Bronius Radzevičius (1940–1980) – vienas iškiliausių lietuvių prozininkų, sąžiningai ir skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B.Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Vėliau baigė lituanistiką Vilniaus universitete, mokytojavo, 1968–1973 m. dirbo „Šluotos“, „Komjaunimo tiesos“, „Girių“ redakcijose, nuo 1973 m. – moksliniame metodiniame kultūros centre. 1980 m. spalio mėnesį neaiškiomis aplinkybėmis nušoko nuo tilto į Nerį. Pirmieji apsakymai pasirodė 1967 m. Pirmoji knyga – novelių rinkinys „Balsai iš tylos“ (1970). Svarbiausias kūrinys – autobiografiškumu, egzistencialumu ir filosofiškumu pasižymintis dviejų dalių romanas „Priešaušrio vieškeliai“ (1 tomas, 1979). Tai pirmas lietuviškas romanas, kuriame sąmonės srauto technika skamba itin natūraliai ir įtikinamai. Po rašytojo mirties išleistas visas romanas (1–2, 1985, parengė Juozas Aputis) iškilo kaip išskirtinės psichologinės autentikos kūrinys, siekiantis esminio problemiškumo, ontologinės gelmės. Pomirtiniuose apsakymų rinkiniuose „Link Debesijos“ (1984), „Žolė po šerkšnu“ (1994), rinktinėje „Vakaro saulė“ (1996) sudėta visa rašytojo novelistika – brandūs ir neišbaigti kūriniai, impresijos, etiudai ir apysaka „Pumpuras“. Rašytojo kūrybą savotiškai pratęsė jo žmonos Genės Radzevičienės atsiminimų knyga „Buvusio laiko vieškeliais“ (2000). „Meilės poreikis, namų jausmas, biliūniškas skriaudos motyvas, buities ir būties dramatiška sampyna grindžia pamatinę Radzevičiaus nuostatą, kad „kiekviena egzistencija nėra menkavertė, atsitiktinė“. Būdingas stiliaus bruožas – konkrečia jusline detale įforminta laikinumo ir amžinumo, profaniškumo ir sakralumo koreliacija. Visas Radzevičiaus kūrybinis palikimas kaip reta vientisas, „Priešaušrio vieškelių“ išliekamoji vertė neginčijama“ (Jūratė Sprindytė).