Jau du dešimtmečius šio žurnalo skaitytojai Lietuvoje ir išeivijoje pastebi, kad kuklus leidinys savo esmės nepakeitė. Liko ištikimas pirminiam sumanymui – vienyti ir šviesti.Keturis kartus per metus pasirodanti apie šimto puslapių „Santara“ keliauja iš rankų į rankas; aptarinėjama, apie ją diskutuojama. 1917 metais taip pavadintas lietuviškas žurnalas ėjo Maskvoje. Jis buvo sumanytas tuomet ten susibūrusių lietuvių – poeto Jurgio Baltrušaičio, būsimo Lietuvos Tarybos pirmininko Stasio Šilingo, būsimo diplomato Juozo Urbšio ir kitų šviesuolių. Vėliau leidyba sustojo.

Prieš du dešimtmečius atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grupelė patirties „Nemuno“ žurnale įgijusiųjų pajuto, kad reikia atkurti „Santaros“ žurnalą. Vėl pradėtas kelias, kurio pradžioje stipriai surėmė pečius poetai Robertas Keturakis, Aleksas Dabulskis, dailininkas Algis Jurėnas, Romualdas Norkus, dabar vienas renkantis straipsnius, iliustracijas, redaguojantis, prasimanantis lėšų leidybai. Yra ir ryškių asmenybių redkolegija, bet tai juk patarėjai. Žurnalo tikrumą greitai pajuto Lietuvos inteligentija. Atsirado autorių, buvo pajudinti asmeniniai archyvai. R.Norkus džiaugiasi, kad dar niekada niekas neatsisakė rašyti, nebuvo ir nepatenkintų autorių, kad nemokami honorarai. „Santara" ramiai alsuoja. „Ir dar vis alsuoja“, – priduria R. Norkus. Karščiausias leidinio patriotas buvo šviesaus atminimo profesorius Česlovas Kudaba, iki pat mirties kiekvienu nauju numeriu džiaugdavosi S.Urbšys, taip pat sovietų kalintas publicistas Liudas Dambrauskas. Užsukdavo į redakciją Danutė Čiurlionytė-Zubovienė ir jos vyras Vladys. Daug įdomaus iš savo archyvo žurnalui padovanojo muziejininkė Kazimiera Galaunienė. „Spalvotų leidinių srovėje jaučiamės kaip vargšė pelenė, – sako R.Norkus, – bet manome, kad ir gyvenimas ne visada tik spalvingas ir paradinis.“

„Santaros“ puslapiuose nėra madingo žodžio „elitas“. Bet rubrikoje „Kultūros aristokratai“ skaitome pasakojimus, regime nuotraukas tų, kurie ne tik groja, vaidina, rašo knygas, bet ir tų, kurie operacinėje gelbėja gyvybes ir nenusisuka nuo tautos gyvenimo. Puslapiuose su antrašte „Įžvalgos“ galime perskaityti kitų minčių, kurios tampa savos. Apžvelgdamas dabartį poetas Marcelijus Martinaitis šių metų pavasario „Santaros“ numeryje rašo: „Daug dalykų jau pramiegota, vartantis minkštuose tariamos gerovės pataluose.“ Jis mano, kad ekonominė krizė gali būti įspėjimas sustoti, pasižiūrėti į save pačius, „ne tokius, kokius mus mums rodo pinigai, nauda, konkurencija, reklama“.

UNESCO generalinio direktoriaus patarėjas Henrikas Juškevičius, Lietuvą stebintis iš Paryžiaus, teigia: „Santaros“ vyriausiasis redaktorius R.Norkus vienas neša savo kryžių ir galime tik stebėtis, kaip jis randa mūsų apsiniaukusioje padangėje talento prošvaisčių.“

Žurnalistė Nina Mackevič sako, kad visuomeniniam J.Baltrušaičio fondui, kuriame ji dirba, „Santara“ – išsigelbėjimas. Tai vienintelis žurnalas, kuris aprašo fondo veiklą, įvykius. Ir šiaip, kiekvienas numeris – atgaiva sielai.

Etnologė Gražina Kadžytė mano, kad „kalbėti apie „Santarą“ galima pradėti nuo pavadinimo. Turinys jam atliepia – gražus, išmintingas kalbėjimas vienų kitiems. Tvyrantis komercinis debesis nepalieka ženklo šiame žurnale“.