tekstai.lt

KAZYS SAJA. Meškos liga. Dviejų dalių drama su epilogu (2)

   
       ANTRA DALIS

1953 m. gegužė. Kveinienės kieme ištemptos virvės, ant kurių išdžiaustyti skalbiniai – moterų ir mažų vaikų drabužiai. Bet iš kur čia atsirado vyriškos kelnės, marškiniai? Negi grįžo šių namų šeimininkas? Toks klausimas kyla besislapstančiam, šautuvu ginkluotam Raudžiui, kurio tikslas – užklupti skundikę Kveinienę. Štai pagaliau ji ateina, atsineša vonelę arba pintinę ir pradeda nuiminėti nuo virvių pradžiūvusius skalbinius. Raudys prisėlinęs stveria moterį įsiausdamas ją į drobulę ir pargriauna ant žemės

       RAUDYS. Tylėk tu, šlerva!.. Užsičiaupk! Stribų vis tiek neprisišauksi.
       KVEINIENĖ. Raudy, Raudy… Leisk, aš tau turiu ką pasakyti.
       RAUDYS. Žegnokis. Poterius kalbėk. Daugiau tu nieko… (Lyg voras suvysto ją į paklodę, delnu sušeria jai per veidą)
       KVEINIENĖ. Žinau, ko tu ieškai. Leisk man pasakyti.
       RAUDYS. Žmonos, vaikų aš savo ieškau! Žinau – pasirašei, kad juos išvežtų!
       KVEINIENĖ. Kažkur prie Šilutės – ne į Sibirą. Ir aš sutikčiau, tegu tik mane veža.
       RAUDYS. Neee… Manęs į maišą neįkiši… Prišiktkelniu nebevadinsi.

Mėgina pasmaugti. Kveinienė kaip įmanydama priešinasi.
Pačiu laiku ateina A b l i n g i s ,  o jam iš paskos – R ū t a

       ABLINGIS (paėmęs užpuoliko šautuvą). Feliksai! Feliksai!.. Raminkis. Paleisk tą moterį.
       RAUDYS (nustebęs). Ablingis! Lapinas!.. Čia? Pas tą, kuri…
       RŪTA (padeda Kveinienei atsigaivelėti). Na kaip tau? Įkvėpk, giliau įkvėpk.
       KVEINIENĖ. Dar kiek, ir būtų pasmaugęs, gyvatinis.

Ablingis išima iš Raudžio karabino šovinius

       RAUDYS. Tai kaip čia suprasti? Nuginkluojat, vadinasi? Juk aš iš to šautuvo tą prakeiktą Lakštutį nupyliau. Visi mano, kad tai tavo darbas.
       ABLINGIS. Toliau slapstysies vienas ar eisi su mumis?
       RAUDYS. Žinoma! Jau ketvirtas mėnuo aš jūsų ieškau.
       ABLINGIS. Jeigu būsim kartu, pats vienas jau negalėsi nuspręsti, ką nušauti, ką pasmaugti.
       RAUDYS. Nesuprantu, ko jūs tą skundikę… kaip šūdą ant šakių…
       KVEINIENĖ. Tu pats esi šūdžius, jei nesupranti.

Rūta nukabina nuo virvių savo ir Ablingio skalbinius

       RAUDYS. Aaa… Aš iš karto pamačiau ir pagalvojau – iš kur čia tos vyriškos kelnės?
       ABLINGIS. Nereikėjo tau jų pakabinti.
       KVEINIENĖ. O gal jos mano vyro? Gal aš praskalbusi norėjau nešti į kalėjimą?
       RŪTA. Klausykit… Mes per ilgai čia stovim.
       ABLINGIS. Rūta pastebėjo, kad ežere kažkas iš valties pro žiūronus žvalgosi į mūsų pusę. (Raudžiui) Gal kartais tu buvai sekamas?
       RAUDYS. Kodėl aš, jeigu čia buvote jūs?
       ABLINGIS. Buvom, bet mūsų nematė. (Kveinienei) Palik tas drobules. Jos gerai mus užstoja. Parėjus apžerk savo dviratį ir važiuok į stribyną.
       KVEINIENĖ. Į stribyną? O ko?
       ABLINGIS. Pranešk, kad Raudys aplamdė tau šonus, kad lašinius atėmė…
       RAUDYS. Nesuprantu, kodėl ji turėtų…
       RŪTA. Todėl, kad jos vyrą iš cypės išleistų!
       ABLINGIS. Ir todėl, kad mes čia galėtume ir kitą kartą…
       RAUDYS. Tai kur dabar mes dėsimės?
       RŪTA. Tokių dalykų verčiau neklausinėk.
       RAUDYS. Tai gal jūs manot, kad ir mane jie užverbavo? Prisakė likviduoti Lakštutį, pamokyti Kveinienę?..
       RŪTA. Tavęs gal neverbavo, o mane – dar ir kaip.
       ABLINGIS. Žygiuosim. Mūsų nešmenės jau ten. (Grąžina Raudžiui šautuvą) Nežinau, ar tie naščiai bus tau reikalingi.
       RŪTA. Sugalvok sau slapyvardį.
       RAUDYS. Aš jau sugalvojau. Vėliau pasakysiu.
       KVEINIENĖ. Buvai Prišiktkelnis ir būk.
       ABLINGIS. Liaukis, Elvyra, liaukis.
       RAUDYS (Kveinienei). Krušau tave ir dar kartą krušiu, kai užsinorėsi.
       RŪTA. Klausyk, Raudy… Kada tu suspėjai šitaip sužvėrėti?
       RAUDYS. Nepasitikiu tais visais… užverbuotais šunimis pasalūnais!
       ABLINGIS (nueidamas dar atsigręžia). Elvyra, ačiū. Nepyk. Daryk, kaip sakiau.

R ū t a ,  R a u d y s  ir A b l i n g i s  nueina. Kveinienė išdžiausto žalsvas drobules, ant kurių nutapytos eglės, kadugiai, lazdynų krūmai. Girdėti čiulbantys paukščiai. Pasiklausydami, apsidairydami palei tas drobules – „mišku“ – sėlina trys ginkluoti saugumiečiai. Tai – M a l e r i s ,  I v a n o v a s  ir S e r ž a n t a s .  Tačiau mums nebūtina jų atpažinti. Miške užkukuoja gegutė. Visi trys stabteli, klausosi. Gal kuris nors skaičiuoja, kiek metų jam ta gegutė iškukuos

       IVANOVAS. Man atrodo, kad ta sterva meluoja.
       MALERIS. Kas? Kokia sterva?
       IVANOVAS. Kveinienė! Arba meluoja, arba visos teisybės mums nesako.
       SERŽANTAS. Kaip ta kukuška17. Klausiau, kiek man dar liko gyventi.
       MALERIS. Tiesos sakymo metas dar neatėjo.
       IVANOVAS. O kada ateis?
       SERŽANTAS. Kai pastatysim komunizmą.

Gegutė kukavus, kukavus nusikvatoja. Visi trys saugumiečiai nueina. Pauzė. Vorele atžingsniuoja A b l i n g i s ,  R ū t a  ir R a u d y s .  Ir jie sustoja pasiklausyti gegutės kukavimo

       RŪTA. Cit! Pasiklausykim, kiek ji mums iškukuos.
       ABLINGIS. Metų būtų per daug, o dienų – per mažai.
       RAUDYS. Gegutės – kaip tie rusai. Bolševikai, gyvatės… Kukuoti sugeba, o lizdų susisukti nemoka. Tingi, parazitai!
       ABLINGIS. Na, Rūta… Eime.
       RŪTA. Jeigu būčiau gegutė, atsakyčiau:
       Kukavau, kai dar rusų nebuvo,
       Kukuosiu, kai jų nebebus.
       Mielesni man tie, kurie žuvo,
       Negu tie, kurie žudė kitus.

A b l i n g i s ,  R ū t a  ir R a u d y s  nueina. K v e i n i e n ė ,  keisdama ant virvės sukabintas drobules, gerokai paįvairina girios peizažą. Pasimato ganyklų tvoros fragmentas, laukymė, netoli ežeras ir Kveinienės sodyba. Vakaras. Raudys ir Rūta pavargę susėda ant samanų

       RAUDYS. Tai mes, nežinia kokį ratą apsukę, grįžom pas tą pačią Kveinienę?
       RŪTA. Geriau nerasim. Vėl mus apskalbs, pamaitins.
       RAUDYS. O jeigu ji, mane pamačius, vėl į stribyną nulėks?
       RŪTA. Negi tu nesupranti? Kol tie saugumiečiai tiki, ką ji sako, mes čia galime pabūti ramūs.
       RAUDYS. Jūs čia viską žinot, o aš… Gal būtų laikas ir man šį tą paaiškinti?
       RŪTA. Tu dar nesi priėmęs priesaikos.
       RAUDYS. Na tai saikdinkite, prašau! Ablingis man šovinių iki šiol negrąžino. Ką? Jis nepasitiki manim?
       RŪTA (patylėjus). Tu žinai, Lapinas per šitiek metų dar nėra nušovęs nė vieno beginklio žmogaus.
       RAUDYS. Negi jam gaila to išgamos Lakštučio? Jis visur nešiojosi naganą. Ne vienam po nosim yra kaišiojęs.
       RŪTA. Tai kodėl nušovęs jo neatėmei?
       RAUDYS. O ką aš žinau – gal jis, sužeistas, to ir telaukia, kad aš arčiau prieičiau? Ačiū Dievui, šiaip taip nusispardė, nereikėjo dar vieno šūvio.
       RŪTA. Oi, kaip tu baisiai šneki!
       RAUDYS. O tu irgi… Tokio niekšo gaili, lyg būtum užverbuota.
       RŪTA. Aš ir esu užverbuota. Iš karto pasakiau. Žinau, kodėl jie nutarė mane paleisti. Netrukus pradės žydėti pušys, ir aš vėl pradėsiu dusti. Astmatikė su atmuštais inkstais.
       RAUDYS. Verbavo ir mane. Vienas muša, o kitas – geruoju, gudrumu ir grasinimais.
       RŪTA. Atgaivino, pamatė, kad iš manęs nebėr ko beatimti, ir paleido.
       RAUDYS. O iš manęs atėmė šeimą, namus… O Lapinas – net mano šovinius! Va kas man netelpa į galvą.
       RŪTA. Aš jam priminsiu, pasakysiu.

Tarsi iš po žemių išdygsta A b l i n g i s .  Jis turi žiūronus

       ABLINGIS. Jūs per garsiai kalbat.
       RŪTA. Ten kas nors yra?
       ABLINGIS. Yra. Gal penki ar šeši. Tarp jų, man rodos, net pats enkavėdistų viršininkas.
       RŪTA. Maleris?!
       ABLINGIS. Iš tolo sunku pažinti, bet labai panašus.
       RAUDYS. Tai ko jie čia? Gal mūsų ieško?
       ABLINGIS. Ne, jie ką tik užmetė tinklą. Iš visko sprendžiant, atvažiavo pagerti ir pažvejoti.
       RAUDYS. Tai ką darysim, Lapinai? Spruksim kaip zuikiai ar pritykoję vieną kitą nukepsim?
       ABLINGIS. Gal, bet ne dabar. Mačiau – po kiemą vaikšto vienas ginkluotas.
       RŪTA (paėmusi žiūronus). Aš ir iš čia jį matau.
       ABLINGIS. Sėskis. Ir jis gali tave pamatyti. Tegul jie visi ten nusilaka. Tegul pakyla rūkas. Turime laiko, porą valandų pasnauskim.
       RAUDYS. Neee… Nei valgęs, nei gėręs, nei mušti gavęs aš tikrai neužmigsiu.
       ABLINGIS. Tai leisime tau pirmam budėti. Kai apims miegas, pažadinsi mane.
       RŪTA. Mes dar turim kriaukšlelę duonos, lašinių.
       ABLINGIS. Pasidalykit. Tik žinokit – kai peršauna pilvą, geriau būti nevalgius.
       RŪTA. Raudys pyksta, kad tu šovinius atėmei. Gal tuoj pat susikaupkim ir priimkim jo priesaiką?
       ABLINGIS. Gerai. Jeigu jis nori… Prieš mūsų žygį…
       RŪTA. Žiūrėkime visi į dangų. Kiekviena žvaigždė kaip Dievo akis.
       ABLINGIS. Neturiu nei kryžiaus, nei priesaikos teksto… Pradėsim nuo mūsų vakarinės maldos. (Persižegnojęs) Viešpatie, Tu leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą.

R a u d y s  ir R ū t a ,  atlošę galvas, kartoja maldos ir priesaikos žodžius

       Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš… (Raudžiui) Sakyk savo pavardę ir slapyvardį.
       RAUDYS. Palaimink mūsų tėvynę Lietuvą, kuriai aš, Raudys Snaiperis…
       ABLINGIS. …prisiekiu tarnauti negailėdamas jėgų ir gyvybės.

Raudys balsu kartoja priesaikos žodžius

       Prisiekiu neišduoti kovos draugų, visada klausyti savo vado. Viešpatie! Prašau Tavo malonės saugoti mus, kurie likom… ir suteikti mums viltį sulaukti šviesesnio Tėvynei rytojaus. Žinau, kad sulaužęs šią priesaiką prarasčiau savo garbę ir sielos ramybę. Amen.
       RAUDYS. Amen. Aš dar būčiau pridėjęs – jei sulaužysiu, mirsiu.
       RŪTA. Mirsime ir nesulaužę... Bet mirsime kaip broliai. (Susigraudinus apkabina ir bučiuoja Raudį)
       ABLINGIS. Sveikinu, brolau…
       RAUDYS. O šoviniai?
       ABLINGIS. Šovinius atiduosiu, kai man Vadas įsakys.
       RAUDYS. Koks vadas? Ar yra dar ir kitas vadas?
       ABLINGIS. Yra, brolau. Jeigu dabar neatspėsi, kas jis, rytoj primink – aš tau paaiškinsiu.

Nuo Kveinio sodybos ataidi apgirtusių vyrų dainaPomirat' nam ranovato –
Est' u nas eščio doma dela!
Pomirat' nam ranovato –
Pust' pomriot luče doma žena!18


Rūta kloja eglišakes ir samanas, ruošia „patalą“, kuriame jie galėtų numigti

       RAUDYS. Gyvatės! Pomirat' jiems ranovato!.. Gal man pritykojus nudžiauti nors vieną automatą?
       ABLINGIS. Raminkis. Prieš užmigdamas esu įpratęs užduoti savo Vadui klausimą. Pavyzdžiui, dabar tokį: ar mums veržtis į trobą, kol jie dar nebus sukilę, ar verčiau patykoti jų prie ežero? Ten jie neturėtų kur pasislėpti.
       RŪTA. Jie tikriausiai visi gerai ginkluoti?
       ABLINGIS. Taip. Jų ginklai mums labai praverstų.
       RŪTA. Mes turime porą granatų. (Raudžiui) Ar tu mokėtum paleisti granatą?
       RAUDYS. Ne, aš tik su šautuvu… Ir dar su tokiu, kuriame nėra šovinių.
       ABLINGIS. Kai susiruošim, aš tau grąžinsiu tuos kelis šovinius. O vėliau paaiškinsiu, kas, kaip ir kodėl.
       RAUDYS. Tai velniams dabar man tąsyti tą šautuvą?
       ABLINGIS. Gausi vieną šovinį. Te… Tik pažadėk, kad jo į vamzdį kol kas neįleisi. Įsidėk į apkabą, tegul joje būna.
       RAUDYS. Klausau, tamsta vade. Nors ir nesuprantu, kokie čia monai.
       RŪTA. Visi mes turime savo keistenybių.
       ABLINGIS (Raudžiui). Po valandos mane pažadink – aš tave pakeisiu.
       RAUDYS. Gerai. Jeigu reiks, aš būsiu čia pat.
       ABLINGIS. Kita mano keistybė, kad per pilnatį be Rūtos maldelės aš gerai neužmiegu. (Rūtai) Turi ką nors naujo? Sakyk.
       RŪTA (deklamuoja eilėraštį).
       Nurimk. Ne dūmai – rūkas virš namų.
       Ežeras dangstos nuo žvaigždžių šviesos.
       Nurimk, nereikalauk visos tiesos.
       Sapnams atėjo metas. Tuoj bus ramu, ramu…

Atsigula šalia Ablingio ir šiuo tuo apsikloja. Paežerės krūmuose čiulba lakštingala. Nuo Kveinio sodybos dar sklinda dainos refrenasČevo on morgajet?
Čevo on morgajet?
Čevo on morgajet?..19


Raudys paėjėja, sustoja, pasiklauso. Grįžęs pasižiūri – tiedu jau miega. Kepure nušluosto aprasojusį šautuvo vamzdį. Paskui trakšt trakšt įleidžia šovinį į lizdą. Nuo šio garso Ablingis tarsi nuplikytas pašoka ir stveria savo pistoletą

       ABLINGIS. Ką čia padarei?! Manai, aš negirdėjau?
       RAUDYS. Anie pasklido po visą kiemą. Išlįs iš rūko koks nors ginkluotas, o aš – ką? Lauksiu, kol jis pirmas pykštels?
       RŪTA (Ablingiui). Nebūk toks griežtas. Raudys prisiekė. Ir aš juo dėta bijočiau.
       ABLINGIS. Vomauja girti… Jei nesiliaus, eisim jų raminti.
       RŪTA. Raminkimės ir mes, raminkimės.

Ilgoka pauzė. Nutyla girtųjų dainos.
Vėl čiulba lakštingala. Tačiau Raudžiui atrodo, kad oras pilnas įtartinų kuždesių

       IVANOVO BALSAS. Pats numanai, kas tavęs laukia… Griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai neberasi.
       MALERIO BALSAS. Išpirksi savo kaltę darbais, o ne žodžiais. Apginsi savo šeimą ir pats apsiginsi. Gyvensi kaip žmonės gyvena.
       IVANOVO BALSAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.
       MALERIO BALSAS. Premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą…

Bet kaip vienu šūviu Raudys galėtų juos abu nušauti? Prieina, žiūri į miegančiuosius, laukia. Mėnulio šviesa plieskia į jų veidus. Rūta pasisuka šonu ir padeda galvą Ablingiui ant krūtinės. Raudys gerai nusitaiko ir šauna. Rūta nė nesudejavus dar labiau glusteli prie Lapino, o šis – peršauta krūtine – sugriebia pistoletą, dairosi Raudžio. Šis pripuolęs šautuvo buože trenkia jam į galvą. Jau sukniubusiam Ablingiui smogia dar ir dar kartą, kol pajunta, kad nuo įtampos jis jau pridėjo į kelnes. Meškos liga vėl iškrėtė jam pokštą. Atskuba trys ginkluoti, apgirtę saugumiečiai: I v a n o v a s ,  S e r ž a n t a s  ir M a l e r i s

       IVANOVAS (Raudžiui, kuris jau norėjo nusimauti kelnes). Ruki v verch!20
       MALERIS. Kas čia šovė? Kas čia įvyko?
       RAUDYS. Aš… Kaip jūs sakėt, – ne žodžiais, o darbais…

Parodo į žuvusiuosius

       IVANOVAS. Aaa… Tai tu čia taip smirdi, tovarišč' Zasranec21
       RAUDYS. Aš gi – Raudys. Jau nebepažįstat?
       IVANOVAS. Pažįstam, Raudy… Bet mes tau davėme slapyvardį Zasranec.
       MALERIS. Ša, ša… Nerizikavęs kelnių neprišiksi. (Raudžiui) Ar ne taip?
       RAUDYS. Panašiai… Taip ir atsitiko. Bet aš įrodžiau…

Saugumiečiai apžiūrinėja lavonus

       IVANOVAS (Seržantui). Atvesk tą šliundrą. (Maleriui) Taip ir maniau. Mes ją pažįstam.

Seržantas staiga iš rankų paleidžia Rūtos kūną ir nusisukęs gokčioja, vemia

       MALERIS. O šitas – tikriausiai Lapinas?
       RAUDYS. Lapinas, taip. Ablingis – tikroji pavardė.
       MALERIS (nusigręždamas nuo sklindančios smarvės). Molodec, Raudy! Tu esi molodec!

Dabar visi išgirsta šiurpią gedinčios Kveinienės raudą

       IVANOVAS. Kas čia? A, čia ta linksmoji našlė!..
       MALERIS. Be reikalo tu jai pasakei, kad Kveinys kalėjime nusibaigė.
       IVANOVAS. Taigi seniai, prieš mėnesį… Maniau, kad mudu įkaušę sugebėsime ją paguosti.
       MALERIS. Žinai… Tu jau esi pakankamai didelis svoločius, seniai turėjai būti paaukštintas.
       IVANOVAS. Dabar mes visi būsim paaukštinti. Pagaliau mes sutvarkėm tą gudrų banditą! Seržante, palydėk mūsų herojų… Tegul ta boba nustoja bliauti ir padovanoja Raudžiui kokias nors vyro kelnes. Kveinienei vis tiek jų nebereikės.
       MALERIS. Palauk, Seržante… Pašaudykim. Tegul žmonės mano, kad čia buvo kolektyvinis darbas.
       IVANOVAS. Kad galėjome žūti ir mes…

Visi trys pyškina į orą, bet Kveinienės raudos nenustelbia ir šūviai

Į viršų

       EPILOGAS

Po keliolikos metų. Scenoje pakyl`a, papuošta Klaipėdos miesto atributika. Šalimais – du nemaži lagaminai. Ant pakylos stovi medaliais apsikarstęs MGB ir KGB (VSK) buvęs pareigūnas Maleris, prispaudęs prie ausies telefono ragelį. Veikiausiai savo vaizduotėje mato du girtus pašlemėkus, kurie, vos pastovėdami ant kojų, vaiposi ir Maleriui rodo grėsmingus arba nepadorius gestus.
Tai – Raudys ir Mitrikas.
Mes aiškiai girdime, ką telefonu draugui Maleriui sako aukštas, atsakingas darbuotojas, gal net naujas Saugumo komiteto pirmininkas

       BALSAS. Drauge Maleri!
       MALERIS. Aš klausau, Pirmininke. Ir kiekvieną jūsų žodį deduos giliai į širdį.
       BALSAS. Drauge Maleri!.. Jūs gi – keliais ordinais apdovanotas Tėvynės karo veteranas, atsargos pulkininkas…
       MALERIS. Taip, na taip.
       BALSAS. Turite gerą butą, turit mašiną, dačą22 Palangoj, esate viskuo aprūpintas.
       MALERIS. Taip, ačiū. Dėl to aš nesiskundžiu.
       BALSAS. Na tai pasakykit, kurių velnių jums važiuoti į tą neramų Izraelį? Kas ten jūsų laukia?
       MALERIS. Tenai niekas nelaukia, drauge Pirmininke. Bet yra kitos dvi rimtos priežastys.
       BALSAS. Kokios?
       MALERIS. Aš ir dabar tarsi matau du klaipėdiečius, irgi šiek tiek nusipelniusius tarybų valdžiai.
       BALSAS. Nu?
       MALERIS. Mes kaip tyčia gyvename toj pačioj gatvėj. Jie vos ne kasdien pastoja man kelią, o vienas toks Raudys, man vis sako: „Ach ty, židovskaja morda! Vot23 baigsis sovietų valdžia, ir mes tave pirmą už kiaušių pakarsim!“
       BALSAS. Drauge Maleri!.. Tai ko jūs tylit? Praneškit milicijai… Paskambinkit saugumui… Arba į tas nesąmones nekreipkite dėmesio.

R a u d y s ir M i t r i k a s nueina

       Kas jau kas, o mudu, drauge Maleri, žinom, kad sovietų valdžia niekada nesibaigs. Jos dar užteks mūsų vaikams ir vaikų vaikams.
       MALERIS. Taip. Čia ir yra ta antra – svarbiausia – priežastis, dėl ko aš norėčiau išvykti.
       BALSAS. Nesupratau.
       MALERIS. Supratot, Pirmininke. Jaučiu, kad mes vienas kitą supratom.

Nulipa nuo pakylos, pasiima savo lagaminus ir išeina

P a b a i g a

       2006 m.





17 Gegutė (rus.).
18 Mirti mums ankstoka –
Dar yra darbų namie!
Mirti mums ankstoka –
Tenumirs geriau namie žmona!..
(Rus., pažod. vert.)
19 Ko jis (man) mirksi?
(Rus., pažod. vert.)
20 Rankas aukštyn! (Rus.)
21 Drauge Apsišikėli… (Rus.)
22 Vilą (rus.).
23 Ak tu, žydiškas snuki! Štai (rus.).