Vakaras buvo spalvingas ir visiškai nepriminė laidotuvių, Gediminas Kajėnas dar ir apkaišė jį savo dainomis. Tiesa, man pačiam tą vakarą teko ganėtinai keistas vaidmuo. Aš ne tik kalbėjau apie A. Biliūnaitės knygą, bet dar ir turėjau „pavaduoti“ Agnę, dėl miglotų priežasčių neatvykusią pristatyti savo knygelės. Tad paskaičiau ir jos eilių. Apskritai man džiugu, kad A. Biliūnaitė nuo 2002-ųjų, kada pirmąkart skaičiau jos tekstus, padarė šiokią tokią pažangą. Savo eilėraščius ji dažnai užkalbina mylimąjį, tačiau įdomiausias jos santykis su dievu. Su dievu (dievai) bendraujama sumaniai, nestokojant žaismės.

Andrius Jakučiūnas gyrė A. Plechavičiūtės kūrinius, kuriuos, išties neblogus, Asta rašė jau bene dešimtmetį, tačiau niekaip nesiryžo išleisti. A. Jakučiūnas pabrėžė autorės aistrą fotografijai, teigdamas, kad ir patys kūriniai yra „absoliučiai fotografiški“, t. y. trumpi, taiklūs, nenusakomo žanro kūriniai, kuriuose net ir patys personažai linkę fotografuoti. Beje, atskirus knygos fragmentus A. Jakučiūnas perskaitė kaip eilėraščius.

G. Kazlauskaitės, iki šiol labiau žinotos kaip prozininkės ir eseistės, raštus aptarė Tomas Andriukonis. Perskaitęs „Heterų dainas“, jis patyrė, kad G. Kazlauskaitė nelaiko savęs poete. Tačiau, pasak T. Andriukonio, nebūtina būti poetu, kad rašytum gerus eilėraščius, kaip kad tai daro Giedrė. Savo ruožtu G. Kazlauskaitė, nepranokstama tiesmuku kritiškumu, čia pat nubraukė visa, ką buvo pasakęs T. Andriukonis, prisipažindama iš dalies suvokianti save kaip grafomanę ir puikiai suprantanti, kad išleido „daugiau nei vidutinę poezijos knygą“. Tačiau G. Kazlauskaitės susikurtą vidutinybės įvaizdį mikliai sugriovė Agnė Žagrakalytė, paskaičiusi „heterų dainų“. Jos skaitomi Giedrės eilėraščiai atrodė nuostabūs.