Šių metų kovo 19 d. Kaune, Išeivijos institute, veikiančiame prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), surengta dviejų dienų konferencija „Lietuvių išeivijos spauda: istorija ir dabartis“. Perskaityta apie trisdešimt pranešimų šešiose sekcijose („Draugo“ dienraščio praeitis ir ateities perspektyvos“; „Kanados lietuvių spauda“; „Kultūros atspindžiai lietuvių išeivijos spaudoje“ ir t. t). Pranešėjai – Kauno, Vilniaus, Vilniaus pedagoginio, Klaipėdos, Šiaulių universitetų, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto moksliniai darbuotojai, užsienyje ir Lietuvoje einančių lietuviškų leidinių atstovai, bibliotekų darbuotojai ir net pedagogai. Konferencija buvo skirta pažymėti „Draugo“ 100-ąsias metines ir prieš 60 metų Kanadoje įsteigtus „Tėviškės žiburius“.
Konferenciją sveikino VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka, naujasis Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės generalinis direktorius, keletą metų Čikagoje dirbęs generaliniu konsulu Arvydas Daunoravičius. „Šimtametis jaunuolis „Draugas“ per ištisą amžių trunkančią istoriją tampa savotišku veidrodžiu, atspindinčiu skirtingų užsienio lietuvių kartų gyvenimą, – sakė jis. – Jo kelias nuo „grinorių“ iki po Kovo 11-osios atvykusių tautiečių. Šio dienraščio puslapiuose, jo intelektualiuosiuose ir ideologiniuose disputuose buvo ieškota sprendimų pačiais aktualiausiais mūsų tautos ir valstybės egzistencijos klausimais“.
Pirmoji konferencijos dalis ir buvo skirta šimtamečiam „Draugui“. Perskaityti keturi pranešimai: Evaldas Bielskus (VU) apžvelgė laikraščio pradinio etapo (1909–1916) laikotarpį, kuomet leidinys ėjo kartą per savaitę; prof. Juozas Skirius (VPU) atskleidė ilgiausiai redaktoriavusio (1927–1968) Leonardo Šimučio veiklą; Arūnas Antanaitis (VDU) nagrinėjo 1988–1990 m. laikotarpio dienraščio vedamųjų tematiką. Mykolas Drunga (VDU), 1982–1986 m. buvęs vienas iš „Draugo“ redaktorių, pasidalijo prisiminimais ir pateikė samprotavimų apie „Draugo“ reikšmę išeivijos visuomeniniam ir kultūriniam gyvenimui.
„Draugo“ stiprybė – sugebėjimas jungti lietuvius
Anot prof. dr. J. Skiriaus, laikraštis, kaip ir 41 metus jį redagavęs Leonardas Šimutis, yra ištisa lietuvių išeivijos Amerikoje epocha.
L. Šimutis į ,,Draugą“ atėjo jau kaip pasižymėjęs žurnalistas, turintis redagavimo patirtį: 1915–1916 m. dirbo žurnale ,,Vytis“ ir savaitraštyje „Katalikas“, o 1918–1926 m. redagavo savaitraštį „Garsas“. Buvo žinoma jo principinė nuostata – siekti visų lietuvių vienybės ir vengti nereikalingos priešpriešos. Šimučiui dirbant, „Draugas“ tampa pakankamai nuosaikus Lietuvos ir jos valdžios atžvilgiu po 1926 m. perversmo. Laikraščio nuosaikumą nulėmė ir asmeninė Šimučio patirtis 1926 m. Lietuvos Seime, Lietuvos politinės situacijos stebėjimas ir vertinimas.
Autentiškas buvo ilgamečio žurnalisto, buvusio „Laisvės radijo“ ir „Draugo“ bendradarbio Mykolo Drungos liudijimas. Pasak jo, praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, kai Čikagoje nustojo eiti „Naujienos“, o Lietuva dar buvo sovietinė, „Draugas“ buvo vienintelis pasaulyje laisvas lietuviškas dienraštis. Ta prasme, kad redaktoriams ir bendradarbiams nebuvo liepiama ką spausdinti ar nespausdinti. Toks „Draugas“ išliko per visą savo gyvavimo šimtmetį.
Mykolas Drunga atskleidė praėjusio šimtmečio vidurio lietuviškųjų laikraščių ideologinį pasiskirstymą. Būta keturių gana skirtingų pakraipų: katalikiški, dažniausiai vienuolijų leidžiami (marijonų dienraštis „Draugas“ Chicagoje ir pranciškonų savaitraštis „Darbininkas“ New Yorke,); tautiški, kartais vadinami vidurio srovės (Clevelande ėjusi „Dirva“, leidžiama dukart per savaitę, ir savaitraščiai – Chicagos „Sandara“ bei New Yorko „Vienybė“); socialdemokratiniai (dienraštis „Naujienos“ Chicagoje ir savaitraštis „Keleivis“ Bostone).
Šių grupių žmonės vieni su kitais bendraudavo, jautėsi priklausą vienai bendruomenei, nors jų leidiniai idėjiškai šiek tiek ir skyrėsi. Jie sutarė, kad Lietuvą reikia laisvinti nuo komunistų. Beje, – sakė M. Drunga – išeivijoje visada buvo ir komunistų. Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviai komunistai sudarė didžiausią tautinę grupę visame Amerikos komunistų judėjime; jie turėjo ir savo laikraščius: New Yorko „Laisvę“ ir Chicagos „Vilnį“. Save vadino „pažangiaisiais“. Ypač Antrojo pasaulinio karo metais ir po to jie neturėjo jokių bendrų reikalų su katalikais, santariečiais ir ypač socialdemokratais (tada vadinosi socialistais), kurie ginčijosi su komunistais. Komunistinė spauda išsilaikė iki aštuntojo XX amžiaus dešimtmečio. Ją rėmė sovietinis Vilnius – straipsniais, o gal ir pinigais. O „Draugas“ šiandien tebeskaitomas ir palaikomas. Jo nekamavo tokie vidiniai nesutarimai, kaip vidurio srovės ar kairiosios spaudos, kuri blaškėsi tarp socialdemokratų ir komunistų. „Draugas“ visada turėjo stiprų finansinį pagrindą, stiprius redaktorius ir bendradarbius. Anot M. Drungos, „Draugo“ stiprybė buvo ir yra sugebėjimas burti katalikiškos mąstysenos lietuvius, sutarti su visais ir pateikti daugelį nuomonių bei informacijos.
Kanados lietuvių spaudai buvo skirta antroji konferencijos sekcija ir perskaityti trys pranešimai. Tarp jų – „Tėviškės žiburių“ savaitraščio redaktorės Ramunės Sakalaitės-Jonaitienės, kuri negalėjo atvykti, pranešimas „Kanados lietuvių spauda“, taip pat kanadietės Mildos Danytės apie imigrantų kartų kaitos procesą „Nepriklausomos Lietuvos“ pirmaisiais leidimo metais (1940–1951).
Po to, kai buvo pagerbti laikraščiai sukaktuvininkai, dar keturiose sekcijose buvo aptarta ir daugiau išeivijoje ėjusių ir tebeinančių periodinių leidinių: Vokietijos pabėgėlių stovyklose leisti „Žiburiai“, „Žvilgsniai“, JAV anglų kalba apie Lietuvą ir lietuvius leidžiamas žurnalas „Lituanus“, skautų žurnalas „Mūsų Vytis“, tautinės minties savaitraštis „Dirva“, „Akiračių“ kelias į Lietuvą ir kt. Apie išeivijos spaudą ir KGB planus net du pranešimus skaitė Kristina Burinskaitė (VU) ir Darius Juodis (Tremties ir rezistencijos muziejus).
Konferencija baigėsi diskusija, kurios metu pasiginčyta dėl „išeivijos“ sąvokos. Vieniems šis žodis atrodo gražus ir prasmingas, kitus, būtent po Antrojo pasaulinio karo į Vakarų tremtį nuo okupacinio režimo pasitraukusiuosius, jis žeidžia. „Mes neišėjome savo noru, nesame išeiviai, – sako jie. – Esame užsienyje gyvenantys lietuviai“.
„Draugo“ šeštadieninis priedas „Kultūra“