1944-ieji buvo ypač sunkūs ir, ko gero, turėjo didžiausią įtaką rašytojo kūrybai. Negalėdama susitaikyti su skurdu, nusižudė motina, o po septynių mėnesių jis pats buvo paimtas į nelaisvę Vokietijoje, kur tapo vienu iš nedaugelio, išgyvenusių Dresdeno bombardavimą. Tai, ką patyrė besislėpdamas skerdyklos rūsyje, K. Vonnegutas vėliau aprašė romane „Skerdykla Nr. 5“.

Knygyne kabojo skelbimas: į salės galą leidžiami tik su­augusieji. Galiniame skyriuje buvo galima pro „akutę“ pa­sižiūrėti filmų su nuogomis jaunomis moterimis ir vyrais. Už minutę ėmė ketvirtį dolerio. Be to, tenai pardavinėjo nuogų merginų ir vaikinų nuotraukas. Jas buvo galima neštis namo. Nuotraukos buvo daug tralfamadoriškesnės už filmus,nes į jas gali žiūrėti kada panorėjęs ir jos niekad nesikeis. Ir po dvidešimties metų tos merginos tebebus jaunos, tebesišypsos ar alps iš pasitenkinimo, ar papras­čiausiai kvailai dėbsos, plačiai iškėtusios kojas. Kai kurios valgė čiulpinukus ar bananus. Ir po dvidešimties metų tebe­valgys. Ir tų jaunų vyrukų šliumperiai stovės kaip stovėję, o muskulai pūpsos it patrankos sviediniai.

Tačiau Bilio galinis skyrius nesugundė. Jis susižavėjo Kil­goro Trauto romanais, išstatytais vitrinoje. Pavadinimai jam buvo, o gal tik atrodė, negirdėti. Jis atsivertė vieną romaną. Nutarė, kad galima, nes visi knygyno lankytojai knaisiojosi tarp knygų. Romanas vadinosi „Didysis tablo“. Bilis per­bėgo akimis keletą pastraipų ir prisiminė, jog jau yra prieš daugelį metų jas skaitęs – kai gulėjo veteranų ligoninėje. Knygoje pasakojama apie žemietį ir žemietę, kuriuos pagro­bė ateiviai iš kosmoso. Juodu buvo eksponuojami parodoje viename Cirkono-212 planetos zoologijos sode.

Tų romano personažų būste ant sienos kabojo didelis tablo, tariamai demonstruojantis biržos kursą bei plataus vartojimo prekių kainas, taip pat stovėjo teletaipas, prane­šinėjantis biržos naujienas, bei telefonas, tariamai jungian­tis juos su maklerio kontora Žemėje. Cirkoniečiai pranešė savo belaisviams, kad Žemėje jų vardu investavo milijoną dolerių ir, jei pagrobtieji sumaniai tvarkysią savo finansus, grįžę į Žemę, būsią pasakiškai turtingi.

Ir telefonas, ir didysis tablo, ir teletaipas buvo, be abe­jo, netikri. Jie buvo įrengti tam, kad stimuliuotų žemiečius žiūrovų minios akivaizdoje ką nors veikti: šokinėti, šūkau­ti, džiūgauti, raukytis, rautis plaukus, iš baimės leisti į kel­nes, šypsotis kaip geležėlę radus.

Žemiečiams iš pradžių tariamai gerai sekėsi. Tai irgi, aišku, buvo tyčia organizuota. Įpynė ir religiją. Teletaipas pranešė, jog Jungtinių Valstijų prezidentas paskelbęs šalyje maldos savaitę ir kad visi turį melstis. Žemiečiams prieš tai visą savaitę nesisekė biržoje. Jie truputį pralošė su alyvuo­gių aliejumi. Todėl šoko melstis.

Padėjo. Aliejaus kaina pakilo.

Kita vitrinoje rodoma Kilgoro Trauto knyga pasakojo, kaip vienas žmogus pasigamino laiko mašiną, kad galėtų nukeliauti į praeitį ir pamatyti Jėzų. Jam pavyko, ir jis pa­matė Jėzų, kai tam buvo tik dvylika metų. Tėvas Jėzų mokė dailidžiauti.

Į dirbtuvę įėjo du romėnų kareiviai, nešini papiruso riti­nėliu. Papiruse buvo nubraižytas įrenginys, kurį jie pagei­davo atsiimti rytojaus dieną prieš saulėtekį. Tat buvo kry­žius, ant kurio turėjo mirtimi nubausti vieną maištininką.

Jėzus su tėvu sukalė kryžių. Abu džiaugėsi gavę darbo. Ir maištininką nubaudė mirtimi ant to kryžiaus.

Nieko nepadarysi.

Knygyne šeimininkavo penki žemaūgiai žmogiukai, iš pažiūros tikri vienagimiai, visi pliki, visi įsikandę ap­seilėtus neuždegtus cigarus. Visi rimtomis fizionomijo­mis tupėjo kiekvienas ant savo taburetės. Jie pragyveno iš popieriaus bei celiulioido viešnamio. Jiems prekės kraujo nekaitino. Nekaitino kraujo ir Biliui Piligrimui. O kitiems klientams – kaitino. Savotiška tai buvo parduotuvė: visos prekės turėjo ryšio su meilės reikalais ir vaikų darymu.

Pardavėjai vienam kitam klientui liepdavo: arba pirkit, arba išeikit iš knygyno, gana čia tiktai žiūrėti ir žiūrinėti ir knaisiotis. Buvo ir tokių pirkėjų, kurie žiūrėjo ne į prekes, o vieni į kitus.

Vienas pardavėjas priėjo prie Bilio ir pasakė, kad patys gerumynai salės gale, o knygos, kurias Bilis skaitinėja, – tik vitrinai papuošti.

– To, ko jūs ieškot, čia užsimušk nerasi, – pasakė jis Bi­liui. – Ko jūs ieškot – galiniam skyriuj.

Todėl Bilis paėjėjo tolėliau, bet ne iki pat skyriaus vien suaugusiems. Jis pasitraukė iš mandagumo ir užsimiršęs nusinešė Trauto knygą apie Jėzų ir laiko mašiną.

Laiko keliauninkas nukeliavo į biblinius laikus, kad išsi­aiškintų, be kita ko, tokį dalyką: ar Jėzus tikrai numirė ant kryžiaus, ar jį nuėmė nuo kryžiaus dar gyvą ir jis gyveno toliau. Knygos herojus pasiėmė stetoskopą.

Bilis atsivertė knygos pabaigą, kur herojus įsimaišo tarp žmonių, nuimančių Jėzų nuo kryžiaus. Laiko keliauninkas, apsirengęs pagal tų laikų madą, pirmasis užlipo kopėčio­mis ir, kad žmonės nepamatytų stetoskopo, prisiglaudė prie Jėzaus ir pasiklausė.

Išsekusioje krūtinėje nebuvo girdėti jokio garselio. Die­vo Sūnus buvo garantuotai miręs.

Nieko nepadarysi.

Laiko keliauninkui, pavarde Lensas Korvinas, pavyko išmatuoti Jėzaus ūgį, tik jis negalėjo jo pasverti. Jėzaus ūgis – šimtas šešiasdešimt du centimetrai be trupučio.

Prie Bilio priėjo kitas pardavėjas ir paklausė, ar jis pirk­siąs knygą, ar ne, ir Bilis atsakė: taip taip, norįs pirkti. Jis stovėjo atsukęs nugarą į lentyną su knygomis minkštais viršeliais, pasakojančiomis apie oralinius genitalinius kon­taktus nuo senovės Egipto iki mūsų dienų ir taip toliau, ir pardavėjas iš pradžių pamanė, kad Bilis skaito vieną iš jų. Todėl, pamatęs, ką Bilis skaito, apstulbo.

– Kad tu sukeptum! – tarė jis. – Iš kur jūs ją ištraukėt? – Ir taip toliau, ir nuėjo papasakoti kitiems pardavėjams, jog vienas iškrypėlis norėtų pirkti vitrinos papuošimą. Bet kiti pardavėjai tai jau žinojo. Jie irgi stebėjo Bilį.

Prie kasos stovėjo dėžė, prigrūsta senų žurnalų su nuogų merginų nuotraukom. Laukdamas grąžos, Bilis užmetė akį ir ant vieno viršelio perskaitė tokį klausimą: „Kur dingo Montana Vaildhek?“

Ir Bilis perskaitė tą straipsnį. Jis, be abejo, žinojo, kur dingo Montana Vaildhek. Gyveno ji Tralfamadorijoje, au­gino vaiką, tačiau žurnalas „Vidunakčio katytės“ tikino, jog ji, apvilkta cementine pižama, ilsintis San Pedro įlan­koje, penkiasdešimt penkių metrų gelmėje.

Nieko nepadarysi.

Bilį ėmė juokas. Žurnalas, skirtas vienišiems vyriškiams pasidirginti, įdėjo šį straipsnį tik tam, kad būtų proga iš­spausdinti kadrų iš pornografinių filmų, kuriuose, būdama paauglė, filmavosi Montana. Bilis į nuotraukas labai nesi­gilino. Buvo smarkiai grūdėtos, kontrastingos – suodžiai ir kreida. Nuotraukoj – žmogystė, ir tiek.

Pardavėjai Bilį vėl paragino nueiti į galinį skyrių, ir šį­syk jis pakluso. Prisisotinęs jūreivis atsitraukė nuo aparato dar nepasibaigus filmui. Bilis žvilgtelėjo pro akutę, o ten sau viena ant lovos sėdėjo Montana Vaildhek ir lupo ba­naną. Trakšt – filmas nutrūko. Kas bus toliau, Biliui buvo neįdomu, ir čia vienas pardavėjas prisvilo, siūlydamas pa­sižiūrėti tikrai atsakančių dalykėlių, kuriuos jie laiką po prekystaliu tik žinovams.

Biliui pasidarė truputį smalsu: ką gi tokio ypatingo jie galėtų ten slėpti? Pardavėjas kreivai šyptelėjo ir parodė nuotrauką. Ji vaizdavo moteriškę ir Šetlendų ponį tarp dvie-jų dorėniškų kolonų, kutuotos aksominės uždangos fone bandančius lytiškai santykiauti.

Į televiziją Niujorke Bilis tą vakarą nepateko, užtat kalbė­jo per radiją. Netoli viešbučio, kur apsigyveno Bilis, buvo radijo stotis. Bilis pamatė virš įėjimo jos iškabą ir užėjo. Jis pakilo liftu į studiją. Ten savo eilės laukė būrelis žmonių. Tai buvo literatūros kritikai; jie Bilį palaikė saviškiu. Buvo susirinkę padiskutuoti, ar romanas atgyvenęs, ar ne. Nieko nepadarysi.

Drauge u jais Bilis atsisėdo už aukso spalvos ąžuolinio stalo. Prieš jį, kaip ir prieš kitus, stovėjo mikrofonas. Lai­dos vedėjas paklausė jį pavardės ir iš kokio jis laikraščio. Bilis atsakė, kad iš „Ilium Gazette“.

Jis buvo susijaudinęs, laimingas. „Jei kada buvotumėt Kody, Vajomingo valstijoj, – kartojo sau, – jums pirmas su­tiktasis pasakys, kaip rasti Bobą Patrakėlį.“

Bilis pakėlė ranką pačioje programos pradžioje, bet jam žodį davė ne iš karto. Prieš jį pasisakė keletas kritikų. Vie-nas iš jų pareiškė, kad dabar, kai vienas virdžinietis, praėjus šimtui metų po Apomatokso mūšio, parašė naują „Dėdės Tomo trobelę“, romaną laikas palaidoti. Kitas kritikas pasakė, kad skaitytojai šiais laikais nebesugebą savo vaizduotėje transformuoti spausdinto teksto į jaudinančius reginius, todėl autoriams lieka tik sekti Normanu Meileriu – tai yra viešai vaizduoti tą, ką yra aprašę. Vedėjas paprašė pasisakyti, koks, jų nuomone, romano vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje, ir vienas kritikas pasakė:

– Suteikti spalvinių akcentų kambariams baltutėlėmis sienomis.

Kitas atsakė taip:

– Meniškai aprašinėti dulkinimąsi.

Trečias paaiškino taip:

– Mokyti smulkių valdininkų žmonas, kaip neatsilikti nuo mados ir kaip elgtis europietiškame restorane.

Paskui žodį suteikė Biliui. Ir jis gražiai išlavintu balsu ėmė pasakoti apie skraidančias lėkštes, Montaną Vaildhek ir taip toliau.

Jį mandagiai išprašė iš studijos per reklaminę pertrau­kėlę. Jis grįžo į viešbutį, įmetė ketvirtį dolerio į „Magiškų pirštų“ automatą, prijungtą prie lovos, ir užmigo. Per laiką parkeliavo į Tralfamadoriją.

– Vėl basteisi po laiką? – paklausė Montana.

Po kupolu dulsvavo dirbtinis vakaras. Montana krūtimi žindė kūdikį.

– A? – atsiliepė Bilis.

– Vėl keliavai po laiką. Iš akių matau.

– Mhu.

– Kur šįkart buvai? Ne kare – iš akių matau.

– Niujorke.

– Aa, „Didžiajam obuoly“!

– A?

– Taip kažkada vadindavo Niujorką.

– A...

– Kine, teatre nebuvai?

– Ne. Truputį pasivaikščiojau po Taims skverą, nusipir­kau Kilgoro Trauto knygą.

– Tau gerai!

Montana Kilgoru Trautu nesižavėjo.

Bilis tarp kitko užsiminė matęs ištraukėlę iš pornografi­nio filmo,kuriame ji vaidino. Jinai atsiliepė taip pat abejin­gai, tralfamadoriškai, be priekaišto sau:

– Tai kas? – atsakė ji. – O aš girdėjau, kokį pajacą tu vai­dinai per karą. Ir girdėjau, kaip sušaudė tą mokytojėlį. Irgi buvo nešvankus spektaklis, tas sušaudymas.

Ji padavė kūdikiui kitą krūtį, nes laiko momentas buvo taip sukomponuotas, kad ji privalėjo tai padaryti.

Abu patylėjo.

– Vėl jie krečia pokštus su laikrodžiais, – tarė Montana, pakildama guldyti vaiko į lovelę.

Ji kalbėjo apie zoologijos sodo prižiūrėtojus, kurie leido elektrinius laikrodžius tai greičiau, tai lėčiau, tai vėl greičiau, o patys stebėjo pro akutes, kaip elgsis žemiečių šeimynėlė.

Montanai Vaildhek ant kaklo kabojo sidabrinė grandi­nėlė. Tarp krūtų gulėjo ant grandinėlės pakabintas meda­lionas su jos alkoholikės motinos nuotrauka, grūdėta, kon­trastinga – suodžiai ir kreida. Nuotraukoj žmogysta, ir tiek. Kitoj medaliono pusėj buvo išgraviruoti žodžiai:

        10 SKYRIUS

Prieš dvi dienas pasikėsinta prieš Robertą Kenedį, – jo va­sarnamis už trylikos kilometrų nuo mano namo. Vakar va­kare jis mirė. Nieko nepadarysi.

Prieš mėnesį įvyko pasikėsinimas prieš Martiną Liuterį Kingą. Jis irgi mirė. Nieko nepadarysi.

Ir kiekvieną dieną mūsų vyriausybė praneša, kiek žmo­nių pavertė lavonais karybos specialistai Vietname. Nieko nepadarysi.

Mano tėvas mirė prieš daugelį metų natūralia mirtimi. Nieko nepadarysi. Buvo malonus žmogus. Ir baisus šauna­mųjų ginklų mėgėjas. Paliko juos man. Jie sau rūdija.

Tralfamadorai, pasak Bilio Piligrimo, nelabai domisi Jėzum Kristum. Tralfamadoriškai mąstysenai priimtiniau­sias žemietis, pasak jo, esąs Čarlzas Darvinas, kuris mokė, jog kas miršta, tas turi mirti, jog mirtis reiškia pažangą. Nieko nepadarysi.

Ta pati idėja išsakyta ir Kilgoro Trauto „Didžiajame tab­lo“. Būtybės iš skraidančios lėkštės, pagrobusios Trauto he­rojų, klausinėja jį apie Darviną. Klausinėja ir apie golfą.

Jei tai, ką Bilis Piligrimas sužinojo iš tralfamadorų, yra tiesa, – tai, kad mes gyvensim amžinai, kad ir kokie negyvi kitąsyk atrodytume, – mane tatai ne itin džiugina. Tačiau jei vis dėlto amžinybę reikės leisti lankant įvairias savo gy­venimo akimirkas, aš dėkingas likimui, kad mano gyveni­me gražių momentų buvo tiek daug.

Vieną gražiausių akimirkų pastaruoju metu patyriau per kelionę į Drezdeną su fronto draugu O‘Heiriu.

Rytą Berlyne mudu įsėdom į Vengrijos aviakompanijos lėktuvą. Pilotas buvo ilgaūsis, panašus į Adolfą Menžu . Kol į lėktuvą pylė degalus, jis rūkė kubietišką cigarą. Prieš pakylant niekas neliepė užsisegti saugos diržų.

Kai pakilom, jaunas stiuardas atnešė ruginės duonos, rū­kytos dešros, sviesto, sūrio ir baltojo vyno. Man niekaip neatsidarė atlenkiamas staliukas. Stiuardas nuėjo į virtuvę kokio nors daikto ir atsinešė konservų peilį. Su juo kaip su laužtuvėliu atlenkė staliuką.

Be mūsų, skrido tik šeši keleiviai. Jie kalbėjo įvairiomis kalbomis. Visi buvo gerai nusiteikę. Skridome virš Rytų Vokietijos, žemai apačioje degė šviesos. Įsivaizdavau, kaip ant tų šviesų, tų kaimų, miestų ir miestelių krinta bombos.

Nei aš, nei O‘Heiris nesitikėjom praturtėsią – o dar kaip praturtėjom!

– Jei kada buvotum Kody, Vajomingo valstijoj, – tingiai tariau jam, – tau pirmas sutiktas pasakys, kaip rasti Bobą Patrakėlį.

O‘Heiris turėjo užrašų knygelę, kurios gale buvo išspaus­dinti pašto siuntų tarifai, oro linijų ilgiai, žymiausių kalnų aukščiai ir kiti svarbiausi duomenys apie pasaulį. Ieškoda­mas Drezdeno gyventojų skaičiaus – jis knygutėje nebuvo nurodytas – O’Heiris aptiko ir davė man pasiskaityti štai ką:

,,Kasdien pasaulyje gimsta vidutiniškai 324 tūkstan­čiai kūdikių, ir vidutiniškai 10 tūkstančių žmonių kasdien miršta iš bado ar neprievalgio. – Nieko nepadarysi. – Be to, 123 tūkstančiai žmonių miršta dėl kitų priežasčių. – Nieko nepadarysi. – Susumavus kasdieninis gyventojų prieaugis pasaulyje lygus 191 tūkstančiui. Gyventojų apskaitos biu­ras spėja, kad pasaulio gyventojų skaičius iki 2000 metų padvigubės ir sieks 7 milijardus.“

– Ir visi, žinai, reikalaus pagarbos, – pasakiau aš.

Tuo pat metu Bilis Piligrimas irgi keliavo į Drezdeną, tiktai ne dabartyje. Jis grįžo ten 1945 metais, trečią dieną po miesto sunaikinimo. Sargybiniai Bilį su kitais belais­viais varė į griuvėsius. Aš irgi ten buvau. Ir O‘Heiris buvo. Prieš tai dvi naktis nakvojom aklojo šeimininko arklidėje. Ten mus rado valdžia ir nurodė, ką daryti: liepė susisko­linti iš žmonių kirtiklių, kastuvų, laužtuvų, karučių. Apsi­rūpinę tais daiktais, turėjome žygiuoti į tokią ir tokią vietą griuvėsiuose, pasiruošę darbui.

Pagrindiniuose keliuose, vedančiuose į miesto griuvė­sius, stovėjo užtvaros. Vokiečius ten sulaikydavo. Jiems neleido tyrinėti Mėnulio paviršiaus.

Tą rytą karo belaisviai iš daugelio šalių susirinko tokioje ir tokioje vietoje Drezdene. Buvo nutarta pradėti lavonų pa­ieškas nuo čia. Ir paieškos prasidėjo.

Biliui teko kasti poroje su tokiu maoriu, paimtu į nelaisvę Tobruke. Maoris buvo rudas kaip šokoladas. Ant kaktos ir skruostų turėjo išsitatuiravęs spiralinius ornamentus. Bilis su maoriu ėmė kasti negyvą, nederlingą Mėnulio graužą. Grau-žas buvo palaidas, ir dažnai slinkdavo nedidelės griūtys.

        – Tivit tivit?

        Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis.
        Kurt Vonnegut. Skerdykla Nr. 5. Romanas. K.: Kitos knygos, 2006.