Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė, o gal mums taip tik rodės, aišku tik buvo kažkas, kas dainavo:
       „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“.
       Ir:
       „Ašaras nušluostys rankšluosčiu savu“.
       Taip, su skausmu mes ėjome iš savo kaimų, kitos tautos tokių dainų neturi. Būta kažkur tragedijos, to nenuslėpsi, kažkas dingo, kas buvo kažkam brangu. Stiprus, ryžtingas jausmas ir polėkis – visa tai buvo. Tik jį sunku apčiuopti ir sudėlioti į sąvokas. Ir dabar, kai mes jau išėję, kai su prunkštelėjimu klausom, kaip kažkieno lūpose nuskamba žodis „tėvynė“ ir galbūt pasitraukiame nuo tokio, jei jis atsisėdo greta, pasitraukiame, kaip nuo kokio lunatiko. Taip pat jau mes žinome, mokame prunkštelėti, kai išgirstame kitas, ne mažiau skambias sąvokas ,,tiesa“, „gėris“, „grožis“, „gyvenimo tikslas“, „prasmė“. Mes galvojame, kad galim apsieiti be jų, kad jos mums visai nereikalingos. Tačiau, argi mes jau taip laimingi, argi mes dar nepakankamai pasimetę? Ir kai dažnai mums viskas apkarsta! Galima daug ko netekti ir vis tiek gyventi, jeigu tu turi tėvynę. Tėvynę? Kodėl ne gimtinė, ne gimtasis kampas, kodėl būtinai to tau reikia. Tėvynės? O todėl, kad tu be jos negali – ir protu, ir visais instinktais mes tai jaučiame. Paversti koketišku juoku visa tai, kas aukšta ir nors šiek tiek įprasmina mūsų būtį, – tai ne problema, taip lengva. Bet kokia degradacija. Bet tu mokėk į šią žemę suleisti šaknis, tu mokėk apginti tai, kas tau būtina, kad gyventum ir jaustumeis stiprus.
       Aš sėdėjau už stalo. Per vidurį beveik butelis prie butelio – konjakas, degtinė, vynas – ir taip per visą stalą. Raudoni, žalsvi, balti skysčiai kiekvieną skyrė nuo priešais kitoje stalo pusėje sėdinčių. Jų veidų bruožai įgaudavo įvairiausias formas. Kai kas nors pažvelgdavo per butelių stiklą, per skystį. Tačiau gerai, kad nors taip juos (tuos veidus) buvo galima matyti. O priešais mane stovėjo penki vienas greta kito buteliai ir jų etiketės visai užstojo kitoje stalo pusėje sėdinčius. Iš ten aš tik girdėjau aitriai gundantį moterišką balsą. Paskui jis ėmė niūniuoti kažkokią moterišku susirūpinimu, ilgesiu ir maldavimu persmelkiančią melodiją. Gal todėl, kad aš jau ilgai sėdėjau už šio stalo ir, matyt, apgirtau,– ta skaidriu, sodriu balsu niūniuojama melodija mane jaudino, man rodės, kad ji išreiškia ir mano slaptus jausmus. O gal man taip tik rodės todėl, kad joje buvo daug valiūkiškų užuominų, kažką tau žadančios moters kvietimas. Gal ji skambėjo ir ilgesiu, gal ta melodija ir tas prislopintas balsas šaukėsi manęs, nežinau, apie tai aš negalvojau. Aš jaučiausi vienas, vienišas; šalia manęs nosim knapsėjo pagyvenęs vyriškis ir piktai dėbčiojo mano pusėn. Tiesa, aš į jį nė nežvilgtelėjau, man tik taip rodėsi. Pažiūrėjau į jį – pradėtų skųstis savo Veronika, į miestą išvažiavusiais ir jį užmiršusiais vaikais ir t.t. O man to viso nesinorėjo. Aš klausausi tos liūdnos melodijos ir balso, kuris galbūt šaukėsi manęs, žiūrėjau į gelsvą žiemos pavakario šviesą – ji kaip čaižus tolimas klyksmas krito ant valgių, butelių, visai nesiderino su balsų ūžesiu už stalo ir, rodės, išterliojo patiekalus – varškę, dešrą – išterliojo taip, kad nieko, ant ko krito ši gelsva šalta šviesa, besileidžiančios ir tolstančios saulės šviesa, nesinorėjo prisiliesti. Taigi aš sėdėjau susimetęs į krūvą, pasitraukęs nuo abiejų kaimynų – dešinėje sėdintis kažką pasilenkęs aiškino nuolat linksinčiam senukui su baltais ūsais – prisitraukęs prie šonų alkūnes, kad neužkliudyčiau nė vieno iš jų ir tuo neatkreipčiau į save dėmesio. Aš buvau tolį nuo visko, nejaučiau nė mažiausio noro kalbėti, norėjosi visai užsimiršti kur esu, ir stebėti ant stalo greit išblėstančią, bet kol kas dar ryškią šviesą. Retkarčiais mesdavau žvilgsnį į langą (jis buvo kairėje). Stiklas blizgėjo gelsvomis aštriom sniego dulkelėm, matyt, apnešė pravažiuojančios mašinos. Netoli, už kelių žingsnių, matėsi kojų ir ratų išdrabstytas sniegas. Tai kelias. Jis buvo tuščias, toliau plynas, giliu puriu sniegu padengtas laukas. Aš žinojau – jis baigiasi staigia pakalne – kažkada nuo jos taip gerai lėkdavo slidės. Dabar ta pakriaušė žvilga saulėje – ji kibo jau visai prie žemės ir, rodos, savo ryškiu spalvotu kraštu liečia sniegą, ir galvojau, kad pakalnėj yra ežeras. Mano vaizduotėj iškilo per jį giliai pramintas takas, gal tą taką mačiau vaikystėj ir man rodės, kad dabar jį taip pat kas nors pramina. Iki pusės ežero krinta juodas šešėlis, nuo kalno iš vakarų jo riba vis plečiasi, slenka per apsnigtą ledą, per ežerą, saulei leidžiantis slenka pirmyn iki mūsų namo. Ir aš jau mačiau: tamsiai mėlynas dangus, ryškios žvaigždės, gretimoj sodyboj nuo šalčio pokšteli tvarto sienojai. Nuožmus šaltis suleido nagus į šią žemę, į medžių kamienus, šuns cypimas būdoj, jis raitos ant apšerkšnijusių šiaudų gulto – šalčiausia viduržiemio naktis virš kaimo, kuriame man kažkada buvo taip šilta.
       Mane trukteli už alkūnės – ją stipriai buvau prispaudęs prie šono. Aš dar tebežiūriu į iki pusės matomą saulės diską, bet jau klausausi, jau pusiau pakreipęs galvą į savo kaimyną, laukiu, ką jis pasakys.
       – Žiūri? Ir ką tu ten matai? Išgerkim geriau! – apdaužytais krumpliais ranka man pastumia vieną taurelę, bespalvis skystis šliukšteli ant baltos drobinės staltiesės, ji susiraukšlėja prie taurelės. Aš ištempiu ją, stebiu, kaip prie manęs artėja balta ir šalčiu dvelkianti taurelė, prie jos nė nemanau prisiliesti.
       – A... šiaip, – atsakau ir, žiūrėdamas į apšepusį kaimyno veidą, nežymiai šypteliu.
       – Šiaip... niekas taip nežiūri į užšalusius langus.
       Ir iš tiesų, lange jau skilinėja plono ledelio pluošteliai, saulė jau meta paskutinius savo spindulius, ji mus aptinka už šito ilgo medinio stalo, sėdinčius ant medinių suolų palei sienas. Bet niekas čia to nejaučia, visi apsipratę, visi kalbasi, juokauja, kas valgo, kas daužiasi taurėm. Tik aš. Tai mano dėdės pirkia, užklydau į ją po daugelio metų, joje jau nebėra nei mano tėvo – kresno plačiapečio kaimiečio, nei motinos. Mane čia visi užmiršo, aš seniai palikau šį kaimą ir dabar žvalgausi į buvusius savo vaikystės draugus, per taureles, per butelių stiklus laužyti mano pusbrolių, pusseserių veidų kontūrai, ir jausmas, tarsi juos matau pirmą ir paskutinį kartą. Neviltis ir skausmas. Šaltis suleido nagus į tą minkštą, žalią dirvoną, kurį kažkada purenai akėčiom, kur visa tai – tas žalias karklų šlamesys virs upės, pieva – ten vieną vakarą, ten vieną naktį jūs ganėte arklius...
       Pastumiamų suolų bilstelėjimas, gretimam kambary groja, turbūt visi eina šokti. Aš irgi turiu ten eiti. Bet kol kas delsiu – žiūriu kaip priešingoj stalo pusėj iš butelių krūvos išnyra moters galva – ji, matyt, ir dainavo – apnuoginti apvalūs pečiai, veidas linksmas, lempos šviesoj blyksteli akių stiklas, ji žvilgteli į mane, tarsi norėtų įsitikinti, ar aš neisiu ir ar mes nesusitiksime galustalėje, ar kartu neisime ten, kur groja. Bet aš sėdžiu, ne, aš niekur neisiu, jos mažos viltys ir mažas nusivylimas, ir ji žino – ten jis praeis, jeigu tik kas pakvies šokti. Net nesitiki, kad tokio linksmo veido ir akių moteris galėjo kažką ilgesingai niūniuoti. O gal taip tik man atrodė, kai stebėjau, kaip artinas vakaras, tikriausiai man taip tik atrodė.
       Ir štai jau ištuštėjo. Tu vienas už šito stalo. Už sienos paprasta melodija ir daužosi į apšalusius langus. Tu čia po daugelio metų, tyliai išslink pasuolių, įlįsk kur į tamsų kampą, sėdėk, klausykis. Rupios ir ryškios žvaigždės, juodas dangus. Varstomos durys, žingsniai, paraudę veidai... Tu čia po daugelio metų ir todėl turi būti vienas.
       Staiga – ant manęs krinta šviesos pluoštas, du vyrai, du mano vaikystės draugai, stovi priešais, išskėtė rankas ir sako:
       – Nu, ką tu čia dabar susimislyjai?!
       – Žiema, Stasiau (tai mano pusbrolis). Žiema...
       – Cha cha... Žiema. Prisimeni? ,,O kad jos geriau žydėtų...“ Cha! neprisimeni, juk tai mano balsas skardeno šias palaukes, juk tai aš jiems išmesdavau dainą.
       Mes einam susikibę už parankių, ir man į akis išsipila drėgmė, ir aš išgirstu:
       „Be tavęs vakarai bus nuobodūs“... Kai aš išgirstu šitą dainą, turiu jai pritarti. Ji skambi ir mūsų balsai nežino ribų, jie dar neužmiršę vieni kitų, jie trenkiasi į ledu sproginėjančius langus – šie skamba kaip kamertonai, sidabrinėj nakty vėl aidi mūsų balsai ir, rodos, prasiskirs sienos ir jie nublokš viską, kas kada nors mus slėgė, slegia ar slėgs. Mes stovime vienas prieš kitą, vienas greta kito, mes stovime trise, prieš visą pasaulį, stovime kaip siena ir be žodžių skimbtelim taurėm.
       Paskui, kai aš atsisveikinu, spusteliu jiems rankas mane pasitinka šaltas oras, tuščias kelias, skardiniai miestelio stogai, juoda, kaip iš akmenų iškalta, miško linija. Paslaptinga tyla ir sniego girgždėjimas po kojom. Ir staiga – ,,O kad jos...“ Darni galinga melodija, atsiplėšęs nuo visų balsas, tenoras kartoja be paliovos. Per traukinio ratų bildesį, per vagone sėdinčių balsus, ji skamba taip nesulaikomai ir pasigauna kaip srautas, iš po suolo, iš po traukinio ratų, iš baltos giraitės prie kelio, net nežinia iš kur ji skamba, persmelkia tave, ji lydi visą kelią ir iki miesto, ir iki namų, ir nežinia kaip išsisklaidys, nutils. Bet kol kas, kai tu vienas sėdi kupė kamputyje ir tolsti vis tolyn nuo to kaimo, tu negali be jos, jeigu ji taip stipri ir galinga, ir skamba, kaip niekad negirdėjai skambant.

       Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.