Robertas Kundrotas (g. 1964), Algimantas Lyva (g. 1951) – kartu kuriantys rašytojai, avangardo menininkai. Dešimtąjame dešimtmetyje abu autoriai – R. Kundrotas ir A. Lyva – ėmė rašyti kartu. Kaip bendraautoriai išleido eilėraščių, pjesių, novelių, romanų. Nuo 1995 m. iki 2004 m. sukūrė šešis romanus, sudarančius bendrą „Pasvirusio pasaulio“ ciklą. Šių romanų personažo – Mago – provaizdis buvo kino menininkas, aktorius, režisierius, avangardinės grupės "Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu" vokalistas, knygų ir muzikos įrašų kolekcionierius Artūras Barysas „Baras“ (1954–2005). Rašytojai Robertas Kundrotas ir Algimantas Lyva, su požemio guru daugelį metų bendravę ir tai aprašę epe „Pasviręs pasaulis“, dar kartą pasidalins samprotavimais apie andergraundo kultūrą, Baro įtakai jai ir kadaise ėjusį muzikos žurnalą „Tango“. Taip pat žiūrėsime du filmus apie Barą: Sandros Januševičiūtės ir Daivos Minkevičiūtės "Arabaras" ir Davido Ellio "Artūras Barysas.  LUNI užsiėmimai vyks lapkričio 6 d. (ketvirtadienį) 17:30 val. Universiteto g. 3, Vilniuje, Vilniaus Universiteto centriniuose rūmuose, B3 auditorijoje. Daugiau info www.luni.lt

       Algimantas Lyva

       Apie tai, kaip Baras transformavosi į literatūrinį personažą Magą

       Senolių išmintis moko: jei neteisingas žmogus skelbia teisingas žinias, jo mokymas tampa klaidingu, ir jei teisingas žmogus skelbia klaidingas žinias, jo mokymas tampa teisingu. Visuotinės veidmainystės epochoje Artūras Barysas, arba tiesiog Baras, mokė sukeisti vertybes vietomis – nesąmones suvokti kaip tiesą, o lozungus paversti kliedesiais. Baras spontaniškai stumtelėjo pasaulį, sulenkė savo laikotarpio ašį ir nejučia tapo mokytoju, meistru. Iš pažiūros Baras elgėsi kraupiai: trenktas gėrimas, „debošai“, incidentai privačiose ir viešosiose vietose, – tačiau jo elgesys nebuvo degraduotos asmenybės nuopuolis ar prasigėrusio menininko nesulaikomas žlugimas. Baras yra netradicinis stagnacinio laikotarpio menininkas, iš ten jis sėmėsi įkvėpimo, iš tos visuomenės juokėsi, ją niekino ir slapta gerbė. Baras degė, liepsnojo ir kaip Ikaras stengėsi atsiplėšti nuo nuobodžios stagnacinės kasdienybės, todėl negailėjo nei savęs, nei kitų.

       Bendrauti su Baru buvo tikrai nelengva – jis priminė išprotėjusį vienuolį, palaimingai apakusį nuo ryškios dangiškos šviesos, ir kieto avangardo sviedinį, negailestingai smogiantį į miesčionišką, snobišką protą. Nereikia pamiršti, kad Baras kiekvieną kliedesį, nesąmonę stengėsi pritaikyti savo vakaronėse, hepeninguose, filmuose. Viskas gali pasitarnauti aukštesniems interesams, teigė jis, šokdamas su pora smilkstančių cigarečių šnervėse, gerdamas aliejų skveruose, apsitaisęs moteriškais drabužiais ar slampinėdamas miesto gatvėmis su raudonais pagalviais po pažastimis.

       Pavojinga susidurti su ypatingu Vilniaus senamiesčio fenomenu – ne hipiu, ne panku, žmogumi, keistai ir itin originaliai demonstruojančiu melomanų kartos siekius, asmenybe, galinčia mokyti, atskleisti svarbias egzistencines žinias, paslėptas po storu buitinės, lozunginės ir ideologinės rutinos sluoksniu. Baras buvo sovietinės ideologijos ir gyvensenos diskreditacijos specialistas. Jį erzino bet koks nedemokratiškas požiūris, prigimtinių asmenybės teisių slopinimas, bet kokie draudimai. Ypač jis mėgo pasišaipyti iš trivialių estrados žvaigždžių nuopelnų, aukštų biurokratinių pareigų, nomenklatūrinių menininkų titulų ir laipsnių sureikšminimo. Baras negailestingai mokė būti savimi, jo „paskaitos” nevirto akademiniais konspektais, filosofinėmis kategorijomis. Tai buvo nelengvos dvasinės pratybos, kurias turėjo įveikti draugai ir bendražygiai. Baras sąmoningai stūmė „mokinius” į bedugnę, negailestingai vijo į aklavietę, draugus mokė gerti degtinę tiesiai iš butelio prie Lietuvos kino teatro, Antakalnyje plėšti sovietines vėliavas, garsiai rėkti prie Lenino paminklo, keiktis Ateizmo muziejuje. Jis troško, kad visi nusimestų kaukes, negarbintų pinigų, popkultūros, kičo ir taptų originaliomis, laisvomis būtybėmis. Baras akivaizdžiai patvirtino seną tiesą, kad tik tapdamas savimi žmogus išreiškia universalų protą, tik klausydamas širdies balso jis artėja prie Dievo. Ir, reikia pripažinti, Baro metodų arsenalas toli gražu nebuvo akademinis, minkštas ir patogus. Jo išradingumas – išties neišsemiamas. Jis galėjo lengvai sulaužyti biurokratinę „pasekėjo” karjerą, įstumti į skurdą, bet kartu pakylėti iki tikro menininko ar filosofo aukštumų. Baras buvo rupus žvirgždas, kuris nutrindavo netikrą, iliuzinę jaunatvišką odą. Argi ne nuostabu?

       Būtent Baro troškimas ir galia transformuoti pilką kasdienybę įkvėpė du jo artimus draugus – Robertą Kundrotą ir Algimantą Lyvą imtis plunksnos ir aprašyti garsaus sostinės „kliedėtojo“ nuotykius pirmame jų romane „Pasviręs pasaulis“. Vėliau buvo parašytos dar šešios knygos. Baras buvo atlaidus ir mėgo humorą, todėl leido parašyti tokius romanus, juos skaitė ir noriai komentavo, bet visada pabrėždavo, kad autentiška yra tik pirmoji knyga. Galbūt. Tai visai nesvarbu, nes Baras sapnavo dar keistesnius sapnus, jo laki išmonė visuomet tapdavo tikrove. Pasviręs pasaulis konstruoja naują realybę, nepavaldžią logikos dėsniams.

       Ne visus epe aprašytus žygius atliko Baras, bet jis troško nepaprastų nuotykių, kasdien atmerktomis akimis sapnavo drąsų, nepakartojamą, magiškos išmonės sklidiną pasvirusį pasaulį ir neneigė, kad panašiose situacijose elgtųsi taip pat ir, ko gero, dar originaliau, beprotiškiau.

       Epas netapo autobiografine knyga, nes Baras transformavosi į Magą, o jo draugus ir bendražygius paslėpė senieji baltiškieji vardai. Baro transformacija pakeitė ir pilkokus, slogioje buitinėje migloje skęstančius draugų charakterius. Statiška kasdienybė tapo kinetiška, mobili, pasvirusi. Lėkštą realizmą pakeitė magiškasis. Ir pagaliau daltoniškas, trumparegis gyvenimas pražydo ryškiomis literatūrinės išmonės spalvomis.

       Baras niekada nevaidino situacijų meistro, necitavo išminties perlų, nešnekėjo apie dvasingumą, neimitavo nušvitusio, palaiminto, visažinio. Jis visada, bet kokiomis aplinkybėmis išliko atviras muzikinio vandenyno barometras, dvasinės atmosferos ekranas, siurrealistiškai atspindintis išorę, aplinkinius, realybę. Tiesa, kartais jis mėgo artistiškai vaidinti visagalį vinilo ir kompaktinių plokštelių džiną, išpildantį bet kokį melomano užsakymą. Baras žinojo visų draugų kolekcines paslaptis, jis buvo geras psichologas, virtuoziškai skenuojantis bendražygių ir melomanų smegenų rieves.

       Baras buvo prarasto laiko, sudužusios laimės, girto blaivumo vedlys. Nuožmiame muzikinio triukšmo virpesyje jis ieškojo šviesios, nedebesuotos užuovėjos, slaptos laimės. Ar Baras siekė totalaus asmenybės išaukštinimo? Ar jam iš tiesų buvo reikalinga beletristinė transformacija? Ar reikėjo tapti dar originalesniam? Tikrai ne!!! Ar galima restauruoti miestą, kurio nėra tikrovės žemėlapyje, ar galima auksiniais dažais nudažyti paslaptingą Baro mentalinį skeletą? Jei pabandysite – jūs gyvas lavonas. Baro transformacija gerokai subtilesnė, aukštesnė, dangiškesnė. Negailestingai išlikdamas savimi, jis literatūriškai formavo savo kaukolės kubatūrą, kiekvienoje Epo knygoje atrasdamas naujas magiškas kraštines ir užburtus kampus.

Baras pasitraukė, kai jo misija buvo baigta, kai pastatė tiltą į pasvirusį pasaulį ir amžinai, nesugrąžinamai transformavosi į Magą. Keliaukite į pasvirusį pasaulį visi, kas netingi, kas nemiega, kas siekia tobulybės arba spjauna į viską.

       Šaltinis: "Nemunas"

       Iniciatyvinė LUNI grupė
       2008 11 04