Pradėsiu nuo Vienybės medžio, nes jis man arčiau. Kelis kartus per savaitę bėgioju po Vingio parką ir tas objektas nebūtų užkliuvęs, jei vieną vakarą nebūčiau stabtelėjęs paskaityti, kas ant jo išraižyta.

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis – vardų spiralėje nėra gyvųjų. Kaip reikėtų suprasti – mus vienija vieni negyvieji ar tai, kad tauta vienybę pasieks tik po mirties? Ar tai reiškia, kad pakol lietuvis gyvas, tol į iškiliausiųjų sąrašą nepretenduoja? Įspūdis toks: lietuviškasis mirties kultas švelniai pridengtas vienybės lapeliais, nes Mirusiųjų medis skambėtų kažkaip perdėm niūriai ir atgrasiai. Mes juk ne senovės egiptiečiai, išnykti nesiruošiam. 

Grįžęs internete atsiverčiu „100 iškiliausiųjų asmenybių sąrašą“. Pažvelgiu, kas Vienybės medyje atstovauja lietuvių filosofijai. Savaime suprantama – Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina. Ir iškart pradeda griaužti subjektyvumo kirminas – bet juk Arvydas Šliogeris kietesnis filosofas. Ir Algis Mickūnas, ko gero. Kai pradedi galvoti apie gyvuosius, iškart randasi sumaištis ir visokie interesų konfliktai, įtarinėjimai. Gal ir išmintingai pasielgta, kad apsiribota mirusiaisiais, nes jiems niekas nepavydi.   

Gyviausi (ir bent man – aktualiausi) yra tie mirusieji, kurie ant Vėlių suolelio prisėdo ką tik. Verpstėje yra Vytautas Kernagis, bet nėra Gintaro Beresnevičiaus, Sigito Gedos. Neturiu nieko prieš Kernagį, bet man jis niekaip neprilygsta nei Beresnevičiui, nei Gedai. Gal čia lemia populiarumas? Greičiau – atsitiktinumai. Nes Jurgos Ivanauskaitės, ne mažiau populiarios, keista, bet nėra. O tuščios vietos ant Vienybės medžio – apsčiai. Kodėl to sąrašo tuoj pat nepratęsus? Apskritai apvalusis 100 yra iš esmės ydingas, nes jame yra pretenzija į išbaigtumą, kyla visokių aliuzijų į knygynus užplūdusius popsinius albumus („100 didžiųjų pasaulio stebuklų“, „100 dalykų, kuriuos reikia tučtuojau patirti“ ir t.t.) Mano ausiai kur kas harmoningiau skambėtų: „102 iškiliausi lietuviai plius Jurgis Mačiūnas“. Mačiūnas dėl to, kad tas sąrašas ir medis neatrodytų tragiškai iškilmingas.  

Pavasarį internete balsavau už Algirdą Julių Greimą, nes pagalvojau, kad mažai kas čia jį skaito, todėl jam sunkiau bus prasimušti į šimtuką. Po to pažiūrėjau rezultatus – turi tas Greimas šimtus fanų ir be manęs. Gal reikėjo balsą atiduoti už Gedą ar Beresnevičių. Bet nežinočiau, už kurį vieną balsuoti, jei už abu negalima. O be to, jie man atrodo dar per daug gyvi, kad atrodytų verta prastumti į mirusiųjų sąrašus.

Skaičiuoju toliau: nėra garsiausio žodynininko Konstantino Sirvydo, pirmojo gramatiko Danieliaus Kleino. Nieko keista, lietuviams susišnekėjimo poreikis ir kitos filologinės smulkmenos nūnai nėra pirmo svarbumo reikalas.

Simboliška, kad nėra Jurgio Zauerveino. Žodžiai „Lietuviais esame mes gimę“ po naujausio konstitucinio lietuvybės išaiškinimo tapo nebeaktualūs. Nėra pirmojo mūsų etnografo – muziejininko Dionizo Poškos, nes šiais laikais eksponatų kaupti nebereikia, jų galima nusipirkti užsieny aukcionuose. Netilpo ir mitologas Norbertas Vėlius nei etnologė Pranė Dundulienė, nors kas geriau nei jie pririktų būti išraižyti ant gyvybės medžio – verpstės?

Kuo atidžiau tyrinėji, tuo daugiau vertų vardų pasigendi. Žinoma, visiems neįtiksi, o ir tas Medis nėra guminis. Todėl vertėtų prie verpstės saugiu atstumu pakabinti lentelę – „Vienybės medis. Nesikabinėkit!“ Suprantu, kad mano pastebėjimai nėra kažkuo unikalūs. Nesiekiu savo korekcijų kam nors įbrukti ar atkakliai piktintis. Kiekvienas savo atmintyje nešiojasi teisingiausią visų laikų iškiliausiųjų sąrašą. 

Turint omeny, kad Vienybės medis yra kolektyvinis kūrinys, galiausiai tenka pripažinti, jog jis visai nieko. 100 kartų geriau atrodo už sąrašus tų, kurie bene prasmuko į savivaldybes, Seimą ar Europarlamentą. Nors balsavo bene tie patys rinkėjai.

Bernardinai.lt

2009-07-16