Vasario 5 d. 6 valandą ryto (Maskvos laiku) Indijos mieste Goa mirė žinomas rusų prozininkas Jegoras Radovas. Nuo sausio 31-osios rašytojas su dukra viešėjo Indijoje kaip turistas.

J. Radovas gimė 1962-ųjų vasario 28 d. publicisto Georgijaus Radovo ir poetės Rimos Kazakovos šeimoje. Baigė M. Gorkio literatūros institutą. J. Radovas garsėjo kaip literatūros chuliganas, vienas ryškiausių rusiškojo postmodernizmo atstovų. J. Radovo prozai būdingas žodžių žaismas, stiliaus eksperimentai, siurrealizmas, išsamūs pakitusių ar ribinių sąmonės būsenų aprašymai. Kritikai jo kūrybą apibūdina kaip „keistą nenatūraliai įmantrios kalbos ir ganėtinai tiksliai sukonstruoto siužeto derinį“.

Kurį laiką buvo manoma, kad rašytojas savo beribe fantazija, provokuojančiu tekstu ir metafiziniu užmoju gali pranokti net Vladimirą Sorokiną. J. Radovas sulaukė pripažinimo 1992 m. išleidęs pirmąjį romaną „Gyvatsiurbis“ („Zmejesos“). Tai filosofinis fantastinis kūrinys, kurio veikėjai gali persikūnyti arba keisti savo pavidalą. Kitos J. Radovo knygos: „Menas – tai kaifas“ (1994), „Jakutija“ (1999), „Klono dienoraštis“ (1999), „Apsakymai apie viską“ (2000). Spaudoje paskelbė daugybę apsakymų ir straipsnių.

J. Radovas buvo vedęs populiarią roko dainininkę, filologę Aną Gerasimovą. Jų sūnus Aleksejus Radovas – žinomas jaunas politikas. Skelbiama, kad rašytojas vartojo narkotikus. Pastaraisiais metais J. Radovo populiarumas buvo sumenkęs, galbūt dėl to, kad postmodernizmas Rusijoje nebemadingas, o gal todėl, kad laisvi, ryškūs, drąsūs, akiplėšiški jo kūriniai neįsikomponavo bendrą „naujojo realizmo“ kontekstą. Belieka tikėtis, kad J. Radovo kūrybą bus deramai įvertinta ir suprasta ateity.

Parengta pagal „Nezavisimaja gazeta“ ir „Sibirskoje agenstvo novostej“ pranešimus