Tęsinys. Skaitykite antrą dalį
Palangiškis Napaleonas Maselskis, Afganistane netekęs regėjimo, į armiją išėjo 1979 m. gegužės 5 d., kai jam buvo 20 metų.
„Tik daug vėliau, permąstydamas savo gyvenimą, pagalvojau, jei būčiau išėjęs laiku, kada gavau pirmąjį šaukimą, 1978 metų gegužę, tai gal nebūtų tekę tame Afganistane tarnauti, būčiau atpylęs tuos dvejus metus kur nors Sąjungoje ir gal būčiau namo grįžęs sveikas, o ne neregys“? – svarsto sveikatą tolimoje šalyje praradęs vyras.
„Iš pradžių išsiuntė į Estijos mieste Tapa buvusią seržantų mokyklą, kurioje prasimokiau pusę metų, tapau išminuotoju.
Paskui visus mus išskirstė po visą Sąjungą. Mane išsiuntė į Ukrainą, Žitomiro sritį, „posiolok gorodskogo tipa Lugyni“.
Nors buvau seržantas, tačiau gavau viršilos pareigas. Man reikėdavo kareivius nuvesti į valgyklą, paskirstyti darbus. Kadangi buvau dar ir sandėlininkas, tai susiorganizuodavau papildomo maisto. Taip gerai ten gyvenau, kad net ėmiau plėstis, kaip koks ruonis.
Armijoje iš mano vardo niekas nesijuokė, o kai priprato, vadindavo Napaliu. Tik iš pradžių daugeliui kitų tautybių kareivių būdavo neaišku, kur čia yra vardas, o kur pavardė.
Labiausiai juokdavosi, kad rašydamas laiškus namiškiams nepridengdavau ranka popieriaus lapo. Kadangi buvau vienintelis lietuvis, niekas kitas ir nesuprasdavo, ką rašydavau, todėl ir perskaityti negalėdavo. Todėl juokdamiesi mane kartais vadindavo „Nemec achtung, achtung“.
Ukrainoje ištarnavau keturis mėnesius, o iš ten – į Afganistaną.
Mums pranešė, kad privalome ištiesti pagalbos ranką Afganistano liaudžiai ir atlikti savo internacionalinę pareigą. Nieko daugiau neaiškino, liepė nueiti į štabą ir „nusiimti“ nuo įskaitos, susirinkti daiktus ir – į ešeloną. Visą mūsų formuotę išsiuntė į Uzbekistaną, Termezą. Ten jau buvo daug iš visos Sąjungos atvežtų karių. Mus visus apginklavo iki dantų, sulaipino į lėktuvus – ir į Afganistaną.
Iš pradžių nuskraidino į pietus nuo Kabulo, į Kandaharo pusę, o iš ten – jau sunkvežimiais nuvežė į kalnus. Saugojome Kabulą, su žiūronais nuo kalno galėdavome matyti Afganistano sostinę.
Vykstant pratyboms šalies viduje, jei jose daugiau nei trys procentai dalyvaujančiųjų būdavo sužeista ar net žūdavo, zampolitas už tai turėdavo atsakyti. Tačiau mums prieš važiuojant zampolitas tiesiai šviesiai išrėžė, kad Afganistane už mus niekas jau neatsakys. Nesvarbu, ar 100, ar 200 karių žus.
Buvome jauni vyrukai, man buvo jau 21 metai – negi mes tikėsime tokiomis šnekomis? Niekas net ir pagalvoti negalėjo, kad mums kas nors grėstų. Juk daugelis iš mūsų prieš armiją motociklais ir automobiliais lakstėme ir į galvas neėmėme, kad gali kas nors nutikti. Nusispjaudavome į staigius posūkius, ir į slidžius kelius.
Tik vėliau, kai virš galvų tos „bitelės“ ėmė skraidyti, turiu galvoje kulkas ir skeveldras, supratome, kad čia ne juokai. Kita vertus, buvome apsiginklavę iki dantų, turėjome automatus, po keturis magazinus, granatas „limonkes“, patys save drąsindavome, kad niekas mūsų negalėtų įveikti. Manėme, kad bus panašiai kaip šokiuose. Jei pasipainiodavo koks nors aršesnis, duodavome į nosį ir eidavome toliau. Manėme, kad taip pat bus ir Afganistane. Negi galėtų koks nors laukinis, išlindęs iš savo urvo, tave „nukacapinti“? Tik tuomet, kai ėmė kristi ir žūti draugai, pamatėme, kad tai ne žaidimas ir ne pasaka.
Aš pats tuomet ir susimąsčiau, kokio velnio mus čia atsiuntė? Visokie generolai pabrėždavo, kad „my zaščiščiajem svoju rodinu“. Na kokia, blemba, ten „rodina“? Juk niekas mūsų neketino pulti.
Afganistane išbuvau trumpai, tik keturis mėnesius. Kai tik sužeidė, ir kvit, viskas baigėsi...
Sužeidė mane kovo 8-ąją, kuri man įdomiai susiklostė. Pasikvietė karininkas ir liepė iki pietų išvalyti tokią duobę, į kurią turėjo būti įvežtas sunkvežimis, o iš viršaus užmaskuotas slepiamuoju tinklu, kad nesimatytų nuo kalnų ir iš lėktuvų. Nuėjome su kareiviais, tas traktorininkas taip sąžiningai išstumdė duobę, kad mums beliko tik truputį kastuvais nukasti žemes nuo kraštų, kad tilptų sunkvežimis, ir viskas. Užtrukome vos valandą. Savo kareiviams sakau, jūs pamiegokite iki pietų, o aš pasaugosiu.
Pažadinau kareivukus ir grįžtame į stovyklą. Ten mus visus kapitonas išrikiuoja ir komanduoja: „Maselskis, vyti iz stroja.“ Galvoju, šakės, gausiu dabar „nariadą“ be eilės. Gal kas nors pamatė, kad aš su kareiviais tinginiauju ir paskundė? Išeinu iš rikiuotės nutirpęs, o kapitonas: „Za otličnuju službu objavliaju blagodarnost.“ Aš, kaip pridera – „služu Sovietskomu Sojuzu“.
O vakare pranešė, kad kalnuose, už kokių dviejų trijų kilometrų, pastebėti modžahedai. Mus pakėlė, sulipome į sunkvežimį ir išvažiavome į operaciją. Lydėjo ir vienas šarvuotis. Apsikapojome su tais „duchais“, o einantys prieš mane du kareivukai ant minos užlipo. Jie žuvo, o skeveldros man į snukį... Sutrupino žandikaulius, išmušė beveik visus priekinius dantis, sutrenkė smegenis, dešiniąją akį iškart visą išnešė, pataikė ir į kairiąją.
Ir viskas. Žuvusiuosius ir sužeistuosius sumetė kaip paršus į kėbulą ir parvežė į stovyklą, o iš ten – į Kabulą, iki kurio centro nuo mūsų stovyklos buvo apie 4 kilometrus.
Ligoninėje laikė 10 dienų. Kokia ten ligoninė, tik skeveldras ištraukė, žaizdas užsiuvo, ir viskas. Juk ir gydytojai ten dirbdavo ginkluoti. Nors, jei būtų išsyk mane skraidinę į Sąjungą, į Maskvą, kur dirbo geriausi okulistai, gal kairiąją akį ir būtų išgelbėję. Dešiniąją, jau sakiau, iškart išnešė, o kairiosios tinklainė atsisluoksniavo, atšoko. Dabar jau žinau, kai truputį medicinos pasimokiau, kad ir ją sutvarkyti mažai vilties buvo. Apie dantis nė nekalbu. Šiais laikais naujus susidėjau, atrodo, kad visi geri.
Iš pradžių tris dienas gulėjau lyg kokonas suvyniotas, pajudėti negalėjau. Maitino mane ruselės medicinos sesutės per šiaudelį. Jei ne jos, badu būtume nudvėsę. Aš tai jau tikrai. Man žandikaulis sulaužytas, dantys išmušti, lūpos sutinusios, o valgyti atneša avienos kepsnį, ryžių ir kažkokių žolių. Tai pamačiusios sesutės pačios išvirdavo sultinio, kurį siurbdavome, ir taip išgyvenome.
Po trijų dienų mano galvą nubintavo ir gydytojas kažkur išėjo. Apsičiupinėjau pirštais dešiniąją veido pusę, toje vietoje, kur buvo akis – duobė. Išsigandau ir daugiau nebesičiupinėjau, o jei ir kitos akies vietoje tas pats velnias?
Po 10 dienų išvežė į Taškentą, kur etapais iš Afganistano gabendavo visus sužeistuosius ir žuvusiuosius. Kai kuriuos toliau gydydavo, o kai kuriuos tik perrengdavo, suguldydavo į karstus – ir namo.
Dūšioje visuomet tikėjausi, kad gydytojai man padės, ir vėl galėsiu matyti. Viltis sustiprėjo Taškente, kur ant akių tik kažkokias „užuolaidėles“ užklijavo, kad dulkių nepripūstų, kai eidavau pasivaikščioti su draugais.
Iš Taškento, kur išbuvau tris mėnesius, mane siuntė ne namo, o į tuometinį Leningradą, kur mėgino sugrąžinti regėjimą. Ten man sudėjo ir geležinius dantis. Iš pradžių bandžiau protestuoti, sakiau, paskambinsiu namo, gal atsiųs pinigų ir sumokėsiu už padoresnius, tačiau mane greitai nuramino. Sako, esi dar kareivis ir dantis turėk kareiviškus. O kai grįši namo, susidėk, kokius norėsi.
Už sužeidimą gavau kelis paprastus medalius. Bet, matyt, per trumpai tarnavau ir kadangi niekuomet nepuldavau pirmas į priekį, tai ordinų ir nedavė. Sakydavau pats sau, o ko man veržtis? Manęs namie panelė laukia, tėvai, ko man kristi ant ambrazūros? Juk ir taip, kaip kokius šunis atvarė be jokio reikalo, tai ko man ten ardytis? Tik galvodavau, kaip ištarnauti tuos likusius mėnesius.
Grįžęs gal kelerius metus išvis nieko nepasakodavau apie savo tarnybą ir Afganistaną. Nenorėdavau atšviežinti tų prisiminimų. O ir tais pirmaisiais metais būdavo visko, ir sapnų, ir įvairių nesusipratimų. Net ir praėjus dešimtmečiui prisisapnuodavo, kad reikia atsišaudyti, puolu į kažką šaudyti, o tos kulkos ne lekia, o iš vamzdžio čia pat kapt kapt krenta ant žemės. Pabusdavau išpiltas šalto prakaito.
Tačiau tas Afganistanas ir praversdavo, ypač kai eidavau kur nors be eilės. O juk tais laikais, apie 1981-uosius, Palangoje, ypač vasarą, visur būdavo milžiniškos eilės. O aš jau turėjau Didžiojo tėvynės karo invalido pažymėjimą – tik tokie tais laikais buvo. Tai parodydavau jį pardavėjai. O ta nepatikėdavo ir iš pradžių imdavo šaukti, ko aš atseit senelio pažymėjimą pasiėmiau. Ten gal 20 žmonių laukia, o aš einu be eilės. Juk buvau jaunas vyras, tuo metu nešiojau tamsius akinius, lydėdavo mane žmonelė. Tai tekdavo pasakyti, kad buvau Afganistane sužeistas. Nurimdavo.
Vakarų ekspresas
2009-12-31