barenas kazimieras gimnNusipirkusi namus, Veronika Šventarienė iš pradžių džiaugėsi, kad dabar jau turės savo pastogę. Jeigu saulė žvilgtelėdavo pro langą svetimuos namuos, ieškodama žmogaus, tai Veronikai rodydavos, kad ne jai skirta visa ta šviesybė. Kieno namai, to turbūt ir saulė ieško – o nesuradusi laukdama užsibūna. O dabar jau ir saulė jos, jeigu norite žinoti, ir tasai medis kampe – jos. Net ir paukštis, nusileidęs pastrakinėti ar pasikapstyti pernykščiuose lapuose patvoryje, irgi jos. Taip, paukštis purptelės, ir jo gal niekada to paties daugiau gyvenime nebematysi, bet tuo metu, kol krapštosi už jos lango, jis yra tarytum lyg Veronikos, kaip ir tas apipuvęs ir atšokęs nuo tvoros lentgalis.
Toks jutimas Veronikai buvo malonus. Bet su namais atėjo ir kiti malonumai. Jai dar ypač patiko, kad čia pat ir pagrindinė gatvė. Paėjėjai truputį ta savo gatvele, dar pasukai pro kampą, o už kito pasisukimo jau matyti, kaip pagrindinėje gatvėje skuba raudoni autobusai. Vadinas, rytą tik sugaišai keletą minučių, sėdai autobusan ir bematant jau esi prie darbovietės durų. Kitas patogumas – toj pagrindinėj gatvėj ištisos marios parduotuvių, visas prekybinis centras. Tačiau Veronika padarė išvadą, kad kasdienos reikalui parduotuvių jai pakaks čia pat, už artimiausių kampų. Tik duonelės ir žuvies reikia paėjėti už antrojo kampo. O visa kita gausi arba toje mažutėje parduotuvėje, kur visko po truputj yra, arba anoje, kuri, be kita ko, pasirūpina ir pieno išvežiojimu rytais. Už to pirmojo kampo yra net mėsinė, kurią laiko Liuteris Kingas. Jo vardas ir pavardė Įrašyti priekyje virš durų, ir tik žymiai vėliau Veronika įsidėmėjo, kad abiejuose galuose prie vardo ir pavardės smulkiau dar nurodyta, kada mėsinė įsteigta. Pastebėjusi įraše tuos 1883 metus, Veronika iš pradžių pagalvojo, kas tais metais atsitiko Lietuvoje. Kažkas atsitiko, ir istorijos vadovėliuose apie tai kalbama. Ne sukilimas, ne kuris nors žymus žmogus gimė tais metais, ne. Pastebėjusi tą metų įrašą virš mėsinės durų, skubėdama rytą į darbą, ji atsakymą surado tik laukdama autobuso ir tada šyptelėjo, kad buvo užmiršusi. Tais metais pasirodė „Aušra“! O kol nuvažiavo į darbą, tai išsprendė ir Liuterio Kingo amžiaus klausimą. Argi jis toks senas, kad nuo 1883 metų ligi šiol dar vis tebestovėtų mėsinėje? Šitaip negali būti! Liuteris Kingas amžiaus gali turėti apie 60 metų. Ji galėtų ir apsirikti, nes misteris Kingas yra storas ir nedidelis, ir jo raudonas veidas neturi raukšlių. Ji galėtų apsirikti penketu metų į vieną ar kitą pusę, bet jis vis tiek nėra toks senas, kad tebestovėtų nuo 1883 metų. Vadinas, jo tėvas ar senelis bus pradėjęs šioje gatvėje mėsininko darbą, ir dabartinis Kingas gal net ir ne Liuteris, gal Donaldas, gal Artūras, Viljamas. O gal ir Liuteris. Abraomas pagimdė Izaoką, Izaokas pagimdė Jokūbą, Jokūbas, be kita ko, pagimdė Juozapą. O šiuo atveju Liuteris galėjo pagimdyti Liuterį, o tas Liuteris kitą Liuterį, o tas kitas Liuteris dar vieną Liuterį, kuris, štai, stovi atsirėmęs į staktą tarpduryje ir rodo dirbtinę šypseną, kai Veronika pasuka į jo krautuvę. Veronika jau matė jį šitaip tarpduryje stovintį kelis kartus, kai grįždavo iš darbo, bet porą pirmųjų šeštadienių ji nuėjo apsidairyti po didžiosios gatvės parduotuves ir ten nusipirko mėsos. O Kingas, matyt, laukia pirkėjų. Penktadienio vakare ir jo parduotuvėje stovėjo kelios moterys. Šeštadieniais jis, atrodo, dirbo labiau įraudęs – veido raudonis matėsi ir pro lango stiklą, kai ji eidavo pro šalį, nes eilutė moterų stoviniuodavo prie jo stalų ir dar ringiuodavosi užsirietusi šaligatvyje. Tik šiokios dienos vakarais Kingas visiškai neturėdavo darbo ir laukdavo, kada ateis laikas uždaryti. Tokiu tuščiu metu Kostas užbėgo nupirkti avino pusmentės. Didžiojoj gatvėj Veronika nebegavo pusės – imk visą, mėsininkas prieš vakarą nebenori kapoti. Ne, ji nenorėjo visos mentės. Ji būtų gavusi ir pusę, o taip negerai atsitiko tik dėl to, kad per vėlai išeita apsipirkti. Ji skundėsi: ką gi dabar rytoj valgysim? Tai Kostas ir pašoko. O Kingas? Dėl ko tas Kingas dykas stoviniuoja? Jis nuskubėjo. Taip, Kingas stovėjo be darbo ir varstė akimis pro jo duris įvirtusį Kostą.
– Ar tu naujas? – paklausė mėsininkas.
– Naujas, – atsakė Kostas.
– Kiek čia jūsų, tų naujų, yra?
– Šito tai aš nežinau. Kiek aš moku už tą mentę? Kingas pasakė kainą, bet tuoj pat pradėjo taisyti Kosto tarimą. Va, taip reikia tarti mentę!
– Gerai, taip ir tarsiu, – ir Kostas atsisveikino nepastebėjęs mėsininko laikysenoje jokių keistumų. Per tuos metus ne vienas anglas stengėsi jį pamokyti. Gerai, esi svetimas, tai gal ir žioplas, didelis vaikas tarp suaugusių. Gerai, prašom, mokykite, nes dėl to niekam neskauda. O jeigu ko reikia tuo tarpu, tai tik truputėlio kantrybės.
Kai Veronika pirmą kartą užėjo į jo parduotuvę, nusišypsojęs Kingas tuojau sukluso. Mėsos? Kokios mėsos?
– Avienos šnicelio, pone, – tarė Veronika. – Nežinau, kiek čia imti, ar tris, ar keturis gabalus. Prašom duoti taip apie tris ketvirčius svaro, pone.
– Tris ketvirčius?
Kingas sugriebė keturis gabalus ir užmetė ant svarstyklių.
^ Visas svaras, bet labai graži mėsa, – pakėlęs akis į Veroniką, kalbėjo jis. – Tokios gražios mėsos reikia dar gerai paieškoti.
– Man būtų per daug, pone.
– Per daug?
– Mums tik dviem žmonėms ir vienam kartui.
– Šitokios mėsos per daug? Aš galiu duoti ir vieną gabaliuką, jei tamsta nori. Palaižysi, ir užteks.
Jis vėl kilstelėjo į Veroniką akis, bet vyniojo jai visus keturis gabalus. Veronika pati pajuto, kad ji laikėsi su tuo mėsininku per daug nuolaidžiai: vis pone, pone. O ir tas jos pratartasis pone per daug švelnus, rodąs dvejonę. Tačiau jeigu jau vynioja, tai ar pradėsi ginčą? Tiek to. Jeigu šiai dienai bus per daug, gal ji ar Kostas subaigs rytoj.
– Ar nauja čia esi? – paėmęs už mėsą pinigus, paklausė mėsininkas.
– Nauja.
–Aš mačiau, kad nauja esi. Aš tik stebėjausi, kad neužeini mėsos nusipirkti. Aš galvojau, ar ir vėl viena vargšė čia apsigyveno. Matyt, kad svetimšalė. Ar lenkė?
– Ne, lietuvė.
– Lenkė ar lietuvė – vis tiek. Lenkai, lietuviai, žydai, vokiečiai, vengrai, negrai, juodi, balti – prisigrūdo pilnos gatvės, maitinasi kauliukais, karvių kojelėmis ir vis perka šunims ir katėms dėžutes. Perka šunims ir katėms, o patys valgo.
Misterio Kingo balsas neteko rūstumo, kai jis pradėjo kalbėti apie šunis ir kates. Jis šypsojosi.
– Aš irgi įsitaisiau katę, – pasakė Veronika, iš Kingo šypsenos nutarusi, kad jis tik šiaip sau burbuliuoja be jokio pykčio. Gal jo kalba ir tėra tik arklinis juokas.
– Ir tu pirksi dėžutes?
– Nežinau. Gal pirksiu dėžutes.
– Geriau pirk šitaip, kaip šiandien. Pirk ir valgyk. Nuo tų dėžučių maisto gali nusinuodyti.
Veronika jau pasuko į duris. Kas jam darbo? Ji pati yra girdėjusi pasakojimą, kad kai kurie indai perka šunų ir kačių maistą dėžutėse, šutina ir pasigardžiuodami valgo. Matai, šitas storulis irgi žino. O gal jis ir skleidžia gandą, kad tie svetimšaliai neatveria jam pakankamai plačiai savo piniginių?
Ji buvo jau už durų, kai išgirdo Kingo šūktelėjimą.
– Ei, misis!
Veronika atsigrįžo: mėsininkas mojo jai pirštu. Ji stabtelėjo – tas judantis pirštas lyg karštu vandeniu nuplikino ją. Atsirado, matai, viršininkas, kad jis sukeptų su visa savo mėsa! Paeitų iki durų, gražiai pašauktų, o dabar – tikras stačiokas. Tačiau Veronika grįžo.
– Paimk šitą viščiuką. Žiūrėk, koks gražus, – pradėjo jis. – Aš neperku tų fabrikuose augintų. Aš perku iš fermų – tokių mėsa saldi.
– Neturiu pinigų, – atsakė Veronika.
– Aš sakiau tau, kad jūs neturite pinigų. Visi jūs neturite pinigų, visi svetimšaliai. Visi jūs maitinatės iš mūsų kišenės. Kaip utėlės apsėdo visą rajoną...
– Be to, kur aš dėsiu tą viščiuką! Va, nusipirkau mėsos šiam vakarui. Gal rytoj užeisiu.
– Užeik rytoj. Aš šaltai palaikysiu.
Veronika pasakė ir nuėjo. Dabar ji graužėsi eidama, kad lyg ir pažadėjo užeiti rytoj. Bet ji prasitarė vien norėdama atsikratyti tuo senu bulium. Atsidūrusi gatvėj, ji pradėjo galvoti, kad jo kalba nėra juokas. O jeigu juokas, tai piktas. Utėlės, girdi, mes, svetimšaliai! Jeigu mes utėlės, tai turėtume ėsti poną Kingą. O iš tiesų jis ėda mus, nes per prievartą nori išplėšti pinigus. Veronikai pasirodė, kad pirmą kartą sutiko tokį bjaurų anglą prekybininką. Kiti, žiūrėk, jei atsveria tau daugiau negu prašai, tai paskui žiūri į akis ir laukia, kol pasakysi, ar imsi, ar paprašysi duoti tik tiek, kiek tavo iš pradžių buvo norėta. Šitaip daro ir Viljamsonas, kuris Šventariams pristatinėja pieną ir kurio parduotuvėje jie perka sviestą, sūrį, arbatą, sausainius, bekoną ir kitas prekes. Bet Viljamsonas, jei ir pats patarnaus, o ne jo samdomas pardavėjas, per prievartą vis tiek neįbruks, jeigu jam pasakysi: ne. Jis kantriai lauks tų tavo „taip" ar „ne" ir pasielgs pagal tavo šventą valią. Tokių kaip Viljamsonas prekybininkų dar yra prie dažno gatvės kampo. Jie irgi įkyrūs, ir Veronika naudotųsi vien tų didžiųjų parduotuvių patarnavimais pagrindinėje gatvėje, jei jos arčiau būtų, nes ten tau viską lyg kirviu atkerta uncijos tikslumu: kiek paprašei, tiek ir gavai, arba pats pasiėmei prekę, kuri gatavai atsverta ir prie kurios pažymėta ir svoris, ir kaina. Bet argi Veronika gali visą laiką bėgioti į tą pagrindinę gatvę, ypač kai čia pat yra Viljamsonas, kuris dar ir pieno kas rytą atveža po butelį, arba kiti prekybininkai už kito kampo, arba ir tas atšiaurusis Liuteris Kingas?
– Aš pas tą Kingą nebepirksiu mėsos, – pasakė Veronika savo vyrui.
– Nepirk. Mėsinių ir kitur yra.
– Tik tiek čia gerai, kad arti. Vakare eini iš darbo, užsukai ir pasiėmei, kiek tau reikia.
Ir ji papasakojo visą tą šiandien patirtąjį Kingo bjaurumą, dėl kurio gali nusigręžusi praskubėti pro jo mėsinę arba tiesiog ties kampu perkirsti gatvę ir praeiti pro jį kita puse. Tikras Kingas, kad jis kur prapultų su visa savo mėsine! Ji ir Kostas, abu jie, apsvarstė ir sutarė, kad šitas Kingas – pirmas jų gyvenime pasitaikęs toks atšiaurus anglas prekybininkas. Argi pro jo kalbas ne bjaurumas veržiasi? Viščiuko Veronika nebeis pirkti – šeštadienį pakaks laiko pasiekti ir pagrindinę gatvę. Ten ji suras ir viščiukų. O gal ji šį savaitgalį pirks avies pusmentę, o ne viščiuką.
Per naktį Kingą ji buvo užmiršusi. Atsiminė tik rytą, kai susiruošė eiti apsipirkti. Bet ji net nenorėjo apie tai galvoti. Pirmiausia dabar pražingsniuos ramiai pro jo mėsinę tolyn į miestą, pagrindinėj gatvėj apsipirks, kas dar reikalinga, ir grįš gal aplinkui, kitu keliu, ir Kingas jos nematys iki pirmadienio. O jeigu ir pamatys, tai kas jam darbo! Ji šitą mintį išdėstė Kostui. Kas jam, tam mėsininkui? Tegu mes būsim utėlės, kaip tas Kingas sako, bet juk nėra įstatymo būtinai jį palaikyti.
Kostas nešė krepšį, ir jie abu su Veronika jau suko pro kampą. Dar ankstus rytas. Veronika norėjo apsipirkti iš pat ryto ir paskui turėti ilgą laisvą pusdienį. Kingo mėsinėje stovėjo tik dvi moterys, o jis ilgu peiliu kažką raižė ir pakėlė galvą kaip tik tuo metu, kai Šventariai lėtai žingsniavo pro jo parduotuvės prekylangį.
– Užeikim, tegu jį velniai, – pasakė ji ir pasuko į mėsinę. Kostas stabtelėjo.
– Mieste, sakei, nusipirksim, – priminė Kostas.
– Užeikim. Matai, kad žiūri, akis išvertęs.
– Aš galvojau, kad praeisi, – tarė jai Kingas. – Viščiukas laukia!
– Aš buvau užmiršusi tą viščiuką.
– Užmiršusi? Kur aš jį dėčiau?
– Nežinau, ar aš noriu rytdienai viščiuko.
– Nenori – atiduok šunims, – ir šypsodamasis Kingas gaudė žvilgsnius tų dviejų moterų, kurios stovėjo mėsinėje. Viena jų grįžtelėjo į Veroniką ir taip pat šyptelėjo. Veronika skubiai nugręžė akis.
– Aš neturiu šuns, – pasakė ji.
– Atiduok mano šuniui. Aš nieko nesakysiu, jei atiduosi mano šuniui. Kimai, ar tu pykši, jei ta moteriškė tau nupirks viščiuką? Nepyksi? – ir jis nusigręžė į kitas duris – gilyn į mėsinės patalpas. Dabar Veronika pamatė didelį rudą šunį, kuris stovėjo, žiūrėjo į savo šeimininką ir vizgino uodega. – Kimas nepyks, – Kingas vėl pažvelgė į Veroniką. – Kimas sutinka suvalgyti viščiuką.
Veronika nieko neatsakė. Ji tyliai laukė eilės galvodama apie tą rudą šunį, kuris nešioja Kiplingo raštų herojaus vardą. Ji pirmą kartą girdi šitokiu vardu šaukiamą šunį. Kaip atrodytų, jei mes šunis pradėtume krikštyti Šešiavilkiais ar Gintautais pagal Vaižgantą ar Goštautais pagal Maironį? Arba Rainiais? Na, rainiais žmonės vadina katinus, vardą duodami pagal kailio spalvą. Paskui ji čia pat lyg ir surado atsakymą, kodėl Kingo šuo yra Kimas. O kai atėjo jos eilė, ji nelabai noriai paėmė viščiuką, sumokėjo ir tyli išėjo.
–Ar tu matai? Neleidžia nė praeiti, – teisinosi ji Kostui.
– Galima buvo ir praeiti, – atsakė Kostas.
– Iš jo kalbos reikia suprasti, kad nebegalima. Turi eiti ir pirkti.
– Žinoma, be reikalo vakar pažadėjai.
Veronika dar norėjo pakalbėti apie mėsininką Kingą, bet ji turėjo užeiti pas Viljamsoną, atsiskaityti ten už pieną ir nusipirkti sviesto ir arbatos. Patarnavo jai pats Viljamsonas.
– Kas tas mėsininkas Kingas? – paklausė ji. – Keistas prekybininkas. Kai prisikabina, tai neatsikratysi.
Viljamsonas žiūrėjo patenkintas, jis net nusikvatojo.
– Kingas? Ponia, Kingui nebeina biznis. Kingas jau baigtas. Aš dar laikaus – pas mane visi svetimšaliai ima vaikams ir sau pieną ir sviestą. Aš dar išsilaikysiu, o Kingo nebėr. Kingas turėjo aukso dienas, kol čia apylinkėje gyveno vidurinioji klasė. Kur dabar ta klasė? Ji pasitraukė, dabar čia darbininkų rajonas. Prieš dešimt metų tamsta čia nebūtum įkėlus kojos, o dabar – balti ir juodi... Darbininkai...
Iš tų sakinių Veronika suprato, kad ir Viljamsonas jaučia kartėlį. Jo žodžiuose irgi skamba nepasitenkinimo gaidelė. Balti ir juodi... Darbininkai... Jis nesako, kad svetimšaliai, jis nori būti mandagus, ir Veronika galvoja, kad tiems smulkiesiems prekybininkams koją pakišo ne tik turtingųjų išsikraustymas iš rajono, bet ir didžiosios parduotuvės, ypač tos, kuriose pirkėjai patys sau pasitarnauja. Šitą mintį, rodos, ji buvo užtikusi ir anglų laikraščiuose. Vaikščioji sau po tokią didžiulę parduotuvę, dedies į pintinę, kas tau patinka, užtinki lentynose ir tokių dalykų, kurių tau, rodos, nereikėtų, bet imi juos, kaip naujieną. Pasirinkimas didelis, prekės pigesnės, nes jų čia daug parduodama. Štai kodėl ir Viljamsonas dirbtinai ramina save, bet jo žodžiuose slypi baimė ir neapykanta, o apimtas panikos Kingas jau su niekuo nesiskaito.
Veronika stengėsi Kingą išmesti iš galvos. Ji dabar galvojo apie tą šunį Kimą. Ar ji kada nors matė tą šunį? Anąkart, kai jie vėlai vakare grįžo iš kino, Kingą sutiko su šunim. Dar ji grįžtelėjo pasižiūrėti – toks didelis šuo. Dar ji pagalvojo, kad ir pati laikytų šunį, jeigu galėtų. Bet kur tu jį paliksi, jei abu su Kostu išeina į darbą? Užsikauks vienas uždarytas!
Mintis apie šunį išblaškė mėsinės langas pagrindinėj gatvėj. Ji žiūrėjo į viščiukus.
– Toks pat didumo, kaip mes pirkom pas Kingą, o žiūrėk, kiek pigesnis! – rodė ji Kostui.
– Sakei, kad Kingo kitokie viščiukai.
– Ar manai, kad jis teisybę sako?
Dar ji apgailėjo savo tą pirkinį ir dėdama pečiun, ir valgydama. Kingas sakė, kad jo parduodamieji viščiukai net saldūs. Argi tau, Kostai, saldi ta mėsa? Veronikai pasirodė, kad ta mėsa neturi jokio skonio, atsiduoda vėju. Ne, gal ne vėju, gal šunim, ir tokia kieta, kaip puspadis.
Jau ketino duoti įžadą daugiau nebekelti kojos į Liuterio Kingo mėsinę, bet susilaikė. Ką tu, žmogau, gali žinoti: gal jis kurią nors dieną sugriebs už krūtinės, įsives tave į parduotuvę ir reikalaus pirkti? Su tokiu, matyt, nelengva bus kaimynystėje gyventi.
Vakarais ji praskubėdavo pro Kingo mėsinę nesidairydama. Gali būti, kad jis Veroniką matydavo, bet niekad neriktelėjo jai. Šeštadieniais jie abu su Kostu apsipirkdavo pagrindinėje gatvėje, ir Kingas jų nematydavo, nes jie nueidavo ir grįždavo kitomis gatvėmis. Ilgesnį laiką jiems pasisekė nesusidurti su Kingu. O tą penktadienį Kingas stovėjo ne tarpduryje, bet vidury šaligatvio, kai Veronika skubėjo iš darbo namo. Jis pastojo jai kelią.
– Labas vakaras, misteri Kingai, – pasakė ji ir norėjo praeiti pro šalį.
– Palauk, misis, – prabilo Kingas. – Kurgi tu dabar mėsą perki?
– Niekur, – atsakė Veronika.
– Ar niekur? Dėžutėmis maitinies? Ne, tu perki didžiojoj gatvėj. Ar geri kaimynai gali taip daryti? Ar gražu aplenkti mane ir nešti pinigus kitiems? Kas, ar mano mėsa kitokia? Aš tau pasakysiu, misis: šitaip negalima elgtis. Mes maitiname jus savo rankomis, o jūs kandate. Tu pasakyk savo vyrui, kad jis tau paimtų diržą.
– Palik mano vyrą ramybėje! –Tu tyčia pasakyk jam. Jis supras.
– Gerai, duok du šnicelius, – pasakė Veronika, ir jie abu suėjo mėsinėn. – Duok, ir aš skubu namo. Tamstos kalbos nėra gražios. Niekas čia taip nepastoja žmonėms kelio.
– Aš daugiau suprantu už kitus, ir man rūpi savo krašto ateitis, – pasakė jis, vyniodamas mėsą. – Visi apsileidžia utėlėm, o aš – ne. Aš negaliu apsileisti, čia mano kraštas.
Kingo kalba ne tik suerzino, bet ir išgąsdino Veronika. Gal jis nesveikas? Tų peilių ir kirvių mėsinėje bent po kelis išmėtyta ant stalų. Švystelės vieną kartą, kai galutinai susimaišys jam protas. Veronika galvoja, kad mirusi neturės jokios paguodos, jei Kingas už žmogžudystę bus uždarytas kalėjiman. Tai ji bent kartą kas savaitę užeidinėjo Kingo mėsinėn. Kingas vis būdavo piktas ir nekalbus. Jis dabar jau neburnodavo, bet dėl to Veronikos nerimas tik didėjo. Nerimą didino laikraščiuose užtinkamos žinios apie rasinių nesusipratimų bangą. Jie prasidėjo Notting Hill rajone, o paskui ir Veronikai teko būti panašaus incidento liudininke. Autobuso konduktorius jamaikietis susikibo su pagyvenusiu anglu keleiviu. Veronika negalėtų pasakyti, kuris pradėjo ir dėl ko. Ji ėmė dairytis tik tada, kai jamaikietis jau visu balsu rėkė, reikalaudamas sustabdyti autobusą ir išmesti tą keleivį. Šoferis sustabdė autobusą ir paskambino inspektoriui, kad tuojau atvažiuotų. Keleiviai paskubomis dalijosi nuomonėmis. Viena moteris atsigręžė ir į Veroniką.
– Jis karščiuojasi, – tarė ji, bet Veronika paskubėjo išeiti, nes tuomet sustojo kitas autobusas. Ji nebenorėjo laukti.
Tą' vakarą Kingas stovėjo tarpduryje, atsirėmęs į staktą. Veronika pasuko į duris, bet mėsininkas pakraipė į šalis galvą ir tarė, j ją net nepasižiūrėdamas:
–Vėlu. Jau uždarau, nieko neparduosiu.
Nustebusįjį išėjo, o namie atpasakojo Kostui atsitikimą autobuse ir Kingo žodžius. Atsisakymas parduoti mėsos turėjo kažkokią ypatingą prasmę, kuri gąsdino Veroniką. Tas atsisakymas niekaip nesiderino su įkyraus mėsininko ligšioline laikysena. Ji atnešė nedidelę sumą, kelis šilingus, bet Kingas juk brangina kiekvieną grašį ir net jėga pasiryžęs atimti, jeigu kas geruoju nenori duoti. Liuteris Kingas...
Ji visą vakarą kalbėjo apie mėsininką ir nenurimo vietoje. Ji vaikščiojo po kambarius, spėliodama, kas atsitiko Kingui. Gal jis išėjo iš proto? O gal nori parodyti savo valią toms utėlėms, kurias jis sakosi maitinąs? Ji kalbėjo Kostui, o šis ėjo iš paskos, klausėsi, ramino ją ir padėjo spėlioti Kingo pasikeitimo reikšmę. Kai Veronika įėjo į tamsų priekinį kambarį, Kostas dar stovėjo koridoriuj.
– Stovi, žiūrėk, prie vartelių Liuteris Kingas! – šūktelėjo Veronika Kostui.
Jis atskubėjo pas žmoną. Kingas iš tikro stovėjo ties jų varteliais, žiūrėjo į duris ir laikė rankoje šuns dirželį. Šuo tupėjo šalia jo.
– Kas dabar bus? – sušnibždėjo Veronika. Kostas nieko neatsakė. Jie abu žiūrėjo pro langą. Kingas dar tebestovėjo ir dairėsi į duris ir į savo šunį, kuris atsikėlė, uostinėdamas šaligatvį paslinko tolyn ir įtempė diržą. Kiek ilgai jis čia stovės? Veronikai dingtelėjo, kad jis gal lauks visą naktį ir rytą sutiks juos išeinančius. Bet mėsininkas ryžosi: pamažu atidarė vartelius, patampė šuns diržą ir įėjo į kiemelį. Pusiaukelėje stabtelėjęs, žengė jis tuos kelis likusius žingsnius iki durų, ir tuomet nakties tyloje sučirškė skambutis. Veronika net pašoko iš vietos. Tas storas velnias vis dėlto ateina!
Ne, ji išgirdo greitus žingsnius, ir girgžtelėjo varteliai. Kai Veronika vėl pasuko galvą į langą, Kingas jau buvo šaligatvyje, prilaikė dar vartelius ir tempė savo šunį. Paskui jis nuskubėjo šaligatviu.
Veronika tą naktį nemiegojo. Ji ir pati viena svarstė, ir su Kostu, kad šitaip nebus galima gyventi. Jie nepajėgs dieną ir naktį saugotis patys ir žiūrėti, kad neatsitiktų kas nors namams. Tie namai – pirmieji nuosavi Veronikos gyvenime, bet ar ne geriausia bus parduoti juos ir ieškotis kitų, kur kaimynystėje nėra Liuterio Kingo. Visi žmonės geri ar pakenčiami fabrike, parduotuvėse ir kaimynystėje, niekas dar jai nėra pastojęs kelio ar atbėgęs naktį gąsdinti, o mėsininkas Kingas, matai, ką išdarinėja!
Sunkus jai buvo ir sekmadienis nemiegojusiai. Ji ir tylėjo, ir kalbėjo, ir apsvarstė, kiek už namus turėtų prašyti ir kiek galėtų gauti, o pirmadienį perbėgo skersai gatvę, kad nesusitiktų Kingo, ir nuvažiavo į fabriką. Ji nenorėjo parduoti namų – čia ramu, gera, dėl to palauks dar tolimesnių įvykių. Gal viskas ir aprims. Negi tas mėsininkas čia ir siautės, kaip jam patinka? Yra policija, yra įstatymai, ir Kingas tegu per daug nesišakoja. Jeigu jis dar kartą ateis paskambinti, tai ji pro užpakalines duris išsiųs Kostą pašaukti policijos.
Kingas prekiavo, bet Veronika niekada jau nuo anos nakties net nežvilgtelėjo į jo mėsinės pusę. Kostas jai sakė, kad jis prekiauja, nes jis praeina kuo ramiausiai pro šalį ir mato mėsininką – ar tarpduryje stovintį, ar už savo stalų viduj, kai būna kokia vieniša pirkėja.
– Kas tam mėsininkui Kingui? – ji paklausė vieną šeštadienį Viljamsoną.
– Kingas baigtas, – nusikvatojęs atsakė Viljamsonas. – Baigtas, ponia.
– Jis vis tiek dar pardavinėja mėsą.
– Pardavinėja, bet jau baigtas.
– Nekoks žmogus.
– Nekoks, ir jau baigtas.
Iš Viljamsono ji nieko neišgavo. Kaipgi tas Kingas baigtas? Bet netrukus Kostas atnešė naują žinią: mėsinė uždaryta, ir langų užuolaidos užtrauktos. Tuomet buvo ketvirtadienis, o to rajono parduotuvės uždaromos trečiadienio popiečiui. Vadinas, kažkas atsitiko. Matyt, Kingas išmuštas iš rikiuotės. Gal jis pateko į bepročių ligoninę, gal suimtas? Jei jis naktimis taip stovinėjo ties kiekvieno baltojo ir spalvotojo svetimšalio varteliais ir spaudinėjo skambutį, tai turėtų jau būti kalėjime. Veronika rinko žodžius, ką sakys, jei ateitų policija, pradėtų klausinėti apie Kingą ir paprašytų ją liudyti teisme. Ji nežino, ar reikėtų tam mėsininkui prisegti bepročio, ar tik atšiauraus žmogaus vardą.
Veronikos pasiruošimus kalbėti su policija ir teismu aną vakarą sugriovė Kostas. Jis matė Kingą, kuris, vedinas šunim, atėjo gatve iš toliau, atsirakino uždangstytos mėsinės duris ir įsmuko vidun. Jeigu yra Kingas, tai gal ir vėl pardavinės mėsą, gal tik pasibaigė leidimo laikas. Tačiau ir tai netiesa. Kostas anądien prie uždarytos mėsinės durų pamatė skelbimą ir išdrįso prieiti paskaityti. Visi apylinkės gyventojai prašomi tuoj ir neatidėliojant atsiliepti, jeigu jie būtų priešingi, kad šioj patalpoj įsisteigtų įstaiga, priiminėjanti užstatus arklių ir šunų lenktynių lažyboms. Vadinas, Kingas baigtas, Viljamsonas tiesą sakė. Arba tas Kingas keičia profesiją.
Kai praėjo atsiliepti nustatytasis laikas, nuo mėsinės langų dingo užuolaidos. Tuoj apie tą patalpą pradėjo judėti remonto darbininkai. Vieną vakarą pati Veronika pastebėjo, kad virš mėsinės durų dingo Liuterio Kingo vardas ir pavardė. Darbininkai pertvarkinėjo patalpos vidų, ir priekis be jokio užrašo išbuvo kelias savaites. Net ir Veronikai nusibodo žiūrėti Į tą tuščią vietą. Kingas buvo baisus, bet ji priprato prie jo mėsinės užrašo. Ji, rodos, norėjo, kad ten būtų užrašas, prie kurio ji priprato. Bet darbininkai baigė vidaus darbus ir ėmė darbuotis lauke. Nudažė sieną ir palanges. Ligi šiol ta siena nekrisdavo į akis – ji prapuldavo tarp gretimų sienų, susiliedavo su jomis. Siena buvo apšepusi, kaip ir visos kitos abiejose mėsinės pusėse į vieną ir į kitą galą. O dabar jos baltumas švietė iš tolo, o ypač iš kitapus gatvės.
– Kurgi Kingas? – paklausė ji šeštadienį Viljamsoną, nes mėsininko nei Kostui, nei jai niekada jau nebeteko susitikti nuo ano karto, kai jis su šunim pavakariu Įėjo vidun.
– Nebėr, – atsakė Viljamsonas ir skaniai nusikvatojo.
– Nebėr?
– Kingas mirė – tegyvuoja karalius! – džiaugsmingai šūktelėjo Viljamsonas anglišku posakiu. – Tegyvuoja, ponia, karalius!
– Kingas mirė? Aš sakiau, kad jis...
– Ne, nemirė, ponia. Tas senas velnias išvažiavo gyventi į Bournemouthą. Išvažiavo ilsėtis. Pinigų, velnias, jis turi.
Veronikai visas reikalas dabar nušvito kitokia šviesa.
O tuo tarpu prie buvusios mėsinės, virš durų, darbininkai matavo tą plotą, kur nuo 1883 metų puikavosi Liuterio Kingo giminės įrašas. Paskui ten atsirado spalvota lenta, po kuria prikabinėta elektros lempučių. O kai vieną vakarą Veronika pro rūką skubėjo iš darbo namo, tai sustojo prie šaligatvio krašto ties Liuterio Kingo buvusios mėsinės pastatu ir atsirėmė į stulpą. Dabar jai paaiškėjo, ką reiškė Viljamsono džiaugsmingas pasakymas: Kingas mirė – tegyvuoja karalius! Virš mėsinės durų spalvotos lemputės vainikavo Viljamo Viljamsono pavardę. Namie ji visą vakarą turėjo pakankamai kalbos. Mirė karalius Kingas, tegyvuoja karalius Viljamsonas.
Kazimieras Barėnas. Dvidešimt viena Veronika: novelių romanas. – London: Nida, 1971.
21 veronika