Valdas Gedgaudas. Kario šešėlis: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009.
Trečios poeto Valdo Gedgaudo knygos „Kario šešėlis“ (ankstesnės išleistos „Kapsulė“ 1994 ir „Vakaras be žiburio“ 1998 m.) kalbėtojas įkūnija neramią sielą, reaguojančią į prieštaringumų kupiną gyvenimą, ir tvirtina, kad kova dėl žmogaus tęsiasi: „karas nebaigtas / Troja tebuvo / žaislinė metafora". Eilėraščiai veikia aktyvizmu, poetinės energijos pliūpsniais, tartum įprasto metaforiško kalbėjimo ir drastiškų vaizdų jungtimis, garsyno raiškumu. V. Gedgaudas, 1994 m. debiutavęs „Svetimų" grupės almanache, suvokiamas kaip jos nuostatų savitas tęsėjas.
Po „Vakaro be žiburio" („Vaga", 1998) bent šešetą metų nieko nerašiau, kol pamažėle, pro aklinai užkaltas vaizduotės ir juslių užtvaras, ėmė prasigraužti iš toli atskambančios skiemenų ir eilučių skeveldros, keistu būdu ir beveik nenorom įstingusios šiuose netvariuose eilėraščių kūneliuose. Vėlokai ir sunkiai. Tokia maža netyčinė šios knygos drama.
Knygos pavadinimo nuoroda į Akiro Kurosawos „Kagemusha“ – neatsitiktinė. Bet ir ne daugiau. Tiesiog antrininkai nepastebimai pradeda veikti savarankiškai, o tu tarytum gedintis brolis grimas žvelgi į anapusinį atgyjančių savo iškamšų šokį - greitą kaip šešėlis, tylų kaip debesys, nuožmų kaip sapnas, nepajudinamą kaip naktis.
Valdas Gedgaudas
Kas nuosekliai domisi naująja lietuvių poezija, bus girdėjęs, kad Valdas Gedgaudas yra išleidęs „Kapsulę" (1994) ir „Vakarą be žiburio" (1998). Aš pats atsimenu ir sambūrį, ir to sambūrio antologiją – „Svetimi". Visi sambūriai, kaip žinome, ilgainiui pakrinka kaip Grigo bitės, kiekvienas kapstomės po vieną...
Man patikdavo griežtos formos eilėraščiai, kurie pasirodydavo kultūriniuos savaitraščiuos, pamažu pripratau, kad Valdas yra ne laisvos, verlibrinės pakraipos, o metrinio, suveržto, nušlifuoto eilėraščio rašytojas.
Jau bent kelios jaunų poetų generacijos beveik pripratino mus prie minties, kad eilėraščiai yra nieko kito, o tik „žodžių dėlionė". Tai – dar laisviau, negu norėjo „Svetimų" grupės ar sambūrio žmonės. Tai kas gi atsitiko pačiam V.Gedgaudui, ką „nuveikė“ jis per gerą dešimtmetį „poezijos baruose"? Ogi (jei teisingai spėju) jam paprasčiausiai atsibodo ankstesnioji maniera. Jis ėmėsi... amato. Kam nepatinka šis žodis, tegul sako – auksakalystės. Pats užsimovė sau pavalkus, pats įsikinkė į jungą, užsidėjo rėmus, įlindo į beveik klasikinės poezijos kostiumą! Formos požiūriu, betgi forma reiškia ir esmę, t. y. jinai yra iškalbinga. Esmių ir prasmių, autoriaus charakterio, temperamento reikia ieškoti tokiu principu, kaip, tarkime, vartomas auksinis žiedas su brangakmeniu, – blyksniuose, atšvaituose, atspalviuose, pusšešėliuos. Čia jis ir atsiskleidžia – skausmingas, drastiškas, dygus.
Sigitas Geda, 2007
tekstai.lt, 2009 12 17