ŠIUOLAIKINĖ PASAKA

Pjesė scenarijus

 

Anzelmas, jaunas meninių ambicijų turintis studentas, neti­kėtai sulaukia sėkmės; jis supažindinamas su prestižinės me­no galerijos savininke. Ji apipila jį pagyrimais ir pažadais eks­ponuoti jo kūrinį. Tačiau sėkmės viltys staiga žlunga: jis im­pulsyviai atsisako patenkinti vieną menką, bet akivaizdžiai labai svarbų reikalavimą – kalbėti išgalvotus dalykus apie sa­vo kūrybą.

Jis kaltina save bei savo nesugebėjimą perprasti pagrindi­nių gyvenimo taisyklių, lygina save su „akmeniu, nepaisan­čiu gravitacijos dėsnių”, paskui išvysta viziją ir nusiramina – joje šis aiškus trūkumas aukštinamas kaip retas privalumas.

Klostantis vėlesniems įvykiams Anzelmas blaškosi tarp dviejų nesuderinamų tikrovių, atstovaujamų didelę galią ir išmintį turinčių personažų. Galiausiai jis ima nebeskirti tikrų ir įsivaizduojamų dalykų. Anzelmas atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, ir maža vilčių, kad jis pasveiks.

 

VEIKĖJAI

ANZELMAS – jaunas, meninių ambicijų turintis studentas

ARCHYVARAS LINDHORSTAS – paslaptingas, senas ponas; Serpentinos tėvas

DEIM MABEL RAUER – meno galerijos savininkė

SERPENTINA / VERONIKA – (dvigubas vaidmuo) dvilypis mylinčios moters įvaizdis

DEKANAS POLMANAS – akademikas, Veronikos tėvas

HYRBRANDAS – klestintis jaunuolis

PASPARTU – archyvaro Lindhorsto patarnautojas

MĖSININKAS

GĖLININKĖ

HIPIŲ PORA – savimi pasitikintys jaunuoliai

DU STUDENTAI

MARTINAS BLANTAS

TINA – Deim Mabel Rauer sekretorė

PSICHIATRAS – savimi pasitikintis šiuolaikinių pažiūrų gydytojas

KITI

 

I SCENA

 

Anzelmas, Deim Mabel Rauer, sekretorė. Ultramodernios meno galerijos interjeras; matyti abstrak­čios konstrukcijos ir paveikslai. Antrajame plane – senovi­nis stalas su telefonu ir verslo popieriais. Prie stalo sėdi madingai apsirengusi jauna sekretorė. Kamera iš lėto apsuka ratą ir sustoja ties Deim Mabel Rauer – ji eina pirmyn ištiesusi į priekį rankas. Anzelmo dar nematyti.

 

DEIM MABEL RAUER Anzelmai! Kaip malonu jus matyti. De­kanas Polmanas man pasakojo apie jus tiek daug nuostabaus. (Konfidencialesniu tonu) Aš tiek metų džiaugiausi jo drau­gyste ir patarimais, kad mielu noru sutikau eksponuoti jį šitaip sužavėjusio jauno menininko kūrinį. Jis taip išgyrė jūsų kūrinį, kad ėmiau kone baimintis jį išvysti – dideli lūkesčiai dažnai virsta nusivylimu. Bet jūsų kūrinys man padarė tokį pat įspūdį kaip ir jam, ir šiandien aš tai vertinu kaip dar vieną jo dovaną. Vis dėlto yra keletas dalykų, kuriuos privalau jums pasakyti; būkite protingas ir paklausykite mano patarimo.

 

Anzelmas linksi.

 

DEIM MABEL RAUER Neabejoju, kad jūsų kūrinys bus priim­tas palankiai. Bet kai kurių mūsų kritikų nuomonė yra sva­resnė nei kitų. Manyčiau, kad man pasisekė – jūsų darbu pavyko sudominti Alaną, jūsų kompozicijų aiškumas ir gry­numas jam padarė didelį įspūdį. Atrodo, jis jose įžvelgia pir­mapradiškumą, kuris dabar toks retas. Alanas norėtų su ju­mis pasikalbėti, nors jau dabar yra beveik tikras, kad savo kūrinį sukūrėte protestuodamas prieš proto ir aplinkos tar­šą. Kartais jis kalba taip pompastiškai! Nors, mano galva, jo žodžiuose yra tiesos... (Jos balsas nutyla, akys klausiamai žvel­gia į Anzelmą.)

ANZELMAS (sutrikęs) Sunku pasakyti... kiek aš bjauriuosi tarša...

DEIM MABEL RAUER Būtent! Aš jam būtent taip ir sakiau! Betgi pažįstate Alaną, jis tariasi ne tik tobulai nusimanąs apie menus, bet ir mėgsta pakalbėti paties menininko lūpomis. Aš jam pasiūliau – ir jis mano nuostabai leidosi įtikinamas -pristatyti jūsų kūrinį kaip pastangą sutaikyti meną ir mokslą. Išties įdomu, nesu girdėjusi, kad kas nors būtų mėginęs tokį dalyką padaryti anksčiau. Tai – pradžia, proveržis, ar taip nemanote?

 

Kamera aprėpia visą didžiulę galeriją – ji prigrūsta įvairiau­sių eksponatų, reprezentuojančių kiek galima daugiau meno krypčių.

 

ANZELMAS (sutrikęs, kebliai jausdamasis) Labai apgailes­tauju, aš iš tikrųjų niekada nemaniau, kad tai taip svarbu. (Atsiprašymo mostas) Nors pagaliau čia tik mano pirmoji pa­roda. Nemanau, kad man būtų atėjusi į galvą mintis siekti tokio sutaikymo. (Susimąstęs) Tiesą sakant, aš niekad nė ne­pagalvojau apie konfliktą, jau nekalbant apie poreikį siekti tokio...

DEIM MABEL RAUER (su pranašumo mina) O taip, taip! Su­prantu. Tokie dalykai – svarbūs, niekada nederėtų šito pa­miršti. Bet nesirūpinkite, aš labai džiaugiuosi galėdama jums padėti. Tikiuosi, turėsite visa tai omeny, kai susitiksite su juo, juk taip svarbu, kad jis būtų jūsų pusėje. anzelmas Taip, žinoma. Bet negalėčiau jam to pasakyti. Man tokie dalykai visiškai svetimi. Aš niekad net ir nesapna­vau apie meno ir mokslo sutaikymą.

 

Kamera nukrypsta į Deim Mabel Rauer ir jos sekretorę.

 

DEIM MABEL RAUER (jos veide nebėra ankstesnio draugiš­kumo. Sekretorės veide pasirodo slopinamos piktdžiugos šyp­sena) Na ką gi, ar pagalvosite apie tai? Prašom pagalvoti, būtinai.

ANZELMAS (nepastebėdamas permainos) Pagalvosiu apie tai. Jūsų patarimas man tikrai svarbus, pristatysiu savo likusius darbus, kai tik jums jų prireiks.

DEIM MABEL RAUER Kaip puiku, koks jūs malonus! Aš tik­rai jus informuosiu apie tai.

 

Suskamba telefonas; sekretorė pakelia ragelį ir perduoda jį Deim Mabel Rauer.

 

DEIM MABEL RAUER (į ragelį) Ar tai jūs? Kaip miela!

 

Ji šypteli ir linkteli Anzelmui – jis supranta, kad jam laikas eiti.

 

I SCENOS EPIZODAS

 

Anzelmas išeina iš meno galerijos ir vaikštinėja po miestą. Kamera fiksuoja kasdieninio miesto gyvenimo triukšmą ir bruzdesį. Anzelmas žingsniuoja išsiblaškęs, jo žvilgsnis vis sustoja ties žmonėmis, kurių veidai byloja apie šviesesnį kasdienybės rutinos aspektą. Žodžiai, kuriais keičiamasi šiuose trumpučiuose ir fragmentiškuose epizodėliuose, yra negirdimi, gožiami padidėjusio miesto triukšmo; tačiau jie – tokie įprasti, kad jų reikšmė visai aiški.

Trumpiausieįi epizodėliai gali būti tokie: pora jaunuolių eina susikibę už rankų ir juokiasi; – tarška kasos aparatas, paskui – krautuvininkas ką nors nerūpestingai pasako nuolatiniam klientui; – verslininkas persimeta keliais žodžiais su laikraščių pardavėju; – žmonių būrys išeina iš viešbučio ir išsiskirsto, pakėlę į viršų (ar nuleidę) nykščius.

Visi šie žmonės turi atrodyti ryžtingi ir pasitikintys savimi.

Iš esmės tai – fotografinis epizodas. Anzelmas turi pasinau­doti savo pastabumo galia.

 

II SCENA

 

Parkas uosto pakrantėje, prieplauka. Anzelmas, Veronika, dekanas Polmanas, Hyrbrandas. Anzelmas sėdi ant suoliuko, jis atrodo labai prislėgtas ir sunerimęs. Aplinkui – daug praeivių. Anzelmas mąsto balsu.

 

ANZELMAS Na štai ir viskas! Kažkaip žinojau tai visąlaik. Kiek sykių taip yra nutikę? Žmonės, atrodo, nori su manimi susitikti, bet vos sutinka – jų susidomėjimas dingsta, tarsi būčiau nepateisinęs lūkesčių. Tartum elgčiausi kitaip, negu iš manęs tikimasi; lyg būčiau akmuo, nepaisantis gravitacijos dėsnių. Mane supantiems žmonėms gyvenimas rodosi toks aiškus ir paprastas – jų veiduose nėra jokio abejonės ar nusi­vylimo ženklo. Pasaulis man atrodo lyg didžiulis mechaniz­mas, kurio tikslų aš nepajėgiu suvokti, bet jo rateliai smagiai sukasi, tiesiog su džiaugsmu vykdydami savo užduotį. Kodėl mane atstūmė? Bet ar atstūmė? Galbūt tai – tik mano vaiz­duotė? Gal ir kitus kankina tas pats skausmas, bet jie yra daug tvirtesni ir sugeba nuslėpti savo kančią? Bet kodėl jiems tai reikėtų daryti?.. Ar tai reikia daryti?.. Kodėl? (Pažvelgia į kamera) Ar kas nors gali man pasakyti? Gal egzistuoja koks nors slaptas išminties srautas, kuriuo daugelis gali pasinau­doti... ar jiems kas nors apie jj pasako, ar jie paprasčiausiai žino? Kaip norėčiau ištirpti minioje, džiaugsmingai suktis lyg sraigtelis, tapti kaip visi ir dalytis bendra laime.

 

Tyliai girdėti Serpentinos muzikinis motyvas, jis visąlaik gar­sėja. Iš pradžių motyvas turėtų būti atliekamas fleita.

 

MOTERS BALSAS Ne, Anzelmai, tu niekada nebūsi vienas iš jų. Ar žinai, kas yra jų laimė? Tai aklųjų laimė – kad pasaulis tamsus, tai beširdžių pasitenkinimas – kad meilės nėra, tai netikinčiųjų džiaugsmas – kad nėra vilties... štai kas juos riša, Anzelmai. Tu žinojai apie mane gerokai anksčiau, nei mane pamatei, girdėjai mane gerokai prieš tai, kai aš į tave prabi­lau. Privalai tikėti, Anzelmai, aš būsiu tavo.

 

Pirmiausiai terpentiną pasirodo tarp aukščiausių medžio ša­kų. Ji išplaukia iš mirgančių ant lapijos saulės spindulių; neryškus siluetas, grojantis fleita. Jos kontūrai pranyksta ir pasirodo pora mėlynų akių, jos užpildo visą ekraną. Trečiąjį kartą ją matome grojančią gausiai ornamentuotu klavesinu ant mirguliuojančio vandens; ji – nuoga ir tuo metu jau aiškiai matoma.

 

MOTERS BALSAS Anzelmai, Anzelmai!

 

Vizija pranyksta. Vietoje jos matome valtį su keletu žmonių.

 

III S C E N A

 

Veronika, dekanas Polmanas, Hyrbrandas, Anzelmas. Ta pati vieta uosto pakrantėje. Pagrindiniame plane – prieplauka. Veronika stovi valties pirmagaly. Už jos – dekanas Polmanas ir Hyrbrandas.

 

VERONIKA Anzelmai! (Pasisukdama į kitus) Taip tai jis... An­zelmai, mes čia! Ar nematai mūsų?

 

Jie visi juokiasi. Kamera atsisuka į Anzelmą – jis sutrikęs žiūri aukštyn į medžius ir tolyn į vandenį. Staiga juos pamato, pa­mojuoja ir nusileidžia prie prieplaukos. Žmonės laive juokiasi ir kviečia jį lipti į valtį. Hyrbrandas išlygina valties pusiausvy­rą. Anzelmas jau ruošiasi lipti, bet Hyrbrandas jį sustabdo.

 

HYRBRANDAS (šypsosi) Och! Och! Batus, prašom.

 

Anzelmas nusiauna batus ir įlipa į valtį. Valtis nuplaukia.

 

DEKANAS POLMANAS Anzelmai, leiskite jus darsyk pristaty­ti Piteriui Hyrbrandui – jis ką tik sugrįžo iš užsienio. Manau, jūs buvot susitikę prieš jam išvykstant. Tuomet mokėtės dar tik pirmame kurse.

HYRBRANDAS Labai malonu jus matyti, Anzelmai. Esu daug apie jus girdėjęs.

ANZELMAS (išsiblaškęs) Taip, taip, žinau. DEKANAS POLMANAS Atrodote labai susirūpinęs, Anzelmai. VERONIKA Bet, tėti, Anzelmas turbūt šiek tiek sutrikęs. Jis nežino, kas vyksta. (Ji pasisuka į Anzelmą) Nuo pat vaikystės didžiausia pono Hyrbrando svajonė buvo įsigyti iškylų valtį. Šita svajonė jam atrodė labai ekstravagantiška, bet dabar jis jau gali sau leisti ją įgyvendinti. Hyrbrandas pakvietė savo tėvą ir mane paplaukioti uoste.

DEKANAS POLMANAS (Hyrbrandui) Anzelmas – vienas iš ma­no gabiausių studentų. Jis daro didelę pažangą. (Pasisuka į Anzelmą) Piteris buvo vienas iš mano gabiausių studentų prieš dešimtmetį; nuo to laiko jis pasiekė neblogų rezultatų. Bet, Anzelmai, jūs susirūpinęs, ar ne?

 

Tuo metu Veronika jau yra užlipusi ant viršutinio denio. Ji šūkteli Anzelmui prieš jam spėjant atsakyti.

 

VERONIKA Anzelmai, lipk viršun, iš čia geriau matyti.

Anzelmas išsiblaškęs žengteli jos link ir vos neiškrenta per bortą. Hyrbrandas jį sugriebia.

DEKANAS POLMANAS Anzelmai, nagi pasakykit man, kas jus slegia? Vos neiškritote per bortą.

ANZELMAS Niekas, atsiprašau. Arba taip... yra kai kas. Paty­riau keistą dalyką. Negalėčiau to pavadinti sapnu, veikiau tai buvo panašu į viziją.

DEKANAS POLMANAS (sutrikęs) Viziją! Kokią viziją? ANZELMAS (pernelyg energingai) Taip, galbūt tai buvo vizi­ja, o gal – ir tikrovė. Mačiau nuogą merginą, ji kalbėjo su manimi, grojo fleita ir klavesinu. Jos akys buvo nuostabios, mėlynos... (jo žvilgsnis susitinka su Veronikos žvilgsniu, Anzelmas džiaugsmingai surinka) Taip, taip, tokios kaip tavo.

Klavesino klavišai buvo sidabriniai ir...

HYRBRANDAS (pertraukdamas) Auksiniai?

ANZELMAS Taip, auksiniai. O jos muzika buvo peizažas, veidai...

HYRBRANDAS Paukščiai?

ANZELMAS Taip, skrendantis paukštis.

 

Veronika tuo metu jau nusileido žemyn ir stoja ginti Anzelmo.

 

VERONIKA Kodėl jūs iš jo šaipotės, Piteri? Juk žinote, kad Anzelmas yra menininkas, jis kuria nuostabius dalykus, ir net pačios menkiausios smulkmenos jį įkvepia. Manau, kad visai normalu patirti tokias vizijas! Kaip kitaip jis galėtų kur­ti meno kūrinius?

DEKANAS POLMANAS Bet tik ne nuogos mergaitės, grojan­čios aukso klavesinais su rožiniais klavišais, aplink plasnojant paukščiams. Ar tu tai vadini smulkmenomis, Veronika? Man tai veikiau atrodo prastas skonis. HYRBRANDAS (atsargiai) O kodėl gi ne? Visai tikiu, kad pasą­monėje mes galime sieti daiktus ir patirti panašų džiugų pakili­mą, kurį mums mėgina nupasakoti Anzelmas. Pavyzdžiui, visai neseniai, skatinamas tokios įžvalgos aš radau nusimetusį segtuvą. Staiga supratau, kad rasiu jį ties raide „X”, negalėčiau paaiškin­ti nei kaip, nei kodėl tai įvyko. Kai jį ištraukiau, visi apstulbo. DEKANAS POLMANAS O taip, jūs visuomet buvot toks jaut­rus. Turite poeto gyslelę, Piteri.

Valtis sustoja ir prisišvartuoja prie kitos prieplaukos.

Ką gi, labai dėkoju už malonią popietę, Piteri. Ar pavakarie­niausite su mumis? HYRBRANDAS Su malonumu. VERONIKA Ir jūs ateisite, ar ne, Anzelmai?

 

IV SCENA

 

Dekano Polmano butas. Vakarienė baigta, visi sėdi prie kavos stalelio.

 

DEKANAS POLMANAS Menas – tai arba veikla, skirta mik­linti protą, arba – niekas.

HYRBRANDAS (neryžtingai; pažvelgia į Veroniką) Taaaip. VERONIKA O ką jūs galvojate, Anzelmai? ANZELMAS (krūpteli, paskui – entuziastingai, perpratęs es­mę) Ne, pone, aš nesutinku su jūsų teiginiu. Menas – tai tiks­las, jei jau taip. Kita vertus, jei veikla turi kokią nors prasmę, tai tik todėl, kad leidžia mums pasiekti tikslumo, būtino mene.

 

Jis atsistoja ir netyčia išlieja kavą sau ant kelių ir kilimo.

 

DEKANAS POLMANAS (trumpai, stengdamasis nepastebėti, kas nutiko) Taip, tikslumo.

VERONIKA (pažvelgdama į tėvą) Ačiū Dievui, kilimui nieko neatsitiko. (Atsisukdama j Anzelmą) Ateikite, parodysiu, kur galite nusivalyti, Anzelmai.

 

Abu išeina.

 

DEKANAS POLMANAS Man jau ima darytis neramu. Ar jums Anzelmas neatrodo keistas? Nepamenu, kad jis anksčiau ka­da nors būtų taip elgęsis.

HYRBRANDAS (ironiškai šypsodamsis tyrinėja Polmano vei­dą) Ne, manau, kad jis labai sumanus. Jis žino, ką daro, ir, mano galva, daro visai neblogai. DEKANAS POLMANAS Daro visai neblogai? HYRBRANDAS (sutrikdytas Polmano nesupratingumo) No­rėjau pasakyti, kad jis daug pasieks. VERONIKA (sugrįžta surinkti šukių) Žinoma, kad pasieks.

HYRBRANDAS Taip, esu tikras, kad jis daug pasieks. Bet sa­kydamas „daug” aš kalbu ne apie gana gerai apmokamą pos­tą ar karjerą kokioje visuomeninėje įstaigoje. Mūsų laikais egzistuoja tik vienas dalykas, kuris yra išties svarbus, ir tai yra garsumas, gebėjimas atkreipti į save dėmesį. Pinigai ir panašūs dalykai tėra antrinis produktas.

 

Veronika klausosi susidomėjusi.

 

DEKANAS POLMANAS Tebūnie taip. Bet nuo to laiko, kai jis susižavėjo menu, pasidarė kažkoks išsiblaškęs ir nenuspėja­mas. Man dėl to tikrai neramu. Manau, kad turėjau įtakos jo raidai, todėl jaučiuosi atsakingas už jį. Kol truko semestras, viskas buvo gerai, bet dabar, atėjus atostogoms, jis leidžiasi užvaldomas vaizduotės. Mano galva, meninė veikla atšipina aštrų protą.

HYRBRANDAS Dieną gerai padirbėjus tokios problemos daž­nai išsprendžiamos. Akademiniame gyvenime ir mene mums tenka susidurti vien su abstrakcijomis. Mes turėtume dėmesį skirti kokiai nors praktinei užduočiai, prisiimti atsakomybę. Kaip jo finansiniai reikalai?

DEKANAS POLMANAS Nėra apie ką kalbėti – stipendija, ir viskas. Prieš jam imantis tapybos jie buvo visai pakenčiami, bet dabar jis, atrodo, yra skolingas visiems miesto rėmų ga­mintojams.

 

Sugrįžta Anzelmas ir atsisėda prie Veronikos.

 

HYRBRANDAS (pasisukdamas į Anzelmą) Pasakykite, Anzel­mai, ar jūs turite kokios nors piniginės naudos iš savo darbų? VERONIKA Vargu. Jis surengs tik savo pirmąją parodą po kelių savaičių. Esu tikra, kad tuomet ir sulauks sėkmės. DEKANAS POLMANAS Ar tau neatrodo, Veronika, kad An­zelmas gali kalbėti pats už save?

HYRBRANDAS (Anzelmui) Tačiau būtent tada pradedantieji ir susiduria su sunkumais. ANZELMAS Tikra tiesa.

HYRBRANDAS Ar nepagalvojote per atostogas susirasti dar­bą, tokį, kuris leistų jums skirti pakankamai laiko sau ir drauge duotų naudos ir būtų įdomus? ANZELMAS Ne, nepagalvojau.

VERONIKA (juokdamasi) O ar tokie darbai egzistuoja? HYRBRANDAS Žinoma, egzistuoja. Tikrai galėčiau Anzelmui padėti tokį susirasti. VERONIKA Labai miela, Piteri.

HYRBRANDAS (žvelgdamas į ją vertinančiu žvilgsniu) Labai džiaugiuosi galėdamas jam padėti, ypač jei jums tai malonu, Veronika. (Anzelmui) Pažįstu vieną pagyvenusį poną, kuris atlieka daug istorinių tyrinėjimų... (Pasisuka į Dekaną Polmaną) Jūs buvot susitikęs su archyvaru Lindhorstu. Jam nuo­latos reikalingas koks nors žmogus, galintis dailiai ir tiksliai restauruoti ir kopijuoti senovinius dokumentus. Nors Lindhorstas yra pasirengęs labai gerai sumokėti, atrodo, kad jam niekaip nepavyksta rasti tinkamo padėjėjo. Esu tikras, kad jam tiksite, Anzelmai. Jei susidomėjote, rasite jį šiuo adresu.

 

Rašo ant popieriaus lapelio ir paduoda jį Anzelmui.

 

V SCENA

 

Anzelmas, mėsininkas, gėlininkas, hipis ir jo draugė, mergina iš vizijos, du studentai, Deim Mabel Rauer, jos sekretorė, dekanas Polmanas. Padingtono gatvė.

Anzelmas išlipa iš autobuso Oksfordo gatvėje. Viena ranka po pažastimi jis laiko didelį aplanką, kitoje rankoje – portfelis. Žengęs kelis žingsnius taku pro minią, jis praeina pro kraustytojų furgoną. Tuo metu du vyrai neša labai sunkią spintą, nutrūksta per petį permestas diržas, ir kyla grėsmė, kad spinta užvirs ant kūdikį vežimėlyje stumiančios moters – ji pavojaus nemato. Mėsininkas, kresnas vaikinas, valydamas savo parduotuvės vitriną, pamato, kas vyksta. Jis puola pagalbon, bet susiduria su Anzelmu; šiurkščiai nustumia jį šalin ir sulaiko spintą paskutinę akimirką. Tik tuomet Anzelmas supranta, kas vyksta, ir pamėgina pagelbėti.

 

MĖSININKAS (plekšnodamas jam per petį) Na, brol, esi lais­vas. Ir be tavęs viskas sutvarkyta.

 

Anzelmas žingsniuoja toliau. Praeina pro gėlininkės parduo­tuvę – priešais ją gėlininkė dėlioja įspūdingą gėlių derinį. Kaip tik Anzelmui einant prošal, ji, baigdama savo darbą, prideda neįprastos formos šaką. Anzelmas sustoja pasigrožėti ja. Gė­lininkė atsisuka ir abejingai jį nužvelgia.

 

GĖLININKĖ Taip, gražu. Čia ne tai, ką jūs vadinate menu.

 

Anzelmas eina toliau. Tarpdury apsikabinusi stovi hipių po­ra. Hipis, pajutęs, kad Anzelmas juos stebi, parodo nepadorų gestą ir įžūliai nusiviepia.

 

HIPĖ Ar matei, kaip jis į mus pažiūrėjo?

 

Jiedu nusijuokia. Anzelmas pasuka į siauroką gatvelę, kur – intensyvus eismas. Automobilis, važiuodamas atbulas iš kie­mo, užtveria jam kelią, ir Anzelmas nugirsta jame sėdinčių žmonių (dviejų studentų) diskusiją.

 

PIRMAS STUDENTAS (tęsdamas pokalbį) Senoji karta darė revoliuciją. Jie siekė nuversti Valstybės aparatą, paskui – re­formuoti įstatymus ir elgesio normas.

ANTRAS STUDENTAS Ir jiems nepavyko. Nepavyko todėl, kad masės nebuvo pasirengusios atlikti būtiną auką. PIRMAS STUDENTAS Bet aukos nėra būtinos! Kiek dar turė­siu tai kartoti? Reikalavimas aukotis buvo lemtinga tų vyru­kų klaida. Užuot klausęsi laisvės pažadų mes privalome nau­dotis ja čia ir dabar, paklusdami spontaniškoms širdies paska­toms: štai kaip reikia daryti revoliucijas – nestatant barikadų ir neliejant kraujo. Masės nenorėjo kovoti gatvėse, jos, ma­tyt, lygiai taip pat nenorėtų ir mylėtis gatvėse? Mes turime išmokti bendrauti, būti visiškai sąžiningais ir dorais, ir pa­saulis pasikeis savaime.

 

Automobilis nuvažiuoja; Anzelmas eina toliau. Tą akimirką pasirodo mergaitė iš vizijos, ji važiuoja auksiniu paspirtuku. Staiga atsiranda visi Anzelmo anksčiau sutikti žmonės ir juok­damiesi bei šaipydamiesi mėgina jai užtverti taką. Anzelmas šoka ant grindinio ir mėgina juos išsklaidyti, mojuodamas aplanku ir portfeliu. Kol tai vyksta, minia, atrodo, nieko ne­pastebi. Groja muzika. Serpentinos motyvas ima skambėti labai garsiai. Staiga muziką pakeičia automobilių signalų gaudesys. Auksinio paspirtuko nebėra, tik Anzelmas, išbarstęs ap­lanko turinį, stengiasi surankioti palaidus, vėjo į visas šalis išblaškytus lapus ir trikdo eismą. Pro šalį eina Deim Mabel Rauer su savo sekretore.

 

DEIM MABEL RAUER Labas rytas, Anzelmai. Koks jūs malo­nus. Taip, turėtumėt padėti damai, bet padėti damai nėra taip paprasta – tai reikia sugebėti, reikia būti stipresniam. Betgi susirinkite savo išbarstytų svajonių skiautes.

Jos pranyksta. Pagaliau Anzelmas susirenka visus savo lapus. Mėsininkas jam paduoda portfelį, apie kurį jis, atrodo, buvo visai pamiršęs. Pasirodo dekanas Polmanas. Jis nepritariamai pažvelgia į Anzelmą.

DEKANAS POLMANAS Taip elgtis nėra labai protinga, An­zelmai. Man nemalonu prisipažinti, bet aš jus kurį laiką ste­bėjau. Jūs darote sau gėdą.

ANZELMAS Aš tik norėjau atlaisvinti kelią mergaitei su pa­spirtuku. Jie mėgino ją sustabdyti.

DEKANAS POLMANAS Nejaugi? Manau, geriau nuvesiu jus namo, jūs karščiuojate.

ANZELMAS Patikėkite, pone, man viskas gerai. DEKANAS POLMANAS (kantriai, žmogaus, kalbančio su li­goniu, intonacija) Žinoma, žinoma. Suprantu, (jis sustabdo taksi) Manau, jums geriau važiuoti su manimi, parvešiu jus namo. Tiesą sakant, gerai, kad sutikau jus čia. Vos nepasili-kau dar pusvalandžiui pas Deim Mabel. ANZELMAS Deim Mabel? Bet ji vos prieš akimirką čia buvo ir nusišaipė iš manęs.

DEKANAS POLMANAS Iš tiesų? Vos prieš akimirką? Geriau eime su manimi.

 

VI SCENA

 

Veronika, dekanas Polmanas, Hyrbrandas. Dekano Polmano butas. Veronika lygina. Radijas garsiai groja populiarią muziką. Tikrovę keičia jos svajonės.

 

1 SVAJONĖ

 

Scenos valtyje atkartojimas – Anzelmas atsisuka į ją ir sako: „Nuostabios mėlynos akys, visai kaip tavo”.

 

2 SVAJONĖ

 

Veronika ruošiasi vestuvėms, ji matuojasi nuotakos suknelę.

 

3 SVAJONĖ

 

Prašmatnus priemiesčio kvartalas. Kamera nukrypsta į namą, priešais kurį stovi kraustytojų furgonas. Kraustytojai neša vidun baldus. Kamera seka, kaip jie įeina į didelį poilsio kambarį – ten, kur jiems nurodo Veronika. Su ja – dvi draugės.

 

VERONIKA (kraustytojams) Pastatykite šitą stalą štai čia, pra­šom. Aš dar iki galo nenusprendžiau, kur jo vieta. PIRMA DRAUGĖ Bet iš tiesų, Veronika, tu turi šitiek daug baldų.

VERONIKA (juokdamasi) Atrodo, kad jų – baisi gausybė, ar ne? Pati nežinau, iš kur jie visi atsirado. ANTRA DRAUGĖ O kokios gražios užuolaidos. Ir aš norėčiau turėti visa tai, kai tekėsiu.

VERONIKA Tikiuosi, kad Anzelmas pajėgs už tai sumokėti.

 

4 SVAJONĖ

 

Prie tarptautinio oro uosto vakare artėja reaktyvinis lėktu­vas. Jis leidžiasi, rieda, sustoja, atsiveria durys. Pakeliami laiptai, į priekį siūbteli minia, jai kelią užtveria policinin­kai. Tvieskia šviesos, bėga žurnalistai, dūzgia filmavimo kameros. Laiptų viršuje pasirodo Anzelmas ir Veronika.

 

ANZELMAS (oriu veidu) Jokių komentarų, vaikinai, jokių ko­mentarų. Galiu jus tik patikinti, kad padariau, ką galėjau.

 

Minia pritariamai suūžia.

 

5 SVAJONĖ

 

Prašmatnaus buduaro vidus. Veronika sėdi ant minkštasuo­lio. Kitoje kavos stalelio pusėje sėdi žurnalistė.

 

ŽURNALISTĖ Pirmiausiai „Moterų savaitraščio” vardu no­rėčiau jums padėkoti už šį pokalbį. VERONIKA Prašom.

ŽURNALISTĖ Jūs staiga atsidūrėte dėmesio centre, ar jums sunku buvo prie to priprasti?

VERONIKA Daugelis manęs to paties klausė. Aš paprasčiau­siai nesuprantu, kodėl kilo visas šis sąmyšis. Tai išties smagu.

ŽURNALISTĖ Ar esate nusprendusi, kokį savo įvaizdį kursite? VERONIKA Mes su vyru tiesiog esame pačiais savimi, ir aš tikiuosi, kad mūsų įvaizdis iš tikrųjų bus mūsų jaunos tautos, mūsų elgesio paprastumo ir prigimtinio geranoriškumo at­spindys.

Durys atsiveria, pasirodo dekanas Polmanas. Jis įžengia pa­skubomis, padeda portfelį.

VERONIKA Tu ankstyvas, tėti.

DEKANAS POLMANAS Taip, susitikimas užtruko trumpiau, nei tikėjausi.

 

Jis peržvelgia paštą.

 

VERONIKA Skambino Piteris Hyrbrandas, nori susitikti su tavimi šįvakar. Pasakiau jam, kad būsi namie.

 

Dekanas Polmanas linkteli. Per radiją skaitomos žinios: „Australijos vyriausybė skyrė penkiolikos milijonų dolerių pa­šalpą žemės drebėjimo Popadiloje aukoms. Opozicija pavadi­no tai „menka, šykščia parama”. Dekanas Polmanas išjungia radiją.

 

DEKANAS POLMANAS Visada ta pati istorija – „pagalba že­mės drebėjimo aukoms, pagalba besivystančioms šalims, susbsidijos tyrinėjimams”. Taip, tai būtina, bet ar mes matome rezultatus? Padėdami gyventojams tik stipriname vietinius valdininkus ir savanaudžių verslininkų grupes. VERONIKA Taip, tėti.

DEKANAS POLMANAS Kas būna likę iš tyrinėjimo subsidijos, kai ji pasiekia atitinkamoje srityje dirbant} žmogų, ir kiek perrišama raudonu kaspinu?

 

Jis pažvelgia į Veroniką.

 

VERONIKA Taip, tėti. Ar manai, kad visą šią paramą reikia nutraukti?

DEKANAS POLMANAS Niekada nereikia skubėti daryti išva­dų, Veronika. (Nutyla, greitomis peržvelgia spausdintą teks­tą) Aš tiesiog klausiu, kam iš tiesų skirta ta pagalba? Pavyz­džiui, imkime Geruosius samariečius... Daugiau negu aišku, kad ši tariamai labdaringa akcija tik pakenkė paramos gavė­jo reputacijai. O kas gi žino samariečių motyvus – ar tai už­uojauta, ar troškimas valdyti ligotą žmogų, o drauge ir turto savininką...

VERONIKA Nežinau, tėti.

 

Trumpa pauzė.

 

DEKANAS POLMANAS Galų gale, pažvelk į Anzelmą. Aš iš kailio nėriausi skatindamas jj kurti ir padėdamas jam įsitvir­tinti visuomenėje, bet pažvelk j rezultatą. VERONIKA (staiga labai susidomėjusi) Jis tikrai tavęs neap­vylė, tėti.

DEKANAS POLMANAS Argi? VERONIKA Ką nori pasakyti, tėti?

DEKANAS POLMANAS Jis įskaudino Deim Mabel Rauer ir pasidarė visiškai nepakenčiamas. Jis buvo įsitikinęs savo tei­sumu, arogantiškas ir jai matant apkvailino mane. Maža to, atsisakė Hyrbrando paslaugų ir nesiteikė nueiti pas archyva­rą Lindhorstą. Užuot tai padaręs, Anzelmas įsivėlė į skandalą Padingtono gatvėje, išbarstė savo piešinius ir netgi pasakė man, kad iš jo pasišaipė Deim Mabel. Ar esi kada girdėjusi ką nors panašaus? Iš pradžių pamaniau, kad Anzelmas karš­čiuoja, bet paskui supratau, kad jis puikiausiai viską suvokia. VERONIKA Bet, tėti, ką čia šneki?

DEKANAS POLMANAS Šneku tai, ką mačiau savo akimis. Nesvarbu, ar aš norėjau jam padėti, ar pamaloninti savo ego, aš prašoviau abiem atvejais.

VERONIKA Ak, ne, tėti, esu tikra, kad tai – tik nesusipratimas.

 

Pasigirsta beldimas į duris. Dekanas Polmanas jas atidaro – už jų Hyrbrandas.

 

DEKANAS POLMANAS Užeikite, Piteri. Aš jūsų laukiau. HYRBRANDAS Labas vakaras. (Veronikai) Sveika, Veronika, seniai nesimatėm. VERONIKA Bet tai buvo tik vakar.

HYRBRANDAS Atrodė, kad ilgiau. Ar yra kokių naujienų apie Anzelmą?

VERONIKA Tiesą sakant, mes su tėčiu kaip tik apie jį kalbė­jom.

DEKANAS POLMANAS Taip, deja. Jis nebuvo pas archyvarą Lindhorstą. Vietoje nutarė gatvėje sukelti skandalą. VERONIKA Tėti, nekalbėk taip. Visa tai – tik nesusipratimas. Pagaliau, kas gi atsitiko? Nieko nėra gėdingo, jei vėjuotą die­ną tau išsprūdo popieriai.

 

Jie atsisėda.

 

HYRBRANDAS Žinoma, ne. Mano galva, pasakyta protingai.

Gaila, kad jis nenuėjo pas archyvarą, bet reklama niekuomet nekenkia. (Dekanui Polmanui) Man atrodo, Anzelmas yra gabesnis, nei jūs manote.

DEKANAS POLMANAS (nusisukdamas) Nepatikėsiu, kol ne­pamatysiu.

HYRBRANDAS Aš vis tiek manau, kad jis turi nueiti pas ar­chyvarą Lindhorstą. Mes galėtume šią užduotį palengvinti pristatydami jį jam. VERONIKA Taip, padarykite tai.

DEKANAS POLMANAS Asmeniškai aš imu abejoti kieno nors sugebėjimu kam nors padėti.

HYRBRANDAS Nesipykime dėl to. Viską galima lengvai su­tvarkyti.

 

Vytautas Janavičius. Raštai: romanai, pjesės, laiškai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004.