Šiųmečiame Poetiniame Druskininkų rudens susibėgime buvo skelbti du konkursai: teminis Haiku ir tradicinis Vieno anoniminio eilėraščio. Apie pastarąjį – plačiau, mat girdisi kalbų, kad jau bandąs išsikvėpti. Netgi komisija šiais metais „susitraukusi“: vietoj penkių, vertiname trise: Dalia Satkauskytė ir Virginijus Gasiliūnas (abu iš Literatūros ir tautosakos instituto) ir aš, sakykime, iš „Literatūros ir meno“, nors visus mus priskirčiau tiesiog abstrakčiai literatūros kritikų erdvei, kurios žemės ribojasi su neką mažiau abstrakčia ir, anot Donato Petrošiaus, visų vardu sveikinusio Jaunojo jotvingio premiją gavusią Giedrę Kazlauskaitę, tik popieriuje ir vaizduotėje egzistuojančia kuriančių jotvingių gentimi.
Vėlyvą šeštadienio rytą ant mūsų stalo – pluoštas lapų su eilėraščiais. Šį kartą gavome 38 (pernai būta 35), tad galime pasidžiaugti, kad trimis daugiau, bet juk ne kiekybė svarbu. O kokia kokybė? Nuomonės, nors išvakarėse duotuosius tekstus perskaitėme atskirai, daugmaž sutampa. Vieno eilėraščio, kurį perskaitę aiktelėtume ir pasakytume: „Štai tekstas, kurį prisiminsime bent iki kito PDR!“, nėra. Tad pirmosios vietos sutariame neskirti. Taip atsiranda dvi antrosios. Už „kauliškąją“ (nors ir, anot vieno mūsų, „parulskiškąją“) ir už „Natiurmortą su Diana“. „Kauliškoji“ rūsti ir primena Vėlinių natiurmortą („viskas kaulų varvekliais išpinta“), o „Natiurmorte...“ – ironiška tema: kasininkės – šiandienos dianos („jei pasiteirautum jų vardų lotynų kalba, / kas trečia pasirodytų esanti Diana“) važiuoja į darbą anksčiausiais troleibusais; žaidžiant kalbos galimybėmis, čia parodijuojama sacrum erdvė, o aukojimo veiksmas – niekinis:
Nors dabar ir ne neršto metas, bet kiekviena deivė tiesiog
Įnirštų, matydama tokius nelygius mainus: išgabenamą
Iš giraitės jos numylėtinį už nuplasnojusį
Į geležinį stalčiuką abejotinos vertės
Net neaukojamą dievams pop(ė)riuką.
Trečiąją vietą skiriame už „George Berkley laišką / vyriausiojo teisėjo dukrai Anne / apie akies ieškojimą“. Siužetas intriguoja dramatiškomis istorijos užuomazgomis, pats tekstas, tiesa, kiek nesklandus ir veliasi, tad spėjame, kad tai – vertimas (na, gal ne iš japonų kalbos, bet...), o per baigiamąjį vakarą paaiškėja, kad apsirikome... „vertimą“ parašė nenuspėjamoji Sara Poisson.
Ketvirtojoje vietoje liko „Tai lapkričių prieglauda“. Ne toks vizualus, kaip „kauliškoji“, bet irgi atsiduodantis Parulskiu ir kapinynu („Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį / pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs“). Užtat penktojoje atsidūręs haiku „spiriukas“ rūsčiuose kritikų veiduose įskėlė šypsenėles, mat šiais metais atsisakyta rengti humoristinio eilėraščio konkursą, nes nesąmonių ten prisiskaitydavai daugiau nei sveiko humoro. Jei toks konkursas vis dėlto būtų buvęs organizuotas, būčiau siūliusi apdovanoti „Kolumbijos divertismentą“ – eilėraščių triptiką („Pavydas“, „Kelių eismo taisyklės“, „Taikos simbolis“), kurie po vieną ir be pavadinimų skaitosi lyg ir šiaip sau, bet visi trys kolumbietiškos ugnelės turi. Tad eilėraščio subjekto ištarmė
„Dieve, kaip šoka tie kolumbiečiai!“
Kiek pagalvojęs pridūrė:
„Šitaip norėčiau rašyti eilėraščius,
Kaip šoka kolumbiečiai“
autoriaus lūkesčius pateisino. Kas, kad negavo prizo ir liko anonimas, – rašyti mūsų deprofundžiui galėtų.
Į „De profundis“ būtų tikęs ir „Eilėraštis moteriškiems žurnalams“, pasirašytas irgi anonimiškai „Nežagrakalytė“. Apie vieną fyfos dieną, o gal – ne fyfos ir ne dieną, o naktinės plaštakės vakarą:
apžioji sėdmenimis stringų juostelę
lėtai vynioji aukštyn pėdkelnes
pasuki klubais užsitempi lig pažastų
nuo kelio nubėgusi akis išnyksta tarpukojy
nematymo zona konstatuoji aptempta visai neblogai
[...]
gurkšnis kavos toliau šaudai
aplinkui kryžmine ugnimi šypsaisi
ne, prisėsti negalima – vėl nušautas ne tas
stebėtojas stebi tave
Nebloga sąšauka su rytais į savo maximas skubančiomis dianomis.
Tik per katės plauką išvengė apdovanojimo „Apie recesiją paprastai“. Paprastas ir geriems žmonėms skirtas. Dabar mąstau – o jei būtume vis dėlto skyrę, kad ir šeštąją vietą išimties tvarka, gal... gal būtume patys dovanų tą eilėraštyje minimą kačiuką ir gavę? Juolab kad ne pirmi metai sulaukiame kokio nors konkursui skirto eilėraščio, išduodančio kažkurio(-ios) iš poetų(-čių) meilę šiems prie jaukios virtuvės natiurmortų derantiems gyvūnėliams.
Įdėjo skelbimą:
„Geriems žmonėms dovanojam kačiuką.“
Į šeštadienio dienraščius, pagrindinius
interneto portalus; pokalbių
svetainėse pasiūlė: gal kas norėtumėt?
[...]
bet forume toks vienas juokingu niku
(tebūnie jis prakeiktas?) sugalvojo užklaust –
pasitikslint:
ar tiktai geriems dovanosit?
[...]
Niekas daugiau neparašė.
Niekas nepaskambino.
Negera ir toji poezijos vertinimo komisija. Tik penkias vietas sugebėjo skirti. O pilstymo iš tuščio į kiaurą šiemet tikrai buvo kur kas mažiau. Mažiau ir verksmingos romantikos. Dar kartą perverčiau gautąjį pluoštą – taip, cituoti kaip visišką fiasko beveik nėra ką, nebent...
Atmintis tik grioveliai, tik ėmė ir tyliai patvino
Į garsus ir jusles, ir matau, kaip kažkas pasilieka,
Kai išeinantys sėdi ant kranto tarp nuosavo švino.
Kiti tekstai, kaip sakoma, „pusė velnio“, tik viena koja šlubuojantys, tad yra vilties, kad tas raišumas per metus bus išgydytas, aplamdyti sparnai ištiesinti, ir kitame Poetiniame Druskininkų rudenyje išvysime jau ne trisdešimt aštuonis eilėraščius, bet ne mažiau kaip Keturiasdešimt įnirtusių mūzų, pasiryžusių tapti Vieno eilėraščio konkurso prizų plėšikais.
Literatūra ir menas
2009-10-16