Zigmas Gėlė (tikr. Gaidamavičius, 1894 – 1912) – pomaironinės kartos poetas, išreiškęs estetinius modernistinės minties poslinkius. 1912 m. baigė Šiaulių gimnaziją ir pradėjo filologines studijas Kijevo universitete, kurias nutraukė ankstyva mirtis – talentingas poetas teišgyveno aštuoniolika metų ir tespėjo paskelbti vos apie 50 eilėraščių. Anot Vytauto Kubiliaus, „savo temomis įaugusi į tradicinį literatūros pasaulėvaizdį (užuojauta vargdienėliui, laisvės svajonė, kaimo grožis) ir neįgavusi ryškiau individualizuotos savimonės, Gėlės kūryba intuityviai ieškojo emocinio gaivališkumo versmių, kurių J. Herbačiauskas labiausiai pasigedo tuometinėje lietuvių poezijoje /.../. Sužavėtas H.Heinės ir S. Nadsono elegiškų romansų melodingumo ir tęsdamas L.Giros folklorines stilizacijas, Gėlė ieškojo lengvo ir skaidraus žodžių klodo, kurio neslėgtų griežtos loginės kategorijos, kuris paklustų jautriems nuotaikos niuansams ir tiktų reikšti visuotinėms būsenų reikšmėms...“ Poetas parengė rinkinį „Gėlynas“, kuris papildytas ir išleistas buvo tik 1948 m. Nuo 1977 m., pagerbiant šio jauno poeto talentą ir indėlį į lietuvių poezijos modernizaciją, įsteigta Zigmo Gėlės premija, skiriama už geriausią metų poetinį debiutą.

Apie Zigmą Gėlę ir jo tekstus
Bronius Prėskienis. Šilti žodžiai apie poetą Z. Gėlę-Gaidamavičių (2003)
Vytautas Kirkutis. „Ateik bangosna užmaršties…“ (apie Zigmą Gėlę, 2002)
Vytautas Kubilius. Modernizmo pradmenys. Zigmas Gėlė (1996)
Regina Mikštytė. Zigmas Gėlė (1979)

Zigmo Gėlės tekstai