zole po serksnu



       Tik ką nulijo. Pro medžių viršūnes matėsi vakarų dangus: ten, už upės, geso saulėlydis. Skaisčiai raudona šviesa plieskė jiems į veidus. Vakaras buvo šiltas ir tylus, sunkūs rasos lašai laikėsi ant pušų spyglių. Garavo sulyta žemė. Užmetęs jai ant liemens ranką, jis ėjo parko taku. Persismaugusi apsiaustą taip, kad ryškėjo jos apvalūs klubai, šiek tiek palenkusi galvą, šypsodamasi kažkokioms savo mintims ar prisiminimams, ji lengvai statė pilkšvais batukais apautas kojas ir žiūrėjo į jas. Aplinkui skambėjo paukščių balsai, už miško, po dešinei, dusliai gaudė į kalną kylančios mašinos. Paėjėjo dar keletą žingsnių, ir juos pasitiko prie asfaltuoto kelio pakabinti žibintai. Jis parodė į staliuką, kur neono šviesos pluošte buvo susispietę keletas žmonių, ir kiek galėdamas šiltesniu balsu pasakė:
       – Einam?..
       Laukdamas atsakymo, žiūrėjo į jos veidą. Pernelyg ryškiai ruda spalva dažyti plaukai, rudos šlakų dėmės ant skruostų.
       Jau pusmetis, kai jis nebuvo matęs šito veido. Šiandien paskambino jai tik todėl, kad diena buvo nepaprastai nyki ir beprasmė. Sėdėdamas savo kambary prie knygos, jis dažnai pakeldavo akis į langą. Žemi debesys griuvo ant miesto stogų, protarpiais prapliupdavo lietus, skalbė palei gatvę augančias liepas. Įsisupę į apsiaustus; pro šalį akmenimis grįsta gatve ėjo žmonės. Kai kurie sustodavo prie medinio kiosko, kur buvo pardavinėjamas vynas, ir, niūriai žiūrėdami priešais save, išgerdavo vieną stiklinę, kitą... Keletas storai apsimuturiavusių moterų sėdėjo po skardiniu prekystalio stogu – ten buvo turgelis – ir pardavinėjo ridikėlius, svogūnus, vyšnias. Pasidėjusios priešais save ant prekystalio daržoves, jos taip išsėdėjo visą tą darganotą dieną. Siūbtelėjus stipresniam vėjui, ant jų ir daržovių pasipildavo lietaus čiurkšlės. Prieidavo vienas kitas žmogus, pastoviniuodavo, nusipirkdavo, ko jam reikia, ir nueidavo.
       Vakarop, kai prasišvietė, jis pakėlė telefono ragelį ir, šiek tiek pagalvojęs, surinko jos telefono numerį. Šnektelėjo. Kaip visuomet nerūpestingas, truputį pašaipus tonas. Jokio nusiskundimo. Jis tepasakė, kad nori su ja susitikti.
       Kiekvienam turbūt pasitaiko akimirkų, kai negali ištverti vienas, tačiau, pas ką benueitum, su kuo besikalbėtum, nepalengvėja. Sėdi kur už stalo, kalbiesi, nors visiškai nesinorėtų kalbėti, juokauji, nors juokas neima, išklausai kitų pasakojimų, pertrauki juos, domiesi, nors esi visiškai abejingas, ir, stojus pauzei, tyloje suglumęs klausi savęs: „Kodėl aš čia? Ar ne laikas būtų išeiti?“ Tačiau išeiti nėra kur, todėl ir sėdi žmonių draugijoj, ir akyse spindi dirbtinis žvalumas.
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Tą dieną telefonas čirškė ir čirškė. Vos tik pasigirsdavo skardus metalinis garsas, jis pašokdavo, nubėgdavo į prieškambarį, pakeldavo ragelį ir lėtai, tarsi delsdamas, su neaiškia viltim pridėdavo prie ausies. Tačiau, jeigu kas būtų paklausęs, ko jis tikėjosi,– būtų nežinojęs ką atsakyti. Kažkas, rodės, turi jo pasigesti arba pranešti kokią nors žinią, kažką pasiūlyti. Kažkoks vyriškis kelis kartus teiravosi, ar čia poliklinika. Paskui skambino jo draugo žmona, draugo, su kuriuo jis darbovietėje sėdi už to paties stalo ir retkarčiais drauge nuvažiuoja žvejoti.
       Prieš kelias dienas jai sukako trisdešimt penkeri metai, jis nupirko jai kuklią dovanėlę, iki išnaktų keliolikos žmonių draugijoje prasėdėjo už stalo. Tai buvo liesa, dar gerai išsilaikiusi moteris, nors ir turėjo du vaikus. Ji visą laiką užstalėj nuobodžiavo, apsiblaususiom akim žiūrėjo į jos pasveikinti susirinkusius svečius, dainavo dainas, kurių melodija ir žodžiai tejaudino tik ją. Be to, ir balsą turėjo prastą. Visi pritardavo tik iš mandagumo, o baigę posmą tuoj pat įsileisdavo į visokias šnekas, postringavimus, aiškinimus, kas jie yra, kuo galėtų būti ir t.t. Abejinga viskam, ji sėdėjo už stalo ir vis kažką panosėj niūniavo. Kartais pabandydavo tomis dainomis užkrėsti svečius. Šie užtraukdavo posmą, antrą ir vėl puldavo vienas prie kito, vėl svaigindavosi savo šūkčiojimais. Drėgnomis nuo ilgesingų dainų akimis ji retkarčiais apžvelgdavo svečius.
       Jis sėdėjo šalia ir nevykusiai stengėsi ją išblaškyti. Neretai sugaudavo į save nukreiptą jos žvilgsnį, o jo ranka keletą kartų buvo atsidūrusi ant jos kėdės atkaltės. Kai užstalė jau buvo tuščia ir jos vyras – apystambis laužytų, kampuotų judesių vyriškis – nuėjo išleisti paskutinio svečio, ji pagriebė jo ranką ir stipriai suspaudė. Toks judesys nebuvo netikėtas, jis netgi džiaugėsi, kad taip įvyko, bet kartu norėjo, kad jį greičiau paleistų. Tačiau moteris tik arčiau prisislinko. Plonu nertiniu megztuku aptempta krūtis palietė petį. Atšoko ji tik tuomet, kai koridoriuj pasigirdo vyro žingsniai. Kai jis prisėdo užstalėj, jie abu įbedė į jį rimtus, tačiau nieko nesakančius žvilgsnius. Vyras nulenkė galvą, padėjo išpampusiom gyslom rankas ant stalo ir įsižiūrėjo į suglaustus vienas prie kito nykščius. Buvo matomas tik jo mažas apvalus smakras, krintančios lupų kertelės. Akis slėpė stori akinių stiklai. Visą vakarą jis linksmino svečius ir sutrikdamas, painiodamasis pasakojo anekdotus, mosikuodamas rankomis ragino visus gerti, dainuoti ir vėl dirsčiojo į ją. Pagaliau, apsvaigęs nuo degtinės, ėmė girtis savo jėga, gudrumu, tačiau kai jo akys susitiko su žmonos, ji taip paniekinamai šyptelėjo, kad daugiau jis nebepasakė nė žodžio. Staiga jis suprato jųdviejų gyvenimo paslaptį. Suprato, kodėl po darbo pasilikdavo savo kabinete, o pakeliui būtinai užsukdavo į kokią nors kavinę, stabteldavo prie automatų, kur pardavinėjamas alus, vynas. „Taip reikia gyventi! – mėgdavo sakyti jis.– Eini sau gatve, grožiesi medžiais, stebi praeivius, pakalbi su žmonėmis...“ Tačiau vieną vakarą, kai jo stalą užgulę vyrai, kuriems jis painiodamasis pasakojo anekdotus ir vaišino, stovėjo laukdami, kada jis pasikels ir eis kartu namo, dėbtelėjo į juos ir pasakė: „Žvėris ten manęs laukia, žvėris, dinozauras, va toks dinozauras!“ – parodė, išmesdamas abi rankas į šalis, ir užsikniaubė ant tuščio stalo.
       Namų, kurie daugeliui buvo jaukus poilsio kampas, jis bijojo. Dažnai delsdavo grįžti, nes jo moters veide buvo įbrėžta panieka ir kažkoks priekaištas. Žmonių akyse jis dėjosi visiškai abejingas savo žmonai, girtuokliavimą laikė tik įrodymu, kad gyvena nuo jos nepriklausomai, yra laisvas, ir juokdavosi iš tų, kurie, palikę jį vieną, skubėdavo namo. Atseit sėdi po žmonos sijonu, bijo bobos, kas gi per vyras? Tfiu! Tačiau tokie žodžiai tik liudijo, kad šita moteris pakirto bet kokį pasitikėjimą savim, jį taip nuvertino, kad jis nebegalėjo surasti sau vietos. Vienintelis malonumas buvo jos akivaizdoje lenkti stiklą po stiklo, grįžti į namus sudaužytu veidu ir, parkritus kur nors priemenėj, laukti, kol ji pasiteiraus, kodėl gi jis taip geria. Galbūt jis pagaliau supras savo kaltę ir apsipils atgailavimo ašaromis. Tačiau žmonai toks jo gyvenimas buvo tik įrodymas, kad jis iš tiesų niekam tikęs. Jai ir į galvą neateidavo, kad jis girtuokliauja dėl jos, vildamasis šitaip atkreipti jos dėmesį.
       – Tu nustebai, kad aš skambinu? – išgirdo jis ragely tęsiantį žmogaus balsą.
       – O ne! – gyvai šūktelėjo jis, ir tai buvo tiesa, nes ji tą vakarą sakė paskambinsianti.
       – Ne, tu nemeluok, tu stebiesi, – atsakė ji.
       – Nė kiek!
       Jis iš tiesų nesistebėjo, nebuvo linkęs jos teisti, juo labiau niekinti jos vyro. Paprasčiausiai – dėl kažkokių atsitiktinumų – du žmonės buvo nelaimingi. Kaip jis ir tikėjo, ji ėmė skųstis gyvenimu, esą jai viskas nebepakenčiama, graužėsi, kad ištekėjo už šito žmogaus, sakė, kad vasaros pabaigoj važiuosianti prie jūros ir kad jų atostogų laikas sutampa. Nors jis ir dėjosi nesuprantąs šitų užuominų, nesistebėjo jomis, bet ji ėmė gintis: „O ne, nesupraski manęs klaidingai“. Paskui pasakė, kad jos vyras po keleto dienų išvyksta į komandiruotę. Jis kažką numykė, pažadėjo paskambinti vėliau. Kalbėdamas vis dirsčiojo į priešais stovintį veidrodį, kur matėsi jo kvailai besivaipąs veidas – čia kažkuo besidžiaugiantis, išdidus, čia besibodintis. Galop padėjo ragelį. Vis dėlto ta moteris jam buvo graži.
       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
       Dabar, sėdėdamas su kita ir gerdamas kavą, jis staiga prisiminė tą telefono skambutį ir panoro papasakoti jai savo dvejones. Ką jinai atsakys? Nustebs, piktinsis? Kažkuo ji priminė aną moterį – panašaus sudėjimo, beveik vienodo amžiaus. Jis žiūrėjo, kaip ji godžiai triauškia saldainius, ir pasakojo. Su apmaudu pastebėjo, kaip blykstelėjo jos akys. Ji uždėjo ranką jam ant riešo, prispaudė jo ranką prie stalo, tarsi sakytų: „Nespurdėk“. Jos lūpos prasičiaupė, veidu nubėgo šypsena, ir jis apstulbo – dar nebuvo matęs tokios plačios burnos. Žvilgsnis nebenukrypo nuo storų dažų sluoksniu išteptų lūpų. Juokdamasi ji taip plačiai pražiodavo burną, kad apnuogindavo dvi stambių dantų eiles. Jam norėjosi, kad ji liautųsi juoktis. Istorija, kurią jis šiek tiek pasigardžiuodamas, bet kartu šališkai pasakojo, žodžiai, kuriais ją apibūdino, santūrūs, lygus ir besimėgaujantis jo paties balsas – staiga visa tai pasidarė grasu. Norėjosi pasakyti ką nors nuvalkiota. Baigė šią istoriją taip, tarsi panašių moterų grupei priskirtų ir ją. Jį apėmė įsitikinimas, kad šita rudaplaukė moteris irgi tokia, kad ji irgi taip pat persekioja kokį nors vyriškį ir kad su ja apie nieką daugiau neverta kalbėti, jeigu nenori, kad patyliukais ji imtų šaipytis, nuobodžiauti. Prisiversdamas, kol dar neataušo jos įkarštis, kol neišblėso jos veidą išmušęs raudonis, jis ėmė pasakoti panašias istorijas ir anekdotus, retkarčiais vogčiomis dirstelėdamas į ją. Tačiau ji taip užsiplieskė, taip įsitraukė į kalbą, kad nė nejuto jo tiriančių žvilgsnių, kuriuos jis svaidė iš kitos stalo pusės. Su kiekvienu jos žodžiu, su kiekvienu šyptelėjimu, sukeltu panašių istorijų, jis bėgo nuo jos vis tolyn, kol pagaliau pasijuto visiškai svetimas. Ji noriai, su džiaugsmu sutiko, kad pasaulis tik toks, kad tai nieko baisaus ar blogo, o priešingai. Tačiau jis niekaip negalėjo su tuo apsiprasti ir niūriu žvilgsniu dairėsi į šalis. Stalai aplinkui ištuštėjo, balta neono šviesa nutviekstu asfaltu lyg tamsios dėmės praplaukdavo vienas kitas žmogus, aplinkui juos buvo juoda ir niūri miško siena, girtas vyriškis skeryčiojosi prie bufeto langelio ir meldė stiklinės vyno. Įaudrinta savo balso, žodžių ir vyno, ji pasakojo, kaip, prieš kelis mėnesius nuvažiavus į Maskvą, jai piršosi senyvas stambios gamyklos direktorius, kaip, jai įėjus į kabinetą, jis nužvelgė ją, pasiūlė kėdę, paėmė jos ranką ir spausdamas kalbėjo, kad jis dar nematė tokių gražių kojų. Paskui pripylė taurę šampano ir pasakė, kad nori ją matyti... pliką. „Man buvo taip nemalonu, – tęsė ji rausdama, – durys stiklinės, už jų sekretorė, pilna žmonių, o jis kalba tokius dalykus“. „Taigi, – pagalvojo jis, – durys stiklinės, per stiklą dar kas nors galėtų pamatyti“. Ji dar prisiminė, kaip paskui ją sekiojo keletas vedusių vyriškių, kokius sakė jai komplimentus, kokias pirko dovanas, ji apnuogino savo atstumiančią prigimtį, pati to nežinodama, o jei ir žinojo, tai vis vien panašūs prisiminimai jai buvo tokie malonūs, kad patys veržėsi iš burnos. Savo jausmus ji priskyrė ir jam. Jai nė į galvą neatėjo, jog kitas tokioms istorijoms gali būti abejingas. Klausydamasis jis prisiminė draugą, kartą pasakiusį, kad vėl namuose jo laukia žvėris, ir, pasirėmęs ranka skruostą, įsižiūrėjo į kioską, kur prie langelio stovėjo pagyvenęs, užsimaukšlinęs plačiakraštę skrybėlę vyriškis. Rankoje šis laikė porą meškerių, į kišenę buvo prigrūsta visokių žvejybos reikmenų – indelis žuvims dėti, skardinė dėžutė... Jau kelios valandos, kai jis svirduliuoja prie gėrimų kiosko ir prašo vyno. Tamsiai ruda veido oda, sukritę skruostai, niūrus ir piktas įskaudinto žmogaus žvilgsnis. Kai pilstanti gėrimus moteris jį aprėkia, jis prisišlieja prie langelio, paremia galvą ir taip ją purto, kad net lapatuoja atlėpę skrybėlės kraštai. Paskui sėdasi už stalelio ir paklaikusiomis akimis žiūri į priešais pastatytą stiklinę. Kai prie jo priartėja stambi putlaus veido bufetininkė, – ji irgi tikriausiai turi panašų vyrą, pati nežino, už ką kenčia jo girtus priekaištus, bejėgiškus pasimetusio žmogaus ne mažiau bejėgiškos ir baisios meilės prisipažinimus, – jis griebia jai už rankos, žiūri į akis, sako kažkokius komplimentus... Tačiau kam jai tokio žmogaus visokie prisipažinimai? Ji atstumia jo ranką, švelniu balsu, kokiu kalbama su žmogum, kurio visos šnekos ir prašymai jau nepakenčiami, tačiau kurio ji ir negali atstumti, nenori jam blogo, nes jis ir taip jau nelaimingas, sako: „Eik tu, eik tu greičiau namo. Va pamatysi, tuoj pakviesiu miliciją...– Ir, kiek patylėjusi, tęsia, – visą dieną lenda ir lenda, negi jau geresnės vietos nebėra...“ – Jau seniai ji visiems skundžiasi šiuo įkyriu klientu, kuris, neturėdamas kišenėje nė kapeikos, nori kaip nors iškaulyti stiklinę vyno. Tačiau niekas į jos skundą nekreipia dėmesio, ji taip ir sukaliojasi su savo skundu, tarsi su tylia malda lūpose. Dabar ji iš tiesų prieina prie kelio ir, žvalgydamasi į visas puses, kurį laiką stovi. Retkarčiais meta grasinantį žvilgsnį į užstalėj knapsantį žmogėną, tarsi norėtų įsitikinti, ar jis mato, ką ji ketina daryti, ar dar nepabūgo ir nesiruošia eiti. Pagaliau ant kelio pasirodo du uniformuoti vyrukai. Jie praeina pro stovinčią prie kelio bufetininkę, tačiau ši vis dėlto jų nesustabdo.
       Jau kuris laikas, klausydamasi jos kalbų, jis stebėjo tą vyriškį ir žvilgsniu tarsi rodė į jį. Jam norėjosi, kad jį susidomėtų juo. Gal tada baigs savo meilės istorijas, paklaus savęs, kas kaltas dėl šitos tragedijos. Nejučiom kilo klausimas: jeigu jinai būtų bufetininkė, kaip ji pasielgtų? Atsakymo jisai nežinojo, tačiau keista, kad ta stambi, pagyvenusi moteris pasiglemžė visą jo dėmesį. Nejaugi ji ir patiko labiau už šią, dar apyjaunę, dailią? Kai ji drėgnu skuduru šluostė jų stalą, nejučiom jo žvilgsnis nukrypo į iššokusią rankos gyslą. Jai nueinant, jis pamatė gumbuotas jos tamsiai mėlynas blauzdų venas ir kažkodėl prisiminė savo motiną. Jo tėvas irgi mėgdavo išlenkti. Vaikystėje ne kartą jam teko girdėti, kaip panašus kenčiantis balsas kreipdavosi į tėvą...
       Kai jie pakilo ir paėjėjo keletą žingsnių, jis vis dėlto uždėjo ranką jai ant peties. Ėjo ji minkštai, lengvai kaip pirma ir palenkusi galvą žiūrėjo į savo pilkšvus batukus. Staiga jis suprato, kokios jam reikia moters. Nejučiom prisiminė vieną saulėtą dieną, kai, apie nieką negalvodamas, gulėjo prie ežero, o kažkur toli skambėjo balsas, švelnus ir minkštas. Ta moteris niekad jam neleistų pasakoti panašių istorijų.
       Ranka nejučiom nuslydo jai nuo peties. Dabar jis ėjo atsilikęs nuo jos per porą žingsnių ir matė jos smaugtą, perjuostą dirželiu liemenį. Kai jie pasiekė namus, ji staiga susigriebė, ėmė teisintis, dievažytis, kad ją ne taip lengva sugundyti, kad tenorinti vieno – turėti padorią šeimą, vyrą. Tylėdamas jis klausėsi, ką ji kalba, ir matė, kaip kilstelėjusi ilgas blakstienas stebi jį. Pajutusi, kad tikrai įtikino, jog esanti tokia, ji nusigręžė ir šyptelėjo. Kai vėl atsigręžė, šypsenėlė veide tebežaidė. Vengdamas jos akių, jis paklausė, iš kur ji žino, kaip gali ir kaip negali pasielgti.
       – Tu netiki manim? – pertraukė jį.
       Jis nudelbė akis ir gūžtelėjo pečiais.
       Jos ranka nuslydo kaip pakirsta. Pavargusiu žingsniu ji užkopė į laiptų aikštelę, pastovėjo prie durų. Jos veidas atrodė blyškus ir išsekęs.
       – Vis vien... jeigu norėsi – paskambink, – pasakė palaužtu balsu ir nusigręžė.
       Tik dabar jis pagalvojo, kad ši moteris gal ir ne tokia bloga. Norėjo kažką jai pasakyti, bet durys jau užsidarė.
       Platus ir tiesus kelias buvo tuščias, tik retkarčiais pravažiuodavo taksi, praeidavo vėlyvas praeivis.

 

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.