Pačios 1968 m. pradžios „Literatūros ir meno“ pirmojo puslapio nuotraukoje – žvakių apšviestos natos, o greta – nedidelis naujametis redakcijos sveikinimas, kuriame, be kita ko, rašoma: „Paskutinis Senųjų vakaras. Nekasdieniškai ryškiai apšviesta Gedimino aikštė, katedra, varpinė, sniegas... Neįprastu laiku – puse valandos anksčiau – skamba varpai. Šį kartą jie palydi Paveikslų galerijon virtinę vilniečių, kurie kelias likusias metų valandas praleis muzikos draugijoje“ (1). Šiandien ypač krinta į akis fragmento dvilypumas: „Gedimino aikštė“, „Paveikslų galerija“, bet – ir „katedra“, „varpinė“, „varpai“. Tiesa, „Paveikslų galerija“ rašoma didžiąja raide, o „katedra“ – mažąja, bet tikrieji pavadinimai nepamiršti. Ko gero, tai būdingas to laiko kultūros bruožas: parašomi sovietinės ideologijos reikalavimus atitinkantys žodžiai, tačiau prisimenami ir tikrieji, o privalomieji vis akivaizdžiau lieka tik dekoracija.
1968-aisiais per visą pasaulį nusirito neramumai. Paryžiaus studentų maištai kartais vadinami revoliucija, tačiau, nebūdami visiški europocentristai, turėtume prisiminti ir 1968 m. sušaudytus Meksikos studentus (teigiama, kad nužudytųjų buvo šimtai). Turbūt tada pačioje atmosferoje slypėjo tai, kas skatina protestą prieš esamą tvarką, tikėjimą, kad galima savo teises apginti, dažną agresiją už jas kovojant ir, deja, dar didesnę agresiją, sužlugdančią viltis, kad gyvenimas pasikeis į gerąją pusę.
Lietuvoje 1968 m. pažymėti Prahos pavasario vilčių ir tragiškos jo pabaigos. Palankiomis aplinkybėmis tie metai būtų galėję tapti Lietuvos, o ir Latvijos bei Estijos, susikūrusių 1918 m., penkiasdešimtmečių paminėjimo metai. Aišku, oficialioje Lietuvos spaudoje buvo kalbama tik apie sovietinės valdžios paskelbimo 1918 m., Lietuvos kompartijos ir komjaunimo atsiradimo tais pačiais 1918 m. 50-mečius. Tie paminėjimai keistai sutapo su Prahos pavasario numalšinimu, sakytum, tokia istorijos pakišta pagalba redaktoriams, kuriems nelabai tereikėjo sukti galvą, kuo užkimšti rudeninius periodikos puslapius, kai ideologinė priežiūra sustiprėjo. M. ir A. Dubnovai (kas klausosi ar kada klausėsi radijo „Laisvė“, be abejo, prisimena šią pavardę) knygą apie septintojo aštuntojo dešimtmečio gyvenimą ir žmonių nuotaikas Rusijoje (iš tikrųjų – Maskvoje) pavadino „Tankai Prahoje, Džokonda Maskvoje: aštuntojo dešimtmečio azartas ir gėda“ (2). Tiek Lietuvos, tiek Latvijos ar Estijos gyventojai, aišku, tapatinosi tik su čekais, jautė pyktį, galbūt neviltį ar panašius jausmus, bet ne gėdą, nors tarp teikiančių vadinamąją „internacionalinę pagalbą“ Čekoslovakijai, žinoma, buvo ir mūsų tautiečių.
Bent jau didelei septintąjį dešimtmetį Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių daliai, ko gero, situacija atrodė nykoka, apibūdintina žodžiais: „Čia niekas niekada nepasikeis“ (taip pavadinta 1968 m. skirta paroda prieš kelerius metus veikė Varšuvoje). Tačiau ryškesnių ar mažiau ryškių proveržių būta daugelyje kultūros sričių, nors beveik visada, kalbėdami apie pasiekimus, turime pridėti išlygą, atspindinčią tuometės valdžios reakciją į tuos pasiekimus.
Būtent 1968 m. sukurtas vaidybinis filmas „Jausmai“ (scenarijaus autorius V. Žalakevičius, režisieriai A. Dausa, A. Grikevičius), kuris San Remo kino festivalyje Italijoje pelnė specialųjį Žiuri prizą. Sovietiniai kino funkcionieriai žinią apie apdovanojimą nuo filmo autorių bandė nuslėpti, patį filmą leido rodyti tik pusiau uždaruose kino klubuose Lietuvoje, o kitur Sovietų Sąjungoje jis iš viso nebuvo demonstruojamas. I997 m. kaip tik šį filmą žiūrovai ir kritikai pripažino geriausiu lietuvišku vaidybiniu filmu.
Paskutinę 1968 m. dieną Kauno dramos teatre įvyko K. Sajos „Mamutų medžioklės“ (režisierius J. Jurašas) premjera. „Reikia manyti, kad šis šviežias, įtaigus scenos žodis sulauks didelio žiūrovų pritarimo, išsamaus teatro kritikų įvertinimo“ (3), – tuoj po premjeros rašė E. Ignatavičius. Spektaklis iš tiesų buvo žiūrovų ir kritikų vertinamas, tačiau, teatro repertuare neišbuvęs nė metų, bet, neoficialiais duomenimis, suvaidintas apie septyniasdešimt kartų, buvo uždraustas. Ne tik žiūrovai, bet ir valdžia tiksliai perskaitė šio grotesko vaizdus, suvokdami nerealios šventės ieškojimą, kuris baigiasi įklimpus dervoje, kaip kelionę į šviesų komunizmo rytojų.
Reikšmingų kūrinių sovietiniais metais sukūrę dailininkai V. Kisarauskas, S. Kisarauskienė, L. Katinas, A. Stasiulevičius, A. Kmieliauskas partinių prievaizdų buvo ir labiausiai kritikuojami. 1969 m. sausio 7 d. priimamas sąjunginės kompartijos Centro komiteto nutarimas, inspiruotas Prahos pavasario ir sustiprinantis ideologinę cenzūrą, o tada gerokai kliūva minėtiems dailininkams bei leidiniams, kurie drįsta spausdinti jų kūrinių reprodukcijas, nes tai – „beidėjiškumo ir formalizmo“ apraiškos, ignoruojančios socialistinio meno auklėjamąją paskirtį (4).
R. Ozolas teigia, kad 1965–1968 m. vis garsiau ėmė skambėti šūkis „Mąstykim“, kurio iškėlimo ir populiarinimo prioritetas nebejotinai priklauso „Kultūros barams“, savo „pokalbiuose prie apskrito stalo“ išprovokavusiems jį įvairiuose visuomenės sluoksniuose (5). Daugėjo ir įvairiopos kultūrinės veiklos, įtraukiančios platesnę auditoriją. 1968 m. kovo 22 d. paminėtas Vydūno 100 metų jubiliejus laikomas pirmuoju VU ramuvos renginiu. 1968 m. įvyko ir pirmasis respublikinis jaunųjų filologų konkursas. Ir ramuva, ir filologų konkursas tebegyvuoja ir šiandien.
Vis aiškiau suvokiamas išeivijos indėlis, laisvinant gyvenančių Lietuvoje dvasią. Kaip tik tais 1968 m. antrą kartą į sovietinę Lietuvą atvykusi ir paskaitą Vilniaus universitete skaičiusi M. Gimbutienė apie savo įspūdžius V. Kavoliui rašė: „neka net per daug drąsiai, ir kaip tik dabar atsiveria arterijos naujam kraujui įleisti. <....> Vilniaus universiteto didžioji kolonų salė buvo visiškai perpildyta. Jei kam būtų reikėję nušluoti visą Lietuvos žiedą iš karto – buvo gera proga; ten buvo turbūt visi menininkai, rašytojai, mokslininkai, jauni ir seni, iš Vilniaus, iš Kauno ir kitur, o daugiausia visai jaunų studenčiukų“ (6). Ten pat M. Gimbutienė pabrėžė, kad „Metmenys“ labai svarbūs ir laukiami Lietuvoje, jie keliauja iš rankų į rankas kaip knygnešių laikais. Aišku, panašus buvo ir kitų leidinių bei išeivijoje leistų knygų kelias.
Kadangi Lietuvoje Nepriklausomybės jubiliejus buvo nutylėtas, itin prasmingas atrodo „Metmenyse“ išspausdintas V. Trumpos straipsnis, iš esmės pažvelgiantis ne tik į Nepriklausomybės idėją, bet ir gerokai toliau: „Negalima įsivaizduoti tautos laisvės be žmogaus laisvės. Kas eina prieš žmogaus laisvę, tas eina ir prieš krašto laisvę. Kito kelio ir pasirinkimo nėra. Gerai, kad mes šiandien nuolat kalbame apie svetimuosius despotus, bet bent retkarčiais neturėtume pamiršti ir savųjų despotų pavojaus“ (7). Tokios mintys irgi buvo „naujas kraujas“, kurio to meto Lietuvai reikėjo.
Naujų idėjų teikė ne tik išeiviai. Iš tuomečio Leningrado priverstas išvykti ir Tartu pasaulinio lygio semiotikos mokyklą įkūręs J. Lotmanas 1968 m. Vilniuje skaitė paskaitas. Reakcijos į jo paskaitų kursą būta įvairiopos: pakilios, abejojančios, priešiškos. T. Venclova, bandydamas pagrįsti struktūrinės poetikos poreikį, savo itin moksliškai pavadintame straipsnyje „Poetinio komunikato konstrukcija“ aštriausią kritiką nukreipė ne tiek į tradicinius literatūrologijos ar apskritai humanitarikos tyrinėjimo metodus, kiek į ideologiškai reglamentuotą šių disciplinų padėtį, jų degradaciją sovietinėje Lietuvoje ir apskritai Sovietų Sąjungoje: „Įprasta viešai ir neviešai kalbėti apie humanitarinių mokslų atsilikimą. Į humanitarinį fakultetą dažniausiai stoja abiturientas, kuris junta, kad kitokiems mokslams jam pritrūks gabumų ar kantrybės. Čia studijuoti nėra sunku, šiaip ar taip, lengviau, negu prieš pusšimtį ar šimtą metų. Ne tik nebūtina gilintis į tokias painias disciplinas, kaip paleografija ir hetitologija, bet ir kalbų galima kaip reikiant neišmokti. Žvaliai kartodamas keliasdešimt frazių, tinkančių bet kur ir bet kada, studentas dažnai gauna diplomą, kartais net su pagyrimu“ (8). Struktūrinė poetika, semiotika padėdavo išvengti ideologinių formulių ir marksizmo klasikų citatų.
Kalbant apie 1968-ųjų, kaip ir apie visą sovietinę lietuvių literatūrą, būtina prisiminti, kad Antrasis pasaulinis karas, pokarinės represijos nukapojo lietuvių kultūros šakas ir šaknis. Taigi literatūra Lietuvoje stengėsi atgimti, jausdama totalitarinės valstybės represijų ir draudimų slėgį, vėl tarsi amžiaus pradžioje remdamasi ateiviais iš vargingo kaimo ir bent jau pradžioje – tautosakos, mitologijos šaltiniais. Apie tuos, iš ten atėjusius (ir save), M. Martinaitis rašė: „be S. Nėries, beveik jokia kita žmoniškesnė lyrika buvo nežinoma mums, pokario kaimų ir mažų miestelių vaikams, ypač augusiems neturtingose šeimose, kur ne tik bibliotekų, bet ir knygų būdavo gana reta. Neatsitiktinai tada, prasidėjus vadinamajam atšilimui, buvo suskaitytos vos tik pasirodžiusios P. Širvio <...>, Just. Marcinkevičiaus <...>, A. Baltakio, kiek vėliau J. Degutytės <...> pirmosios knygos“ (9). Jau kitokia buvo J. Vaičiūnaitės poetinė sąmonė ir visai kitokia – T. Venclovos, apie kurį buvo sakoma, kad jis tiesiog gimė tėvo knygų spintoje.
Nukirstos literatūros tradicijos situaciją, kurioje atsidūrė anuomet Lietuvoje kuriantys jauni žmonės, mums, apie juos rašantiems, suvokti yra labai svarbu. 1968 m. JAV išleista V. Kavolio studija „Nužemintųjų generacija. Egzilio pasaulėjautos eskizai“ remiasi A. Mackaus, Liūnės Sutemos, J. Meko, tapusių šios 1961–1966 m. rašytos knygos objektais, kūryba ir atskleidžia tokią perspektyvą, kuri nebeleidžia apie Lietuvoje tuo metu kurtą literatūrą kalbėti superliatyvų kalba. Literatūros, kad ir parašytos 1968 m., pažanga, lyginant ją su pirmaisiais pokario metais, akivaizdi, bet akivaizdus, deja, ir kuklumas, jeigu lyginame ją net ne su pasaulio, o ir su prieškario ar išeivijos literatūros kontekstu. Tiesa, vis aiškiau jaučiama, kaip stiprėja Lietuvos literatūros potencijos. Natūralu, kad išeivijos literatūros kreivė buvo krintanti, o literatūros, kuriamos Lietuvoje, kylanti. A. Zalatoriaus nuomone, Lietuvos literatai estafetę iš išeivijos perėmė tik aštuntąjį dešimtmetį (10).
Sovietiniai rašytojai ir kritikai džiaugdavosi tos dienos pasiekimais, tačiau jie blėsdavo, vos tik atsirasdavo kitas atskaitos taškas. „Prisimenu, 1968 metais, kai spauda į padanges kėlė A. Bieliausko „Kauno romaną“, P. Juodelis, prieš karą žinomas kritikas, po karo išbuvęs dešimt metų lageryje, bet išsaugojęs nepriklausomą galvojimą ir gerą meninį skonį, man prasitarė: „Tą romaną aš skaičiau jausdamasis nesmagiai dėl paties autoriaus“ (11), – rašė A. Zalatorius. Beje, ir V. Kubilius jau 1968 m. poleminiame straipsnyje, skirtame kritikos problemoms, „Kauno romaną“ pavadino antraeiliu, nepelnytai kritikos išliaupsintu (12). Ne tik Lietuvoje, bet ir „Metmenyse“ dar 1968 m. giriama Just. Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, teigiant, kad ji „kupina tolygaus šviežumo, spontaniškumo“ (13), nors šiandien atrodytų, kad jos konservatyvus ir gerokai naivus antimodernistinis kryptingumas neleidžia taip pakiliai apie ją kalbėti. Daugelis anuomet girtų kūrinių šiandien atrodo kukliai ir turbūt pagrindinę to kuklumo priežastį dar anais laikais dienoraštyje įrašė V. Kubilius: „Aš rašiau ir teberašau apie dabart. literatūrą, kur negali pasakyti visko, negali pasakyti tiesos“ (14). Ezopo kalba, o ir šiaip jau pati metaforos prigimtis poezijai leido būti arčiau tiesos, proza buvo kur kas labiau apribota.
Teisi J. Sprindytė, teigianti, kad „vidinis monologas tuomet sėkmingiausiai buvo realizuotas ne išliaupsintuose romanuose, o S. Šaltenio apysakoje „Mėnesiena“, 1968 m. publikuotoje žurnale „Nemunas“ (atskleidžiama šiurpi jautraus vaikino patirtis sovietinėje armijoje)“ (15). Ko gero, būtent čia yra pradžia temos, aštriai išreikštos ir pirmajame S. Parulskio poezijos rinkinyje „Iš ilgesio visa tai“ (1990), ir populiariame jo romane „Trys sekundės dangaus“ (2002). apskritai apysaka tais 1968-aisiais, J. Sprindytės nuomone, esmingai plėtė sovietinei literatūrai leistinas ribas (J. Mikelinskas, L. Jacinevičius, R. Lankauskas, A. Sluckaitė).
Jei sklaidome literatūrinę, kultūrinę 1968 m. spaudą turėdami galvoje tik sovietinės Lietuvos kontekstą, situacija atrodo visai pakenčiama. Tiesa, esama įprastinių tuo laiku „užkalbėjimų“, pavyzdžiui, pačioje tų metų pradžioje „Literatūroje ir mene“ išspausdintas A. Venclovos straipsnis grėsminga antrašte „Vincas Mykolaitis-Putinas priklauso tik mūsų liaudžiai“ (turima galvoje – ne „reakciniams emigrantams“), bet vis dėlto kultūrinės spaudos puslapiai darosi vis atviresni pasaulio kultūrai ir lietuvių išeivių kūrybai. Ne vieną tų metų žurnalo „Kultūros barai“ numerį ir dabar įdomu skaityti dėl straipsnių, skirtų Vakarų Europos kultūros klasikai, pasakojančių apie lietuvių menininkus, gyvenančius užsienyje (pvz., apie paryžietį dailininką V. Kasiulį; tik 2009 m. Lietuvoje tebus surengta jo tapybos darbų paroda), gana kritiškai analizuojančių tuometę Lietuvos visuomenės ir kultūros situaciją. Periodikoje esama visai neblogos poezijos (J. Vaičiūnaitės, E. Mieželaičio, J. Degytytės, S. Gedos, A. Bernoto, A. Maldonio). Aišku, galima rasti visko, bet ir šiandien visko būna, išskyrus tai, kad niekalas nebeturi tarnavimo totalitarinei sistemai žymių. Išskirčiau 1968 m. „Pergalėje“ spausdintus J. Apučio, J. Mikelinsko, B. Vilimaitės apsakymus. Kituose leidiniuose savo prozą spausdino ir B. Radzevičius, R. Granauskas. Didelį įspūdį daro vertimai (kiek žinau, tuo laiku vertimai klestėjo ir estų „Loominge“): „Pergalėje“ spausdinami T. Venclovos versti J. Joyse’o „Uliso“ skyriai, A. Camus romanas „Svetimas“ (vertė L. Rapšytė), N. Sarraute, B. Brechto ir kt. kūriniai. A. Camus romanas „Maras“ (vertė R. Jankevičiūtė) Lietuvoje išleistas kaip tik 1968 m. ir jau 1969 m. jį recenzuodamas T. Venclova parays: „pasirinkęs protesto kelią, žmogus pasirenka vidinę laisvę, sukuria prasmės intarpą beprasmybėje“ (16). 1968 m. Lietuvoje į aktyviąją sąmonę pamažu bandoma grąžinti ir tikrąją rusų literatūrą (jau anksčiau T. Venclova išspausdino O. Mandelštamo, B. Pasternako eilėraščių vertimų, o 1968 m. žurnale „Nemunas“ – V. Skripkos ir J. Strielkūno versta M. Cvetajeva).
Stiprėja klasikinės nacionalinės literatūros aktualizacija, kuri ypač ryški 1968 m. išleistose literatūrologų monografijose: tais metais išėjo V. Kubiliaus „Salomėjos Nėries lyrika“, V. Vanago „Antanas Strazdas“, V. Zaborskaitės „Maironis“ (beje, cenzūros pasirašytas spaudai prieš pat Prahos įvykius, rugpjūčio 19 d.), A. Samulionio „Balys Sruoga – dramaturgijos ir teatro kritikas”. 1968 m. minimas Vydūno šimtmetis, ta proga pirmą kartą sovietinėje Lietuvoje išleistas rašytojo kūrinių tomas, kurio įžanginį straipsnį parašė J. Lankutis. Pradėjęs nuo to, kad tuo metu Vydūnas gali pasirodyti „labai savotiška, paslaptinga ir stovinti kažkur nuošaliai mūsų kultūros vertybių muziejuje, atitolusi nuo dabartinių laikų ritmo, galvosenos ir interesų“ (17) figūra, literatūrologas pabrėžė Vydūno humanizmą, žmogaus dvasinio orumo ir vertės išaukštinimą, kovą prieš bet kokį vergiškumą, laisvės, tiesos bei gėrio siekimą. Kaip tik toks apibūdinimas galėjo šį rašytoją aktualizuoti sovietinėje Lietuvoje.
Esama refleksijos (tiesa, vos punktyru žymimos) apie tai, kad to laiko literatūra ir konkrečiai poezija turėtų turėti rimtesnį atskaitos tašką. Antai V. Zaborskaitė, rašydama apie 1967 m. išleistą Jurgio Baltrušaičio poeziją, bando jį gretinti su savo laiko sovietine lietuvių poezija ir teigia: „Skiriantis tarpas yra toks didelis, kad beveik galėtume jį pavadinti praraja. Filosofinių pagrindų sferoje sąlyčio taškų visiškai nėra. Bet ir meninis mąstymas rodo priklausymą kitoms mokykloms, kitam skoniui, [šiuolaikinė] poezija tampa plepi, nedidelis minties krūvis beviltiškai skęsta neapvaldytų žodžių sraute. Šitokio pavojaus akivaizdoje Baltrušaičio eilėraščiai skamba kaip įspėjimas. <...> Nežinia, kam daugiau priskirtina – estetikos ar etikos sričiai – ir dar viena J. Baltrušaičio poezijos ypatybė: vientisumas, organiškumas“ (18). Iš tiesų – koks vientisumas ar organiškumas gali atsirasti, kai sovietinis poetas yra apsuptas tiekos ideologinio tyrumo sargų, kupinas savų baimių ir seniai patį griežčiausią cenzorių apgyvendinęs savyje. Išsamiame straipsnyje, išėjus dvitomei „Lietuvių poezijos“ antologijai, kurioje spausdinami poetiniai tekstai pradedant pirmosios lietuviškos knygos prakalbos fragmentu, baigiant septintojo dešimtmečio jaunaisiais (J. Strielkūnu, S. Geda), K. Nastopka bando rišti nukirstas lietuvių poezijos gijas. Straipsnis minėtinas pirmiausia todėl, kad tai, ko gero, vienas iš ankstyvesnių bandymų ramiu literatūrologo tonu pasakyti šį tą apie J. Kossu-Aleksandravičių, Bern. Brazdžionį, H. Radauską. K. Korsako, kuriam vadovaujant 1968 m. išleistas IV „Lietuvių literatūros istorijos“ tomas, apimantis 1940–1967 m. literatūrą, pozicija buvo tokia: reikia išsaugoti vardus, o apibūdinimus pasikoreguos patys skaitytojai, todėl nepalankių epitetų prie minėtų poetų pavardžių „Lietuvių literatūros istorijoje“ būta. Apie Just. Marcinkevičiaus poeziją K. Nastopka savo straipsnyje rašo: „Pratęsdamas dar šio amžiaus pirmojoje pusėje susiklosčiusią lietuvių profesionaliosios lyrikos tradiciją, poetas meninės įtaigos čia siekia ne patetiniu žodžio garsumu, o aktyviu plataus stilistinio konteksto, kelių semantinių planų panaudojimu“ (19). Tradicijos, anaiptol ne su sovietinės Lietuvos atsiradimu prasidedančios, įvardijimas tuo laiku buvo labai svarbus. Aišku, dar svarbiau, kad tą tradiciją atgaivino pati poezija. Ryškų nacionalinį koloritą K. Nastopka pabrėžia J. Degutytės poezijoje, o apie vieną iš antologijos jaunųjų rašo: „nacionalinio prado akcentavimu, giliu lietuviškųjų tradicijų fonu pastebimai išsiskiria S. Geda“ (20). Beje, „Literatūroje ir mene“ skundžiamasi, kad šios 1967 m. išleistos knygos neįmanoma buvo nusipirkti, nes jos tiražas – tik 10 000 egzempliorių (21). 1969 m. bus išspausdinta dar 20 000 egzempliorių. Ši tiražų istorija rodo, kad noras pažinti poezijos tradiciją visuomenėje buvo gyvas, nors, be abejo, ir antologija ją pristatė gerokai apkapotą, žymiųjų emigracijoje atsidūrusių poetų kūryba joje apribota priekariniais, dar Lietuvoje parašytais eilėraščiais. Beje, 1971 m. Čikagoje išleistas visiškai tokio pat dizaino „Lietuvių poezijos“ tomas (jis ir pažymėtas kaip trečiasis antologijos tomas), kuriame spausdinami 1945–1971 m. išeivijos poetų parašyti eilėraščiai. Taigi įmanoma kalbėti apie tritomę lietuvių poezijos antologiją, tik, aišku, trečiasis, K. Bradūno redaguotas, tomas eilinių skaitytojų Lietuvoje nepasiekė.
1968 m. išėjo kelios svarbios poezijos knygos: Just. Marcinkevičiaus „Liepsnojantis krūmas“ (pirmoji poeto knyga be Lenino, revoliucijos ir kitokių „perkūnsargių“), J. Vaičiūnaitės „Po šiaurės herbais“, A. Bernoto „Karšti lapai“, V. Šimkaus „Geležis ir sidabras“, E. Mieželaičio poetinės publicistikos knyga „Čia Lietuva“. Pasinaudosiu tuo, kaip 1966 m. parašyto A. J. Greimo straipsnio teiginius reziumavo neseniai cituotas K. Nastopka, ir pasakysiu, kad šios knygos iš esmės varijuoja statiškuosius, padedančius žmogui (ar tautai) gyventi ir kritinėje situacijoje išgyventi mitus, bet juk esama ir dinamikųjų, kurie sunkina žmogaus gyvenimą, versdami keistis (22). Be abejo, šis apibūdinimas labiausiai tiktų žemdirbio gyvenimą prasmingiausiom apeigom paverčiančiam Just. Marcinkevičiui, iš dalies – ir A. Bernotui. J. Vaičiūnaitė teisėtai laikoma urbanistinės linijos sovietinėje lietuvių poezijoje pradininke. Monografijoje, skirtoje J. Vaičiūnaitei, V. Daujotytė apie šį poetės rinkinį rašo: „Vaičiūnaitės Vilnius vis labiau radosi kaip gilios daugiaklodės ir daugiaprasmės istorijos ir nujaučiamos priešistorės miestas“ (23). Vis dėlto drįsčiau teigti, kad J. Vaičiūnaitės miestas, kaip ir Just. Marcinkevičiaus kaimas, tiesiog paremia žmogų savo istorija ir padeda išgyventi. Anoje istorinėje situacijoje tai suprantama ir jokiu būdu nėra mažai, bet, ko gero, statiškųjų mitų dominavimas ir nulemia tą šiandien labai akivaizdų skirtumą tarp „nužemintųjų generacijos“ ir viso to (turiu galvoje geriausius pavyzdžius), kas oficialiai buvo spausdinama sovietinėje Lietuvoje. Normaliai kultūros būklei būtina statiškųjų ir dinamiškųjų mitų pusiausvyra, tačiau nediskutuotina, kad sovietinė kultūros būklė normali nebuvo.
V. Šimkaus „Geležis ir sidabras“ išsiskirtų ironija ir autoironija, ne tokia jau dažna dramatiškoje, elegiškoje arba patetiškoje to laiko lietuvių poezijoje. Kalbant apie 1968 m. literatūrą būtina pridurti, kad tuo metu brendo rašytojai (vieni tais metais leido knygas: J. Vaičiūnaitė, V. Šimkus; kiti – M. Martinaitis, J. Aputis – tais metais knygų neišleido, bet rašė, reiškėsi periodikoje), kurie, anot M. Martinaičio, laikėsi principinių nuostatų „necituoti vadinamųjų marksizmo klasikų, nestoti į partiją, nesusigundyti su ideologija ir oficialiąja propaganda susijusiais postais, jokiom progom nevartoti žodžio „tarybinis“, ypač nesegti jo prie Lietuvos vardo“ (24). Gana kritikai vertindama 1968 m. „Poezijos pavasario“ almanachą, A. Rabačiauskaitė pabrėžė, kad ten spausdinamas J. Juškaičio kūrinys „neatsilieka nuo geriausių pasaulinės poezijos pavyzdžių“, o T. Venclova eina „visiškai savitu keliu“ (25). Anot R. Ozolo, J. Jukaitis, M. Martinaitis, S. Geda, T. Venclova 1962–1968 m. sudarė „naujosios poezijos atžalyną“, o 1972 m. susiformavo jau „į savaimingas asmenybes“ (26).
1968-uosius galima laikyti Just. Marcinkevičiaus metais. M. Martinaičio minėtas nuodėmes jis yra daręs anksčiau, bet jam, kaip vyresnės už savąją kartos atstovui, M. Martinaitis atlaidesnis. Just. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys „Liepsnojantis krūmas“, be to, ir drama-poema „Mindaugas”, parašyta tais pačiais 1968, kaip teigia pats poetas, gimė pajutus, kad užgauti jo nacionaliniai jausmai (turimas galvoje pokalbis su J. P. Sartre‘u, kai žymusis prancūzas lietuviams netiesiogiai pasiūlęs rašyti kurios nors didelės tautos kalba). Apie Lietuvos valstybės kūrimą, pirmą ir vienintelį Lietuvos karalių pasakojančią dramą buvo planuojama pastatyti tais pačiais 1968 m. „Literatūra ir menas“ net pranešė, kad kaip tik šia drama Akademinis dramos teatras pradės naująjį sezoną. Tačiau dramos pastatymas buvo metais pavėlintas todėl, kad tokios tematikos pjesė galėjo būti suprasta kaip nutylimo Lietuvos Respublikos 50-mečio paminėjimas. Jau nuo 1964 m. parašytos poemos „Donelaitis“ Just. Marcinkevičius lietuvių sąmonėje ėmė ryškėti kaip nacionalinis poetas, primenantis ir įtvirtinantis tautos išlikimo mitus. 1968 m. šis jo vaidmuo labai sustiprėjo ir buvo itin svarbus baigiantis devintajam dešimtmečiui, kai prasidėjo išsivadavimo iš okupacijos judėjimas.
Visoje 1968 m. kultūrinėje spaudoje akivaizdus susidomėjimas Čekoslovakijos kultūra: spausdinama B. Hrabalo proza, daug poezijos (tais metais keturių čekų poetų – F. Hrubino, V. Nezvalo, I. Šotolos, I. Volkerio – eilėraščių vertimai buvo išleisti atskiromis knygomis), čekų dailininkų kūrinių reprodukcijos ir t. t. Tačiau, aišku, tik „Metmenyse“ 1969 m. galėjo būti išspausdintas M. Holubo eilėraštis „Jan Palacho Praha“ (vertė J. Žemkalnis ir M. Slavik):
Čionai Picasso jaučiai trypia dulkėse.
Ir čia Dali drambliai krypuoja ant vorinių kojų.
Ir čia dunda Schoenbergo būgnai.
Ir čia joja riteris iš La Manchos.
Ir čia Karamazovai neša Hamletą.
Ir čia glūdi atomo branduolys.
Ir čia driekiasi mėnulio kosminis uostas.
Ir statula čia stovi be deglo.
Ir deglas čia bėga be statulos.
Ir labai paprasta:
Kur žmogus baigiasi,
Prasideda liepsna.
Ir tada tyloje girdėtis kirmino
murmėjimas pelenuose.
Nes bilionai žmonių neprabyla (27).
Reikšdama solidarumą su čekais, „Metmenų“ redakcija tame numeryje išspausdino nemažą pluoštą čekų poetų eilėraščių ir J. Žemkalnio (A. Landsbergio slapyvardis) straipsnį „Pastabos apie čekų literatūrą ir istoriją“.
Tankai Prahos gatvėse lietuvių rašytojus, aišku, sukrėtė. J. Aputis prisimena, kaip blaškėsi V. Petkevičius, suvokęs, kad Rašytojų sąjungoje surengtame uždarame partiečių susirinkime turės pritarti invazijai į Čekoslovakiją. Tačiau jis, žinoma, neišdrįso padėti ant stalo partinio bilieto, ir J. Aputis teigia, kad „šiandien negarbinga būtų priekaištauti, jog taip nepadarė“ (28). J. Degutytei, J. Vaičiūnaitei, V. Kubiliui ir kt., su grupe Lietuvos menininkų 1968 m. rugsėjį keliavusiems po Norvegiją, patiems prislėgtiems Čekoslovakijos įvykių, teko pajusti savotišką kolektyvinę kaltę tiesiog todėl, kad jie buvo sovietiniai turistai, kuriuos vietiniai, kiek gali, boikotuoja, ant apdulkėjusio jų autobuso rašinėja laisvės Čekoslovakijai reikalaujančius šūkius ir panašiai.
M. Martinaitis Čekoslovakijos įvykių metu, užėjęs į „Vilniaus“ viešbučio kavinukę, rado ten T. Venclovą, garsiai komentuojantį Prahos įvykius ir skaitantį bei aiškinantį savo „Eilėraštį apie draugus“ (29). Tas eilėraštis dedikuotas N. Gorbanevskajai, rusų poetei, vienai iš tų septynių, kurie išėjo į Raudonąją aikštę protestuoti prieš invaziją į Čekoslovakiją. Tankus Prahoje poemoje „Kaštonų diena“, parašytoje 1968 m., yra minėjęs O. Vacietis (poema sovietiniais laikais nebuvo spausdinta), apie tuos tankus rašė latvių poetai emigracijoje. Tačiau T. Venclovos eilėraštis vis tiek atrodo esąs ypatingas. Jis ilgas, šakotos minties, intertekstiškai siejantis epochas ir kultūras, bet iš tikrųjų jame kalbama apie esamąjį laiką, kuriame jau atsiskiria „atodrėkis“ (sovietinėje retorikoje žinomas kaip „atlydys“) ir „speigas“ bei „išryškėja tiesos“. Tiesa yra ta, kad tos „kelios sielos“ savotiškai gelbėjo miesto garbę, jų žygį poetas laiko riterišku („pirmasis lapas grindiny / Kampuotas, tarsi riteriškas herbas“). Keista, bet 1969 m. eilėraštis išspausdintas almanache „Poezijos pavasaris“. Beje, ten dedikacijoje buvo tik inicialai, o visas vardas „Natalijai Gorbanevskajai“ atskleistas gerokai vėliau. Iš T. Venclovos poezijos knygos „Kalbos ženklas“ (1972) rankraščio eilėraštį buvo įsakyta išimti. Tuometis leidyklos vyriausiasis redaktorius K. Ambrasas puikiai suvokė, kad T. Venclovos poezija anaiptol nėra nutolusi nuo tikrovės, kaip ji buvo kaltinama vėliau. „Eilėraštis apie draugus“ aiškiai susijęs su Prahos įvykiais. Visa kita yra hipotezės: galima teigti, kad kai kuriuose 1968 m. rudens ar 1969 m. datomis pažymėtuose kitų poetų kūriniuose atsispindi tų įvykių nulemta neviltis, absurdas ar solidarumas, kaip J. Degutytės eilutėse: „Kraujo ir ugnies laukinis tiltas... / ...Aukštas kalnas pelenų supiltas... / Pilkas vakaras ir paukštis pilkas... / Aš meldžiuos šįvakar už visus...“ (30). Jokių tiesioginių nuorodų į Prahos įvykius eilėraštyje nėra, tačiau „kraujas“, „ugnis“, „pelenai“ jį tarsi susieja su jau cituotu M. Holubo eilėraščiu „Jan Palacho Praha“. Gal šiek tiek akivaizdesnių politinių prasmių galima įžiūrėti rugsėjo 7 d. rašytame J. Strielkūno eilėraštyje, kuriame yra tokios strofos:
Lyg nuliūdę vaikai
Jau nutilo lakštingalos krūmuos,
Ką tu rankoj laikai,
Kai aplink toks būties netikrumas?
<...>
Argi tu nežinai,
Kad praėjo, kas turi ateiti?
Kad akli milžinai
Mūsų vasaros veidrodžius keitė?
<...>
Kur ta mano valdžia,
Tas pavasario upių šėlimas?
Bet sugrįžta pradžia –
Atkakli kaip vergų sukilimas (31).
Nepaisant „būties netikrumo“, vilties, tiesa, kylančios iš nevilties „kaip vergų sukilimas“, dar esama.
Metai baigėsi. 1969 m. sausio 1 d. „Literatūroje ir mene“ pačioje garbingiausioje vietoje išspausdintas poeto J. Macevičiaus tekstas „Vietoj tosto!“, kuriame teigiama: „1968-ieji mums buvo be galo brangūs ir prasmingi tuo, kad iš pusės amžiaus nuotolio dar kartą priartėjome prie mūsų pirmapradžio šaltinio – prie šventų revoliucijos idealų. [...kapitalistinis pasaulis] dar stipriai savo rankose tebelaiko milijonus žmonių. Tai įrodo kai kurių tariamai pažangių žmonių nesusivokimas sudėtingoje situacijoje“ (32). Apie tą patį kalba ir vienas iš tuomečių ideologų tarptautinių autoritetų – J. Aldridge‘as straipsnyje „Už istorinį-klasinį požiūrį į reiškinius“ (kaip ir cituotame J. Macevičiaus tekste turima galvoje, aišku, Praha), kuriuo „Literatūra ir menas“ baigė 1968-uosius. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad ne Prahos įvykiai, o gyvasis R. Kalantos laužas 1972 m. paskatino ideologijos sargus ypač susimąstyti, ar nepernelyg daug sau leidžia lietuvių rašytojai ir apskritai ar nepernelyg išlaisvėjo anaiptol ne nepriklausomos Lietuvos kultūra.
Savąjį prasmės – jei prasmę suvoksime kaip tikrąją kūrybą – intarpą sovietinėje beprasmybėje 1968 m. surado ne vienas Lietuvos rašytojas, kritikas, vertėjas. Tačiau greta kūrybos tiems, kurių nesutraiškė tankai, gyvenimas padovanodavo ir kitų prasmės salų. Garbi lietuvių humanitarė man daug ir įdomiai kalbėjo apie 1968-uosius. O baigė ji maždaug taip: „Suprantat, tie metai buvo svarbiausios mano gyvenime meilės istorijos pradžia, todėl labai daug ką, kas tada vyko, aš tiesiog pamiršau.“ Nieko nenoriu suabsoliutinti, bet man tai buvo paguodžiantys žodžiai.
__________________________________________
(1) Laimingų, kūrybingų metų! // Literatūra ir menas. – 1968. – Sausio 6. – P. 1.
(2) Д у б н о в а М. , Д у б н о в А. Танки в Праге, Джоконда в Москве: азарт и стыд семидесятых. – Москва: Время. – 2007.
(3) Ignatavičius E. K. Sajos 10-oji Kaune // Literatūra ir menas. – 1969. – Sausio 1. – P. 15.
(4) LKP CK Propagandos ir agitacijos bei Mokslo ir kultūros skyrių pažyma apie neteisingą vaizduojamojo meno propagavimą / Lietuvos kultūra sovietinės ideologijos nelaisvėje 1940–1990. – Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. – 2005. – P. 369–372.
(5) Ozolas R. Atgimimo itakose. – Vilnius: Pradai. – 1996. – P. 101.
(6) „Dabar atsiveria arterijos naujam kraujui įleisti.“ M. Gimbutienės laiškas V. Kavoliui // Kultūros barai. – 1995. – Nr. 11. – P. 61.
(7) Trumpa V. Lietuvos nepriklausomybės idėja // Metmenys. – 1968. – Nr. 16. – P. 33.
(8) Venclova T. Poetinio komunikato konstrukcija // Pergalė. – 1969. – Nr. 1. – P. 139.
(9) Eduardas Mieželaitis: post scriptum / Prisiminimai apie Eduardą Mieželaitį, straipsniai, laiškai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 2008. – P. 32.
(10) Zalatorius A. Literatūra ir laisvė. – Vilnius: Baltos lankos. – 1998. – P. 89.
(11) Ten pat. – P. 394.
(12) Kubilius V. Kokios perspektyvos? // Literatūra ir menas. – 1968. – Rugpjūčio 10. – P. 4.
(13) Iešmantaitė R., Kazėnas V. Šiandienybės apraiškos tarybinės Lietuvos prozoje // Metmenys. – 1968. – Nr. 15. – p. 71.
(14) Kubilius V. Dienoraščiai 1945–1977. – Vilnius: LLTI. – 2006. – P. 344.
(15) Sprindytė J. Lietuvių apysaka. – Vilnius: LLTI. – 1996. – P. 266.
(16) Venclova T. Dostojevskio mokinys // Pergalė. – 1969. – Nr. 6. – P. 170.
(17) Lankutis J. Vydūnas šiandien // Vydūnas. Amžina ugnis. Prabočių šešėliai. Pasaulio gaisras. – Vilnius: Vaga. – 1968. – P. 3.
(18) Zaborskaitė V. Pirmąkart atėjęs // Literatūra ir menas. – 1968. – Vasario 3. – P. 6.
(19) Nastopka K. Lietuviškoji poetinė tradicija // Pergalė. – 1968. – Nr. 4. – P. 130.
(20) Ten pat.
(21) Septynios dienos // Literatūra ir menas. – 1968. – Vasario 17. – P. 16.
(22) Nastopka K. Reikšmių poetika. – Vilnius: Baltos lankos. – 2002. – P. 229–230.
(23) Daujotytė V. Vieninteliam miestui. Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. – Vilnius: Lietuvos dailės muziejus. – 2009. – P. 65.
(24) Martinaitis M. Dešimtmečių sąvartoje // Naujausioji lietuvių literatūra. – Vilnius: Alma littera. – 2003. – P. 14.
(25) Rabačiauskaitė A. Rudens gaidos „Poezijos pavasaryje“ // Literatūra ir menas. – 1968. – Rugsėjo 14. – P. 3.
(26) Ozolas R. Atgimimo itakose. – P. 197.
(27) Holub M. Jan Palacho Praha // Metmenys. – 1969. – Nr. 18. – P. 17.
(28) Aputis J. Maži atsakymai į didelius klausimus. – Vilnius: Alma littera. – 2006. – P. 118.
(29) Martinaitis M. …uždaro mąstymo sindromas stūmė Tomą iš Lietuvos / Mitaitė D. Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai. – Vilnius: LLTI. – 2002. – P. 170.
(30) Degutytė J. Nauji eilėraščiai // Pergalė – 1969. – Nr. 11. – P. 67.
(31) Strielkūnas J. Lyrika. – T. I. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. – 2009. – P. 119.
(32) Macevičius J. Vietoj tosto! // Literatūra ir menas. – 1969. – Sausio 1. – P. 2.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)