
pašauks
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
GULBĖS GIESMĖ
Mėnulio
vienintelio mano meilužio
mėnulio blyški ranka
tvirtai slenka pilvu kur žaizda
gieda giesmę
kaip kiemo vaikų sudraskyta katė
amžinoji
ir meilė yra amžina
aš žinau kaip ji gelia
kaip kyla aukštyn
smegenų skausmo siūlai
už stiklo
šešėliai
nustebę
už vyzdžio kuris išsiplėtęs
linguoja įdėmiai ir mainos
aš nebijau atsiskleisti –
žemė juk gimdo
žemė atsiveria lenda tamsa iš olos
ir įtraukia. aš nebijau įtraukti –
dangaus liežuvis atleis
ir užglostys mūs nuodėmes
aš įtraukiu
jie greitai nurimsta
keičias veidai akių spindulinga pašvaistė
vaiko išdeginto
kala galvoj sakinys
niekas nejaučia kaip kyla lova
kaip urzgia praėjus diena
kaip išlydyto alavo meldžia krūtinė
grotuoti veidai nuramina
pusiausvyros dryžiai
sakau: esu
lovoje
sutarta
pirštu iškeikusi save ant sienos
kaip sirena kurią ryto šviesa
jūros pakrantėje pavertė medūza
niekas neįsimes į akis
ir nesujaudins tos vietos
kur sukasi siela: esu
tikra
aiški
ir nebegalima
aptarti
krūtyje šviesos pūkuose –
žvirblis giesmininkas
kramtau: plunksnelė lūpose virpa:
pasmerkta
| tačiau: |
|
netelpa krūtinėje naktis
|
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
PRISUKAMA POEZIJA
Atsiprašyti ir verkti
nepaisant gyvenimo apsaugos taisyklių
Ir dabar negalėčiau nieko atsakyt:
banalus užsikirtusios atminties motyvas
guodi save veidrody nepažįstamo veido
ar rudens nutviekstoj jūros pakrantėj
mintyse žymėdamas gerves
ar kitus nereikšmingus gyvūnus –
tereikia išeit
ir pasaulis vėlei taps užtaisytas –
plaukai plevena plėnys
kietas šešėlis žmogaus
kurs nespėjo numirt
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
ATIDĖTA MALDA
Vienas kitą pamatėm iškart
ir nutilo minia ir spalvos nukrito veidų
tavo akys nušvito
niekada iki šiol nebuvau
tavęs matęs tokio lemtingai artimo – net tada
kai kalbėjom jaunystėj ligoninėj
poetinius piešėm žemėlapius
o dangus erškėčiavo už grotų
ir saulės akyta šviesa svilino plaukus –
apsikabinome
jutau tavo lengvą alsavimą
vėjo apstulbusio kvapą
ir įsitempusias kolonas
nebežinomo miesto stoty
džiaugsmas perliejo mus sušnibždėjai:
„mes viską dabar išsiaiškinsim
tai juk smulkmenos“
nejau įmanoma šitaip sugrįžt?
atšlijom ir žvelgėm vienas į kitą
minios pakrašty
užmiršti stotyje
į kurią tau akimirkai
leido atvykti mirtis
nespėjai man pasakyt
kas tave myli dabar
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.
EILĖRAŠTIS APIE GRĄŽINTĄ NEVILTĮ
Angelas blyškiaveidis pakilo ištirpt:
„baigės vienatvė“
mėtinis telefono skambutis:
„jis tau brangesnis“
stiklėjantis rankos mostas sustingus akis:
„atsakysi kalbėsi ir vėlei
imsi viltis
nieko jau tau nesakysiu užmirši
neparašytus eilėraščius
klejonių nupigintus veidus
pasakyk kiek jai metų?“ –
„galėtų būti duktė ar anūkė
iš pradžių tiktai gurkšnis neįprasto vyno
alyvuogės balsas
vėliau kaitri menamos meilės gaida“
vakaras bus tikrai vakarop
gal tu nesulauksi:
„pažvelkim pro langą į miestą
koks apgautas žiemos paskutinis
laisvės bronchitas“ –
„viskas skamba lyg raidės
lįstų per odą sekundžių rūgštis
išgedėtos akies šaukinys
žodžio pašinas pūva gerklėj
negalėjome susitikt
tai tik šilkinė skambučio virvutė
ji naktį užsmaugs“ –
„aš ateisiu užspausti akių
o dabar būki vienas
sapno budelio kalbą girdėsi
ir manysi kad gyveni
išsinešu ateitį
jausk lūpų skonį
uosk degančią odą krūtų nuramink
įsitempusias skaidulas
išsilieki kaip vaiko verksmas tamsoj
tad pakeiki ragelį visa kita žinai
sudie“
Rubavičius, Vytautas. Pilkosios eilės: Eilėraščiai. – Vilnius: REGNUM fondas, 1998.