Jurgitos Žilinskienės nuotr.
Man poezija yra buvimo šia me pasaulyje būdas. Kiek atsimenu save, eilėraščiai gyvena manyje: ilgai sukasi mintyse, po žodį, eilutę, bręsta, paskui išsidėsto popieriuje. Tada juos taisau, kartais – metų metus. Skaitau: mintyse ir balsu. Ypač balsu. Jaučiu, kad tai itin svarbu: garsai turi suglusti, įgyti skambesį – kiekvienam tekstui savitą.
Gimiau 1981 m. liepos 17 d. Nuo tada – mokausi, augu ir auginu, vis ką nors kuriu: kasdieniškai.
Džiaugiuosi gyvenimo dovana. Taip paprasta.
rožinis mano mirusioms meilėms
karoliukas
nuo šito pradedu jau daugelį metų,
vadinu jį indėnu,
nors šiaip buvo vardu vytenis
ir pavardę atsimenu,
įsirėžė visam gyvenimui,
skaudžiai, tada kai draugė pasakė,
kad per radiją girdėjo,
sakė: ar kartais čia ne tas,
tavo vytenis
kaip katinas
stogais išvaikščiojo visas telšių bažnyčias,
kol kartą nukrito,
ir dievas neskyrė jam dešimtosios gyvybės
tas, atsakiau, tas,
ir apsiverkiau kaimo autobuse
karoliukas
o šitas visai iš vaikystės
pirmasis pabučiavimas tarpukary nespėtos pastatyti
bažnyčios pamatuose
mūsų vilnoniai megztiniai,
iš įtampos virpančios rankos
kokia ten meilė –
darėm, kaip darė draugai
buvo baisiai drovu,
o dabar jau jis nusigėrė
karoliukas
šito atsiminti nenoriu
nei sutikti,
nors kartais prasilenkiam vilniaus gatvėse
karoliukas
ir dar vienas palaidotas,
nežinau kur, o norėčiau žinoti
buvo lėtas ir geras žemaitis
šitaip beprasmiškai –
su tėvu išėjo į mišką ir jau niekad negrįžo,
koks buvo
užpūliavo akis, paskui ją ir jis visas išėjo
buvo vienturtis,
irgi atsimenu, skauda
karoliukas
mano mylimasis,
mano didysis švelnusis,
mano pirmas patirtas
gerumas,
mano didžioji kaltė
per tave išėjau į pragarus,
kad abu išskaistėtume
tikiuosi, esi laimingas
karoliukas
o šitą sutikau prie ežero,
dabar augina sūnų,
o tada pats buvo dar vaikas
ritinėjomės ir veikėme nežinia ką
kokius gerus trejus metus,
žaidėme
nors kartais galvoju,
kad jis mane iš tikrųjų mylėjo
karoliukas
o ant šito surašiau visą savo gyvenimą:
pagal jį matavausi kitus,
ir jie neturėjo galimybių laimėti
prieš pasakų princą
jis buvo man uždraustas,
ir tebėra
kartais bijau, kad esu jį užbūrusi –
išalkus trimetė ar gali maitintis iš kito gyvenimo?
karoliukas
lakūnas –
toks paprastas, kad ypatingas
norėjau už jo ištekėti,
auginti vaikus, statytis namus,
būti žmona, mylimąja,
nukaršusia senute su juo
bet nedrįsau
buvo geras žmogus,
o aš juk tokia nebuvau
gėdijaus, gūžiaus, bijojau,
jaučiaus nešvari, sutepta, neverta
o juk būtų mane išskaidrinęs,
šiltas: eilėraščiais, vantom, mintim,
prisilietimais
iki šiol jo ilgiuosi – – –
karoliukas
gražus kaip romėnų dievas:
kojos, krūtinė, sėdmenys, rankos,
marmuras, auksu dengtos kolonos ir skydai,
tatuiruotas – lyg samanom būtų išmargintas
kažkaip susibuvom,
abu žaisdavom neištikimybės žaidimus,
ir tai buvo gera
karoliukas
o šitam padėjau pasveikti
kai susitikom, buvo jau taip toli,
kad langus dangstydavo paklodėmis,
jautėsi persekiojamas
tai buvo amfetamininis laikotarpis,
uosčiau kartu su juo, kad žinočiau, iš kur visa tai
ir ką mums tai reiškia
šaltis mano nosyje nervas mano galvoje
patys kruopščiausi piešiniai naktys besielės
muzika judesiai viskas tiksi o
šnervė išgraužta skauda kabinamės
maitinau jį sriuba, kotletukais,
sėdėdavau per naktis, glosčiau galvą,
raudojome
niekam nesakė
o kai pasveiko, pabėgau,
kad nepradėtų dėkoti
karoliukas
ir šis yra taip giliai
kaip šiaurės elnio ragas
tarp mano krūtų
ir užteko vieno žvilgsnio,
kad abu išsiduotume,
kaip ilgimės
nuo pirmo žvilgsnio iki paskutinio –
tiek ir tebūta
mūsų likimo tarp dievo pirštų –
žinau, kad neišvengsim
susitikimo
kita kūno forma
karoliukas
kiek naktų pradrebėjau šalia,
nepažinojau savo bundančio seksualumo,
krėtė šaltis, karštis, elektra,
bijodavau net kvėpuoti, kad jo nepažadinčiau
kaip jis judėjo, kalbėjo, dainavo –
viskas mane pjaudavo skersai,
jokios metafizikos, grynas hormoninis geismas
kažkokie išlydžiai ir niekad nė vieno bučinio –
jei priartėdavom, iš karto pabėgdavau ir išduodavau jį su kitu,
ir kad kuo skaudžiau, kuo skaudžiau
bausdavau pati save už šitą jausmą, ilgai tikėjausi,
kad kažkaip išsispręs
ir dabar jo žmona griebias jo rankos,
mane susitikus – lyg ketinčiau pagrobti
bet jau nebesu alkana
karoliukas
randelis slūgso toj vietoj
kur mano peilis lytėjo
jo odą ir kur maniškę –
per vėlai susitikom –
per anksti išsiskyrėm –
lūžtame,
broli
karoliukas
o! va čia tai buvo istorija:
pavadinčiau ją snobiška, išskirtinai nuobodi,
milijonai laiškų pas jį ir mane,
gudrios citatos, painūs žodžiai – kokie mes protingi!
o! kaip kartu rašydavome eilėraščius,
kiek vienas kitam turėjom pretenzijų,
nors tuo pat metu abu turėjom ir kitas tikrąsias savo meiles,
kurios mums tada pavydėjo
net juokinga, jei nebūtų graudu:
taip nė karto ir nepasimylėjome,
katukai
karoliukas
šitas dabar yra mano draugės vyras,
ir aš labai džiaugiuosi, kad jis nėra mano
karoliukas
toks rugpjūtis, ir taip tvanku širdyje,
ir nėra vietos, kur galėčiau nuo savęs pasislėpti,
ir tada šitas – ir išjungiu visus saugiklius,
smengu į pačias apačias, leidžiuosi
žeminama, apgaudinėjama, niekinama,
leidžiuosi į savo pragarus, ėdu save iki koktumo,
ir jis daro su manimi ką nori,
žada vesti ir užstatyti man vaiką, sako, nori dukters,
sako, mano krūtys sutvertos jai išmaitinti,
o tada kriokia, kad išdulkins mane per šikną,
šūdas, ir aš nieko daugiau neverta,
paskui vežasi pas senelius ir mudu einam grybauti,
ir taip šviesu, kad aiškiai netikra, ir koks liūdesys
jo bobutės akyse: vaikeli, žinok, jis kas savaitę po naują atsiveža;
ir aš negaliu išeiti iš šito žaidimo,
kol vieną dieną dingsta,
mano liūdnasis riteris, ir nežinau, kaip man išgyventi,
likau be savęs, nieko neliko,
nežinau, ar pajėgsiu iš naujo – – –
restart –
kvėpuoju
kvėpuoju
kvėpuoju – – –
tėvo peršautas vaikas,
irako belaisvis
karoliukas
ir visas šitas rožinis dėl tavęs, mano neišdrįstas pripažinti
jausme, mano kaltės šešėli, mano gerklę užkišęs kamšti,
samanų gniužule, kai jis trypdavo prie mano klasės durų,
kaip žiūrėdavo man į akis, klausdavo, kaip aš laikausi,
stengiausi to nematyti, nes bijojau, kad juoksis visi,
bet juk jie ir taip juokėsi, nes juoktis buvo juokinga,
ir aš nesupratau, kokie alkani esame meilės, nesupratau,
kad gyvybė baigiasi, kad viskas trapu, nenorėjau matyti, nes
tada būtų reikėję gyvent atsakingai, o tai buvo baisu, dieve,
ir tada, kai jis trypė prie mano buto durų, dieve,
šaltyje maigė mygtukus, kažko linksmas prašė įsileisti,
o aš: ne ne ne ne, ne – sakiau jiems: kažkoks trenktas pažįstamas
iš jurbarko laikų, tegul nešdinas sau, ir tada, kai rašydavo
savo eilėraščius, kai atnešdavo man juos paskaityti, lyg
iš tikro būtų buvęs mano šešėlis, bebalsis, ir tada, kai
mokyklos laikraštyje parašė tą jaukų ir gražų straipsnį
apie mane, ne, o dieve, tik ne tai, tik ne jis – juk iš jo visi juokiasi,
juk jo nėra, tik šešėlis, net nesifotografuoja niekad,
nežinau, kas liko jo tėvams ir ar jie patys kur nors liko,
po to, kai jis pasikorė bendrabutyje, nežinau, ar kas liko,
net nežinau, ar kas jį atsimena, ar atsimena,
bet aš tai tikrai
mazgelis
1997–2015