Paėmus į rankas žinomos leidyklos išleistą grožinės literatūros knygą šiais laikais kelti klausimą, ar tai yra gera literatūra, yra nemodernu. Kelti klausimą, ar apskritai tai yra literatūra – naivu. Postmodernizmas išplėtė meno ir menininko supratimo ribas. Rašytojas gali būti bet kas, o kūrinys – bet koks gramatiškai taisyklingai parašytas tekstas su fantazijos krislu, įrėmintas knygos viršeliu, ant kurio nurodytas grožinės literatūros žanras, paprastai nebeatitinkantis buvusių savo apibrėžimų. Rašytojas gali būti bet kas ne tik dėl postmodernizmo pasiūlytos tolerancijos. Ir dėl kitų priežasčių: pirma, sukurti literatūros kūriniui nereikia brangių instrumentų ar kitų veikėjų, užtenka klaviatūros ar pieštuko; antra, literatūros teksto kokybė nėra išmatuojama tiksliais kriterijais, tokiais, kokius turi, tarkime, meistriškumas sporte.
Kūrybos ir leidybos virsmas verslu, prarandant meistriškumą ir įsipareigojimą savo talentui ir profesijai, vyksta sklandžiai, nepastebimai ir be kliūčių. Leidėjų pozicija yra aiški: „Perka, vadinasi leidžiu“. (Leidžiu, vadinasi gyvenu). Rašytojo irgi – „Leidžia, vadinasi esu rašytojas“. Milglota šiame procese lieka kritikų, užsidariusių akademinio literatūros proceso tyrinėjimo bokšte, nuostata. Jie palieka skaitytojus orientuotis pagal ketvirto knygos viršelio anotacijas. Jose – visi rašytojai vienodi, t. y. vienodai talentingi. Skaitytojų nuomonę, skonį formuoja ir knygynų skelbiamo „dešimtukai“. Vertėja R. Drazdauskienė rašo: „Todėl visiškai galima įsivaizduoti ne vieno žmogaus asmeninę knygų lentyną, pristatytą vien tik „perkamiausių“ leidinių. Įsivaizduoti galima, nors, aišku, nelinksmas tas vaizdas.“
Kalbėdami apie literatūrą pateiksime vieną pavyzdį iš sferos, kuri Lietuvą pasaulyje išgarsino kiek labiau nei mūsų rašytojų kūryba... V. Chomičius neseniai paklausė A. Sabonio: „...kaip tu, ir 40-ies sulaukęs, likai geriausiu Europoje?“ A.Sabonis atsakė taip: „Požiūris į darbą – štai mano atsakymas. Ir tu dabar būtum geriausias. /.../Juk iš pradžių į krepšinį ėjai ne dėl pinigų. Ėjai todėl, kad tau patiko žaisti... /.../ Dabar yra visokiausių sportbačių, bet kada gali išvažiuoti į užsienį. O juk mūsų laikais viso šito nebuvo – krepšinis mums buvo gyvenimo prasmė, aikštelėje mes „kaifuodavom“.
Geriausieji literatūroje vis dėlto išlieka. Juos, beveik nematomus tarp rėksmingų bestselerių ir tuoj pat iš atminties išnykstančių „fastselerių“ ima rinktis tik literatūros gurmanai. Geriausieji tebėra, nors ir praradę galią formuoti gerą skaitytojų skonį. Kaip kažkas teisingai pajuokavo, dabar turėti gerą skonį darosi įtartinas dalykas.
Šiandien nuėjęs į knygyną gali nusipirkti ir „du lagaminus sniego“, ir „kaukolę žalsvame čemodane“. Per metus Lietuvoje išleidžiama apie 450 pavadinimų knygų. Kaip atrasti knygą, kuri tikrai yra gera? Siūlome penketą savo kriterijų kūriniui, kuris neturėtų skaitytojų nuvilti: perkaitytas pasakojimas turi po kiek laiko nevalingai grįžti į atmintį; tekstas (kartais netiesiogiai) turi įtraukti ir skaitytojo patirtį; kūrinyje vaizduojami žinomi dalykai turi būti atskleidžiami naujai; knyga turi traukti žmogų skaityti ją ne vieną kartą; skaitydamas tekstą, bent trumpam, turi pamiršti viską aplink.
Kriterijų, žinoma, gali būti ir kitų, kitokių, tačiau jau ir šie padės atskirti išmintingą rašytoją nuo skandalingo, maištininką nuo sensacingo, autentišką nuo klono, novatorių nuo matricų medžiotojo, „perkamiausią vasaros knygą“ nuo nesezoninės.
Šiemet, rugpjūčio 20–23, į Jurbarko tarptautinį literatūros forumą rašytojus, literatūrologus, kritikus, filosofus pakviesime didžiajam meistriškai sukurto teksto malonumui. Stengdamiesi nepaisyti vertėjos R. Drazdauskienės nurodytos tendencijos, kad Lietuvos knygų rinkoje vyksta literatūros paprastėjimas ir lengvėjimas, kuris sako skaitytojams, jog skaitymas tikrai nereikalauja didesnių proto ir dvasios pastangų. Literatūrologai, kritikai iš užsienio kalbės apie savo šalių autorius, kurie yra pirmo ryškumo žvaigždės, sukūrę savo stilių, atpažįstami iš kelių sakinių, nepamėgdžiojami, pasipriešinę laikui.
Bernardinai.lt
2009-08-13