Ar esate kada nors atidžiai įsižiūrėjęs į žmogaus ausį? Kiek kruopštumo ir pastangų gamtos įdėta į šį rudimentinį ir nenaudingą veido ornamentą! Širdis, kurią visi laiko jautrumo ir romantiškų jausmų buveine, – tai paprasčiausias mėsos maišelis, siurbimo – stūmimo dumplės, bjaurios, negražios formos. Tuo tarpu ausies kaušelis stulbina meistriška detalių kompozicija, išlinkių ir vingių proporcijomis, skaidriu rausvumu, elastinga kremzlės struktūra. Tiek pats pavadinimas, tiek panašumas į kriauklę suteikia ausiai beveik brangenybės vertę, ypač tada, kai palyginsime su bendrąja žmogaus anatomine sandara.

       Todėl netikėtą Joanos akibrokštą įstengiau išsiaiškinti tiktai kitą dieną, kai lėktuve pradėjau įdėmiai stebėti žmonių ausis. Žiūrėjau į jas atsietai nuo likusios veido dalies, žvilgsniu klaidžiojau nuo vienų ausų prie kitų, stengdamasis nekreipti dėmesio į veidus, o visą dėmesį sukaupti tik į šią vieną detalę. Po kelių įtempto žiūrėjimo minučių žmonės man jau nebeegzistavo. Mačiau tiktai ausis, jų įmantrius išlenkimus, skirtingą formą, Ausų buvo pilnas lėktuvo salonas. Vienos iš pažiūros smulkios ir švelnios, kitos atsiknojusios, mėsingos ir plaukuotos, trečios – nulėpusios ar įkypos, o iš esmės – visos bjaurios. Tiktai tuomet suvokiau, kad ausys iš tikrųjų yra šlykščios. Jose esama kažko gyvuliško. Dabar, kada liovėsi buvusios nepastebimos – šitai plaukia iš regos įpročio, – jos atrodė man kaip nenatūralios ataugos, panašios į parazituojančius ant kelmo grybus. Supratau, kad ausys gali žadinti pasibjaurėjimą. Ligi šiol prisimenu siaubą, kurį patyriau jaunystėje, kai, nužėręs mylimosios plaukus, ausies kaušelio vietoje aptikau mažuti, išsigimusi odos lopinėlį, panašų į pelės ar šikšnosparnio ausi.

       Tačiau grįžkime prie mano Joanos – tos mylinčios būtybės, kupinos švelnumo ir žavesio.

       Tai atsitiko rugsėjo mėnesį. Prieš kelias dienas buvau nupirkęs keturis bilietus į šaunią prancūzų komediją ir pakviečiau į ją Joaną ir savo draugą su žmona – labai gražia moterimi, laikoma – bet, mano supratimu, nepagrįstai – šalta kokete.

       Joana irgi taip manė apie ją, todėl, sužinojusi, kad pakviečiau tą porą, mėgino išsisukti ir neiti į kiną. Vis dėlto galų gale ją įkalbėjau.

       Iš kino išėjome keturiese apie dvyliktą nakties ir iš lėto patraukėme į netolimais esanti parkingą, kur buvau palikęs automobilį.

       Aš pirmas atsisėdau prie vairo ir atidariau dureles. Paskui ant galinės sėdynės už manęs atsisėdo Joana, užleisdama savo nuolatinę vietą draugo žmonai. Dar tiedviem neįlipus į automobilį, Joana ūmai čiupo man už kairės ausies ir iš visų jėgų pasuko – tarsi norėdama ją nuplėšti. Pajutau geliantį skausmą, bet aiškintis nebuvo laiko, nes mano svečiai kaip tik susėdo į vietas. Laimė, nė vienas iš jų nepastebėjo šios nemalonios scenos. Priblokštas šito netikėto poelgio, įjungiau motorą, ir mašina staigiai šoko į priekį. Joana visą kelią gyvai šnekėjo, kritikavo filmą, tarpukartėmis prapliupdama nervingu juoku. Nekalbėjau su ja. Svarsčiau, kaip suprasti jos poelgį. Gal tai buvo slėptos neapykantos protrūkis? Kas ją pastūmėjo? Niekada nebuvau pastebėjęs nė mažiausio jos polinkio į žiaurumą. Pažinojau ją kaip būtybę, kupiną švelnumo ir žavesio.

       Atsisveikinome tylėdami. Į namus grįžau jausdamas širdyje karčias nuosėdas, o rytojaus dieną jau sėdėjau lėktuve. Taip, kaip tik tada. Turėjau keletui dienų išvykti.

       Ar prisimenate „Les contes de minuit“ – „Vidurnakčio pasakas“, tą nuostabią Diuamelio (1) knygą? Ar prisimenate ten aprašytą valdininką, kuris žiūri į savo viršininko ausį ir niekaip nesugeba atsispirti paikam norui tą ausį paliesti? Tad gal jau pats ausies vaizdas skatina žmogų padaryti tokį iracionalų, nepagrįstą judesį?

       Niekuomet nesu patyręs tokių jausmų, bet kodėl turėčiau manyti, kad jų nepatiria kas nors kitas? Tarkim, kad ir Joana. Taip, tai turbūt vienintelis ją vairavęs motyvas. Greičiau ne motyvas, o nevalingas refleksas. Mano ausys jai sužadino pasibjaurėjimą, atpalaidavo neapykantą, kurią ji jautė ne man, bet mano ausims.

       Prisiminiau keletą savo pažįstamų, kurie, žinojau, jaučia man aiškią antipatiją, nors tam nesu davęs jokios dingsties.

       Vis labiau tvirtėjo įsitikinimas, kad ir šiuo atveju kaltos mano ausys. Galimas daiktas, sudirginti estetiniai jausmai pažadina pasąmonėje glūdinčią antipatiją.

       Nenorėčiau būti apkaltintas kaip pasipūtėlis, bet turiu, pasakyti, jog nei mano išvaizda, nei charakterio bruožai, nei gyvenimo būdas neturėtų niekam žadinti antipatijos. Atvirkščiai, esu laikomas savaip patraukliu žmogum, draugišku ir mokančiu bendrauti. Tačiau reikia atvirai prisipažinti, kad mano ausys yra veikiau negražios. Net pasakyčiau – aiškiai bjaurios. Ir, manau, kaip tik jos atstumia žmones. Jos ir Joaną išprovokavo šiurkštumui, kuris be galo svetimas jos maloniai ir švelniai prigimčiai.

       Analizuodamas nemalonų incidentą, įvykusį aną vakarą, atsistojau prieš veidrodi, norėdamas apžiūrėti savo ausis. Išties – jos priminė kažkokius bjaurius sparnus, atrodė plėšrios ir įžūlios. Kuo. ilgiau stebėjau jų atspindį, tuo aiškiau ėmiau suprasti, kad jos turi žadinti nepalankius jausmus. Be abejo, esti žmonių, kurie moka žiūrėti kitaip, kurie žiūri nematydami. Jų žvilgsnis ties niekuo nesustoja. Tai žvilgsnis be vaizduotės. Beje, daugumai žmonių būdingas toks nukrypimas. Joana – tarpinis tipas. Ji mane myli, bet tuo pat metu neapkenčia mano ausų.

       Ši mintis nedavė man ramybės. Žingsniavau po butą, jausdamas, jog neužmigsiu. Ausis skaudėjo ir degino vien tik prisiminus nemalonų incidentą. Joana – ta žavesio kupina būtybė – man dabar atrodė it ugnies paukštis, snapu gręžiantis mano smegenis.

       Supratau, kad turiu išvaduoti ją nuo ausų komplekso, nes priešingu atveju mūsų meilė pasmerkta pražūčiai.

       Ūmai žvilgsnis sustojo prie Van Gogo autoportreto reprodukcijos, kabančios viršum židinio. Šis didis, nelaimingas ir antipatiškas pamišėlis gudriai ir supratingai žiūrėjo į mane iš po tvarsčio, dengiančio žaizdą nupjautos ausies vietoje.

       Taigi ne tik aš! Jis irgi savo ausis laikė pralaimėjimų ir nesėkmių priežastim. Jis irgi turėjo savąją Joaną, kuri jį skatino žengti tą beviltišką žingsnį. Dabar jau žinojau, ką turiu padaryti.

       Šeštadieniais pavakare Joana ateidavo pas mane pietų, kuriuos ruošdavau pats, nes jaučiau didelį potraukį kulinarijai. Mėgstu turguje ieškoti sezono skanumynų, išmanau virtuvės meną, ir šioje srityje man nestinga sumanumo ir net rafinuotumo.

       Tą šeštadienį laukiau Joanos daug nekantriau negu kitais kartais. Nebuvome matęsi keletą dienų, o kadangi abu bjaurimės kivirčais, šio susitikimo ji turėjo trokšti lygiai taip pat kaip ir aš.

       Skambutis sučirškė anksčiau negu paprastai. Atidariau duris, pamačiusi mano sutvarstytą galvą, Joana sustojo ant slenksčio. Persigandusi nužvelgė, paskui nerimo kupinu balsu paklausė, kas man nutiko.

       – Et, menkniekis, – atsakiau, glausdamas ją prie savęs. – Automobilis slystelėjo, ir trenkiausi į stulpą. Galva sudaužiau stiklą. Bet nieko rimto. Truputį įdrėksta.

       Joana nuliūdo, bet netrukus nusišypsojo ir atkišo pabučiuoti lūpas. Visai nieko neįtarė.

       Rugsėjo saulė žėrė paauksuotus atšvaitus ant stalo, kurį buvau padengęs kruopščiai kaip visada.

       Pripyliau taureles „starkos“ ir iš virtuvės atnešiau padėklą, apkrautą visokiais skanėstais. Joana mėgo mūsų šeštadienines puotas ir džiaugdavosi kiekviena kulinarijos staigmena.

       – Rudmėsės! – džiugiai sušuko, šaukštu graibydama grybus iš keptuvės. – Koks tu mielas! Gaila, kad turiu jas valgyti viena...

       Joana žinojo, kad vaikystėje buvau apsinuodijęs grybais ir nuo to laiko jaučiu jiems neįveikiamą priešiškumą.

       Išgėrėme po taurelę, o paskui, klausydamasis jos nerūpestingo tauškėjimo, laukiau, kol Joana suvalgys mano paruoštas rudmėses.

       Staiga pašokau nuo kėdės ir lyg nesavu, isterišku balsu sušukau:

       – Skanu buvo? O ar žinai, ką suvalgei? Tu suvalgei mano ausis! Supranti? Mano ausis, kurių taip neapkentei! Turbūt pastebėjai, kad jų užsirietę krašteliai nepaprastai panėšėjo į rudmėses. Nupjoviau jas skustuvu. Taip kaip Van Gogas! Supranti! Truputį net skaudėjo, bet mažiau, negu tikėjausi... Žinoma, prieš tai paskambinau ir išsikviečiau greitąją. Kaip žinai, esu apdairus ir nuoseklus.

       Joana žiūrėjo į mane baisėdamasi. Iš pradžių pabalo, paskui pažaliavo, kaip žmogus, plaukiantis laivu per audrą.

       – Išties neskaudėjo, – kalbėjau, žiūrėdamas į smulkius prakaito lašelius, ištryškusius ant jos gražutės, riestokos nosytės. – Beje, tai nesvarbu... Noriu tau papasakoti, kaip jas ruošiau... Pirmiausia viriau ilgai ilgai, kol suminkštėjo... Paskui ausis sudėjau į ištirpintą sviestą... Skanios buvo, tiesa?

       Pagriebiau butelį, norėdamas dar kartą pripilti taureles, bet Joana keistai mostelėjo ranka ir nuslydo nuo kėdės ant grindų.

       Paėmiau ją ir nunešiau ant sofos. Nualpusį atrodė labai graži. Veidas buvo išbalęs, mažne perregimas, lūpos šaltos ir perkreiptos, galbūt panašiai kaip tuomet, kai man suko ausį.

       Netrukus pamačiau, jog atsigauna. Kai atmerkė akis, nusiplėšiau nuo galvos tvarstį ir švelniai tariau:

       – Kvailute... Tai buvo paprasčiausios rudmėsės...

       Joana žiūrėjo į mane tylėdama. Pirštu paglostė mano kairiąją ausį, paskui dešiniąją. Atsikėlė nuo sofos ir nusišypsojo susigėdusia, išsiblaškiusia šypsena. Ne, tai buvo ne šypsena, o veikiau tuoj pravirksiančio vaiko grimasa. Iš tiesų – per veidą jai riedėjo ašaros.

       Kai grįžome prie stalo, Joana godžiai išlenkė taurelę degtinės, bet daugiau valgyti nebenorėjo. Jos žvilgsnis klaidžiojo mano veidu, nereikšdamas nei pykčio, nei švelnumo.

       – Žinai,– po akimirkos ištarė,– keista... Iki šiol niekada nebuvau pastebėjusį tavo ausų. Man atrodo, jog šiandien jas pirmą kartą matau...

       Prisitraukiau ją prie savęs, bučiavau, glosčiau plaukus, man buvo drauge ir linksma, ir liūdna.

       Joana sėdėjo susimąsčiusi, po kurio laiko pasakė, kad blogai jaučiasi, ir paprašė, kad parvežčiau ją namo. Atsisveikindama pabučiavo man į ausį.

       Išties tai buvo švelnumo ir žavesio kupina būtybė.

       Daugiau nebesusitikom. Iš pradžių abudu buvom labai užsiėmę. Vėliau ji persikėlė gyventi į kitą miestą, o aš tarnybos reikalais išvažiavau metams į Vietnamą.

       Ant sienos vietoje Van Gogo autoportreto dabar kabo Utriljo peizažo reprodukcija. Apsnigtos Paryžiaus gatvės vaizdas man nieko nebeprimena.

       ¹ Žoržas Diuamelis (Duhamel, 1884–1966) – prancūzų rašytojas.

       Vertė A. Kalėda

       Novelė „Uszy“ iš rinkinio „Opowiadania drastyczne“, 1968