Keturiasdešimt penktojo festivalio „Poezijos pavasaris“, vyksiančio iki gegužės 31-osios, almanacho palydėtuvės pirmadienį vyko „Vagos“ leidyklos terasoje, o pirmosios sutiktuvės – per vakaronę Rašytojų klube sostinėje.
Čia apsieita be ilgų prakalbų, įžangų ar įžvalgų. Prancūzišką XX amžiaus vidurio toną vakarui davė dainininkė ir aktorė Rasa Rapalytė, tiksliai, gomuriniu balsu atkūrusi Edith Piaf dainas. Fortepijono papilvėje pražydęs alyvų krūmas gerai derėjo prie salėje iškabintų dailininkės Gražinos Vitartaitės tapinių. Šios menininkės parodos „Vidinės laisvės link“ atidarymas Rašytojų klube tądien dėmesiu nurungė ir patį „Poezijos pavasario 2009“ (PP 2009) almanachą. Galiausiai kažkas G.Vitartaitės darbus net pavadino eilėraščiais. Vakarą vedė literatūros kritikė Janina Riškutė ir sudarytojas Vladas Braziūnas, pasirodęs su išsipūtusiu lagaminėliu. Visas lietuviškų poezijos metų derlius pabuvo jame. Pavakary, prieš pat renginį, „Rašytnamio“ prieigose pasirodė vienas pretendentų į „Poezijos pavasario“ laureatus – Jonas Kalinauskas, tačiau nepasiliko.
Geltonas įspūdis
Dalyvauti vakare galėjo kiekvienas, publikavęs savo kūrybą PP 2009. Ir net tie, kurie atsisakė tai padaryti. Pavyzdžiui, Rimvydas Stankevičius – dar vienas kandidatas užsidėti festivalio vainiką. Už bausmę poetas pirmasis stojo žiūrovų akivaizdon ir išsakė eilėraštį „Gurguolė“ – vienintelį, kurį moka atmintinai. Eilių pažėrė Vidmantė Jasukaitytė, Zigmo Gėlės premijos laureatė Aušra Kaziliūnaitė. O Paberžės ir Surviliškio parapijų klebonas Skaidrius Kandratavičius atsisakė skaityti savąsias – pagarsino tų poetų, kuriuos laikas ir vieta atskyrė nuo dabarties ir Vilniaus. „Man gražiausias klebonas – varnėnas“, – prisiminiau šviesaus atminimo poeto Sigito Gedos, kurio tėviškę vakar aplankė „Poezijos pavasaris“, knygelės antraštę.
„Tranzu“ iš Klaipėdos į sostinę grįžęs ir šiek tiek pavėlavęs aktorius Sigutis Jačėnas pristatė dvi kompaktines plokšteles „Poezija ir balsas 2009“ ir „44 čiulbėjimai“. Pirmąją parengė kritikas Virginijus Gasiliūnas. Antrojoje dešimt aktorių skaito visus „Poezijos pavasario“ laureatus. Iš kelionės aktorius parsivežė geltoną įspūdį – žydinčius rapsus. „Tokios pat spalvos, kaip šiemetinis almanachas“, – sakė jis.
Tikrybę jaučiantys jaunieji
Festivalis – gera proga stabtelėti ir apžvelgti svarbiausius poezijos lauko darbus. Stabtelėjome. Su almanacho sudarytoju V.Braziūnu.
Į ką įsiklausėte – širdį ar protą – burdamas rinktinę? Ar čia leistinas subjektyvumas?
Jis neišvengiamas. Kol esi gyvas, be subjektyvumo – nė iš vietos. Kitas dalykas, kaip žmogus su juo tvarkosi. Telkiausi subjektyvumą – patirtį, išmanymą (kito kriterijaus ir nėra), mėgindamas nustatyti, ar man patikėtuose eilėraščiuose poezijos esama ar ne. Kitokį subjektyvumą – mano paties pomėgius, skonį, kaip įmanydamas slopinau. Stengiausi atskleisti visą poezijos margumyną. Kita vertus, didelių pastangų ir nereikėjo: daugiametė redaktoriaus patirtis, įvairios atrankos išugdė subjektyvų tolerantiškumą (juokiasi).
Esate sakęs, kad jus nuliūdino eilėraščių modelių, tipų supanašėjimas, klišės...
Susidarė dvilypis įspūdis. Tokio „bendrybinio“ rašymo, pilkumos srautas iš pradžių mane gerokai nugąsdino. Šitokią šūsnį poezijos gauti vienu sykiu – ne tas pats, kaip po truputį perskaityti periodikoje. Tave tiesiog užplūsta ši gausa. Tai viena. Antra, šiame pilkame sraute lengviau išryškėja kitų savitumas. Dauguma almanacho pavardžių į jį pateko tikėtai arba priešingai – man visiškai netikėtai, tapo atradimu. Visas malonumas – atradimo džiaugsmelis, atstojantis pilką liūdesį.
Labai graži. Jei per metus gali sau atrasti ne vieną naują vardą – gražu. O pilkas srautas egzistavo visuomet, pro jį sunku prasimušti. Kas prasimuša – prasimuša. Dabar lengviau peržengti spausdinimosi barjerus, užtat daugiau tos pilkumos pakliūva į viešumą. Tačiau čia nieko nėra baisaus. Viskas atsisijoja. Matau labai rimtai tikrybę jaučiančių jaunų žmonių.