Rimas Burokas. (ne)gyvenimo fragmentai: eilėraščiai, šviesraščiai, sugrįžimai. – V. „Kitos knygos“, 2008.

       Tai nevienalytė knyga, kurion sudėti 96 Rimo Buroko (1953–1980) eilėraščiai, poeto bičiulių ir bendraminčių Aldonos Dapkutės, Žilvino Bieliausko, Tomo Čepaičio, Liudviko Jakimavičiaus, Edmondo Kelmicko ir kitų maištingų ar taikių žmonių prisiminimai. Be to, čia atspausti įvairių šiurpokų dokumentų fragmentai, liudijantys, jog poetą ypač mėgo tam tikri specialistai (saugumiečiai, milicininkai, psichiatrai), su kuriais eiliniam piliečiui verčiau nesusidurti. Tačiau, pasak latvių hipio Viljamo Šulco, „atrodė, kad jis vienas yra stipresnis už galingąją sovietų sistemą, gebėjusią žmones priversti paklusti ir laikyti baimėje“.

Vos atsivertus šią knygą susidaro įspūdis, tarsi būtum patekęs į uždraustą erdvę, netikėtai atsidūręs prie lentynos su ligos istorijomis žmonių, kuriuos šiek tiek pažįsti, bent iš matymo, ir dabar gali štai sužinoti apie juos daugiau, apie ką garsiai nederėtų kalbėti, vis dėlto verti šią knygą ir jautiesi tarsi netyčia nugirdęs svetimą išpažintį, ir trauktis nebegali, o smalsumas tave paakina tolesniam žingsniui: imi štai ir išplėši pašto dėžutę, ir skaitai svetimus laiškus, ir svetimi gyvenimai atsiveria, ir tampa šiek tiek savi, ir jau per vėlu graužtis, kad padarei kažką, ko daryti nederėjo, nes kelio atgal nebėra, nes ir pats nejučia tapai truputėlį poetas, šiek tiek maištininkas, taigi vienas iš jų, nusikaltusių, nes nepadariusių nieko... bloga.

            už tai, kad iškeistas į pigią taurę

            kadaise buvo rudenio dangus

R. Buroko eilėraščiai – gyvi, elegantiški, persmelkti meilės ir skaistaus liūdesio. Kai kurie – neišplėtoti, nebaigti, sakyčiau, netikėtai nutrūkstantys, kiti taisytini, truputėlį nerangūs. Vis dėlto tuose žodžiuose vis dar galima įžvelgti jų autorių, Rimą Buroką. Nors apskritai ši knyga (sudarė Gita Burokaitė, Silvija Kurienė ir Saulė Pinkevičienė) – tai ne tik pažintis su legendiniu hipiu, poetu Rimu Buroku, tai pažintis su marga aštuntojo dešimtmečio maištingų ir kūrybingų jaunuolių kompanija, pagaliau tai žvilgsnis į sąstingio laikų Lietuvą. Galimybė praskleisti geležinę uždangą, daugybę metų skyrusią mus nuo mūsų pačių. Beje, yra dar viena galimybė! Išsiųsti laišką. Parašykite jį ir įmeskite. Rasite kur. Leidėjai tuo pasirūpino. Ir ne bėda, jei per išsiblaškymą pamiršite užrašyti adresą ar priklijuoti pašto ženklą. Juk vis vien laiškas kur nors nueis!

      2009-02-04