Leonas Švedas (1918–2003) – poetas, prozininkas, vertėjas, nepritapęs nė prie vienos kolektyvinės rikiuotės. Gimė Smolenske, pulkininko Wilhelmo Schwanto šeimoje. Po metų šeima grįžo į Lietuvą, o 1935-aisiais pasikeitė pavardę į Švedų. 1939 m. L. Švedas baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją, 1940-aisiais įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti germanistikos, bet studijų taip ir nebaigė. Vilniaus universiteto germanistas, skelbęs savo eilėraščius „Naujojoje romuvoje“, „Kūryboje“, „Naujojoje Lietuvoje“, gyveno Ch. Baudelaire‘o poezijos – maištingos nevilties ir tamsių nerimo intonacijų – traukos lauke, kaip ir V. Mačernis ar A. Nyka-Niliūnas, studijavo M. Heideggerio, C. Jasperso, S. Kierkegardo, S. Freudo, J.P. Sartre‘o, T. Elioto veikalus, buvo įteikęs leidykloms du eilėraščių rinkinius „Šauksmas“ (1941) ir „Likimo šalys“ (1944), kurie nespėjo išeiti. Vienintelis iš jaunosios modernistų kartos pasiliko Lietuvoje laukti grįžtančios sovietinės okupacijos, matyt, turėdamas dar šiokių tokių socializmo iliuzijų. Bet 1945 m. rudenį pirmajame Lietuvos rašytojų suvažiavime jam, gynusiam modernizmą, buvo pasakyta, kad su „šituo paveldėjimu“ vokietmečio spaudos bendradarbiai negalės „ateiti į mūsų tarybinę literatūrą“. 1946 m. išvyko į Lenkiją, kur 1959 m. debiutavo lenkiškais eilėraščiais. Išleido 5 eilėraščių rinkinius ir 3 prozos knygas, kurias aukštai vertino autoritetingas lenkų avangardo poetas ir kritikas J. Przybosis už „dvikovą su prievartos ideologija“.
Vienintelis Švedo lietuviškos poezijos rinkinys Sugrįžimai į Sodomą ir Gomorą buvo išleistas 1963 m. Čikagoje 100 egz. tiražu. Atšlijęs nuo lietuviško kultūrinio gyvenimo, poetas vis dėlto nesiliovė kūręs lietuviškų eilėraščių, dėliodamas juos į tematinius ciklus-rinkinius, pažymėtus 1946 m., 1950 m., 1963 m., 1965 m., 1973 m., 1982 m. datomis. Jie stovi atšokę nuo lietuvių egzodo poezijos pagrindinių arterijų: nėra žemės mitologijos, nostalgiško lyrizmo gamtinių ir kultūrinių simbolių ornamentikos. Atėjęs į literatūrą istorinių griūčių metu, Švedas atsisakė lyrinio jausmingumo, piktai ir bekompromisiškai vertino XX a. visuomenines civilizacijos prieštaras. Pasirinkęs avangardinės tradicijos įteisintą stilių, nuo ironiškų baladiškų siužetų perėjo prie sarkastiškos publicistinės frazeologijos. Jo tekstams būdinga įtūžusio, nervingo, sprogdinančio kalbėjimo maniera, sudėtingas dygliuotų metaforų kontekstas. „Nesusitaikęs su „Europos beviltišku likimu“ ir pats su savimi, Švedas iškyla lietuvių poezijoje kaip kategoriško antikonformistinio apsisprendimo, nepriklausomos laikysenos ir išdidžios vienatvės figūra“ (Vytautas Kubilius).
ORO KAUTYNĖS 1945 / DOGFIGHT /
Publikos nėra, nors įėjimas veltui.
Ar cirko direktorius nepaskelbė kautynių?
Galvų žuvys pasinėrė į slėptuvių gelmę.
Galvų neapgausi, galvos viską žino.
Mirties akrobatai sukas ant Berlyno,
veidai iš apačios, veidai iš viršaus.
Danguj siunta džiunglės ir visas Žvėrynas
vaikšto ant galvų dangaus paviršium.
Triukšmas kaip bombomis sprogdinamoj Niagaroj.
Iš Amerikos moderniško žvėryno angarų
2000 technikos konstrukcijos gorilų,
2000 girtų vemiančių bombas krokodilų
į skraidančių žvaigždžių okeaną iškilo.
O miestas kaip teatras tuščias ir nėra žiūrovų:
kapinės, kur viesulas visus kryžius išrovė.
Ar baimė taip didelė, kad šviesas prarijo?
Pasislėpė po žeme, ir savo veido bijo?
„Uždekite šviesas — rėkia kažin koks beprotis. —
Išeikit prieš naujos konstrukcijos erdves!
Kam bėgti ir slėptis nuo savęs?
Publika, išeikit į aikštes paploti!
Pažvelkit savo darbui į akis!
Didvyris tas, kas savo žvilgsnį išlaikys!
Rėpliokit akimis kaip vabalais erdve!
Kas tai per baimė prieš patį save?
Ar tai skerdykla, jei bijot pažiūrėt, kas atsitiko?
O jeigu skerdykla, tai ar visi jūs ne skerdikai?
Įėjimas veltui! Prašom, ponai, prašom!
Už savo darbą niekas nemoka anei grašio!
Jūsų šėlimas apima ligonines, bažnyčias,
mokyklas, net kapines. Bet tai juk nesvarbu:
modernus lavonas neturi pastovių kapų.
Kaip jį surasi, jei kapas masinis, be vardo,
o ir tą patį nuolatos tokie kaip aš išardo!
Cirko burtininkai paverčia erdves į okeaną
su ūžiančiais bangų kriokliais, spalvų fontanais,
su rykliais kaip giljotinom, šokančiais oktopais,
su bliaunančiais dviem galvom hipopotamais!
Gigantiškas cirkas, demoniškas kaleidoskopas
ant senos, sau nusibodusios iki mirties Europos!
Jei nenorit miesto teatro sau nušviesti,
lakūnai paverčia dangų į degantį miestą.
Skleidžia žmogiškos kūrybos reklaminę šviesą,
demonstruoja moderniškų idėjų tiesą!
Prožektorių gyvatės tuščią erdvę graužia:
sidabro dinozaurai kaip skraidantys laužai!
Rykliai nemoka Atlante taip puikiai susimušti,
kaip šitos keturgalvės elektrinės žuvys!
Žvaigždė nesugeba taip puošniai sudužti,
kaip degantis lėktuvas!
Ant manęs krinta horizontai su mėnuliais!
Mano kūnas po sningančiomis vyšniomis guli.
Sapnuoju Japoniją kaip obelę ružavą,
kur lakūnas iš Broad Way triukus demonstravo!
Ooo, nes nieks geriau nežino žmogiško likimo,
kaip vyšniom pasipuošus baltaplaukė Hiroshima!“
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
JIS APMĄSTO SAVO PADĖTĮ
Kai ta skurdi sulaukėjusi armija
įvažiavo tankais į mūsų namus,
gyvenimas staiga prarado tikslą:
rusai užtvėrė kelią į ateitį,
užgrobė viską,
įsilaužė net į mūsų sapnus,
pavogė mūsų praeitį,
apmelavo, apteršė, apgavo,
išniekino jos kilniausius tikslus, —
Vilniaus universiteto studentas Švedas
/ šimto metrų juniorų čempionas krauliu,
du lytiniai santykiai per savaitę /,
neturįs jokių utopiškų svajonių,
krikščionybę ir marksizmą
laikąs už klaidą
/ vakarų filosofija supratęs pasaulį /,
nežiūrint dažnų minčių apie mirtį
ir jautrumo, kada koks vargšas skundžias,
turėjo nuostabiai sveiką širdį,
leukocitų jo gyslose buvo norma,
jis bėgo šimtą metrų 13 sekundžių
ir jo kūno buvo puiki forma.
Kai Kauno Laisvės alėjoj išvydo
tuos apskurusius karius sovietų,
liesus ant dar liesesnių kuinų,
linkėjo jiems, kad juos velnias griebtų.
Tikėdamas, kad esam realūs žmonės,
nusprendė utopijoms nepasiduoti,
žydų pranašiškoms svajonėms,
Kristaus ir Markso ligotai vaizduotei.
Po karo rašytojų suvažiavime
už Mačernio soneto deklamavimą viešą
Kauno laikrašty apskelbtas
„liaudies priešu“,
tą pačią dieną pasakė žmonai
ir grįžusiam iš nelaisvės
broliui Aleksandrui
prieš žygiuojančią rytų barbarų masę
ir triukšmingą garsiakalbių propagandą:
„Turime bėgti arba į Vakarus,
arba į mišką. Gelbėkim dvasią“.
Kai kurie studentai buvo palankūs
sovietams, ypač žydai jų laukė,
sveikindami gatvėse dundančius tankus
/ žydams, kurie tėvynės neturėjo,
buvo artima jų tautiečio idėja /,
kad kitas tautas į jos spąstus įtrauktų.
Bet studentas Švedas nebuvo vergas.
Geriau pasirinkti laisvę, pasitraukti
negu žūti po Sibiro sniegu.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
ĮSIVAIZDUOJA LIETUVIO SITUACIJĄ
Kiekvienas žmogus turi tėvą
/ mano tėvą išvežė vokiečiai /,
kiekvienas turi teisę turėti motiną
/ mano motiną ištrėmė rusai /,
kiekvienas žmogus turi brolį ar seserį
/ mano brolius išvežė vokiečiai ir rusai /.
Kodėl turiu būti baustas
už Hitlerio nacizmo totalinį pamišimą
ar Lenino universalią beprotybę?
Juk nepadariau jiems jokios skriaudos,
o jie stengės mane sunaikinti.
Dažnai sugaunu save ties mintim,
kad galėčiau užmušti
vokietį ar rusą,
jų tėvus ir motinas,
brolius ir seseris.
Argi tokia žiauri ir siaubinga
yra konkreti realybė,
jeigu turiu nustebti,
išgirdęs savo mintis?
Argi tik tą įvykdęs iš tikro
galėčiau pažinti tikrovę?
Negaliu tos minties atsikratyti.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
1946 METAIS GEGUŽĖS MĖNESĮ
Mačiau žmones, drebančius iš baimės
savo butuose arba kaip slankiojo
gatvėm observuodami savo namus,
bijodami įeiti į vidų,
areštuotus, pakrautus į gyvulių vagonus,
apkaltintus tuo, kad gimė lietuviais,
besislapstančius nuo rusų
ir nuo tautiečių, kad rusai jų neįtartų,
ir nuo artimiausių, kad jiems nepakenktų,
nakvojančius Zakreto kapinių tamsoje,
prie liūto paminklo, po eglių pastoge,
tardomus, mušamus, sušaudomus
kaip pasiutusius šunis
arba apkrėstus gyvulius,
vežamus į Sibiro skerdyklas,
grūdamus prievarta į rūsius,
į nakties teroro mechanizmą
prie siaubingo paryčio egzekucijos stulpo.
Užmetė mums Markso baudžiavą,
įžeidinėjo mus, šmeižė, melavo,
niekino mūsų jausmus, kūrybingą
dvasią ir dar reikalavo,
kad būtumėm jiems už tai dėkingi.
Ačiū jums už tai, kad mus okupavot,
areštuojat, mušat, laužot šonkaulius,
spardot į galvas,
vardan šventojo žydo ir rusų pranašo,
ačiū jums už tėvynės pavertimą
į nevilties kalėjimą,
egzekucijos aikštę, masinius kapus,
dėkojam jums nuolankiai, širdingai.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
JIS KREIPIASI Į ŽUVUSIUS DRAUGUS
Kada bėgau iš tėvynės,
jūs, mano bičiuliai, pasitraukėt
į mišką, grįžot pas protėvius,
kurie rado mūšio lauke jūsų kūnus
ir parodė juos ainiams,
kurių nemirtingose sielose
mes vėl visi susitiksim.
Negaliu paguosti sužeistųjų
anei mirusiųjų prikelti,
bet galiu apimti jūsų sielas,
net nepaliesdamas mūšio lauke
jūsų sustingusių kūnų,
šaltų mirties šventyklų.
Ir šituose žodžiuose
už šimto metų kiti pamatys,
kaip jūs, nejausdami
žemės traukimo jėgos,
nugalėję laiką, vietą ir nuotolį,
prisikelsit iš numirusių.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
ŽALIA
Žali beržai prie vieškelio supas.
Žalias vėjas jų plaukus kedena.
Žalios nendrės iškyla iš upės.
Žalia dvasia gamtoje gyvena.
Žalios gegutės nelauktas snapas
žaliai skambančias kibirkštis mėto
kaip ženklą žaliai šlamantiems lapams,
kad savo žaliuojančią šventę pradėtų.
Žalias gimdymas, žalios pievos,
žali kumeliukai, žali veršiukai,
užsirišęs prijuostę žalias Dievas
kaip akušerė prie gimdymo sukas.
Ir tu esi kaip žaliuojantis beržas,
žalios krūtys, žalias sijonas,
kurie į žalią pavasarį veržias,
į žalią viltį ir žalią svajonę.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
EIDAMAS PER LANKĄ STEBĖJAU PIEMENIS
Jų kviečių varpų geltonumo plaukus
lietus kaip karvė liežuviu veršiukus sulaižė —
ir jie kaip samanos prie akmenų priaugo
ir mistiškas monogramas veiduose išbraižė.
Maži kunigai gamtos gigantiškos šventyklos,
lošią laimės peiliais ir rūką taikos pypkes,
jūs matuojat laiką pagal kūno ilgumą,
o paukščių, tų mažų margų kiniečių,
jūs mokat kalbą ir, kai juos pakviečiat,
jie čiulba jums draugystę geltonais snapukais.
Kai saulės dievas sau įkaitina ciklopo akį,
ąžuolai prieš uodus gilių pypkes rūko,
karvės kaip girtuokliai su ragų taurėmis laksto —
ir tai yra ženklas: šventykla sujunda!
Šokit, piemenys: lai tikintieji siunta!
O saulės dievas bimbalo ir uodo snapu gelia
ir įšėlusiuos kūnuos unia mistika kelia:
nuoga pasąmonė tai šoka ant gauruotų kojų
ir žemės rutulį kaip skruzdę ant ragų kilnoja.
Kada mistiškieji kūnai ugnyje įšyla,
karvės įrėplioja lėtai kaip krokodilai
į upę spindinčią, kuri jas apgaubia šaltai,
plaukia virš vandens tik akys, uodegos, ragai —
kažkokį religinį atlieka ritualą,
ir tai yra pats unia mistika finalas,
kai piemenys pasąmonėje laimina
upes, lankas ir keturis jų vėjus,
visus elementus, šunis ir kaiminę,
kurie prie šio altoriaus susiėjo,
ir į laimingą visumą sujungia.
Kada karvės virš vandens galvomis linguoja,
melsdamosios į ugninę dievo tylą,
piemenys tada kodilnyčiom mosuoja
kaip kunigai iš kadugių kodylą.
Ir aš taip pat į šitą visumą įpintas
jaučiuosi per akimirksnį laimingas
kaip Paul Gauguino paveiksluos iš Mau Taporo
ir negalvoju apie ateitį siaubingą,
kai piemenį pakeis urzgimas helikopterio,
o vietoj šuns los elektrinės tvoros.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
taip jis matė Čigonų stovyklą
Vežimai į žalumo jūrą kaip laivai atplaukę
išmeta inkarus prie medžių, kurie dugne auga.
Vaikų aistra įkibus į gaurus meškiuko
aprengia jį raudonom kelnėm prieš grumtynes
ir švilpia „presto“ ritmą mėlynom švilpynėm.
Ekstazėj motina meška pakreipus snukį
neatskiria meškiuko nuo spalvingo čigoniuko.
Prie stalo iš kvepiančių kaladžių ąžuolinių
vyrai susėdę kaip sukilėliai į ratą.
Jų žvilgsnių patinai lipa ant rudų merginų,
kada jose pataičių subines pamato.
Plaukuose įpintos aguonos ir plaštakės
kaip fantastiškos gėlės skrybėlės didumo,
o senių žilos kobrų hipnotiškumo akys
kortomis atidengia žvaigždynų fatalumą —
ir tai yra totem ir turi tiek rimtumo,
kaip iškastas kapuose prosenelio nagas.
Dienas jie pakeičia kaip rūbą žalią į raudoną
ir rodo publikai jos panašumą į beždžionę,
o už teisybę gauna pinigų pilną kepurę.
Kam jiems namus statyti, jei jie rūmus turi
su eglių išrikiuotom bronzinėm kolonom,
su paukščių orkestru, grojančiu prie durų,
su tūkstančiais žvakidžių Gulbių, Orionų.
Sutemoj smuikų lopšinėm paukščius užmigdina,
atsidėkoja jiems už tai, kad dieną grojo.
Nakčia pabunda kraujas ir laužams liepsnojant
ištrykšta pro akis. Čigonai juk nemiega:
moterys, paleidę plaukus, apnuogina kojas,
muša delnais kelius ir kaip paršiukai žviegia,
sumaišo laužus ir akis, dangų ir žemę,
barsto žvaigždėse dantis, baltesnius už sniegą,
numetę sijonus, lakioja nuogos kaip kometos,
muša į žvaigždžių sidabrą savo kastanjetėm,
žvaigždės skamba kaip į stalą mėtomos monetos.
Juodom plaukų gyvatėm siunčia vyrams savo aistrą.
Garbinkit naktį, pavirtusią į gaisrą!
Šokėjos judina labiausiai užpakalį ir krūtis,
nes dievas tupi moterų liemens viduryje
sunkus ir kvepiantis kaip drėgna rožė.
To kvapo meškere jis vyrų ilgesį suranda,
raudonų lapų guolį gėlėmis išpuošia,
kad neatskirtum ką bučiuoji, gėlę ar krūtinę.
Už jį kovoja dantys, peiliai ir briliantai,
o jis sau smaguriauja ir vaikus augina.
Ir tu jau mintyse prišoki kaip dvikojis lūšis
savo aistrą šokančioj bestijoj suspausti,
numesti europiečio manieras ir drabužį,
paleist iš sielos žvėrį, kurį laikei sukaustęs.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
SENAS ŽMOGUS STEBI PAVASARĮ
Medžiai buvo numetę sau kaukes,
karnavalų rūbus, iš lapų supintus,
per žiemą stovėjo nuogi ir laukė,
bet staiga lyg tartum merginų plaukus
pamatę, ėmė pumpurais dabintis,
ar atvirkščiai? Ar merginos, išvydę
gėles, pamėgdžioja spalvingais sijonais,
o jų krūtys pritvinko kaip minkšti balionai
ir spenių ružavais pumpurais pražydo?
Ar merginų būrys mums grąžino jaunystę,
medžiams ir man? Jų rankos, jų riksmas,
jų akys, kurios su upokšniais blyksi
kaip saulėj pažertas mėlynas stiklas.
Širdimi su jom upės blizgėjime šoku
ir staiga negaliu savąs atpažinti:
iš jų vėjavaikiškai juoktis išmokau,
iš geltonų purienų vainiką supinti
/ apeigą, kurią buvau jau užmiršęs /,
iš žibuoklių akių indigo spalvos,
tik tavęs, kurios buvo taip švelnūs pirštai,
nėra, kad uždėtum jį sau ant galvos.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
SU ŽUVIMI KENTĖTI
Saulės ištraukta plekšnė trokšta,
žiopčioja rudu snukiu iš vandens.
Rudas sutvėrimas, kankinamas troškulio,
iki kurios bangos dar gyvens?
Saulė kaip džiovininko plaučiai
dūsta pakrantėj išmesti.
Toj saulėj plekšnė jau nieko nejaučia.
Karšta raudona mirtis.
Esi kaip žuvis uždarytas į kiautą,
išmestas į svetimą krantą.
Ir tas negalėjimas kiauto pralaužti.
Troškimas, kuris vandens neberanda.
Plekšne, sesute. Tos žvairos akys
žuvies supras, ką žmogus pasakė.
Tas pats likimas. Raudonas smėlis.
Kas išmetė mus į pasaulio krantą?
Kokio šešėlio mes nerandam?
Raudonas smėlis, mirties smėlis.
Banga apibrėžtas krantas.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
DVIPRASMIS ŽVEJOJIMAS
Ar tai dangus banguoja vilnų putom,
išplaukia neršti žuvys sidabrinės,
ir linksmas, neršto laikmetį pajutęs,
jas vejasi mėnulio mėlynas delfinas?
Yra tik spindinti naktis: žvejų figūros
neatskiria dabar dangaus nuo jūros.
Žolių drėgnas kasas iš skliauto traukia,
žvaigždes, žuvis, šimtus sidabro paukščių.
Pažįstu tą estetiką klastingų jūrų:
pakrantė niekad tolumos nejaučia,
kur sunkus šnypštimas iš širdies gelmių,
lynai kaip gyvatės delnus graužia,
stipriai suspaustos pypkės tarp burnų,
kur spjaudo taboka sugraužtais plaučiais
ir traukia drėgną duoną kaip akėčias jaučiai.
Ir kaip man jūsų nepažint iš tolo,
jei jūsų veide mano akys žiūri?
Esu žvejys ir jūsų kraujo brolis,
pažįstu tą plaukimą tamsion jūron,
kai atsidengia gelmė ant delnų pūslėtų.
Leidimas tinklo į nežinomą gilybę,
ant nugaros nuo svorio lyg kalnai užgriuvę,
sunkus alsavimas, burnoje šnypščia pypkė.
Paskui tyla. Iššokę akys: ir iš lėto
išnyra tinklas ir kaip pusmėnuliai žuvys,
ir pyktis, kad mažai, nors ir galėtum
paskęst tarp to, ką iš savęs ištraukei
tarp metafizikos erdvių žvaigždėtų,
kurių atsiskleidimo metais laukei.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.
IR IŠGIRDAU NIETZSCHE'JE WAGNERĮ
Paėmęs lazdą nuo šunų, išėjo į kelionę,
kabinos į kalnų stačius šlaitus.
Ar bėgo nuo savęs, išeidamas iš klonių,
kur pūvanti Izolda suko savo lizdą,
apsvaigus nuo drėgnų lyties svajonių,
šnypštė melancholiją žalių seksualizmų.
Ar jos rankų uždengti dingo žvaigždynai?
Ar ėmė meilintis gašliom burnom miškai?
Ar vėjas, rožių krūman įsipynęs,
viliojo jį kaip lytiniai plaukai?
Ar rankos laikė? Grįžk, tau manęs reikia.
Ir tu juk trokšti su Tristanais pūti?
Ir traukia lyg norėdamos nuo šlaito
kaip skruzdėlę atgal nupūsti.
Įkibęs dantimis į šaknį, laikos,
bet juslės grįžta, kur norėtų būti.
Gerai sėdėti, kai už lango siaučia vėtra
ir neprieina namuose prie dviejų šilumos,
o šnabždanti Izolda tau ant kelių sėda,
pridengus lytį savimi... Smagu ilsėtis
prie migdančių liežuvių židinio liepsnos,
bučiuot Izoldos krūtį... Ar tu kliedi?
Tai apgavystė! Juk pažįsti savo širdį...
Ir šaukia į save įkyrų lietų,
be apsiausto, ir eina kaip į mirtį,
vienas, be namo, be draugų, be vietos.
Ir vėl troškimas to, nuo ko taip bėga.
Ar bėgtų, jei save įstengtų nugalėti?
Venera turi jame tamsią jėgą.
Ar taip kovotų, jeigu neturėtų?
O jei ją turi, ar nuo savęs bėga?
Lengva save užmušt likime kito.
Savižudybė visur save paliečia.
Kada atsisuki, kad jo nebematytum,
atsisuki nuo savęs kaip nuo priešo.
Bet jis atsisuka ir tęsia tą kelionę,
o vos tik žengia, vėl Tristanas kliudo.
O Sils Maria! aukštumų ozone,
kuris išlaisvina, bet pamažu nužudo.
Švedas, Leonas. Poezija: 1946–1982. – Vaga, 1995.