Accessibility Tools


       1907 m. balandžio 7 d. Lietuvos patriarcho dr. Jono Basanavičiaus iniciatyva lietuvių inteligentija buvo sušaukta į steigiamąjį susirinkimą, kuriame įkurta Lietuvių mokslo draugija. Ji siekė kultūrinių, mokslinių ir švietėjiškų tikslų. Tapo lietuvybės židiniu, padėjo tvirtus pagrindus valstybės kūrimuisi. Kaip tik dabar minime Lietuvių mokslo draugijos šimtmetį: Mokslų akademijoje, Signatarų namuose, kitose įstaigose organizuojamos parodos, minėjimai ir konferencijos. Prasminga mokslinė konferencija „Vilniaus kultūrinis gyvenimas: draugijų reikšmė 1900–1945“, skirta svarbiai Lietuvių mokslo draugijos sukakčiai, 2007 m. balandžio 12 d. įvyko Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Nuo 1932 m. čia, Petro Vileišio rūmuose (Antakalnio g. 6), buvo įsikūrusi Lietuvių mokslo draugija, veikė biblioteka, spaustuvė, XX a. pradžioje leidusi pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“, taip pat – lietuviškų knygų knygynėlis. Dabartiniame institute 1907 m. buvo atidaryta Pirmoji lietuvių dailės paroda.

       Naujosios literatūros skyriaus darbuotoja Alma Lapinskienė – Vilniaus kultūrinio gyvenimo tyrinėtoja – pratęsė sveikintiną tradiciją: suorganizavo jau septintą (kas dvejus metus rengiamą) konferenciją, skirtą pirmos XX a. pusės Vilniaus kultūriniam gyvenimui. Į mokslinę konferenciją susirinko įvairių tautybių – lietuvių, lenkų, rusų, žydų, karaimų – pranešėjų ir klausytojų. Konferenciją atidaręs Naujosios lietuvių literatūros skyriaus vadovas Rimantas Skeivys akcentavo ypatingą Lietuvių mokslo draugijos svarbą tarp kitų pirmoj XX a. pusėj veikusių organizacijų. Politinį Lietuvių mokslo draugijos veiklos iki 1915 m. kontekstą nubrėžė istorikas Rimantas Miknys. Pranešėjas kalbėjo apie rusifikacijos žalą Lietuvai, spaudos laisvę, liberalizacijos vėjus, papūtusius 1906–1907 m., kai tautiškai nusiteikę lietuviai steigė naujas draugijas. Rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto veiklą (publicistiką „Viltyje“, „Nepriklausoma Lietuva“, pranešimus, idėją finansiškai remti Tautos namus) Lietuvių mokslo draugijoje išsamiai pristatė Vaižganto tyrinėtoja Ilona Čiužauskaitė. Pranešėja teigė, jog Vaižgantas buvo ne eilinis, bet didelę įtaką draugijos sprendimams daręs narys. Jonas Aničas įvertino neįkainojamus brolių Vileišių – ypač Petro, Antano ir Jono – nuopelnus Lietuvių mokslo draugijai. Į jos muziejaus pobūdį, tikslus (svajota apie Tautos namus) atkreipė dėmesį Nastazija Keršytė. Tautosakininkas Povilas Krikščiūnas iškėlė iki šiol mažai aptartą problemą: „Lietuvių mokslo draugija: ar įvertinti nuopelnai folkloristikai?“ Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos archyve saugoma šios draugijos kolekcija: rankraščiai, garso įrašai ir kt. Ją aprašė ir bandė įvertinti bene tik Vacys Milius. P. Krikščiūno nuomone, Lietuvių mokslo draugija ėjo folkloristikos kaupimo pradininkės (kaip ir Lietuvių tautosakos archyvas, kurį kaupė profesionalai) keliu. Paskutinius Lietuvių mokslo draugijos veiklos metus charakterizavo Romas Juzefovičius pranešime „Mėginimai atnaujinti Lietuvių mokslo draugijos veiklą 1938–1940 m.“ Susiklosčius sudėtingoms istorinėms ir politinėms aplinkybėms, Lietuvių mokslo draugijai pavyko išsaugoti leidybos teisę bei mokslinius ryšius (su Lietuvos inteligentų bendruomene ir užsienio kultūros veikėjais), tačiau 1938 m. sausio 24 d. lenkų administracija draugijos veiklą nutraukė. Būta nesėkmingų bandymų organizaciją atgaivinti.

       Be Lietuvių mokslo draugijos, Vilniuje XX a. pradžioje ir tarpukariu veikė daug sambūrių, sąjungų, draugijų, dažniausiai kėlusių švietimo ir ūkinius tikslus, stiprinusių tautinę sąmonę. Halina Kobeckaitė perskaitė pranešimą „Karaimų literatūros ir istorijos mylėtojų draugija“. Ji oponavo nepakankamam šios organizacijos vertinimui. Draugija, vadovaujama jos įkūrėjo ir pirmininko Serajos Šapšalo, skleidė, puoselėjo karaimų kultūrą, orientalistines, švietėjiškas mintis (iškėlė karaimų muziejaus įkūrimo idėją). Svariausias draugijos darbas Vilniaus visuomenės gyvenime – žurnalo „Mysl' Karaimska“ (1924–1947) leidimas. Henryka Ilgiewicz apibūdino Vilniaus mokslo bičiulių draugiją (1907–1940) ir jos leidinius. Izraelis Lempertas sudomino menkai žinomais faktais apie žydų kultūros draugijas tarpukario Vilniuje. Daugiausia kalbėjo apie žydų rašytojų, rašiusių jidiš kalba, sambūrius: Vilniaus žydų literatų ir žurnalistų draugiją, „Jung Vilne“ („Jaunasis Vilnius“) draugiją, pradedančiųjų rašytojų draugiją „Atžalynas“ bei 1927 m. įsikūrusį jidiš rašytojų PEN klubą (Vilnius tuomet buvo visuotinai pripažintas jidiš kalbos ir kultūros centras). Apie Vilniaus krašto lenkų skautus kalbėjo Mieczyslawas Jackiewiczius. Pasak pranešėjo, skautingas Vilnių pasiekė 1919 m., pirmieji entuziastai buvo Slanislawas Cywinskis, Bonifacy'us Jacewičius, Jadvyga Falkowska. Nors skautų būriai veikė 1918–1922 m., tačiau Vilnijoje jų itin padaugėjo trečiame XX a. dešimtmetyje. Apie oficialias rusų draugijas jau nemažai rašyta. Pavelas Lavrinecas pristatė mažai žinomus neoficialius rusų literatūrinius būrelius: Nikolajaus Krainskio (1869–1951), Eugenijaus Švedero (1879–1946), ypač įdomi buvo paslaptingo būrelio „Golubaja kelja“ („Mėlyna celė“) veikla. Pranešėjas rėmėsi Lietuvos mokslų akademijos archyve saugomu Aleksandro Dechteriovo 1913–1915 m. dienoraščiu, kuriame rado įdomių faktų apie simbolistinės pakraipos jaunus literatus: poetus esperantininkus V. Deviatniną, G. Deškiną, poetą E. Krasnianskį, L. Banclebeną ir kt.

       Jūratė Burokaitė apibūdino Lietuvių dailės draugijos veiklą, atkreipė dėmesį į M. K. Čiurlionio organizuotą pirmąjį lietuvių kompozitorių konkursą. Itin konceptualus buvo Ramutės Rachlevičiūtės pranešimas „Lietuvių dailės draugija: parodos, dalyviai, kūrinių kontekstai“. Pranešėja savo teiginius iliustravo 1907–1914 m. parodų katalogais, lietuvių dailininkų darbais, gretinimais su tuometinės Vakarų Europos daile, vyraujančiomis moderniomis tendencijomis. R. Rachlevičiūtės nuomone, tikslesnis terminas „pirmosios dailės parodos“, o ne „pirmoji dailės paroda“, nes P. Vileišių rūmuose buvo suorganizuotos aštuonios pirmosios dailės parodos.

       Šv. Zitos draugiją apibūdino Audronė Augaitytė, Aldonos Vasiliauskienės studentai – Rasa Kareniauskaitė, Jurgita Zalogienė, Eugenijus Zaloga – „Ryto“ veiklos atspindžius periodikoje bei kunigo Mečislovo Reinio darbus.

       Alma Lapinskienė perskaitė įdomų pranešimą apie Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugiją, Antano Valaičio iniciatyva įkurtą 1932 m. Ši draugija Vilniaus kultūriniam gyvenimui teikė dinamikos: organizuodavo literatūros vakarus, vaidinimus (statė ir populiarino lietuviškas dramas). Vilniaus lietuvių meno ir literatūros draugija taip pat išleido vienintelį almanachą „Menas ir literatūra“ (1934), kuriame daug vietos skirta modernistiniams rašytojų ieškojimams. Per aštuonerius gyvavimo metus draugija surengė net 105 vakarus.

       R. Miknys, apibendrindamas konferenciją, pabrėžė, kad ne visi pranešimai buvo vienodo akademinio lygio: kai kurie jų problemiški, išsamūs, kiti – ne tokie kondensuoti. XX a. pirmos pusės draugijų gausa liudija visuomenės gebėjimą organizuotis, pilietiškumo stiprėjimą silpnoje valstybėje. Kultūra – visuomenės tapatumo ir gyvastingumo laidas. Vilniaus krašto draugijų, kitų organizacijų veiklos faktografinė bei probleminė išklotinė sudaro pagrindą būsimam Lietuvos visuomenės raidos tyrimui. Konferencijoje nestigo karštų diskusijų dėl Lietuvių mokslo draugijos kompetencijos, moksliškumo, veiklos sampratos, ypatumų, svarbos nacionaliniam atgimimui ir aktualumo šiandien.