tekstai.lt


Keturi vėjai Nr.3 Teofilis Tilvytis. Eilėraščiai


APIE VIENĄ RUDENĮ

Paverk, motuže,
gal jau negrįšiu...
Galvoj visi velniai sumišo,
ausyse cypia, ūžia.

Laikai neramūs.
Klausyk – aukštuose gojuose
kvatojasi
dinamos,
už kalno daužosi granatos;
iš New Jorko kas valanda
atapleška
raudonosios radiogramos.

Mama,
mamyte mylimoji,
sūnelį šaukia...
Dievulį melsk,
prašyk, mamyte,
dažnai kalbėk rožančių.
Einu kaž–kam galvų daužyti,
tokiems, kaip aš akių išlupinėti.

Dangaus pakreigėj siunta vėjai,
varnams nebėr kur dėtis;
išlaužytos beržų alėjos,
ant stogo dūksta jietys.

Mama,
į mūšį
imuosi dūšią
ne tą suglamžytą iš šv. Rašto,
bet – futuristišką dinamą
ir taikysiu kur nors į peklos kraštą

Iššaudysiu pirma Liucifieriaus
aficierius,
išgvoltavosiu adjutantus,
karaliaus balerinas,
iškarstysiu kitus visokius velnius

ir radio gigantu
dangun
pas III-čiąją Ekateriną! –
Paverk, motuže,
gal jau nerįšiu.
Galvoj visi velniai sumišo,
ausyse cypia, ūžia.



KAIMIŠKI PEIZAŽAI

1

Naujas bencas, plentas kietas,
plentas raitos, kaip žaltys.
Ar tau vėjas, ar tai lietus –
mūs nė velnias nepavys.
Kertam, dėde, iš šimtinės –
visus tvartus užkinkyk;
tu bėgūnais – aš mašina,
na gi, dėde, pabandyk!
Pamenu, turėjai bėrį,
kaip po Jurgio iš dangaus,
bet žinai, maniškė žvėris –
nė pats velnias nepagaus.

2

Alio, žaliuojantis žilvyti,
Tilvytis
ieško.
Atvažiavo,
privarė daržines benzino
ir ieško!..
Žilvyti,
aukštaitiškas žilvyti,
su samanoms išaugęs raistuose,
atsimeni jauniausiąjį Tilvytį,
kuris dabar pakaustytos alejos
švaistosi?..
Truputį suliesėjęs,
bet toksai pat – malonus,
rytais
rities
su vėjais,
kaip pasaulinis čempionas!
Važiuojame į vakarus pasižmonėti.
Žiūrėk pašonėse priviso parazitų,
Žievė ožkų nulupinėta.
Mieste iš tavęs padarytų
moderniškiausį akrobatą!
O čia – šitoj duobėj
su vištom
nors tu save raitydamos ir plyšum
vistiek – nemato.
Tenai betonais dirvos lietos
ir duosnios
bubikopfais nukarpytos liepos
flirtuoja su frakuotais gluosniais.

3

Burokai,
morkos.
Burokuose
rainuoti andarokai,
o andarokuos
voliojas blauzdos, kaip burokai.
Burokuos metrais išsikišusios aguonos,
apvalios, baltos ropės;
burokuos krūtys, kaip baltos ropės,
burokuose veidai, kaip mirgančios aguonos.
Akys – burokai,
ropės,
morkos...

4

Kažin koks keistas vakaras,
širdy nejauku;
šešėliai slapstosi po svirno pašalius,
o visas pamiškes ir laukus
išpylė šaltas prakaitas.
Palangėse alyvos,
rožės,
pasenęs tėvo uosis;
palangėj mėlynos alyvos,
languos veidai, kaip rožės.
Gražu senoj tėvų palėpėj,
prisimena rožančius, rykštės.
Iš pamiškės kažin kuo kvėpia
sudžiuvęs mėšlas vakarykštis...
Lakštingala už grįčios
visokius daiktus dirba;
lakštingala kai šukteri –
tarytum metinė telyčia;
laktingala
ne vieną dušią ingelia.
Lakštingala be atestato,
be jokio patento;
lakštingala tik balso nepastato,
kitaip visas artistes parterin nutratintų.
Arba kai rikteri iš ryto jautis,
kur nors ganyklose sužvengs drigantas,
kai pašaliuos ims katės pjautis
kažin kokiais moderniškais gigantais!
O kiaulės, karvės, buliai
kai saulei leidžiantis subliauna
padūksta senosios tetulės,
vaikai tvoras išgriauna.
Ar žinot ką,
o jei stipendiją Bavarijon,
arba kur nors prancūzuos?!
Iš mūsų širmojo dramatingiausis tenoris;
kai užvibruotų Fausto ariją
išgąsdintų nabašninką Karuzo.
Čionai tokį, kaip didįjį Šaliapiną
kiekvienas veršis paguldys diapazonu,
O naktimis tetervinai, kai raistuose užplepina
virbalais įsibeda pašonėn.
Velnioniškai krūtinę drasko
pavakariais vidūlaukėj Toreodorai.
Nors tūkstantį baritonų atveski
vistiek jie neišveš aukštųjų do, re.

5

...Kaip greit, vaikeli;
nenori paviešėti.
Po krūtine kaži–kas gelia,
Veronika pravirko klėty.
Juk visgi tėviškė –
reiktų dažniau lankytis.
Tokie laikai, karaliai žvėriški –
gal nebeteks pasimatyti...
– – – – –
Ilgiau negalima;
manes tenau jau laukia.
Turbūt, kur nors kampe direktorius skandalina,
žmona naktimis kaukia.
Važiuoju vėl į savo ūkį,
rytoj į darbą stoti.
Kokiam buhalteriui gal būt pramausiu snukį,
žiopliams dantis galėsiu iškilnoti.
Sudievu, dėde, broli –
gal kada nors, jei sveikas būsiu.
Važiuoju toli, toli –
tenai į vakarinę pusę...



GAIDYS IR POETAS

Danguos tamsu, galvoje pilka,
lašaisu vėju daužo stogus.
Už kalno staugia išalkęs vilkas –
tokioj nakty ir Dievui bloga.
Nakties maždaug jau dvylika;
nakties nors imk ir gerki.
Širdint kažin kas įlekia
ir daužosi lig ryto, verkia.
Kažin–kas ūžauja agurkuose,
nuskrenda vyšniose, nerimsta;
pakreigėj vištos ant laktų niurkosi
užteks – vistiek jūs nesuimsite.
Sparnuotas dainiau,
juk aš taip pat iš tavo giminės;
visaip prisieina...
Ar tu, drauguži, vaizdinies,
kad tu ir baisiai išsižiotum,
kad tu ir būtum, kaip Šaliapinas,
turėtumei 300 trakėnų jėgą,
vistiek – ateis kažkoks prancūziškas beprotis,
nupirks tave
ir tu, broluži, palaidotas...
Manęs taipogi ieško –
esą, nelaiku giedu;
žvalgyba įtaria
apkurtinęs tą vieną kompozitorį,
išgąsdinęs kaž–kokią šventąją Agniešką.
Kuklusis donžuane,
jei ryt prieš dieną geras oras
tu su savais sparnais,
savais propeleriais ir sketera,
o aš kokių penkių šimtų jėgų motoru
kur nors į vakarus,
arba į Turkestaną.
Dainuosime apie mašinas,
perkunsargius ir radio;
tegul mūsiškės balerinos
žinos,
kad mes kur nors iš Frankfurto
flirtuojame su Leningradu jau,
o vakarais lietuvišku paradu
praūžiame
pro ūžiantį Berlyną.
Norėtųsi dar vieną kart aukštaičiuose
užtraukt ką nors iš nykstančių meliodijų;
kur nors pakrūmėje mergas paraičioti,
paglamonėt apvalią Leokadiją.
Pralėksime girias, Karpatus,
nutūpsime kur nors gigantiškoj Čikagoj;
keliai, drauguži, šiandieną platūs,
tėvų šalie, sudiev – na ką gi...

_________________
Kalba autentiška
Keturi vėjai Nr. 3. – Kaunas, 1927 m. lapkritis