Juokaudamas rašytojas Romualdas Granauskas sako, kad nerašytų, jeigu kas nors būtų mokėjęs už nerašymą. Tačiau rimtai svarstydamas apie nugyventus 70 metų R. Granauskas sako, kad dar neparašė nė pusės tiek, kiek norėjo.

Apysaka „Gyvenimas po klevu“ – bene žymiausias rašytojo R. Granausko kūrinys. Ji tapo lietuvių prozos atgimimo ženklu. Tais pačiais metais sukurtas ir televizijos filmas. Prozininkas, dramaturgas ir eseistas R. Granauskas kuria paminklą nykstančiam senajam kaimui. Rašytojo kuriamas pasaulis dar kartais vadinamas magiškuoju: sklidinas paslaptingo gyvybės prado, tačiau jį vis labiau užgožia technologijų civilizacija ir chaosas.

„Man ne tiek gaila kaimo, bet man gaila to dvasinio pamato, ant kurio laikėsi mūsų kultūra, mūsų inteligentija nuo 1918-ųjų per visus baisumus, okupacinius laikotarpius. Antra vertus, aš galiu džiaugtis nors tiek, kad spėjau nors kiek, nors dalelę tos kultūros įamžinti“, – prisipažįsta rašytojas. Vilniuje, Rašytojų klube, surengtas jubiliejinis rašytojo vakaras. Naujausios R. Granausko knygos – romanai „Rūkas virš slėnių“, „Kenotafas“.

„Tiek, kiek turiu ligų, tai nė šuo blusų neturi“, – kalba R. Granauskas. Į 70 metų sukaktį jis žvelgia su lengva ironija: „Visus gyvenimo darbus, kuriuos padarei, tai jau padarei.“ „Po 70-ies vyrai jaunėja, kol suvaikėja“, – neieško žodžio kišenėje temperamentingasis žemaitis. Literatūros kritikai sako, kad iš Mažeikių krašto kilęs rašytojas yra išminties žemių – Prūsijos ir Žemaitijos – senosios kultūros metraštininkas.

LTV naujienų tarnyba / lrt.lt