Laimono Tapino knygą apie kino režisierių Vytautą Žalakevičių rengiasi išleisti leidykla „Alma littera“.
„Ir Cezariui, ir Dievui“
– Aš anksti pradėjau skaityti. Ir ne nuo pasakų, o nuo nuotykinės, detektyvinės literatūros, fantastinių ir riterinių romanų. Tos knygos kaitino vaizduotę ir gal net suformavo mano skonį. Metams bėgant interesai ir skoniai keitėsi, bet meilė aštriai intrigai, netikėtiems veiksmo posūkiams išliko, – pasakos Vytautas Žalakevičius, – pagaliau tai turbūt ne tik iš knygų, bet ir iš vaikystės sapnų, nes nuotykinio žanro elementų nesunku atrasti beveik visuose mano filmuose. Čia jau mano temperamentas.
Temperamentas, ryškiai atsiskleidęs naujame filme „Niekas nenorėjo mirti“, kurio atsiradimo istoriją V. Žalakevičius prisimins po kelių dešimčių metų kalbėdamas su filosofu A. Juozaičiu.
– Tai prasidėjo po dramatiškų įvykių, susijusių su mano filmu „Vienos dienos kronika“. Nebuvau įbaugintas. Buvau vienišas ir ieškojau stiprybės įvaizdžių. Gerbiau Ingmarą Bergmaną, mitų ir slapties maestro. Švedų kalba žiūrėjau jo filmą „Šaltinis“, sakmę apie uolingus Švedijos miškus, riterio ir jo išniekintos dukters dramą. Galbūt tada ir iškilo pagoniško šventojo ąžuolo vizija, barzdočiai lietuviai, Rūpintojėlis miško kryžkelėje. Sakmė apie praeitį bemąstant virto istorija apie neseniai praėjusį laiką, kuris dėl nutylėjimų ir paslapties, jį gožiančios, mūsų kartos buvo ne mažiau mitologizuotas. Reik manyti, Rūpintojėlis kryžkelėje ir buvo visa ko pradžia. Paprastai kūrybos procese einama nuo to, ko nežinai, prie dalykų, kuriuos pažinai kurdamas. Ar galimas ir kitoks kelias – pradėti nuo to, ką žinai, ir keliauti į nežinią (praeitį)?.. Nuo galutinio rezultato į praeitį. Nonsensas? Šiandien aš manau, kad galbūt – ne.
Rengdamasis statyti filmą „Niekas nenorėjo mirti“, V. Žalakevičius iš dviejų minėtų kūrybos kelių, regis, pasirinko pirmąjį – eiti nuo to, ko nežinai ir ką pažinai kurdamas. Ėmė po kruopelytę rinkti informaciją iš žmonių, kurie arba patys buvo atsidūrę pokario įvykiuose, arba tiesiog apie juos žinojo. V. Žalakevičių domino ne tik žmonės, tiesiogiai susiję su partizanų kovomis, bet visi, kas iš atminties galėjo ištraukti savo patirtą ar girdėtą istoriją, vaizdingą detalę.
O klausytojas V. Žalakevičius buvo talentingas. Net ir nedaug ką teturinčiam papasakoti žmogui Vytautas sugebėdavo sudaryti įspūdį, kad jo pasakojimas yra be galo įdomus bei vertingas. Apie tuos laikus V. Žalakevičiui nemažai papasakojo dailininkas bei bičiulis V. Kalinauskas, operatorius J. Gricius, poetas A. Maldonis, gimęs ir išaugęs troboje, stovinčioje vidury miško Naujaplentėje, Alytaus rajone, kur dažnai užklysdavo ir Lietuvos partizanai, ir saugumiečiai, ir stribai. Poetas šiandien sako, kad, ko gero, nebuvo nė vieno jų susitikimo, nė vienos vakaronės, kad Vytautas neklausinėtų jo apie jaunystę, apie pokario metų atmosferą, žmonių nuotaikas. Taip iš visų įmanomų šaltinių renkant informaciją atsirado scenarijus, kurį V. Žalakevičius nusprendė pavadinti „Teroras“, bet tam griežtai pasipriešino Lietuvos kinematografijos vadai – pareiškė, kad toks pavadinimas gali išgąsdinti Maskvą ir filmas bus uždraustas dar jo nepradėjus. V. Žalakevičius tūžo, bet suprato, kad tuose argumentuose yra logikos. Tada prisiminė scenarijaus tekstą, kurį sako Bronius Lokys, partizanų nušauto apylinkės pirmininko sūnus, po to įvykio tapęs stribu:
– Prie Rygos mane sužeidė. Vokietis stovėjo nugara į jūrą, visi manėm, kad jie kausis iki paskutinio. Bet buvo karo pabaiga, žydėjo sodai, ir niekas nenorėjo mirti.
V. Žalakevičius perskaitė paskutinio sakinio pabaigą, išmetė jungtuką ir filmą (dar gerokai pasiginčijęs su G. Kanovičiumi ir savo žmona Gražina, kuri netgi tarėsi su kalbininku K. Ulvydu bei kitais dėl tų „niekas nenorėjo...“) pavadino „Niekas nenorėjo mirti“. Literatūrinį filmo scenarijų tokiu pavadinimu patvirtino ir praleido gamybon tiek Vilnius, tiek Maskva. Kur kas aštresnis konfliktas kilo dėl režisūrinio scenarijaus, pagal jį turėjo būti filmuojama juosta.
Operatorius J. Gricius, tuomet su V. Žalakevičiumi kūrybiškai bendravęs ne tik kaip operatorius, prisimena, kad pagal galutinį režisūrinį scenarijų filmas turėjo baigtis scena, kai stribų ir partizanų mūšio įkarštyje į kaimą įvažiuoja sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, o šie ir nulemia kovos baigtį, iššaudę tose apylinkėse veikusį partizanų būrį. Studijos ir komiteto vadai atmetė šią sceną, vėl naudodami tą pačią Maskvos kortą, kategoriškai nesutiko su tokiu filmo finalu, reikalavo net neužsiminti apie NKVD pajėgas. V. Žalakevičius siuto, bet ką nors pakeisti buvo bejėgis. Nė vienas režisierius negalėjo pradėti filmo, negavęs studijos, Kinematografijos komiteto, o ir Maskvos valdininkų palaiminimo. Vytautas matė tą filmą, jautė, koks turėtų būti. Bet suprato, kad pradeda nuo bjauraus kompromiso. Prasidėjo aktorių atranka ir bandymai, kuriems V. Žalakevičius niekad negailėdavo nei laiko, nei jėgų, nes buvo įsitikinęs, kad šio filmo sėkmė ypač priklausys nuo aktorių, tad, skirtingai nei kitais kartais, kai aktorius dažniausiai pasirinkdavo pats, šį sykį atidžiai įsiklausė ir į savo asistentės R. Vosyliūtės, operatoriaus J. Griciaus, dailininko V. Kalinausko bei kitų kūrybinės grupės narių nuomonę.
Niekam nekilo abejonių dėl B. Babkausko, kuriam teko Marcinkaus, ūkininko, norėjusio ramiai gyventi, arti savo žemę ir nesikišti į jokią politiką, vaidmuo, nedvejojo ir dėl A. Masiulio, turėjusio vaidinti inteligentišką Mykolą Lokį, mokytoją. Užtat dėl kitų dviejų brolių Lokių nuomonės išsiskyrė. V. Žalakevičius norėjo, kad vyriausią brolį Bronių Lokį vaidintų estų aktorius B. Oja. Vytauto kolegos prieštaravo, kad tokiam vaidmeniui B. Oja, kaip aktorius, yra per silpnas, nes iki šiol vaidino daugiausia sovietų armijos karininkus, kurie demonstravo tik fizinę jėgą, mokėjimą muštis, bėgioti, šaudyti ir šauniai vilkėti uniformą. V. Žalakevičius sutiko, kad toks B. Ojos amplua kine apibūdinimas yra lyg ir teisingas, bet manė, kad ten aktorius ir negalėjo nieko kita padaryti, nes tie personažai jau scenarijuose būdavo be gyvybės. V. Žalakevičius tvirtino, jog su šiuo estų aktoriumi, beveik dviejų metrų milžinu, jam nemažai teko asmeniškai bendrauti ir jis suvokęs, kad Bruno iš esmės yra naivus, net kiek vaikiškas, o tas kontrastas tarp jo žmogiškųjų savybių bei galingos aktoriaus išorės kaip tik gali būti labai įdomus. (Beje, Vytautas, rašydamas scenarijų, Broniaus vaidmenį buvo numatęs B. Babkauskui.) Taigi Vytautas nugalėjo – Bronių vaidins B. Oja. Užtat Juozo Budraičio kelias į šį filmą buvo kur kas sudėtingesnis.
1961 metais režisierius B. Šreiberis Lietuvoje statė kino filmą „Kai susilieja upės“ apie Drūkšių hidroelektrinės statybą ir paprašė savo asistentės R. Vosyliūtės surasti jam būrelį gražių merginų. Regina, ilgai dirbusi aktore ir žurnaliste Žemaitijoje, nuvažiavo į Klaipėdą ir vietos laikraštyje išspausdino skelbimą, kad kultūros namuose bus atrenkamos filmuotis kine norinčios merginos. Paskirtą dieną kultūros namų salė lūžo nuo būsimųjų kino žvaigždžių, bet Regina pirmiausia atkreipė dėmesį į simpatišką aukštą vyruką šviesiais ežiuku kirptais plaukais, kuris, matyt, atėjęs pasižiūrėti į tas gražias merginas, nedrąsiai mindžikavo ant slenksčio. Regina jį užkalbino, paklausė, ką veikia.
– A, – mostelėjo vaikinas, – dirbu parduotuvėje, nešioju maišus ir dėžes.
– O gal norėtum kine nusifilmuoti? – paklausė Regina, nes jo veidas pasirodė kažkuo įsimenantis.
– Būtų įdomu, – atsakė vaikinas, – bet kažin, ar aš sugebėsiu?
Taip vaikinas J. Budraitis atsirado filme „Kai susilieja upės“, kur gavo mažytį epizodinį vaidmenį, bet juo liko labai patenkintas, nes už kelių dienų filmavimąsi jam sumokėjo apie 20 rublių honorarą, o tai tuomet buvo nemaži pinigai.
Paskui J. Budraitis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės, lankė V. Limanto teatro studiją, vaidino studentų spektakliuose ir buvo įsitikinęs, kad jo, kino aktoriaus, karjera jau baigėsi. Bet, kaip savo laiške man rašė V. Žalakevičiaus duktė, jei kas nors turi įvykti, tai ir įvyksta. Taip nutiko ir J. Budraičiui. Bene 1964 metais jis visiškai atsitiktinai Vilniuje susitiko R. Vosyliūtę, kurią dėl jos gerų darbų vadino „teta“.
Paklaususi, kaip jam sekasi, Regina išgirdo:
– Nekaip, teta Regina, studijuoju teisę, iš stipendijos negaliu nusipirkti net padoresnių kelnių...
Regina čia pat Juozui pasiūlė ateiti į Lietuvos kino studiją fotobandymams. Režisierius V. Žalakevičius ieškąs jaunų aktorių savo naujam filmui. Taip J. Budraitis atsidūrė kino studijos paviljone, kur, pasirodo, turėjo vykti ne foto-, o kino bandymai, bet čia savo pasakojimą turime trumpai nutraukti ir grįžti bent porą savaičių atgal, kai V. Žalakevičius savo asistentės R. Vosyliūtės paprašė surasti jam jauną, simpatišką, kiek drovoką aktorių, nebe paauglį, bet dar ir ne vyrą. Regina į būsimųjų kandidatų nuotraukų krūvą įkišo J. Budraičio fotografiją, kurią turėjo iš filmo „Kai susilieja upės“ laikų. Sykį ji stebėjo, kaip V. Žalakevičius vartė ir apžiūrinėjo tas nuotraukas.
– O kas čia toks? – paėmęs J. Budraičio fotografiją paklausė.
– Toks Juozas Budraitis, Teisės fakulteto studentas, vaidina Universiteto studentų teatre.
V. Žalakevičius iš karto J. Budraičio nuotrauką atidėjo į šalį, nes organiškai negalėjo pakęsti saviveiklininkų, jo nuomone, tie žmonės, apsimesdami aktoriais, užsiima amoralia veikla.
Dabar norėtųsi padaryti mažytį ekskursą į ateitį, kai gal po kokių dvidešimties metų Vytautas su Juozu, jau žinomu aktoriumi, kalbėsis ta nelemta teatro saviveiklininkų tema, ir Juozas lėtai ištars:
– Bet, Vytautai, jeigu vaidinti yra to žmogaus svajonė.
Čia jau V. Žalakevičius nutrūks:
– Svajonė!? Taip, taip, žinoma, svajonė! Taigi norėčiau tau pasakyti, kad aš irgi turiu svajonę: norėčiau būti daktaru Kristijanu Barnardu ir persodinti širdį.
Beje, aiškiai matau, kad tu turi širdies problemų. Sėskis į mašiną ir važiuojam į ligoninę, o aš, kaip geras saviveiklininkas, kadangi daug apie tai skaičiau, konsultavausi, persodinsiu tau širdį.
Vytautas tai išrėkė taip įtikinamai, kad J. Budraitis pasitraukė kiek tolėliau. Dėl visa pikta...
– Niekada nežinojai, ko gali sulaukti iš Žalos, – nusišypsojęs pasakė Juozas.
Tąsyk Regina, jau šiek tiek pažinojusi V. Žalakevičių, vėl įdėjo Juozo nuotrauką į bendrą krūvą, o per filmavimo kūrybinės grupės pasitarimą ir vėl iškilo J. Budraičio kandidatūra į jauniausiojo iš brolių Lokių – Jono – vaidmenį. Nei R. Vosyliūtė, nei kiti grupės žmonės nesileido į ginčus su V. Žalakevičium dėl saviveiklininkų, nes tuo klausimu jį nuginčyti buvo beprasmiška. Bet J. Gricius, pavartęs J. Budraičio nuotrauką, pasakė:
– Veidas įdomus, regis, ir fotogeniškas, reiktų pabandyti – ką mes prarasim...
Ir pagaliau Juozas, kino studijoje apvilktas lininiais marškiniais, laukė, kas bus toliau. V. Žalakevičius jį kažkaip piktai nužvelgė ir pasakė:
– Skudurais jį apvilkit, skudurais!.. Ne į modelių namus atėjo...
Juozui atnešė kitus suglamžytus, vietomis įplyšusius kaimietiškus marškinius, ir V. Žalakevičius, nieko nepasakęs, ką jam reikia daryti, tiesiog liepė J. Budraičiui atsisėsti ant suolo. Juozas sėdi ir nuobodžiauja, aplinkui net sušilę laksto žmonės, kažką filmuoja, o jis sėdi kaip kvailys. Paskui Juozas susikelia kojas ant suolo ir iš neturėjimo ką veikti pradeda kramtyti savo marškinių rankovę. Staiga kažkas meta Juozui šautuvą, J. Budraitis jį sučiumpa ir, užsimetęs ant pečių, kelias minutes stovi. Paskui prieina V. Žalakevičius ir sako: „Šiandien viskas, mes pranešim...“ Dabar Juozas prisimena, jog tuomet buvo tikras, kad jis sužlugo, bet po poros dienų gavo laišką ir perskaitęs labai nustebo, kad jis patvirtintas Jono Lokio vaidmeniui ir paskirtą dieną privalo atvykti į filmavimą. Pirmiausia Juozas pradėjo filmuotis sunkioje savo tėvo, senojo Lokio, buvusio apylinkės pirmininko, šermenų scenoje.
– Reikėjo be žodžių reaguoti į tėvo mirtį. Tada pirmą kartą pajutau pasiutusią Vytauto hipnotinę įtaigą, – šiandien prisimena J. Budraitis. – Stovėjau pasisukęs į sieną, staiga prieina V. Žalakevičius ir sako, tiksliau, šnibžda, darydamas keistas grimasas: „Juozai, tavo tėvą nušovė.“ Paskui dar porą kartų, nukąsdamas žodžių galūnes: „Juozai, tav tėv nušov...“ Ir aš pajutau, kad manyje vyksta kažkas keista, darausi panašus į sprogmenų prikimštą statinę. Dar priėjo Bruno Oja, uždėjo ant peties savo sunkią ranką ir po ketvirto V. Žalakevičiaus šnabždesio: „Tav tėv nušov...“ – mane apėmė kažkokia tyli isterija, nė pats nepajutau, kaip ėmė pliaupti ašaros, o V. Žalakevičius vis šnibžda: „Filmuojam, filmuojam.“ Kažkaip keistai dar prasižiojo ir ištiesęs ranką parodė kažkokį gestą – lyg pamojo, lyg paglostė.
Tas režisieriaus gestas J. Budraičiui taps pačiu laukiamiausiu signalu, savotišku patvirtinimu – viskas gerai.
O tądien V. Žalakevičius įdėmiai, kaip jis vienas mokėjo, visus nužvelgė ir šūktelėjo: „Nuvežkit jį į viešbutį, į viešbutį, greitai!..“ Tik vėliau J. Budraitis sužinos, kad, jį išvežus į viešbutį, V. Žalakevičius priėjo prie J. Griciaus ir pasakė: „Tam bernui reikia rašyti vaidmenį...“ Jono Lokio vaidmuo scenarijuje, nors ir neabejotinai svarbus, buvo visai mažytis – tiesiog jauniausias Lokių sūnus, ne priekvailis, bet drovus, jautrus, nedrąsiai įsitraukiantis į vyresnių brolių darbus. Tad po kelių dienų V. Žalakevičius iš esmės perrašė Jono vaidmenį, išplėtė senąsias scenas ir sukūrė naujų, sustiprino ir Lokių šeimoje išaugusios Aldonos meilės liniją. Tik dar neturėjo aktoriaus, drįsčiau tvirtinti, tegu ir su išlygomis, pagrindinio personažo Vaitkaus vaidmeniui. Buvęs partizanas (vėliau išėjęs iš miško ir valdžios reabilituotas) Vaitkus užima partizanų nušauto apylinkės pirmininko senojo Lokio vietą ir atsiduria itin dviprasmiškoje padėtyje – partizanai ir toliau juo pasitiki, laiko savu, o brolių Lokių požiūris vienareikšmis – kaltindami Vaitkų dėl tėvo mirties nori panaudoti jį kaip masalą ir sutriuškinti tose apylinkėse veikiantį partizanų būrį. Vaitkus, jau vidutinio amžiaus vyras, įsimyli gal tikriausia savo gyvenime meile gerai užsimaskavusio partizanų būrio vado Aitvaro žmoną Oną, ir ta jo meilė baigiasi tragiškai. Tai buvo sudėtingas daugiaplanis vaidmuo, apie kurio ašį daugiau ar mažiau sukosi visas filmo mechanizmas. Galiausiai V. Žalakevičius liepė perduoti scenarijų D. Banioniui, o nuvažiavęs pas jį paklausė:
– Kokį vaidmenį norėtum suvaidinti šitame filme?
D. Banionis tik pasimuistė, manė, kad klausimas yra grynai retorinis – gerai pažinodamas V. Žalakevičių, buvo tikras, kad režisierius visus vaidmenis jau seniai yra paskirstęs. Kol D. Banionis muistėsi, V. Žalakevičius pasiūlė jam pagalvoti apie Vaitkaus vaidmenį. Pasakęs, kad toks vaidmuo yra didelė dovana kiekvienam aktoriui, po pauzės D. Banionis suabejojo:
– Aš jau perkopęs penktą dešimtį, o filme – tokia galinga Vaitkaus ir Onos meilės scena. Ar neatrodysiu juokingas?..
V. Žalakevičius jį nuramino, sakydamas, kad tokiai meilės scenai jis – pats tas. Taigi Donatas sutiko ir šiandien sako – vaidmuo jam iškart „prilipo“ prie dūšios, buvo suprantamas, artimas. „Mano tėvas, kaip ir Vaitkus, buvo vargšas, tik ne batsiuvys, o siuvėjas, gyvenime nieko didesnio nepasiekęs, nors ambicijų ir turėjo, bet sugebėjo neįtikti visoms valdžioms: sėdėjo kalėjime prie caro, emigravęs į Braziliją ir susidėjęs su vietiniais lietuviais komunistėliais, vėl buvo uždarytas į cypę“, – pasakos Donatas.
Taip be jokių ilgesnių svarstymų ir bandymų D. Banionis atėjo į filmavimo aikštelę, kur turėjo vaidinti tardymo sceną pieninėje, vietos stribų ir milicininkų paverstoje ne tik štabu, bet ir kankinimų kamera.
Scena prasidėjo dialogu:
– Kodėl nuėjai į mišką?
– Toks laikas buvo, – atsako D. Banionis.
– Pagailėjau... tėvo.
Aktoriui pačiam sunku suvokti ir įvertinti, kaip jis suvaidino vieną ar kitą sceną, bet po šitos, lyg ir niekuo neypatingos, aikštelėje pasigirdo plojimai. Beje, ir pats D. Banionis sako V. Žalakevičiaus parašytame tekste įžvelgęs tokią skaudžią tiesą, kad perteikti savo būseną nebuvę sunku nei šitoje, nei kitose scenose.
Pradėjus filmuotis D. Banioniui, jau buvo aiškūs beveik visi svarbiausių vaidmenų atlikėjai. Sakau – beveik, nes dar niekas nežinojo, kas vaidins labai ryškų ir įdomų Onos vaidmenį. Ona, graži vidutinio amžiaus moteris, nuskendus jos vyrui, atsikrausto į šį tarp miškų pasislėpusį Dzūkijos kaimelį, išteka už vietinio Juozapo, kuris, kaip vėliau pasirodė, ir buvo stribų medžiojamas partizanų būrio vadas Aitvaras, bet iš tiesų pamilsta čia apylinkės pirmininku paskirtą buvusį partizaną Vaitkų ir iš visų jėgų gina šią savo didžiąją gyvenimo meilę. V. Žalakevičiui visuomet buvo svarbūs net ir nedideli, epizodiniai vaidmenys, tačiau kaip tikras profesionalas jis žinojo, kad filmo „Niekas nenorėjo mirti“ sėkmė priklausys nuo Vaitkų ir Oną vaidinančių aktorių. Dabar, kai Vaitkaus vaidmens atlikėjas aiškus, liko tik surasti tą, kuri vaidins Oną. Grupėje iš pat pradžių kalbėjo, kad šį vaidmenį V. Žalakevičius laiko savo žmonai Gražinai.
Čia vėlgi norėtųsi grįžti šiek tiek į praeitį. Po „Vienos dienos kronikos“ Gražinai teks skausmingai atsisveikinti su RTV komitetu, kur dirbo režisiere. Vytautas nuspręs – žmona visada turi būti šalia, nes jį erzina bet koks vyrų dėmesys Gražinai. Per „Adomo“ filmavimą jis įsiuto dėl Miltinio žodžių: „Ko tu ieškai blondinės kitur, jeigu ji šalia tavęs?“ – ir „užtaisė“ Gražinai mini scenelę įkyriai tardydamas: „Kur tu su juo bendravai? Regis, moterų jis nelabai mėgsta. Kas čia vyksta?“
Filmuojant „Vienos dienos kroniką“ oro uoste Gražina kalbėsis su A. Masiuliu:
– Nesuprantu, – sakys Algimantas, – kodėl Žala filmuotis nepaėmė tavęs. Juk kada nors ir tu turi pradėti.
– Pasakyk tai jam, – tarstelės Gražina.
– Žalai? Su juo nesusikalbėsi, kelis kartus vos nesusimušėme. Jis tiesiog nesveikai pavydus.
Namuose Vytautas duos Gražinai pylos, kam kalbėjosi su A. Masiuliu, ir uždraus be jo leidimo rodytis aikštelėje. Kai RTV komiteto vyr. režisierė S. Borisienė pasiūlys Gražinai dirbti diktore kartu su G. Bigelyte, V. Žalakevičius išklausys žinią apie šį pasiūlymą ir išrėš:
– To betrūko, kad visa Lietuva kiekvieną vakarą spoksotų į mano žmoną! Pagalvok, ką darai! Kaip tai atrodo, kas vakarą skaityti žmonėms melagingus tekstus!
Paskui patylės ir įgels dar skaudžiau:
– Be to, tu šalia Bigelytės atrodai kaip senutė. Veide jau daug raukšlių. Kine – kas kita, o televizija negailestingai parodo menkiausius trūkumus.
Kai sykį Gražina ims priekaištauti, kad jie nebesusitinka kaip du lygiaverčiai kūrybos žmonės, Vytautas pasakys:
– Ar filmavimas yra kūryba, tai dar labai abejotina. Bet visiškai aišku – moterys, vaidinančios kine, nėra menininkės...
– Nori būti artiste? Nieko nėra kvailiau už moters tuštybę. Tokį turtą įsigijai universitete. Rašyk. Štai perskaičiau Petrės Česnulevičiūtės darbų apžvalgą žurnale. Puiku! Gal ir tu gali būti mokslininke?
Tačiau dabar kalbos, kad Oną vaidins Gražina, netilo. Sykį Vytautas parėjo iš studijos gerokai sutrikęs ir lyg tarp kitko ištarė:
– Varčiau aktorių nuotraukų albumus, radau ten ir tavo. Žinai, tos tavo fotografijos nelabai vykusios, tai aš jas išėmiau. Sakau tau, kad žinotum.
Ir Gražina suprato, kad kalbos, jog teks vaidinti Oną, taip ir liks kalbomis, nors tokią slaptą svajonę turėjo...
Tačiau prasidėjo aktorių bandymai, ir vieną rytą V. Žalakevičius pasakė:
– Nenustebk, bet šiandien A. Varanka nufotografuos ir tave Onos vaidmeniui. Žinoma, tai nieko nereiškia, aš jau esu apsisprendęs.
Gražina tylėjo lyg užsmaugta, juoba kad Vytautas kalbėjo oficialiu, mediniu balsu. Studijos paviljone V. Žalakevičius priėjo prie Gražinos ir pasakė:
– Gali nesigrimuoti, veidą turi gražų, gerai atrodai. Čia tik formalumas.
A. Varanka, Gražinos gerai pažįstamas dar iš Nidos, kur 1957 metais buvo filmuojama juosta „Kol nevėlu“, pasakė:
– Žinai, Žala labai užsispyręs žmogus, bet, atrodo, visgi palūžo. Tu būsi gera Ona. Aš padarysiu tokias tavo nuotraukas, kad jis negalės prisikabinti. Dieve, kaip jis mus varinėja su tomis aktorėmis! Renkasi, renkasi, o paskui nufilmuoja ką nors iš šalies...
Kelias dienas V. Žalakevičius apie tuos fotobandymus neužsiminė nė vienu žodžiu, tarsi jų išvis nebūtų buvę. Rodė B. Ojos nuotraukas, klausė, ar jis panašus į lietuvį, vis gręžė smegenis dėl D. Baukaitės, nes, matyt, abejojo... Tik apie Onos vaidmenį nė žodžio. O ant Tauro kalno Gražiną su Onos vaidmeniu jau pasveikino B. Babkauskas. Pasidžiaugęs, kad ji vaidins, pasakė: „Tas Vytautas – tikras kipšas, kartais jis taip geria kraują...“ Vis dėlto po geros savaitės pas Gražiną atėjo V. Žalakevičiaus asistentė R. Vosyliūtė, atnešė „Niekas nenorėjo mirti“ scenarijų, perdavė V. Žalakevičiaus prašymą atidžiai perskaityti, ypač Onos ir Vaitkaus meilės sceną daržinėje vežime ant šiaudų. Ją filmuos pirmiausia. Pats Vytautas tylėjo, lyg nieko nebūtų įvykę – nei klausinėjo, nei patarinėjo. Gražina išmoko tekstą, pasiruošė kaip išmanė vaidinti nurodytą sceną, ir saulėtą vasaros dieną studijos mašina atvežė ją į paviljoną. Čia buvo šilta, net tvankoka, bet Gražiną krėtė nervinis drebulys, – tarsi jos lauktų ešafotas, – juk pirmoji filmavimo diena, nuo kurios daug kas priklauso. Grupės grimuotoja pareiškė, jog Gražina taip įdegusi, kad reikės tik truputį paryškinti bruožus. Tada apvilko drobiniais marškiniais ir išvedė į paviljoną. Čia buvo tamsu. Gražina sėdėjo ir laukė. Vytautas vis nesirodė. Staiga išniro iš tamsos, greitu žingsniu priėjo prie jos ir kažkokiu pridususiu balsu pasakė:
– Šiandien filmavimo nebus, nusivalyk grimą, važiuosim namo. Aš lauksiu mašinoje.
Netekusi žado Gražina įlipo į automobilį, ten jau įsitempęs sėdėjo Vytautas ir rūkė. Įsivyravo ilga nuožmi tyla. Namo grįžti nesinorėjo. Gražina žinojo – ašaros visą dieną. V. Žalakevičius mašiną sustabdė prie Kalinausko gatvės ir abu tylėdami ėjo pėsčiomis. Kai tyla tapo nepakenčiama, Gražina neištvėrė:
– Kodėl tu taip elgiesi su savo geriausiu draugu? Gal yra kokia nors priežastis, kurios aš nežinau? Gal tave kas nors slegia?
V. Žalakevičius į jos žodžius reagavo aštriai:
– Mano žmona ant šiaudų bučiuojasi ir glamžosi su Banioniu! Negi tai sunku suprasti?..
Bet ir Gražinos reakcija į tai buvo tokia pat aštri:
– Vytai, aš visai nepretenduoju vaidinti tavo genialiuose filmuose, bet šitaip mane prieš visus žeminti visgi nederėtų...
Aišku viena, dar gerokai prieš fotobandymus Gražinai ištarti žodžiai: „Aš jau esu apsisprendęs“, galbūt ir buvo jo apsisprendimas – Onos vaidmenį atiduoti latvių aktorei Vijai Artmanei. Ją buvo matęs filmuose „Už baltų kaip gulbė debesų“, „Savas kraujas“ ir kituose, kur Vija sukūrė įsimenančius dramatiškus stiprių ir temperamentingų moterų vaidmenis. Onos vaidmuo jam atrodė labai svarbus, tad patikėti jo nors ir labai mylimai, bet nei kine, nei teatre dar neatsiskleidusiai, moteriai jis galbūt paprasčiausiai neišdrįso... Prie to sprendimo, be abejo, prisidėjo ir Vytauto, kaip vyro, ambicijos – prisimenat jo pasakymą: „Mano žmona niekada nebus aktorė!“
Juostą filmavo vasarą Dzūkijoje, Zervynų kaime. Tada dar neatrastame nei įkyrių turistų, nei ramybės besiilginčių poilsiautojų. Dideli ir tankūs miškai saugojo šį kaimą nuo visų vėjų.
Nemažai kino žmonių atvažiavo su šeimomis. Vytautą irgi „atlydėjo“ visa svita – Gražina, Vita ir Birutė. Smagu buvo visiems. Ypač vaikams – miškai, Ūla, brastos. Filmavimo paslaptis atsiverianti kiekvieno akims.
V. Žalakevičiaus dukros šėlo kartu su kitais, o visų pramanams „dirigavo“ dailininko V. Kalinausko sūnus Andrius.
Atlapaširdžiai dzūkai bičiuliškai sutiko filmuotojus, kurie lyg margas čigonų taboras sudrumstė senojo kaimo ramybę.
Bet kai vieną sekmadienį zervyniškiai pamatė „kinininkų“ darbo pradžią – filmuojamą dramatišką sceną – palei tvorą suguldytus nušautų miškinių kūnus, jų bičiuliškumas išblėso. Tylėdami pasižiūrėjo į „lavonus“, į visus tuos aplink zujančius žmones ir išsiskirstė po namus, įsitikinę, kad čia įsitaisė bedievių bolševikų kompanija... Zervyniškių reakcija buvo nenuspėjama: tą dieną B. Babkauskas, nuėjęs savo reikalu, grįžo sutrikęs: „Vyručiai, nagi, visos kaimo širdukės užrakintos...“
Bet pamažu kaimo žmonės išsiaiškino, kas čia vyksta, priprato prie keistų, sklindančių dar per miegančias Zervynas, garsų (tai B. Babkauskas indėniškais šūkavimais žadindavo save), žmonių, kurie keldavosi ketvirtą valandą ryto, kai virš Zervynų dar gulėdavo migla, o dieną miegodavo... Jie matydavo, kaip daugelis saulei kepinant pliekė kortomis, o vienas (žvalgas!) sėdėdavo medyje ir horizonto pakrašty išvydęs kylantį nors mažiausią debesėlį surikdavo nesavu balsu – tada visi puldavo rengtis filmavimui... Zervyniškiai jau beveik išmoko nesistebėti šituo jiems visai nepažįstamu gyvenimu, atvirkščiai – jie ir patys noriai jame dalyvaudavo.
Tik kartą, regis, kai grupės pirotechniko Mitkaus iš degančių dūmų užtaiso – „šaškių“ – sukurta miglelė nenugulė ir iš to užtaiso pakilę dūmai pradėjo dvokti, kažkuri iš zervyniškių moterų nebeišlaikė – stojo su šakėmis prieš Mitkaus „prajovus“. Bet Mitkus kažkaip sugebėjo įsiteikti ir, per visą filmavimą sudeginęs du vagonus „šaškių“, padėjo operatoriui J. Griciui sukurti įstabų, migloje skęstantį, vakaro peizažą.
O V. Žalakevičius tuo metu sprendė galvosūkį, kaip jam atsivilioti čionai, į Zervynas, Viją Artmanę. Atsivilioti bet kokia kaina. Taip ir buvo pasakyta asistentei R. Vosyliūtei. Taip bus ir padaryta.
Čia norėčiau kiek užbėgti į priekį. 1987-aisiais, rašydamas knygą apie Latviją bei iškilius jos kultūros žmones, taip pat bet kokia kaina turėjau susitikti V. Artmanę. Bet surasti Viją Rygoje buvo beveik neįmanoma, jos vyras, irgi aktorius, į visus mano telefono skambučius atsakinėjo vienodai: Vija repeticijoje, Vija filmuojasi, Vija išvažiavo į Kuldygą susitikti su žiūrovais. Galiausiai mano bičiulis kino režisierius I. Seleckis, vienas iš artimiausių V. Artmanės draugų, pranešė, kad aktorė po spektaklio „Elžbieta, Anglijos karalienė“ (pjesės autorius austrų dramaturgas F. Briukneris) lauks manęs savo grimo kambaryje J. Rainio teatre.
Teatro salėje – gyva tyla, paklūstanti impulsams, plūstantiems iš scenos, aistroms, kuriomis kunkuliuoja Elžbieta, Anglijos karalienė – Vija Artmanė. Įtampa neatslūgsta nė sekundei. Scenoje ir kiti personažai – lordai, ministrai, teisėjai, bet įspūdis toks, kad Vija ten viena – karalienė, sprendžianti valstybės reikalus, moteris, mylinti lordą Eseksą ir beprotiškai norinti tikėti, kad šis gražuolis ją myluoja ne dėl jam teikiamų karališkų privilegijų. Salė palydi griausmingomis ovacijomis dažną Vijos sceną, bet po vienos jų ėmiau baimintis, kad nuo žiūrovų ovacijų ir riksmų gali įgriūti teatro salės lubos. Tai buvo scena, kur įtūžusi kaip tigrė Elžbieta puola savo didikus, norinčius įtraukti Angliją į karą su Pilypo II Ispanija.
– Ką gali mano mažoji Anglija! Ką ji gali prieš tokį milžiną?! – šaukė karalienė. – Mano mažoji Anglija. Mano vargšai amatininkai ir žvejai. Kiek aš jų turėsiu blokšti prieš karuose užgrūdintus ir iki dantų ginkluotus ispanus! – šaukia Elžbieta, ir iš jos didelių blizgančių akių ritasi ašaros.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2008 m. Nr. 4 (balandis)