Sausio 3 d., sekmadienį, 18 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje rengiamos kunigo Juliaus Sasnausko OFM ir Giedrės Kazlauskaitės knygos „Postilės“ sutiktuvės. Knygos, prieš Šv. Kalėdas išleistos leidykloje „Tyto alba“, pristatyme dalyvaus knygos autoriai Julius Sasnauskas OFM ir Giedrė Kazlauskaitė, religijotyrininkė dr. Aušra Pažėraitė, vertėja, publicistė Gabrielė Gailiūtė, rašytojas Andrius Jakučiūnas, www.bernardinai.lt vyriausiasis redaktorius dr. Andrius Navickas, poetas, publicistas Liudvikas Jakimavičius, saksofono maestro Petras Vyšniauskas. Inicialais –js– ir –gk– pasirašytos J. Sasnausko ir G. Kazlauskaitės postilės į knygą sudėtos pagal liturginių metų tėkmę. Liudviko Jakimavičiaus įvadinio straipsnio žodžiais, į šią knygą sudėti skirtingų luomų žmonių rašyti tekstai „sukuria labai įdomią dramaturginę įtampą“.
Viena iš žodžio postilė reikšmių – populiarus Biblijos temų išdėstymas atskirais klausimais. Šiai reikšmei artimas žinomo dvasininko ir jaunosios kartos rašytojos pasirinktas žanras – sekmadieniais skaitomų Evangelijos ištraukų komentarai. Juose daug kartų girdėti Šventojo Rašto epizodai pasukami netikėtais rakursais, skaitytojui suteikiamas iki šiol neįžvelgtos prasmės atradimo džiaugsmas.
Julius Sasnauskas (g. 1959) – kunigas pranciškonas, Vilniaus Bernardinų bažnyčios rektorius. Dirba katalikų radijuje „Mažoji studija“. Išleistos trys Juliaus Sasnausko knygos: „Dar kartą – Žmogaus Sūnus“ (1999), „Bernardinų dienoraščiai“ (2002), „Malonės akrobatika“ (2006). „Juo toliau, juo labiau noriu, kad tiesa apie Jėzų būtų kitokia. Žmogus per menkas tapti jo advokatu.“ (Julius Sasnauskas)
Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980) – kultūrinių leidinių, dienraščių, katalikų radijo „Mažoji studija“, LTV kūrybinė bendradarbė. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje išleista apysakų knyga „Sudie, mokykla“ (2001) ir eilėraščių rinkinys „Heterų dainos“ (2008). „Geroji Naujiena man tebėra slėpinys, stebinantis labiau už žvaigždėtą dangų ir moralės tvermės dėsnius.“ (Giedrė Kazlauskaitė).
Susipažinkite su keliomis postilėmis iš šios knygos:
XVIII eilinis sekmadienis (Lk 12, 13–21)
Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą“. Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?“ Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“ Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: „Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.“ Galop jis tarė: „Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ O Dievas jam tarė: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.“
Derliaus ir klojimų kvailybė
Trapi ir silpnoka rodosi šio palyginimo išmintis. Į klausimą „Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ yra daugybė įtikinamų atsakymų. Turtai paliekami šeimos nariams, išdalijami fondams, užrašomi Bažnyčiai. Galima skirti ir vargšams, jeigu tai svarbu. Galima ir visai nesirūpinti, kas po tavo mirties draskysis dėl to, ką buvai užgyvenęs. Kvailas ir nevykęs atrodo tas, kuris iškeliauja nieko kitiems nepalikdamas.
Kad laimė esanti ne piniguos, kartoja dažniausiai tie, kurie jų neturi arba juos prarado. Guosdami save. Jeigu turtuolis ima postringauti apie turto menkystę, vadinasi, jį ištiko blogas ūpas ar sušlubavo sveikata, ar kas nors bus paprašęs jį finansinės paramos. Apsisukęs jis toliau kraus savo gėrybes ir mėgausis jų teikiama laime. Kitas štai prie tauraus gėrimo susigraudina prisiminęs juodą duoną vaikystėje ar kiauras alkūnes, bet iš ryto jis puls tikrinti, ar piniginė tebėra ten, kur buvo.
Tiesa, bjaurių, beširdžių turtuolių daugiau nei bjaurių vargšų. Godumas apakina. Iškraipo žmonių santykius. Gimdo puikybę. Tampa nusikaltimų priežastimi. Dažnai pasmerkia vienatvei ir depresijai. Jeigu Evangelija nori mus apsaugoti nuo tokių nelaimių, geriau tiktų kalbėti apie protingas ribas, apie saiką, padorumą, užuot gąsdinus giltine, kuri vienąsyk tavo klojimus paleis vėjais.
Būtų buvę įdomu sužinoti, kaip viskas baigėsi anam palyginimo herojui. Ar Dievo balsas privertė jį apsigalvoti ir bent prieš mirtį pulti prie dangiškųjų lobių. Bet Evangelija nutyli. Užuomina, kad niekas nebuvo įtikintas? Kad Jėzus šiuo atveju – balsas tyruose?
Bet ne visai taip. Pavyzdžių, kaip dėl Evangelijos atsisakoma šio pasaulio turtų, yra. Vakar ir šiandien. Nekalbu apie įvairias bažnytines ir nebažnytines neturto imitacijas, naivius porinimus, esą svarbu išsaugoti laisvą širdį, „neprisirišti“, kad ir kiek ko turėtum. Jėzaus įkvėptasis neturtas atrodys kitaip. Gal nebūtinai nuogas Pranciškus Asyžietis, su ištiesta ranka, benamis. Arba koks šventas karalaitis, apsivilkęs ašutinę. Česlovo Kavaliausko boloninis lietpaltis ir kasdieniai šprotų konservai ant laikraščiais užtiesto stalo buvo ne mažiau už tai. Akmenukai, rasti po mirties kunigo Zdebskio stalčiuose, vienintelis jo palikimas. Kokia pagyvenusi vienuolė nukleiptais bateliais, dienų dienas dirbanti kitiems ir už kitus besimeldžianti. Tikrai yra tarp mūsų tuščių kišenių iššūkio, savo noru pasirinkto, neprimesto, ne per nelaimę atitekusio. Bet ar tie pavyzdžiai įrodo, kad tik kvailiai kaupia turtus, o išmintingieji renkasi nenykstantį lobį danguje? Ar to gana, kad suklustum, kai Evangelija skelbia pragaištį turtuoliams?
Turtuoliai pripratę prie vargšų ir nelaimingųjų retorikos. Žino, ką atsakyti ir kaip apsiginti. Pacituos Julių Janonį ir nusikvatos. Dėl to Evangelijos skelbėjai ir vengia be gailesčio pliekti tuos, kurių laukai duoda gausų derlių. Dar būsi apkaltintas mokykloje per daug rimtai skaitęs „Kalvio Ignoto teisybę“. Arba, neduok Dieve, sustabdysi kokį bažnytinės paramos srautą. Kitais laikais patys nuožmiausi auksinio veršio priešininkai atsidurdavo tarp eretikų ir bepročių, kentė persekiojimus ir pleškėjo ant laužo.
Pasirenkant lobį danguje, o ne žemėje, reikės ne tik drąsos. Palyginime aprašytas turtuolis yra normalus žmogus, sveikai, logiškai mąstantis, planuojantis, kuriantis ateitį. Tokie kaip jis lemia visuomenės progresą. Evangelija nepateikia jam kaltinimų išnaudojimu ar nesąžiningumu. Savo turtus jis galėjo įgyti atkakliu darbu ir sumanumu. Buvo geras šeimos tėvas. Kartais galbūt padalydavo labdarą. Jeigu ne Dievo balsas, pavadinęs jį kvailiu, manytum, kad siūloma būti panašiam į jį. Senasis Testamentas pilnas užuominų, kaip Dievas laimina savo ištikimuosius žemės gėrybėmis ir anie visai nesijaučia kuo nors nusikaltę.
Evangelijai ir nerūpi duoti mums išsamų sąrašą pavojų, kurie iškyla turtuolio gyvenime. Turtas nuvainikuojamas ir numitinamas vieninteliu, pačiu primityviausiu, argumentu – Dievas yra ir bus gyvenimo Viešpats. Jo aruoduose sukrauti mūsų lobiai vadinami patvariausiais. Kas ima kitaip svarstyti ir elgtis, pasirašo sau kvailybės nuosprendį.
Paprašytas išspręsti palikimo bylą, Jėzus lyg pasidygėdamas atsisako teisėjo ir dalytojo vaidmens. Jis rizikuoja pasirodyti nejautrus teisei ir teisingumui, tačiau būtinybė nesusidėti su turto aistra yra didesnė. Tai ir viskas, ką Evangelija ir jos užkrėsti žmonės gali atlikti šiame pasaulyje, kur auksas valdo mus. Jėzus, sau ir savo mokiniams palikęs tik vieną galimybę praturtėti, turėjo būti skaitęs Šventojo Rašto psalmę, kuri sako: Jų pilvai teprisipildo to, ką esi jiems sutaupęs, jų vaikai tegu sočiai sau glemžia bei tepalieka ir savo mažyliams. O aš, būdamas doras, matysiu tavo veidą ir pabudęs būsiu laimingas dėl tavo Artumo.
–js–
I advento sekmadienis (Jer 33, 14–16)
„Štai! Ateina dienos, – tai VIEŠPATIES žodis, – kai aš ištesėsiu pažadą, duotą Izraelio namams ir Judo namams. Tomis dienomis, atėjus laikui, atželdinsiu Dovydui teisumo atžalą. Jis įvykdys krašte teisingumą ir teisumą. Tomis dienomis Judas bus išgelbėtas ir Jeruzalė gyvens saugiai. Štai yra vardas, kuriuo ji bus vadinama: „VIEŠPATS yra mūsų teisumas.“
Teisė į puikybę
Kad matytųsi bendras vaizdas, kartais būtina į viską pasižiūrėti iš viršaus, net jei kitiems tai atrodo arogantiška. Tą supratau iš sapnų, kuriuose sklendžiu nedideliame aukštyje, nematomu kūnu, turėdama galimybę atidžiai apžiūrėti pasaulį debesišku rakursu. Dažniausiai pamatau, ko nemačiusi. Ir net jei tai reiškia troškimą į viską žvelgti iš aukšto, prisiimu jį kaip niekšiškiausią ydą, tik neketinu nuo jos gydytis. Žinau, puikybė. Turbūt visi turim vidinį troškimą dalintis asmenine patirtimi kaip universalia, ją bendravardiklindami. Tai savęs steigimas per „teisingiausius“ pasirinkimus. Na, o priešą patogiausia pulti tuo, ko pats savyje labiausiai bijai: kaltinti puikybe, infantilizmu, narcisizmu, kompleksais; tik tai jau labai atsibodę.
Turiu puikybės silpnybę – esu alergiška visui visoms bendruomenėms, organizacijoms, ideologijoms: ir anarchizmui, ir feminizmui, ir net Katalikų Bažnyčiai. Anarchizmui – dėl to, kad jis iš esmės negali būti ideologija, o yra. Feminizmui – nes kovojama su sau lygiais, o aš pernelyg nemėgstu daugelio vyrų (nuoširdžios pastangos išguiti šį rasizmui artimą jausmą bevaisės), kad su jais kovočiau. Katalikų Bažnyčiai – nes ji ryškiau už bet ką kitą prieštarauja Evangelijos mokymui. Bet tai anaiptol nėra nuodėmė, priešingai; prieštarauti pačiai sau – tai prigimties ambivalencija, kurią žmogaus teisių konvencijoje taip norėjo matyti A. Camus. Džiaugiuosi, kad žmonės įvairūs – tarp bičiulių esama ir įvairaus spektro krikščionių, ir save vadinančių ateistais (nors man tokie pareiškimai gana naiviai, varganai argumentuojami atrodo). Jie visi man gražūs – ir su savo kontroversiškomis mintimis, ir su įvairiais polėkiais. Žmonių įvairovė juk turėtų rodyti Dievo paveikslą.
Štai kažkas iš komentatorių, geraširdiškai trokštančių pagydyti mane nuo puikybės, siūlo skaityti C. S. Lewiso straipsnį „Didžioji nuodėmė“. Jame patariama „matyti save kaip mažą, nešvarų objektą“ arba, dar veiksmingiau – visai save pamiršti. Dieve, mąstau, jeigu krikščionys yra pratę save matyti kaip „mažus ir nešvarius objektus“, tai jie ir kitus žmones neišvengiamai taip mato, pažeisdami ir išniekindami patį didžiausią Dievo įsakymą. Jeigu gėlės ir paukščiai, žvėrys ir jūrų gyvūnai, tie mažesnieji Dievo kūriniai, suvoktų save kaip „mažus ir nešvarius“ – kokiame baimės lauke, šiukšlyne ir mirtinoje tyloje mes gyventume?
O net ir askezė, manding, yra neurotiško žmogaus malonumas: pasitenkinimas patiriamas iš žinojimo, kad sugebi nugalėti savo instinktus. Ir nėra čia ko gėdytis šventumo, kurio taip trokštame, puikybės: tam tikrai žmonių kategorijai ji gyvybiškai būtina. Dar vienas populiarus krikščioniškas pasiūlymas – „nesididžiuoti savimi“ – irgi įtartinas: laisvas žmogus turi įsisąmoninti savivertę, kad savimi bent minimaliai pasitikėtų, ypač prieš išmokdamas gyventi vyrų galios sklidiname pasaulyje. Ar tik ne tai daryti ir ragina Jeremijas šioje ST ištraukoje? Beje, kurioziška, kad Katalikų Bažnyčios liturgijoje užsimenama apie „Judo išgelbėjimą“. Judas, aišku, čia atstovauja beveidžiams tautos teisuoliams, bet norisi manyti, kad ne tik. Gal tai pašaipi Dievo užuomina į nusižudžiusio Judo išgelbėjimą, kuria, žinoma, nedaug kas Bažnyčioje patikėtų.
„Galėjau jausti, bet negalėjau to išreikšti. Aš žmogus, aš ne augalas“, – pasakė dvidešimt šešerius metus vegetacinės būklės išbuvęs, tačiau sąmonės nepraradęs neįgalusis, sugriaudamas eutanazijos entuziastų viltis. Teisę į žmogiškosios prigimties puikumą, nors tai ir didžiausia nuodėmė, man palieka jo biografija, liudijanti, kad dvidešimt šešeri metai dvasios meditacijų, praleistų nevaldomame kūne, kainavusių tiek daug kančios, artimųjų rūpesčio, iš pirmo žvilgsnio beprasmės priežiūros – neužgožė jo oraus troškimo gyventi.
–gk–
tekstai.lt, 2010 01 01