Kartais pasijuntu lyg atsilikėlė antrametė tarp visažinių pirmūnų – visiems iš nekantrumo keliant rankas tik gūžiuosi nesuprasdama, o kas tas x, o kas tas y... Pati įsibroviau į gražią ir jaukią šventę Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos būstinėje, kur balandžio 29 dieną įteikti UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinio registro liudijimai.
Renginys, regis, pavyko puikiai. Į jaukią nedidukę salę susirinko būrelis kviestinių svečių – ne kokių funkcionierių, o bibliotekų, archyvų, kitų kultūros institucijų vadovų. Šios programos tikslus ir veiklą nusakė šio komiteto pirmininkė Jolita Steponaitienė, o sveikinimo žodį tarė nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato generalinė sekretorė Asta Dirmaitė. Kiekvienas dokumentas, kuriam suteiktas minėtasis liudijimas, gražiai pristatytas – apibūdintas jo savitumas, reikšmė, ekrane eksponuojant bent jo fragmentą, o dokumento saugotojams kartu su liudijimais įteiktos dailios gėlių puokštės. Po oficialiosios dalies dar pasibūta prie taurės vyno.
Pačios programos tikslai pristatomi ir UNESCO nacionalinėje komisijos svetainėje: „UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ siekia iš užmaršties prikelti vertingas archyvų, bibliotekų, muziejų kolekcijas, jas išsaugoti ir padaryti prieinamas kuo platesniam žmonių ratui. Kiekviena šalis turi dokumentinio paveldo, kuris vienokiu ar kitokiu būdu darė įtaką pasaulio įvykiams, istorijos raidai, kultūros klestėjimui ir visuomenės evoliucijai.
Lietuvos nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ uždavinys – skatinti visuomenę rūpintis dokumentiniu paveldu, saugomu Lietuvos atminties institucijose: archyvuose, bibliotekose, muziejuose, privačiose kolekcijose, ir skleisti apie juos informaciją. Dėl šios priežasties kuriamas nacionalinis registras „Pasaulio atmintis“, kuriame bus įrašyti regioninės ir nacionalinės reikšmės paveldo dokumentai ar jų kolekcijos“.
Įvairios kultūros institucijos yra kviečiamos teikti paraiškas dėl jų turimų dokumentų įtraukimo į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ regioninį ar nacionalinį registrą. Visuomeniniam komitetui, vertinančiam pateiktas paraiškas, talkina specialistai ekspertai.
Šiemetinis renginys yra jau trečiasis. Pirmąkart programos „Pasaulio atmintis“ liudijimai įteikti 2005 m. Šįkart pirmas įteiktas liudijimas buvo pažymėtas 24-uoju numeriu – taip įvertinta Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje saugoma XV–XVI a. Sapiegų Evangelija, vienas puošniausių LDK leidinių. Visi iš bibliotekų, archyvų, muziejų saugyklų iškelti dokumentai praturtina ir atgaivina mūsų istorinę sąmonę – ir XVI a. vidurio Jano Seklucjano lenkiškas katekizmas, kuriuo, šalia kitų šaltinių, rėmėsi M. Mažvydas, ir B. Vilento – M. Mažvydo pusbrolio ir pasekėjo – Karaliaučiuje išleistas „Enchiridionas“, ir pora XIX a. Jono Rustemo piešinių ant beržo tošies, ir Maironio knygos „Pavasario balsai“ rankraštis, saugomas Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, ir Baltijos kelio garso ir vaizdo dokumentai.
Tad kas gi privertė šių eilučių autorę pasijusti atsilikėle antramete, negebančia pagauti kilnių švietėjiškų tikslų programos esmės? Ko gero, pirmąją abejonę savimi, kad nesugebu suvesti galų su galais, sukėlė dar renginio pradžioje džiugiai nuskambėjusi žinia: liudijimas Nr. 1 suteiktas VU bibliotekoje saugomam M. Mažvydo „Katekizmui“. Jau laikydama rankoje taurę puoliau aiškintis su J. Steponaitiene, beveik kaltai klausdama: ar mūsų pirmajai knygai dar reikalingi kokie nors liudijimai, ar tokie dokumentai nėra nacionalinės vertybės savaime? Komiteto pirmininkei, regis, buvo nesuprantama, kaip gali kilti tokie neišmanėliški klausimai, tad atsitraukusi, pati sau svarsčiau, ar ekspertai ir apie Mažvydo „Katekizmą“ pateikė raštišką išvadą, pagrindžiančią šio dokumento nacionalinę reikšmę, o po to rinkosi komitetas, taip sakant, „galvom suaugę barės profesoriai“, vienas per kitą įrodinėdami, kad verta, tikrai verta.
Mėginau save sudrausti, juk čia pagerbti vertingųjų dokumentų saugotojai, šių institucijų, jų vadovų bei eilinių darbuotojų triūsas – štai juk ir liudijimai Nr. 38 – už dokumentinį filmą „Kurėno sugrįžimas“ – bei Nr. 39 – už filmų triptichą „Lietuvininkų kraštas“ – suteikti Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, net nepaminint kūrinių autorės Aušros Kalinauskienės, neoficialiojoje dalyje vėliau smagiai juokavusios, kad keistokai jaučiasi būdama vienintele gyva iš visų įvertintųjų autorių.
Bet ir vėl galvoje sukosi mintys: jei norima pabrėžti dokumento saugotojo vaidmenį, tai pristatyme, regis, turėjome išgirsti kone detektyvines istorijas, kaip kokio nors seno leidinio ar žemėlapio ieškota, kaip jį sunkiai ir kruopščiai prikėlė restauratoriai. O jeigu kuri nors institucija, sauganti vertingus lobius, nepageidaus ant savo galvos užsikrauti šios, tegu ir ne itin didelės naštos – paraiškų pildymo? Taip net rečiausi dokumentai liks kaip neturintys nacionalinės vertės?
Kažin ar Mažvydo „Katekizmą“ mūsų visuomenei labiau suaktualino jam suteiktas „liudijimas“, ar – šiemetinė balandžio 1-osios akcija, kai šis unikalus leidinys, vienintelis Lietuvoje esantis egzempliorius, vieną dieną buvo eksponuotas VU bibliotekos salėje? Profesorius Domas Kaunas, manau, pajėgtų pateikti sisteminį senųjų leidinių sąrašą – net nurodydamas, kur koks nors vienintelis egzempliorius saugomas. Na taip, vienu ypu paskelbtas nacionalinių vertybių sąrašas nubrauktų kasmetinių švenčių žavesį. Galiausiai ėmė kirbėti mintis: gal tiesiog jau esame Homo ludens? Taip, jau galime sau leisti žaisti, ir tai yra smagu!