Accessibility Tools


       Iš provincijų ateina blogos žinios. Centrinėse Imperijos dalyse neramumai. Kažkur tenai, neregimuose taškuose, gaminami paslaptingi nuodai, kurie upėm ir kanalais pasklinda po visą Imperiją ir pamažu ją ardo. Ypač blogai naktimis. Sostinė negali ilsėtis, ji nubunda, pajutus stingdantį šaltį, bangomis atplūstantį iš atkampiausių sričių. Kanalai senka, jų krantai irsta, upės siaurėja, ir provincijos ima trokšti, nes nebegauna kiek reikia drėgmės, tegu ir užnuodytos. Ir iš išorės Imperija jau nebeatrodo puiki, kupina jėgų, energinga. Praeina žydėjimo metas, praeina vaisinga branda. Niekas – nei išorėje, nei viduje – neišgelbės Imperijos. Jokie įkalbinėjimai, jokie dekretai ir įsakymai, jokie paklusnumo ir lojalumo reikalavimai, perduodami iš Sostinės, neturi absoliučiai jokios galios. Imperija irsta, apmiršta.
       Sostinė neužmiršo maišto Apatinėj Kairiojoj. Atrodė, ten kuriasi autonomiška respublika, nepripažįstanti Imperijos įstatymų, nenorinti nė girdėt apie Sostinės tironiją. Blogos žinios. Iki šiol ne visai aišku, kas ten dedasi. Sostinė suvokia, kad bent vienos provincijos žūtis bus pragaištinga visai Imperijai.
       O pati Sostinė? Ką begali pakeist jos pastangos gyvent džiugiai ir prasmingai, kaip anksčiau, nuduot, kad viskas tebėra po senovei. Čia dar vyksta prašmatnus idėjų turnyrai, alinančios vizijų orgijos, jausmų paradai ir puotos. Bet naktimis ištuštėjusiom gatvėm jau klaidžioja ištvirkę sargybiniai – Nusivylimas, Abejingumas, Praeities Ilgesys, o su jais pusprotė kekšė Vienatvė, nebeturinti ankstesnio žavesio, magnetizmo, tyrumo, kuris leisdavo mėgautis ja kaip geliančiu šaltinio vandeniu, atsiduodančiu alksnio žieve. Naktinių žingsnių aidas pasiekia atkampiausias Imperijos vietas.
       ... Tai nuojautų pritvinkęs sapnas, kurį Kornelijus ėmė dažnai sapnuoti. Jis – Imperija. Rankos ir kojos – provincijos. Galva – Sostinė.
       Žiemą ant apledėjusio tako jis nusilaužė kairės kojos kulkšnį. Chirurgas baltom nuo gipso rankom kažkaip linksmai pavertė nulaužtą koją šilkaverpio kokonu, ir nuo tada ėmė atrodyt, kad koja gyvena savarankišką gyvenimą, baugiai nežinomą, nepažįstamą, paslaptingą. Kornelijus gulėdavo, stengdamasis nekvėpuot kuo ilgiau, ir įtemptai klausydavos, gal išgirs baltam kokone šnaresį, spragsėjimą. Jam reikėjo įrodymų, kad tenai pamažiukais formuojasi ir auga, ir tvirtėja chitininis vabzdžio kūnas, kieti, traškantys sparnai. Ir dievaži jis išgirsdavo tuos garsus.
       Paskui atėjo laikas išleisti vabzdį į laisve. Kornelijus žiūrėjo chirurgui į veidą ir matė profesinį mėgavimąsi paciento baime. Bet kai replės gipsui laužti priartėjo prie kojos, jis jau nebegalvojo apie chirurgą. Kakta išrasojo nuo minties, kad prieš jį suregztas suokalbis: kažkas norėjo panaudoti jį, Kornelijų, kaip dirvą, kaip maistingą terpę naujoms būtybėms gimti. Panašiai vapsva paraližuoja vorą, kad paskui sudėtų į jo kūną kiaušinius.
       Jis užsimerkė ir jau visiškai patikėjo, kad tuojau išgirs, kaip spragsi išsitiesiantys ir džiūstantys milžiniško drugio sparnai.
       Gipso luobas dusliai atsimušė į žaliai dažytas grindis, ir Kornelijus išvydo savo koją. Ji buvo dramblio kaulo spalvos, dvigubai plonesnė už kitą, tik kulkšnis neproporcingai stora, valstietiška.
       Koja sugijo, bet, įpratusi gyventi savarankiškai, ir paskui nenorėjo atsisakyt savo laisvės. Kartkartėm ji mausdavo. Arba staiga pašiurpdavo, kažko išsigandusi. Arba pasidarydavo nejautri, nutirpdavo, sustingdavo ir tol neatlyždavo, glostyk ją neglostęs, kol jai pačiai nepraeidavo blogas ūpas, kaprizinga nuotaika.
       ...Nebūdamas itin išradingas žmogus, Kornelijus ir atostogaudavo daugmaž kaip visi, bent jau kaip dauguma. Nepasakytum, jog jis taip jau mėgo jūrą, kad negalėtų be jos įsivaizduoti savo atostogų. Bet, laikui bėgant, priprato prie sūraus oro, prie bangų riaumojimo ir šlapimu atsiduodančio įkaitusio smėlio, ir jeigu viso to nepamilo, tai ir nepasitenkinimo taip pat nejuto. Nėra reikalo aptarinėti dienotvarkės. Gyveno kaip visi. Tingiai, maloniai, nuobodžiai. Mėnuo, žavingas ne tuo, kad patenkinami kokie nors norai, bet tuo, kad liaujamasi norėjus, pailsima nuo norų.
       Kiekvieną rytą, jei nelijo, Kornelijus išeidavo iš namų ir pasiramsčiuodamas lazda eidavo į pliažą. Čia praleisdavo visą pusdienį, daugiausia vaikščiodamas, nes gydytojas, tas pats chirurgas, kurį Kornelijus įtarinėjo esant sąmokslininku, patarė jam kuo daugiau vaikščioti basam minkštu smėliu. Koja greičiau atgysianti.
       Vieną dieną jis žingsniavo, kaip paprastai, nuleidęs akis, kažką palengva mąstydamas. Stabtelėjo apsidairyti, ar dar nepraėjo vietos, kur buvo palikęs savo drabužius. Pakėlė akis ir pamatė prie jo einančią jauną moterį baltu maudymosi kostiumu. Bangų mūša neleido išgirsti, ką moteris sakė, ir Kornelijus luktelėjo, kol ji priartės. Paaiškėjo, kad tai, ką Kornelijus palaikė baltu bikini, buvo neįdegusios kūno vietos. Lig šiol jis nebuvo pastebėjęs pliaže nuogų moterų, todėl dabar truputį nustebęs pagalvojo, koks jis atsilikęs nuo laiko vėjų. Tuo metu moteris priėjo, ir Kornelijus išgirdo, ką ji norėjo jam pasakyti:
       – Jūs beprotis! Čia moterų pliažas!
       Tada Kornelijus suprato, kodėl moteris nuoga, išsigando, apsigręžė ir leidosi bėgti, bet jo kojai tas labai nepatiko, ir jis nugriuvo. Neoriai, veidu į smėlį. Jis gulėjo, nedrįsdamas pakelti galvos ir pasižiūrėt, ką daro moteris, tik girdėjo ją juokiantis. Paskui ji pasakė:
       – Neatsimerkit. Atsiprašau, kad išgąsdinau jus. Aš pažiūrėsiu, kas nutiko jūsų kojai. Tik neatmerkit akių.
       Kornelijus jautė, kaip jos pirštai maigo kulkšnį. Jam knietėjo atsimerkti ir dar sykį pažvelgti į moterį, bet jis taip ir neišdrįso.
       – Jūsų koja neseniai buvo sulaužyta, ar ne? Man atrodo, kad nieko baisaus nėra. Dar sykį prašau man atleisti.
       Jis girdėjo, kaip smėlis gurgžda moteriai nueinant. Tada atsistojo.
       ...Kvailas įvykis sujaukė Kornelijaus ramybę, pažadino kažkokį nuodėmės centrą smegenyse, užmigdytą kurortiško gyvenimo monotonijos. Kornelijui ūmai ėmė atrodyti, kad jis turi susirasti merginą. Jis norėjo suktis apie ją, šnekėti, juokauti, pasakoti apie save, apie savo gyvenimą, apie vaikystę. Nupieštų jai kokį nors savo paveikslą, sukurtų fikciją, tuščią žaižaruojantį lukštą. O paskui užpildytų tą kiaukutą, sutekėtų į jį lyg vaškas ir iš tiesų taptų kitu žmogum.
       Kažkaip karštligiškai, godžiai jis ėmė dairytis aplink, matė daugybę merginų, kurių lig tol nepastebėjo, ir beveik visos jos atrodė jam gražios, jaunos, įdegusios saulėj, lieknos ir lengvakojės. Tačiau jis nedrįso jų prakalbinti, todėl tik žiūrėjo ir laukė progos, kuri, jam norėjos tikėti, būtinai pasitaikys. Aplamai jis nepažino pats savęs. Niekada anksčiau jis nesidrovėjo ir jam nebūdavo sunku užmegzti pažintis. Bet dabar vis atrodė, kad visi mato jį kiaurai, suvokia jo motyvus, žino, ką reiškia įdėmūs jo žvilgsniai. Kai girdėdavo juokiantis, jam rodės, kad juokiasi iš jo.
       ...Laiko liko nebedaug, trys ar keturios dienos, o jis vis tebevaikštinėjo dairydamasis. Galop pliaže – vėl pliažas! – jis atkreipė dėmesį į viena šeimą. Tėvas, motina ir duktė. Duktė Kornelijui patiko. Motina neturėjo jokių įsimenančių bruožų. O tėvui Kornelijus iškart pajuto antipatiją, nežinia kodėl, gal dėl to, kad tėvas be perstojo meiliai glostė savo dukrą ir kažką kuždėjo jai į ausį, iš ko juodu abu vis juokėsi, o jeigu tėvas skaitė ar snaudė, tai jo ranka vistiek nesąmoningai, automatiškai glamonėjo dukrą, žaidė jos plaukais, pirštai lietė lūpas, nosį, kaktą, akių vokus.
       Kornelijui pasisekė. Pavakare jis vėl pamatė merginą. Viena ji sėdėjo terasoj už staliuko, rūkė ir skaitė žurnalą. Kornelijus jau buvo atsisėdęs prie kito staliuko ir užsisakęs vyno, bet dabar pakilo ir persėdo. Dėkui dievui, jam pakako drąsos.
       Kalba užsimezgė nesunkiai, kur kas lengviau, negu Kornelijus tikėjosi. Merginos laikysena buvo paprasta. Ji nesimaivė be reikalo, nesistengė patikt, bet taip pat nerodė jokių ženklų, iš ko Kornelijus būtų galėjęs suprast, kad jam geriau atsisveikint ir nueit. Ji sėdėjo laisvai, netgi kiek atsainiai, nesivaržydama, pražergusi kojas, ir šypsojosi Kornelijui, o jis negalėjo atplėšti žvilgsnio nuo švelnios rusvos jos šlaunų odos, nuo jaudinančių secesinių kojų linijų, kurios susiėjo ten, jos balto trumpo sijono šešėly. Jis įtemptai žvelgė į tą šiltą prieblandą, ir jo žvilgsnis pamažu apsiprato su tamsa, siekė vis giliau, linijos artėjo į magišką susikirtimo tašką. Kornelijus juto, kad blykšta ir ima virpėt. Tada sumurmėjo „atsiprašau“ ir vienu mauku išgėrė vyną. Tik tuomet suprato, kad tai buvo ne jo stiklas. Visai sumišo. „Prašau atleisti“. Bet mergina nusišypsojo migdolinėm akim ir papurtė galvą: nieko tokio, girdi. Kojų ji nesuglaudė, ir jos ranka nepakilo timptelt žemyn sijono kraštą. Ne, ranka pakilo. Ji paėmė Kornelijaus vyną ir taip pat išgėrė. Prieš gerdama atmetė plaukus, kad netrukdytų. Gėrė užsimerkusi, gurkšnis po gurkšnio (Kornelijus nenuleido akių nuo balto jos kaklo), atlošusi galvą. Šitokioj padėty jos veidas buvo gerai apšviestas, ir Kornelijus matė, kad ji jauna. Kokia dešimčia metų jaunesnė už jį. Vadinasi, jai apie dvidešimt.
       Kornelijus pagalvojo, koks sugedęs buvo jos amžiaus. Anuomet buvo madingas tam tikras dorovinis sugedimas. Nusivylimas gyvenimu buvo privaloma dvidešimtmečių dvasios laisvės sąlyga, ir Kornelijus buvo sugedęs iki kaulų smegenų, kaip pats manė. Šiaip ar taip, jis buvo sugedęs daugiau už kitus, nes visuomet troško pirmauti. Vėliau jis išgijo nuo tos ligos, kaip ir visa jo karta, bet jaunystės sugedimas paliko savo pėdsaką – jis jau nebegalėjo mąstyti ir jausti taip kaip tą darė kiti, kaip dauguma. Tatai buvo viena jo vienišumo priežasčių. Šis vienišumas buvo neregimas aplinkiniams, vidinis, slaptas, bet jį įstengė pajusti tie, kurie jį mylėjo, jo artimieji.
       ...Taip, faktiškai dabar jau galima pasakyti, jog po daug metų Kornelijus Jedermanas suvoks, kad šis susitikimas vasaros popiete, terasoj, atviroj kavinėj, į kurią iš visų pusių lyg krioklys virste virsta žaluma, buvo didžiausia klaida, kvailas nesusipratimas. Tada jis dar nežinojo, kad yra moterys, sutvertos vien tik tam, kad į jas žiūrėtų. Jos negali būti mylimos; tikra beprotybė įsimylėti jas. Jos negali tapti žmonom, būti kieno nors nuosavybe. Jos yra pernelyg gražios ir privalo priklausyti visiems. Ne tik vyrams, ne tik jų akims, bet ir gyvulių, paukščių ir vabzdžių akims, o taip pat medžiams, vėjui, upėms, lietui, žvaigždėms. Taip pat jis nežinojo, kad yra vyrai, kurių paskirtis, esmė ir likimas yra žiūrėti. Matyti ir klausytis, lytėti ir užuosti. Daugiau niekam jie netinka. Jie negali mylėti, jie negali būti geri žmonų vyrai, geri vaikų tėvai. Jie tam nesutverti.
       Viso to Kornelijus nežinojo, bet ir nebūtų patikėjęs, jeigu kavinėj prie jo būtų priėjęs žmogus ir pasakęs jam visa tai. Jo tik neapleido jausmas, kad jis gyvena kažkokioj raudonoj tamsoj, nelyginant fotolaboratorijoj.
       ...Po trijų dienų Kornelijus išvažiavo namo, į miestą.
       Jis vairavo mašiną tuščiu lygiu keliu. Mašina tyliai urzgė iš pasitenkinimo, kad gali netrukdoma ryti ir ryti drėgna tamsią kelio gyvatę.
       Kas žino, galbūt kaip tik šiuo metu prieš jį atsiveria kažkoks naujas gyvenimo etapas, galvojo Kornelijus. Naujas, švarus, nesuteptas.
       Jis nesiliovė galvoti apie merginą. Jam kėlė nuostabą jos akys, gilios, pilnos amžių išminties, ir tas neatitikimas tarp linksmo, švytinčio veido ir rimtų akių, tarsi mačiusių viską, baugino, kėlė lengvą šiurpą. Ji buvo ragana.
       Jau ir anksčiau Kornelijus natūraliai tikėjo, kad kiekvienoj merginoj, kiekvienoj motery slypi keletas gyvenimų, ar gyvenimo variantų. Įmanomų variantų. Ir jau dabar, šiandien, moters žvilgsny ir judesiuose galima įžiūrėt vagies ir herojaus, ir paprasto vyro žmonos žvilgsnį ir judesius. Reikia tik mokėti žiūrėt.
       Tai štai. Mergina, jo mergina... Žvilgsnis ir gestai apstulbino Kornelijų ir šia prasme. Jam pasirodė, kad joje slypi neribotas, begalinis gyvenimų kiekis. Visi gyvenimų variantai, kokie kada nors buvo, yra ir bus. Visi. Tarsi ant žmogaus griūtų smėlio lavina, o jis matytų kiekvieną smiltį. Maždaug taip. Tam žvilgsny Kornelijus jautė vergų ir imperatorių žmonų žvilgsnius, pakartų maištininkų ir senstančių valkatų žmonų žvilgsnius.
       Kaip galia, kad anuomet Kornelijus nemokėjo padaryti paprastos išvados: jeigu joje gali slypėti gyvenimai tų, kurie jau kadais virto dulkėm, ir tuo pačiu ji tebėra čia ir dabar, tokia pat žadanti, pilna neišnaudotų galimybių, neįvykusių gyvenimų, vadinasi jai lemta ir po tūkstančio metų likti tokiai pat. Tai yra, ji nepriklausys niekam. Priklausyti visiems, vadinasi nepriklausyti niekam konkrečiai.
       ...Toje kelionėje į miestą jis turėjo dar vieną kvailą nuotykį, tarsi ir nesusijusį su ankstesniais ir paskesniais. Bet kas žino.
       Pakelėje stovėjo du girtuokliai. Vienas jų buvo įstrižai pakėlęs ranką. Du girtuokliai, kurių tuščiose akiduobėse telkšojo dideli šalto skaidraus vandens lašai, atstojantys akis. Girtuokliai pakelėj, vėjy, rudenėjančiam peizaže. Raudono saulėlydžio fone. Vėjas taršė jų plaukus, jų suglamžytų švarkų skvernus, suko kelnių kiškas apie blauzdas. Bet jie, atrodė, nejaučia žvarbaus vėjo, o saulėlydžio spalvos atsispindėjo jų akyse kaip apsiblaususiam veidrody. Jie kažkokiu stebuklingu būdu neturėjo nieko bendro nei su saulėlydžiu, nei su vėju, nei su pasauliu aplamai. Jie – patys savaime, vieniši, su savo skausminga, tylia gėrimo aistra širdy ir su žiupsniu suaižėjusios praeities atminty. Vėjas šiureno jų plaukus ir drabužius lyg negyvą parudavusią žolę. Panašiai vėjas plazdina ataušusių numirėlių plaukus ir drabužius.
       Žiūrėdamas į du girtuoklius pakelėj – vienas storas, geltonai želatininis, prišlapintom kelnėm, kitas išdžiūvęs ir vos besilaikantis ant kojų – Kornelijus pagalvojo, kuris iš jų panašesnis į dievą, jeigu iš tiesų patikėtume, kad dievas kūrė žmogų panašų į save.
       Jis paspaudė stabdį ir žiūrėjo, kaip abu vyrai pakniopstom bėga prie mašinos. Rodės, jie negalėjo patikėti, kad kažkas vis dėlto pasigailėjo jų ir sutiko pavėžėti. Jie plėšte atplėšė dureles ir suvirto ant užpakalinės sėdynės, sunkiai šnopuodami, gaudydami orą.
       Keleiviai pasakė, kur jiems reikia nuvažiuoti, ir Kornelijus nusišypsojo: jie kalbėjo grubiai ir įsakmiai, bet jis pagavo tuose balsuose maldavimą: grubumu jie tenorėjo nuslėpt nusižeminimą. Taip. Kornelijus pajuto pagarbą girtuokliams. Suprato: jų gyvenime esama kažko tokio, dėl ko galima net nusižeminti.
       Pamažėle dangų užtraukė debesys. Ruošėsi lyti.
       Kornelijus pagalvojo, kad gyventi jis nemoka ir niekad nemokėjo. Kaip kiti yra diletantai kokiose nors siaurose veiklos srityse, taip jis yra gyvenimo diletantas. Jis nemažai žinojo, daug jautė, daug išgyveno, daug mąstė, kaip jam atrodė, bet viską darė daugmaž paviršutiniškai, ne taip, kaip, ko gero, reikia daryti. Pavyzdžiui, jis mokėjo keletą kalbų, galėjo skaityti knygas tomis kalbomis, o šnekėti ne. Negalėjo, nemokėjo, nedrįso. Jam visada norėjos viską daryti puikiai, tobulai. Bet visados pritrūkdavo trupučio ištvermės. Trupučio kantrybės.
       Tiedu žmonės ant užpakalinės sėdynės nebuvo diletantai. Jie buvo girtuokliai. Bet, galima sakyti, jie buvo šios srities specialistai. Jie išmanė apie girtuoklystę viską. Patys išgyveno, patyrė. Jų žvilgsniai ir jų balsai, jų agresyvi laikysena ir jų drabužiai – viskas liudijo, kad jie nėra paprasti mėgėjai. Jie buvo Kornelijui nesuprantamo, neįkandamo gyvenimo meistrai. Nevilties meistrai. Ir Kornelijus pajuto jiems pavydą. Tuo metu jis pamiršo, kad ir pats šiaip ar taip buvo vienos srities meistras. Ta sritis – vienatvė.
       Tuo metu prasidėjo lietus. Saulė ir vėjas išgairino vasaros dekoracijas, dažnai išbluko ir ėmė trupėti. Dabar, prasidėjus lietui, juosvažalis peizažas visai išskydo, sumirko, papilkėjo. Nežinia kodėl Kornelijus panoro užtęsti kelionę, atidėti bent kiek grįžimą namo. Paklusdamas iracionaliam savo norui, jis inscenizavo mašinos gedimą ir sustojo šalikelėj. Teisindamasis lietumi, sėdėjo mašinoje. Laukė, kol lietus praeis. Tada bus galima išlipti ir dėl įtaigumo kiek pakrapštyti motorą. Tačiau jo keleiviai sukruto, ėmė nerimauti. Ar čia rimtas gedimas? Ką Kornelijus manąs daryti? Ko jis sėdi, po perkūnais? O jei lietus nenustos? Ir t.t. Kornelijus atsakinėjo jiems kaip galėdamas ramiau ir įtikinamiau. Bet jų susijaudinimas vis augo, stiprėjo. Jie darėsi vis piktesni, agresyvesni. Balsai vis šiurkštėjo. Galop išdžiūvėlis prarado bet kokią savitvardą. (Nors kaip tik jis Kornelijui atrodė panašesnis į demiurgą.) Jis sučiupo Kornelijų už plaukų: „Važiuosi ar ne, velniai tave rautų! Daryk ką nors!“ Kornelijus išsigando. Pastūmė dureles, iššoko iš mašinos ir leidos bėgti. Nučiuožė nuo pylimo ir nukūrė lauku, taškydamas ūmai pažliugusį purvą. Po kiek laiko stabtelėjo ir atsigręžė. Niekas jo nesivijo. Pasijuto kvailai. O jeigu jie ims ir nuvažiuos be jo? Gal kuris nors moka vairuoti? Ką tada jis darys, likęs vienas tuščiam kely, kuriame per visą pusdienį nesutiko nė vienos mašinos? Ne, reikėjo grįžti. Galų gale ir taip gudravimas užtruko per ilgai. Naktis jau čia pat. Lietus nesiliovė. Kornelijus nuklampojo atgal. Kaip galėjo jiems atsispirti? Ką galėjo priešpastatyti jų jėgai, jų pykčiui, jų smurtui? Savo minkštą baltą kūną ir minkštą inteligentišką dvasią, kupiną abejonių? Jautėsi kaip vėžys, keičiantis kiautą. Silpnas ir bejėgis.
       Kai atidarė dureles ir įsispraudė už vairo, keleiviai nieko jam nepasakė. Net nepasižiūrėjo į jį. Per veidrodėlį Kornelijus matė, kaip išdžiūvėlis, atkraginęs galvą ir užsimerkęs, spaudžia prie nosies nešvarią nosinę. Jo veidas buvo išblyškęs. Kornelijus nežinojo, ar čia jis sudavė alkūne į nosį, kai šoko iš mašinos, ar jau paskui užvažiavo bičiulis, norėdamas atvest į protą.
       Spustelėjo starterį, motoras užsivedė, ir jie nuvažiavo toliau. Kornelijui buvo gėda dėl savo elgesio. Norėjosi atsiprašyti, bet trūko ryžto.
       Išdžiūvėlis snūstelėjo keletą minučių. Kornelijus matė, kaip jis knapsi. Nubudo jis staiga, keistai pasižiūrėjo į Kornelijų ir atsisuko į draugą: „O jis? Juk negalim jo ten vežtis“. Bet šis buvo protingesnis. Jis švelniai paglostė išdžiūvėliui plaukus ir paaiškino, kad veža juos Kornelijus, o ne atvirkščiai.
       Vis tebepurškiant lietui, jie pravažiavo susigūžusią lentpjūvę, nudardėjo duobėtu šunkeliu išilgai geležinkelio, sukiodamiesi tarp kaugėm sukrautų pabėgių, šlapių ir dervuotų, ir sustojo po medžiais. Priešais riogsojo aplūžus tvora, malkinė, tvartas. Nedidelis pažliugęs kiemelis buvo pridergtas vištų. Toli gražu ne naujas medinis namas. „Viskas“, – pasakė storulis, ir Kornelijus pagalvojo, kad šis žodis gali turėti kiek nori daug prasmių.
       Vieta buvo labai proziška. Sunku ir įsivaizduot proziškesne. Kornelijus, nors nematė, bet buvo tikras, kad kur nors už malkinės stovi medinė išvietė, apžėlusi dilgėlėm, o čia pat bulvių laukas. Tiktai dabar, atsidūręs čia, Kornelijus įsisąmonino, kad per visą kelione kažko tikėjosi. Nežinojo ko. Bet tikėjos. O dabar buvo apmaudu. Apmaudu ir pikta. Kodėl jis čia, šitoj skylėj? Jam reikėjo į miestą. Ten, kur veidrodžiai, muzika, gražios, svaiginančiai kvepiančios moterys. Reikėjo juoko ir besišypsančių veidų aplink. Vietoj viso to buvo sulyti medžiai, purvas, prietema, pajuodę nuo drėgmės ir laiko pastatai, bulvienojų kvapas, krakmolo skonis burnoj ir pora surūgusių, pagiežingų girtuoklių už nugaros. Beje, girtuoklių nebuvo. Kornelijus nepamatė, kada jie išlipo iš mašinos. Neatsisveikinę. Dingo ir tiek.
       Temti ėmė sparčiai, bet Kornelijus vis dar nevažiavo. Dievas žino, kas jį laikė. Lietus nustojo, o jis tebesėdėjo, kaip sėdėjęs. Nuo geležinkelio pusės atsklido skardus šunų lojimas ir žmonių juokas. Garsai pamažu artėjo, Kornelijus pamatė, kaip už kokio šimto metrų iš už medžių išniro penki paaugliai ir trys šunys. Būrelis išėjo į išmaltą keliuką. Paaugliai nešėsi lazdas. Vienas jų sviedė lazdą, ir šunys skalydami puolė jos atnešti. Paprasti sarginiai šunys, be jokios veislės, nešvarūs, riestom uodegom ir nepaprastai linksmi. Nučiupę lazdą, jie tąsė ją, norėjo atimt vienas iš kito, urzgė, lojo, kol vienam labiau pasisekė, jis ištraukė pagalį varžovams iš nasrų ir nurūko prie besijuokiančių paauglių. Kiti du, pašėlusiai lodami, skuodė iš paskos.
       Galop paaugliai pastebėjo mašiną. Kelias sekundes jie – žmonės ir šunys – visi kaip vienas žiūrėjo Kornelijaus pusėn. Sustingę iš netikėtumo. Paskui ėmė artintis. Šunys apuostė mašinos ratus. Vienas jų kilstelėjo koją, kiti du jį pamėgdžiojo. Paaugliai atsargiai palietė pirštais kėbulą, tarsi jis būtų įelektrintas, paglostė jį, paskui visi sužiuro vidun. Prie stiklų priplotos nosys atrodė lyg sraigės. Kornelijus nudavė, kad nekreipia į juos dėmesio. Kad išvis nemato jų.
       Vienas paauglių pabeldė pirštu į stiklą ir davė ženklą išlipti. Bet Kornelijus net galvos nepasuko. Paauglys dar kartą pabeldė, paskui dar sykį. Kornelijus nereagavo. Paauglys timptelėjo dureles, bet jos buvo užrakintos. Visų veiduose Kornelijus matė nusivylimą. Paaugliai nesišnekėjo tarpusavy, matyt puikiai sutarė ir be žodžių. Vienas jų užsimojo ir trenkė lazda į motoro gaubtą. Smūgis buvo stiprus, mašina sudrebėjo. Kapotas įlinko kaip reikiant. Paaugliai nusijuokė. Plėšriai išsišiepę jie žiūrėjo į Kornelijų. Galgi dabar išlips supykintas? Bet jis nesupyko. Jis išsigando. Ir nesiruošė atidaryti durelių. Nors nebuvo šilta, jo nugara sudrėko. Virpėdamas iš baimės žiūrėjo, kaip būrelis pamažu tolsta keliu, tirpsta tamsoje.
       Visai sutemo. Kornelijus jau nebegalėjo įžiūrėti nei kelio, kuriuo atvažiavo, nei medžių šalikelėj, nei apirusios tvoros priešais, nei pastatų.
       Ūmai kažkas suūkė, sušvilpė tamsoj. Tai buvo traukinys. Atrodė, kad ekspresas praskriejo visai čia pat, už kelių žingsnių. Girdėjos kaip virpa namo stiklai.
       Viskas buvo kvaila. Tai, kad Kornelijus čia atsidūrė, girtuokliai, paaugliai su šunimis, viskas. Bet, keistas dalykas, šis kvailumas teikė pasitenkinimą. Buvo malonu jaustis netekusiu nusistovėjusio ritmo, tvirtų įprasto gyvenimo dėsnių, svetimoj vietoj, tarp svetimų daiktų ir žmonių, svetimam primityviam pasauly.
       Albertas Savinijas yra rašęs: „Kvailystė tai mūsų neišpažinta meilė, ji mus veikia hipnotiškai, traukia mus nesuprantamu būdu. Daug kartų patyriau tai viešose vietose, tramvajuj ar kavinėj. Sėdžiu kavinėj ir pats sau vienas klajoju po neišeksploatuotus inteligencijos kontinentus, o šalia manęs sėdi kažkokie nepažįstamieji. Ir kaip tai paprastai atsitinka, nuo jų kalbų tvoskia nesustabdoma kvailystė. Kadangi mano intelektinis nuotykis jau žūsta, išsimušu iš savo vienišos kelionės tėkmės, pasiduodu pirmykščiam kvailystes šauksmui, mano ausys pilnos tos sirenos balso. Sudie, inteligencija! Jau nemąstau, neieškau, jau nieko nenoriu. Mane apima saldus apkvaitimas, kaip prieš užmiegant, kada mūsų nervai atsipalaiduoja ir išglemba, veikiami miego. Grįžtu todėl prie jūsų ir klausiu: „Mums, Inteligencijos vaikams, mums, Nuodėmės vaikams, ar tas šauksmas nėra tolimas nostalgiškas kvietimas, sklindantis iš Prarasto Rojaus?“
       Taip, situacija buvo kita. Bet iš dalies tiko ir dabartinei Kornelijaus padėčiai. Juk svarbiausia tai, kad ši padėtis kvaila. Ir dėl to jis jautės laimingas.
       Vienas namo langas nušvito geltona šviesa, kažkas įėjo į kambarį. Tenai, namo viduj, tyliai grojo radijas, kažkas nusijuokė. Gintariniam stačiakampy Kornelijus matė nusirengiančios moters siluetą: ji per galvą nusimovė kažkokį rūbą. Šešėlių teatras tęsėsi: moteris užsidegė cigaretę, išpūtė dūmus. Kornelijus sužinojo, kad dūmai taip pat turi šešėlį. Vėl, kaukdamas ir švilpdamas, pro šalį praūžė traukinys. Jam tolstant dingojos, kad jis garma į prarają. Kornelijus nesąmoningai laukė trenksmo, kai ekspresas atsimuš į akmenis prarajos dugne. Bet trenksmo nebuvo. Tik tilstantis stiklų virpesys.
       Rūkančios moters siluetas geltonam lange kalbėjo Kornelijui: „Turi žinot, kad visados, kai tau bus blogai, tu rasi čia paguodą. Aš tavęs lauksiu. Nesvarbu, kiek praeis laiko. Gal kelios dienos, gal kelios dešimtys metų. Ateik čia, kai tau bus negera, kai turėsi rūpesčių, kai būsi pavargęs. Kiekvienas turi žinoti, kad yra tokia vieta, kur visada laukia paguoda. Tavo vieta čia. Nebijok. Aš nepasensiu ir nenumirsiu. Aš visada būsiu tokia, kokios tau reikės. Jeigu aš būsiu tau reikalinga jauna, būsiu jauna mergina. Jeigu tau reikės motiniškos paguodos, aš būsiu tau kaip motina. Niekad nedvejok, nesidrovėk ir nebijok atvažiuoti čia, kai tau bus bloga. Kad ir kas beatsitiktų. Tiktai vieną kartą rasi šiuos namus tuščius, o ant durų kabos spyna. Tik vieną kartą aš tavęs nepaglostysiu, neišblaškysiu tavo nerimo ir tavo tamsių minčių. Tada, kai bus atėjus tavo mirties valanda. Kad ir kiek belstumeis, niekas neatidarys tau šių namų durų. Nes čia gyvenimo namai. Mirtis čia neįžengia. Bet lig tol viskas čia yra tau. Tavo labui“.
       Tarsi iš tiesų baigusi monologą, moteris užgesino šviesą ir išėjo iš kambario.
       Kiek padvejojęs Kornelijus atidarė dureles ir išlipo iš mašinos. Nakties oras buvo šaltas ir skaidrus. Debesys išsisklaidė. Kornelijus pakėlė galvą ir pažvelgė aukštyn. Virš galvos kabojo Visata. Ji gaudė. Dievaži, ji gaudė, tyliai ir galingai. Ir tas gaudimas persmelkė jį visą, nuo galvos iki kojų.
       ... Jis nepajuto, kada prasidėjo lietus, ir tik žmonos pašauktas išgirdo, kad vanduo bėga iš skardinio nutekamojo vamzdžio. Atrodė, tarsi vandenį laktų šuo.
       Ji norėjo, kad jis uždarytų langą jos kambaryje.
       Kornelijus įėjo, uždegė šviesą, bet ji sušuko „Ne, ne! Nedek šviesos! Nereikia!“, jis pakluso, užgesino, tačiau ir tos trumpos akimirkos užteko pamatyti išblyškusį jos veidą. Puikus veidas. Taisyklingi, idealūs bruožai. Akių gelmė. Vos pastebimas šypsenos virpėjimas. Ir kaip lengvai mažas rausvas spuogelis lūpų kamputy ar smilkiny suardo šią harmoniją, paverčia chaotišku gražių bruožų sąvartynu. Kornelijus apgailestaudavo, kad nėra tokių spuogelių, kurie, iškilę kur panosėj, paverstų gražiais tiek bjaurių veidų.
       Žmona kažką pasakė. Kažką, ką buvo sakiusi šimtą kartų. Na, pavyzdžiui, kad ji sensta, kad greitai nebus galima atskirt, kur ji, o kur jos šešėlis. Nors jauna, ji mėgo kalbėti apie senatvę. Jai atrodė, kad dienos tik nueina, kad kiekviena diena yra tik sudie, kad jos neateina, atnešdamos ką nors gero.
       Kornelijus neatsiliepė. Jis kovojo su nepaklusniom užuolaidom ir su langu, vis sprūstančiu iš rankų. Tylėjo, nes puikiai žinojo, kas bus toliau. Visada viskas kartojosi. Būdavo ištariami tie patys žodžiai, kurie iššaukdavo kitus žodžius, jau ne sykį sakytus ir galop atvedančius prie abipusio irzlumo ir pykčio.
       Žmona paklausė, ar jis dar bent kiek ją myli. ,,Taip Truputėlį“. Kornelijus stengėsi, kad balsas skambėtų šiltai ir kiek pašaipiai. Ši pašaipa leistų jai manyt, kad ,,truputėlį“ tėra kalbos maniera, stiliaus ypatybė, kad iš tiesų ji mylima labai aistringai, nors juodu abu žinojo, kad tai netiesa. Tokios žaidimo taisyklės. Ritualas. „Neapgaudinėk manęs Kornelijau. Nemeluok man“. Aš negaliu nemeluoti, galvojo jis. Niekas negali. Tu puikiai turėtum tą žinoti. Juk gyventi – jausti, mąstyti, net atlikti paprasčiausius veiksmus, tai galų gale reiškia viena – eiti labirintu. Labirintas turi tik vieną teisingą praėjimą, ar ne? Tik vieną vienintelį kelią, kurio gale Minotauras. Visi kiti keliai – apgaulė, klaida, melas. Jie netikri. Aš netyčia įsuku į akligatvį ir nuo tos pat akimirkos žengiu klaidingu, melagingu keliu, grožėdamasis paralitiška labirinto architektūra... nelyginant balti fantastiški skeletai džiūtų, apšviesti violetine praeities saulės šviesa... pūvantys daržai ir sodai, pilni dilgėlių ir erškėčių... pelenų pilni šuliniai... Lengviau girtuokliams. Jų labirintų sienos ištrupėję, išgriuvę, ir jie nuolat pereina iš vieno koridoriaus į kitą ar išvis pakliūna į svetimus, nepažįstamus pasaulius, į kažkieno kito labirintus.
       Paskui žmona paklausė, ar jis pamena, kaip jie susipažino. Kornelijus prisiminė miglotai. Ji užduodavo šį klausimą beveik kasdien. Kornelijui jis atrodė visiškai beprasmiškas. Pasistengęs jis prisimintų ir jos tėvą, tokį jam anuomet antipatišką, ir beveidę moterį – motiną, ir vasaros žalumą, kaskadais srūvančią į kavine terasoj, kur įvyko pirmasis juodviejų susitikimas. Tačiau Kornelijui atrodė paika saugoti atminty pirmuosius susižavėjimus, kurie jau kadais padarė savo darbą, suvaidino savo vaidmenį juodviejų gyvenime. Yra dalykų, kurių neįmanoma saugoti be galo, kadangi jie supūna ir ima skleisti blogą kvapą.
       Bet ji šito nesuprato. Jos gera, tiesiog nuostabi atmintis saugojo viską. Visas šviesias ir tamsias juodviejų gyvenimo valandas. Panorėjusi ji bet kada galėjo prikelti kokią nors mumiją: atitirpini kokį nors sustingdytą, užsaldytą jausmą. Ištraukt iš nesuskaičiuojamų savo atminties stiklainių išdžiovintą žvilgsnį ar atodūsį. Tą darydama ji patirdavo malonumą. Priekaištaudavo dėl nelabų poelgių, kurių Kornelijus neprisiminė. Dėl žodžių, kuriuos jis neva ištaręs tada ir tada. Tai būdavo panašu į pragarą, nes juk pragaro idėja ir yra ta, kad nusidėjėlis turi vėl ir vėl išgyvent atpildą už kadaise padarytą nuodėmę. Vėl ir vėl. Amžinai.
       Neturėjo nei jėgų, nei noro ardyt nusistovėjusius ritualus. Juolab žinojo, kad pašnekesys vis tiek tuojau peraugs į barnį. Gal į atvirą ir triukšmingą, o gal į slaptą, povandeninį, kandų. Seniau Kornelijus laviruodavo, mėgindavo apiplaukt pavojingas vietas, visas tas uolas ir aštrius rifus, apjuostus baltos mūšos žiedais. Susikaupęs dalyvaudavo dialoge. Stengdavos ko nors nepasakyt ar, jei reikia, nukreipt kalbą į šalį. Bet vistiek – kažkoks prakeikimas! – pačiu paskutiniu momentu, kai, rodos, visi pavojai jau būdavo praėję, kai jis atsidusdavo ir atsipalaiduodavo, netikėtai ji ištardavo dar kokią nors fraze (ji mokėjo komponuot savo priekaištų simfonijas, ir paskutinis akordas visuomet būdavo nelauktas), ir tada Kornelijus staiga suprasdavo, kad ir vėl yra apgautas, kad atsileido per anksti. Išgirsdavo save kažkaip atsikertant. Dar mėgindavo užsičiaupti, nuryti išlekiančius iš burnos žodžius. Bet ne, niekados nesuskubdavo. Ir tada viskas prasidėdavo iš naujo, dvigubai smarkiau. Kornelijus jau neįstengdavo išlaviruot, vairas sprūdo iš rankų, mušė per pirštus, ir jis pasijusdavo svaidomas milžiniškų pykčio bangų, laužomas, traiškomas, daužomas. Pykčio purslai tikšdavo jam į veidą. Jis imdavo dust, trokšt. Norėdavo šauktis pagalbos, bet pagelbėti, žinoma, niekas negalėjo. Žodžiu, jis išgyvendavo lygiai tą patį, ką išgyvena sudužusio laivo jūreivis audringoj jūroj. Tik toks skirtumas, kad čia buvo negailestinga juodviejų santykių jūra. Ir jei jūreivis vis dėlto gali tikėtis išplauksiąs, tai Kornelijus tokios vilties neturėjo Pažeminimas kaip akmuo prie kojų traukė jį į dugną. Jam visados atrodė, kad nieko labiau žeminančio už santykiu aiškinimosi žmogus patirt negali.
       ... Laikui bėgant, jis išmoko tam tikrų savigynos pratimų. Aišku, jie ne ką tepadėtų, jeigu galų gale jis nebūtų pajutęs abejingumo žmonai. Nuo tada barniai dažnai virsdavo barnių parodija, spektakliu, kurį Kornelijus įstengė stebėt tarsi iš šono ir kartais jam tai netgi patikdavo.
       Jis nebežinojo, ką daryt. Bendras gyvenimas abu juos nualino, sudėvėjo. Žmona liovėsi domėtis viskuo, kas nesusiję su juodviejų šeimyniniais reikalais, dar tada, kai ištekėjo, kai panoro atsidėt ,,šeimyniniam gyvenimui“. Kornelijus, iš pradžių patyręs proto ir jausmų pagyvėjimą, tučtuojau išseko, nes jo smegenys, jo nervai buvo perpildyti primesto tarpusavio santykių nagrinėjimo bei svarstymo. Jis kamavosi dėl to. Jį nuolat apimdavo depresijos. O žmona, negalėdama sutvarkyt juodviejų santykių pagal tam tikrą susikurtą modelį, pagal kažkokią „šiuolaikine schemą“, pamažėle irzo. Nė vienam iš jų neužteko ryžto išeit ir viską pabaigt. Sunku buvo atsikratyt bendrų iliuzijų, vilčių, laimingos ateities vaizdinių.
       ... Pagaliau juodu pasiryžo. Prašnekėjo visą naktį. Paverkė abu truputį. Rytą Kornelijaus nuotaika nelauktai pasitaisė. Jis buvo netgi puikiai nusiteikęs. O žmona, vos benulaikydama sunkias blakstienas, stengės sukelt įspūdį, kad jai įdomu, kaip jis gyvens nuo šiol, ką nuveiks. Ji vis žvalgėsi į šalis, kad Kornelijus nematytų jos akių ir jos nuovargio, stengės daryt tą kuo gyviau, bet jai blogai sekėsi. Ji netyčia nusižiovavo. Kornelijus pamatė, ir jo nuotaika iškart subjuro, nuslūgo visas pakilimas. Slapčia jis vis dar tikėjos, kad galima kažką jų santykiams grąžint iš praeities, kai juodu mylėjo vienas kitą. Dabar toji iliuzija ištirpo. Kornelijus matė žmonos akyse abejingą mintį: „Na ir tiek to. Tebūnie kas bus. Neturiu daugiau jėgų“. Jis supyko dėl jos nejautrumo. Jam pasirodė, kad ji nori jį suniekini, pažemint. Galutinai suirzęs, jis galvojo apie tai, kaip jam nepasisekė gyvenime. Jautėsi kaip sulytas, kaip kiaurai peršlapęs.
       ...Liko kartėlis, panašus į tą, kuris kyla, kai žiūri į ištuštėjusias mokyklų sporto aikšteles. Ar teisingai jis pasielgė, galvodavo Kornelijus. Viską sugriovė, tikėdamasis, kad gyvenimas pasidarys kitoks. Galbūt dar skausmingesnis, bet įdomesnis. Tačiau galbūt tai tas pats, kaip susprogdinti namą, viliantis, kad iš mūro nuolaužų išeis kokia įdomi kompozicija, logiška ir estetiška.
       Ką gi, retkarčiais jis jausdavo didelį intelektinį pranašumą, palyginęs save su daugeliu žmonių. Labai dažnai jis sugalvodavo dalykų, kurie kitiems neateidavo į galvą. Nekalbant jau apie tam tikrą bendrą išminties apvalkalą, gaubiantį visas jo mintis, vidinį gyvenimą. Dabar, kai Kornelijus apmąstė tokią padėtį, aptiko, kad visa ši išmintis ir intelektas tėra kruopščiai suręsta ir gerai nušlifuota priedanga, slepianti aibę trūkumų, kompensuojanti juos: jis neturi klausos, blogai mato, blogai skiria spalvas, iš dešimties kvapų atpažįsta du tris, o jo atmintis prastesnė už vidutinę. Su tokiais duomenimis užtektų jam atsipalaiduoti, išglebti nors vieną akimirką, ir jis amžiams ištirptų minioj. Jam tai prilygo mirčiai.
       Kitas dalykas – vienatvė. Dėl šios vienatvės jį kankino ir pati kankinosi žmona. Ji pavargo su ja kovoti, pavargo stengtis išvesti Kornelijų iš tamsaus (kaip jai atrodė) urvo į dienos šviesą, į jaukią šilumą. Ji atakavo ir atakavo šią tvirtovę, kur jai nebuvo leista įžengti, ją varė į neviltį šio bastiono aklinumas, nebuvimas galimybės pažvelgt vidun nė pro menkiausią plyšelį, ir ji laikė tvirtovę apgulty mėnesių mėnesius, o paskui metus ir kitus, ir trečius. Galop ji nuleido rankas, atsitraukė, kaip galėdama stengdamasi išsaugot šiokią tokią tvarką savo kariuomenėj. Tvirtovė buvo neįveikiama. Žmona norėjo išlaisvint Kornelijų iš jo kalėjimo ir uždaryt į savo, tačiau, neįstengus to padaryt, bent jau surentė mūro sieną aplink Kornelijaus tvirtove, kad neduokdie per neapsižiūrėjimą jis nepaspruktų, prisidengdamas nakties tamsa.
       Vargšė neįsivaizdavo, kad jeigu vieną dieną tvirtovės tiltas nusileistų, o vartai pakiltų, atverdami akims tai, kas viduje, ji nieko nesuprastų, absoliučiai nieko neįstengtų suvokti tame keistų, stebuklingų ir baisių formų sąvartyne, kuris geriausiu atveju pasirodytų jai atstumiančia supelijusių makaronų krūva.
       Bet apgultis irgi paliko savo pėdsaką. Kai nuo savo vienatvės kuorų jis lydėjo žvilgsniu besitraukiančią kariuomene, tai veltui laukė, kad tuojau užplūs ilgai tramdyto, iškentėto džiaugsmo banga, sugriaudės kurtinanti pergalės salvė, sprogs visa metų metais sukauptų šaudmenų atsarga, išlėks į orą arsenalas. Bet fejerverko nebuvo. Kornelijus neišgirdo saliuto. Velniai žino, sudrėko detonatoriai ar parakas? Žodžiu, jis nepajuto tų jausmų, kurių laukė, ir kai nusileido nuo kuorų, kai žengė savo vienatvės koridoriais pasižiūrėt savo turto, kurį gynė ir saugojo tiek laiko, kai su bloknotu vienoj rankoj ir pieštuku kitoj jis leidos labirintu inventorizuot savo lobius, savo vaizduotės atsargas, savo mintis, savo vizijas, savo sapnus, savo lūkesčius ir brangiausią praeities patyrimą, jis buvo pritrenktas to, kas atsivėrė jo akims. Taip, apgultis nepraėjo be pėdsako. Brangenybės suiro, supuvo, sudūlėjo, jų karkasai iškrypo ir neatpažįstamai susiraizgė, ir daug kas iš to, ką kadais Kornelijus labiausiai vertino, dabar buvo virte žalsvom dvokiančiom krūvom. Negalėjo būt nieko baisiau už tą sąšlavyną, už lavoninę, kurią bent kiek iškuopt prireiks nežinia kiek laiko, jeigu išvis pavyks prisiverst paliest žliugsinčią riebią mase, į kurią buvo pavirtęs visas jo gyvenimo turtas – vienatvė.
       Bet nė tada jis neatidarė langų į pasaulį. Laukė, kol pelkė kiek išdžius. Jam buvo geriau uostyti savo paties irėsių kvapą, negu įsileisti vidun bent truputį standartinės mąstysenos ir standartinės pasaulėjautos, saldžiai šleikštaus sveiko proto tvaiko.
       Toliau dar banaliau.
       Kornelijus nubudo, atsimerkė ir atsidūrė nedideliam kambarėly. Jį supo savim pasitikinčios lentynos su knygom. Jis gulėjo ant amžinai nepatenkintos irzlios kušetės. Senatvišku krenkštimu ir kosčiojimu ji atsiliepė į kiekvieną jo sunkaus kūno judesį.
       Vaiski mėnesiena tekėjo pro atvirą langą. Melsvi nervingi jos pirštai judino užuolaidų klostes, sklaidė atverstą knygą ant stalo. Atrodė, tarsi kažkas nematomas įsėlino į kambarį ir paskubom, karštligiškai ieškojo kompromituojančio laiško. Arba testamento. Medžiai, ištikimi draugai ir namų sargai, susijaudinę švogždė, mojavo šakom, siūbavo. Norėjo perspėt Kornelijų apie nekviestą svečią. O gal išbaidyt vagį, priverst jį sprukt.
       Kitapus kambario geležinėje lovoje moteris suvaitojo per miegus ir apsivertė ant kito šono. Antklodė nuslydo ir atidengė baltą petį.
       Štai ji, ta logiška ir graži kompozicija, su ironija pagalvojo Kornelijus, šyptelėjo, užsidegė cigaretę.
       Jau beveik metai, kaip jis čia. Moteris, jo moteris, ne žmona, o šiaip... ta, kuri ką tik suvaitojo, kiauras dienas vaikštinėjo nešukuotais plaukais. Kartais plaukai būdavo susukti ant kartono tūtelių. Ji retkarčiais lakuodavo nagus, bet kai jis pažvelgdavo į jos rankas, lakas visuomet būdavo apsilupęs. Apie jos kojas vijosi kažkokių pigių, skystų, išblukusių medžiagų sijonai ar kartūninių chalatėlių skvernai. Maistą jį imdavo pirštais, tiesiai iš puodų. Ir tik prabėgom. O jeigu atsisėsdavo už stalo, tai tik tam, kad turėtų kur atremti alkūnę. Sėdėdavo ištiesus kojas, įspirtas į namines šlepetes, ir drėgnom akim žiūrėdavo į krūvas neplautų lėkščių, šakučių ir peilių, kuriais ji nesinaudojo ir kurių skaičius kažkokiu paslaptingu būdu vis augo. Tais daiktais būdavo nukrautas virtuvės stalas, palangė ir net kėdės. Ji nejuto moteriškos neapykantos buičiai, indams, nešvariems skalbiniams, kuri verčia moteris sukąst dantis ir greitai viską sutvarkyt išskalbi, išlygint, kad tie nepadaryti darbai liautųsi slėgę, liautųsi kaboje virš galvos kaip koks gresiantis nutrūkt sietynas. Jos veidas šlakuotas, nubertas tamsiom dėmelėm. Iš tolo netgi kažkaip priminė perpjautą karvės tešmenį. Kartais Kornelijui atrodydavo, kad jis negali žiūrėt į moterį be pasibjaurėjimo. Jis netgi nepriekaištaudavo jai dėl nieko. Nekalbėjo su ja apie jos išvaizdą ir įpročius, beveik išvis nekalbėjo, kad tik nereiktų pakelt akių iki jos veido. Kad tik jo ausų nepasiektų jos balsas, bespalvis, infantiliškas. Mat ji manė, kad vaikiškas švebeldžiavimas ir vaikiškų kvailysčių imitacija daro ją žaismingą ir koketišką.
       Kornelijus dažnai vengdavo grįžt po darbo namo, į urvą su patele, nežinia kaip sugėrusią į save visą blogiausią ir primityviausią moteriškos civilizacijos patirtį. Kartais jis norėdavo negrįžt išvis. Negrįžt niekada. Palikt tą moterį Nešvarių Lėkščių Ir Suplėšytų Kojinių oloj, nesuprantančią, kad ji palikta, kad ji vienui viena dieną, savaitę, mėnesį, metus.
       Jis prisiminė savo buvusią žmoną, kuri buvo kitokia, visai kitokia, visuomet įsitempusi iki virpesio, spindinčiais plaukais, lygia veido oda, protingomis akimis, pastebinčiomis kiekvieną smulkmeną. Taip, prisiminęs žmoną, jis norėdavo pabėgt nuo dabartinės savo moters. Tačiau žinojo, kad niekur nepabėgs. Buvo per silpnas atsispirt patelės kūno kerams. Tuščias darbas menkint kūno reikšme.
       Šis kūnas puikus, juslingas, pilnas miglotų pažadų, geidulių, ilgesio ir panašių dalykų. Kornelijus negalėjo išeit ir palikt hipnotiškai siūbuojančių krūtų su dideliais rudais matiniais speniais, balto stipraus kaklo su melsvom kraujagyslių linijom, stangrių kumelės strėnų, šlaunų ir švelnaus lygaus pilvo. Ji buvo moteris iš „Tūkstančio ir vienos nakties“. Jos kūnas pančiojo Kornelijų tvirčiau už formalią santuoką, tvirčiau netgi už neturėjimą kur eiti, kur dėtis išėjus, ir vos pagalvojęs apie pabėgimą, jis jau žinodavo, kad niekad negalės to padaryt, neįstengs ištrūkt iš moters kūno vergijos; žinodavo, kad šios moters kūno vaizdas visados liks atminty ir persekios visur, kur tik jis beatsidurtų. Kornelijus pyko ant savęs už tai, bet moters kūno poveikis buvo stipresnis už jo valią. Tokiom valandėlėm jis prisimindavo savo žmoną, prisimindavo, kokios nervingos buvo jos rankos, kokia sausa kalba, ir pagaudavo save mąstant apie ją su užuojauta.
       Jeigu Kornelijus susierzindavo dėl kokių išmėtytų daiktų, gulinčių ant grindų kiauras dienas, jis nukreipdavo akis į žmonos chalato iškirptę ir užmiršdavo netvarką, nešvarą, dirginančias smulkmenas. Visa tai tapdavo nesvarbu, nereikšminga, ir jis be ypatingo vargo surasdavo savy jėgų gyvent kurį laiką kaip gyvenęs ir siekt tikslų, kuriuos sau būdavo iškėlęs.
       Valandėlę jis stebėjo debesų lenktynes žvaigždėtam danguj. Laukė, gal išnyks ūmai kilęs alkis. Tarsi kas nors būtų įkišęs šaltą chloroformuotą ranką į šiltus jo vidurius, suradęs pirštais skrandžio maišelį ir skaudžiai sugniaužęs kumšty.
       Vėjas pribloškė pro langą medžių lapų, peteliškių, vikšrų, sausų šakelių. Visas kambarys buvo jais nubarstytas.
       Kornelijus nusitraukė antklodę ir atsisėdo. Nekreipė dėmesio į pagiežingus kušetės priekaištus. Kiek pasėdėjo, nuleidęs kojas ant vėsių grindų, klausydamasis, kaip šlama sujaudinti medžiai, paskui nuėjo į virtuvę. Susirado gabalą pavytusio sūrio, butelį alaus. Ėmė valgyt. Tiesiog rijo, kimšo, sprogo, čepsėjo, šliurpė alų iš stiklinės.
       Staiga pasigirdo ūkimas, švilpimas, dundėjimas ir stiklų virpesys. Naktinis, trečios valandos ekspresas nugarmėjo į prarają.
       Kornelijus krūptelėjo, užspringo, ėmė kosėti. Išspjovė apčiaumotą kąsnį į saują, tada apsidairė, kur čia išmetus. Su sūrio ir seilių košele delne perėjo virtuvę, sumetė į kibirą po prausykla. Rudu skalbimo muilu nusiplovė rankas. Tada pasižiūrėjo į veidrodį.
       Jeigu kartais išsipildytų Evangelijos pranašystės ir Paskutinio Teismo dieną visi prisikeltų iš numirusių su kūnu tai būtų didelė niekšybė, pagalvojo Kornelijus. Jis nekentė savo kūno, bjaurėjosi juo ir neturėjo jokio noro atgimt su juo. Vis dėlto jis tikėjosi, kad toj didžioj sumaišty, kuri neabejotinai kils, kai vienu metu iš žemės ims lįst milijardai numirėlių, jam užteks vikrumo. Ir tada jis stos prieš Teismą su kokio nors gražaus kvailio elastingu kūnu, stovės apšviestas raudonų gaisrų, o jo pilvas bus kaip skalbimo lenta, jo bicepsai kaip špižiaus rutuliai, kulkšnys ir riešai ploni kaip lenktyninio žirgo ir tokie pat stiprūs. Jo kaklas bus kaip stiebas su gyslų ir raumenų laivavirvėmis. Jo ilgų kojų raumenys virpės, nekantriai laukdami šuolio į amžinybę.
       Veidrody atsispindėjo masyvus vyras, riebus kaip kiaulė. Du pagurkliai. Mažos užgriuvusios akutės. Rusvų šerių šepetėlis panosėj. Nudribę skruostai. Didelis, minkštas, nepasotinamas pilvas. Šlaunys kaip plakta grietinėlė.
       Kornelijus sumurmėjo veidrodžiui:
       – Viešpatie, viešpatie, kam aš gimiau, kam tu mane sukūrei!
       Veriančios nevilties akimirka. Beprasmybės suvokimas, ryškus kaip žaibas.
       Jis stovėjo virtuvėj prieš veidrodį, kabantį virš prausyklos, trečią valandą nakties, ir galvojo: jeigu pasauly gyvena tokie kaip jis, tada galima padaryti dvi išvadas. Pirma, teks pripažint, kad jis, Kornelijus Jedermanas, tam pasauliui reikalingas (nors neaišku kodėl ir kam konkrečiai). Antra, demiurgas taip pat yra netobulas ir nelaimingas subjektas. Ir tada viskas, kas gražu ir gera, viskas, kas suteikia ramybe ir džiaugsmą, yra nebūtina ir atsitiktina.

       Vilnius, 1986

       Kondrotas, Saulius Tomas. Metmenys, Nr.56, 1989.