tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Grušas, kopiantis į Žaliakalnį

Juozas Grušas. Nuotrauka iš puslapio http://www.maironiomuziejus.lt/index.php?id=1247
Juozas Grušas. Nuotrauka iš puslapio http://www.maironiomuziejus.lt/index.php?id=1247
Juozo Grušo pavardę išvydau atsikraustęs mokytis į Kauną. Dabar negaliu pasakyti, ar provincijos mokykloje apie jį ką nors buvau girdėjęs. Kaune susidarė įspūdis, kad rašytoją žino visi. Skleidžiama tiesa skambėjo taip: rimtieji lietuvių rašytojai arba pabėgo į Ameriką, arba įsikūrė Vilniuje, Kaune liko vienintelis dramaturgas Grušas.

Žinoma, tuo laikotarpiu čia dar gyveno Adomas Lastas Juodasai, bet iš jo visi šaipėsi, nes, norėdamas įsiteikti tarybų valdžiai, prirašydavo visokių niekų: „Žmonės gatvėj susitikę, / viens kitam paduos žvaigždikę“ ir pan. Kartą Lastą man parodė Laisvės alėjoje, – tikrai buvo nusenęs, vėjas jį nešiojo iš vienos gatvės pusės į kitą. O Grušas tvirtai laikėsi Žaliakalnyje savo name, kaip dera rimtam rašytojui. Ten kūrė dramas, kurias statė Kauno dramos teatras. Nė vienos nebuvau skaitęs, nemačiau nė vieno pastatymo. Ir nors į klasiką žiūrėjau gana anarchistiškai, nė sykio nesuabejojau, kad Grušas rašo puikias pjeses, kurios teatruose sukelia anšlagus. Tikriausiai dėl to buvo kalti aktoriai, liaupsinę Grušą ant kiekvieno kampo, kiekvienoje knaipėje. Aš klausiausi pastatęs ausis, skaičiau atsiliepimus miesto laikraštyje. Iš tolo Grušas atrodė kaip netyčia užsilikęs mamutas. Tada sužinojau, kad prieš karą jis rašė noveles, išleido romaną, beje, buvo išbandęs ne vieną žanrą. Po „Profesoriaus Marko Vidino“ premjeros 1962 m. dramaturgas Grušas kelias dienas „Tulpėje“ per pietus priiminėjo sveikinimus, vaišino aktorius, žodžiu, kultūringai šventė. Kažkas iš aktorių (gal Algimantas Voščikas?) nuvedė mane prie Grušo staliuko, pristatė. Buvau ką tik išleidęs savo pirmąją knygelę. Prisimenu, tada jis išsakė mintį, kurią vėliau dažnai kartodavo: gerai, kad pradedi nuo eilėraščių, visi turėtų pradėti nuo eilėraščių, eilėraščiai atpalaiduoja vaizduotę, išmiklina stilių, nesvarbu, ką vėliau rašysi, poezijos bandymai visiems rašytojams išeina į naudą. Prie Grušo staliuko ilgai neužsisėdėjau, išgėriau pasiūlytą stikliuką, kavos puodelį ir pasišalinau, bijodamas, kad neužklaustų, kaip man patiko jo pjesė. Tačiau to, man regis, niekada nedarydavo, žiūrovai patys skubėdavo pasakyti jam komplimentus. Vėliau ir aš jau galėjau taip elgtis, pagret pažiūrėjęs „Herkų Mantą“ bei „Profesorių Marką Vidiną“.

Lyg ir neprisimenu daugiau pažįstamų žmonių, kurių vardais Kaune būtų pavadintos gatvės. Su Baršausku tik prasilenkiau, jis – rektorius, manęs, aišku, neįsidėmėjo, nors per mandatinę komisiją palaikė nutraukdamas kamantinėtojus, panūdusius išsiaiškinti, kas mano tėvai. Tikriausiai Grušo vardu pavadinta gatvė parodo rašytojo mastą, jo asmenybės išskirtinumą, reikšmę miestui. Tačiau Grušas man asocijuojasi ne tiek su gatve, kiek su kalnu. Net fiziškai. Ir „Tulpėje“ tarp šmirinėjančių padavėjų, kurias jis vadindavo vardais, o šios pamačiusios metrą įžengiant bemat prišokdavo, pasirengusios aptarnauti, ir gatvėje, kai iš lėto kopdavo į Žaliakalnį. Tarsi kalnas, judantis į kitą kalną. Tokį, tiesa, jį mačiau tik kartą – ilgu juodu lietpalčiu, smarkiai palinkusį, sunėrusį rankas už nugaros ir dideliais lėtais žingsniais kopiantį aukštyn Žemaičių gatve. Buvo didelis ir ramus. Kartais prasižiodavo, išmesdamas dūmų ir pelenų debesį, ir vėl užsičiaupdavo. Netryško geizeriais, neburbuliavo, kaip dauguma teatralų. Septintąjį dešimtmetį Grušas buvo grynų gryniausias teatralas – rašė dramas, vos ne kasdien lankėsi teatre, kavinėje sėdėjo apsuptas aktorių ir teatro gerbėjų, net iš Vilniaus jį lankydavo vien teatro žmonės: režisieriai, teatrologai, redaktoriai. Šiandien po penkių dešimtmečių matydamas, kaip mirguliuoja teatro pasaulis, kaip keičiasi jo tarnai ir mados, galiu paliudyti, – Grušas lietuvių teatre išsilaikė itin ilgai ir nėra garantijos, kad po kurio laiko prie jo kūrybos nebus grįžta.

Grušas nebuvo veiksmo žmogus, bent jau tas šešias dešimtis perkopęs rašytojas, kurį man teko pažinti. Iš jo biografijos žinome, kad prieš karą ir mokytojavo, ir dirbo redaktoriumi, netgi buvo rašytojų draugijos pirmininkas, – visi šie darbai reikalauja aktyvios veiklos, taigi gal jaunystėje Grušas buvo kitoks, – ko nežinau, to ir nesakau. Šešiasdešimtmetis rašytojas nesiveržė į disputus, nebuvo karingas, veikiau atlaidus, tolerantiškas. Grušo reikėjo klausytis, nes niekada nekalbėjo tuščiai ir formaliai. Buvo galima bandyti jį provokuoti, ką dažnai darė žurnalistai. Neatsilikome ir mes, jaunesni kolegos. Leptelėdavome savo kategorišką nuomonę apie kokį nors įvykį, veikėją, reiškinį ir laukdavome, ką pasakys Grušas. O jis arba viską nuleisdavo juokais, arba imdavo mūsų suniekintą asmenį teisinti, arba leisdavosi į filosofijas, kodėl šitaip nutinka gyvenime, pateikdamas galybę praeities faktų, žodžiu, konkretų niekelį įpindavo į platų istorinį kontekstą taip, kad nebeatrodydavo, jog mūsų smerkiamas dalykas yra reikšmingas ir niekingas. Matyt, todėl kai kurie rašytojo bendraamžiai bei visokie funkcionieriai Grušui buvo prilipdę neatplėšiamą epitetą – katalikas. Vilniaus valdininkai taip ir klausdavo: na, kaip laikosi jūsų katalikas Grušas? Ne iš karto supratau, kodėl jį taip vadina, pagalvodavau, gal dėl prieškario praeities, priklausymo kokioms nors katalikiškoms organizacijoms, kažkokio išskirtinio užsiangažavimo jų veikloje. Vėliau susigaudžiau, kad tikriausiai dėl kitko – Grušas nekišo pirštų į varstomų durų tarpus, net raginamas nieko nesmerkė, nepasirašinėjo po visokiais kaltinamais laiškais, tai po karo buvo traktuojama kaip lojalumo sovietinei valdžiai ženklas. Todėl ir prigijo tas epitetas, kuris ne tiek atspindėjo Grušo religingumą, kiek reiškė valdžios žmonių pašiepiamą jo dorovinį nusiteikimą, pagrįstą krikščionišku mokymu. Katalikas, nes nesielgė kaip bolševikas. Grušas nebuvo kovotojas, jis buvo išminčius. Meistriškai išsisukdavo nuo keblių klausimų. Tarkime, užklaustas apie kokią savo gyvenimo realiją, sakydavo, kad jo asmeninis gyvenimas yra pilkas ir neįdomus, apie tai neverta kalbėti, o paprašytas atskleisti kūrinių prototipus, dėstydavo savo teoriją apie realybės ir vaizduotės minkymą: atseit tikrovė, istorijos faktai, realios istorijos mene turi būti sumaišomos su išmone, iliuzijomis ir idealais, paverčiama vientisa mase ir tas molis gerai išminkomas – taip atsiranda meninė tikrovė, pranašesnė ir svarbesnė už konkrečią realybę. Senasis Robertas Antinis, paklaustas, kas svarbiausia skulptoriaus darbe, atsakydavo dar paprasčiau – gerai išminkyti molį. Kitaip tariant, vaišinkitės, mielieji, pyragėliais, bet į virtuvę nelįskit. Grušas, regis, gudraudavo ir dėl savo sveikatos. Kad jo netampytų po visokius renginius, susitikimus, neverstų sakyti kalbų mokytojų ir akušerių konferencijose, nuolat pasiskųsdavo silpna sveikata, vis negaluodavo, mažai rodydavosi viešumoje. Tikroji priežastis buvo kita, – jis kūrė, mąstė apie būsimas dramas, konstravo siužetus, lipdė charakterius, apie ką yra prasitaręs knygoje „Neramios šviesos pasauliai“. Taigi visokie tušti pasisėdėjimai rašytoją blaškė, atitraukdavo nuo kūrybos katilo, nuo karštų sumanymų, todėl ir apsimetinėjo didžiu paliegėliu, nors tikrai toks nebuvo. Jo sveikata sušlubavo tik įkopus į devintą dešimtį. Jau sakiau, Grušas man priminė kalną. Matyt, ne vien stambia figūra, bet ir nepaliaujamai kunkuliuojančia vidaus gelme. Be galo apgaulingas vaizdas: iš išorės palaimingai ramus, viduje verdantis, viską kristalizuojantis, perdirbantis į naują tikrovę, kuri vėlgi yra apgaulinga – labai primena realų gyvenimą, nors tokia ir nėra.

Pirmą kartą į Grušo namus Kalniečių gatvėje mane nusitempė aktorius Kęstutis Genys. Tai nutiko rudens vidurnaktį, rodos, 1963 metais. Keliese gurkšnojom tada dar naujoje, o dabar jau nebeegzistuojančioje „Tartu“ kavinėje. Dvyliktą ją uždarė, kompanija bemat išsisklaidė, o mane Genys prikalbino užsukti pas Grušą. „Jis netoliese gyvena. Pamatysi, apsidžiaugs, kad užėjom“, – įtikino mane Kęstutis. Gal ir aš paskutinę akimirką būčiau dezertyravęs, bet Grušo namuose tikrai degė šviesa, kaip vėliau paaiškėjo, ne kur kitur, o rašytojo kambaryje. Genys pabaladojo, Grušas įsileido, sugužėjom į jo kambarį namelio dešinėje su šviečiančiu langu į sodą. Aktorius iškart krito ant kelių: „Maestro, atleiskit, kad taip vėlai, baisiai norėjom jus pamatyti, pasišnekėti.“ Rašytojas prašo jo keltis ir sėstis, tas vis tiek vaikšto keliais po kambarį ir byloja, kad Grušas – genijus, dramos korifėjus, kad niekas Lietuvoje jam niekada neprilygs. Teatras. Galiausiai dramaturgas kažkur surado pradėtą vyno butelį, visi susėdome prie apkrauto knygomis stalo. Neprisimenu, ką šnekėjom, ką aptarinėjom, buvau nustebintas, kad Grušas visiškai nesipiktino nei prastoka svečių savijauta, nei naktiniu vizitu, juokavo, gurkšnojo su mumis vyną, švelniai traukė Kęstutį per dantį. Kai po geros valandos išsidanginom, Genys pareiškė: „O ką aš sakiau, matai, kad apsidžiaugė.“ Šitaip teigti nedrįsčiau, bet kad neišvijo ir netgi pavaišino, tikras faktas. Vėliau aš supratau, kad Grušas, kaip tikras teatralas, buvo pripratęs prie panašių artistiškų triukų.

Rašytojas nebuvo gyvenimiškų istorijų pasakotojas. Tatai turėjau galimybę patirti vėliau, kai Kaune atsirado žurnalas „Nemunas“, kurio redakcijoje dirbau nuo pirmos dienos. Grušas buvo redkolegijos narys, mūsų patarėjas, kritikas ir gynėjas. Mes už jo nugaros jautėmės kaip už mūro sienos, nors pats tokia siena, atrodo, nesijautė. Skyrėsi nuo kitų solidžių rašytojų vilniečių, užsukančių į redakciją. Anie, daugiausia buvę žurnalistai, na kad ir Baltušis, Petkevičius, neužsičiaupdami pylė įvairiausias istorijas apie žinomus asmenis ir paprastus žmonelius, stebindami mus turtinga kalba ir imlia atmintimi. Grušas stebino kitkuo – giliu mąstymu, sugebėjimu lyginti ir rūšiuoti tikrovės reiškinius, analizuoti literatūrą bei teatrą, formuluoti redakcijos uždavinius, kūrybinius tikslus, apibūdinti kultūros situaciją ir menininkų pastangas atsinaujinti bei tobulėti. Nepastebėjau, kad jis ką nors labai keiktų, piktintųsi kokiais nors valdininkais, redaktoriais, režisieriais, kvaila tvarka, žodžiu, efektingai reikštų savo neigiamas emocijas, kaip darė kiti garsūs autoriai. Nebent grakščiai pasišaipydavo, tarsi apgailestaudamas, kad kažkas taip neprotingai pasielgė. Buvo itin dėmesingas modernioms meno kryptims ir jauniesiems autoriams. Yra sakęs, kad visada perskaito žurnale spausdinamą poeziją, o kitką skaitąs pasirinktinai. Šalia kitų rašytojų profesionalų jis atrodė kaip profesorius greta gabių liaudies pasakorių. Kurti neprastą literatūrą mokėjo ne vienas, netgi mes, jaunesnieji, šį tą nuveikdavom, tačiau sistemiškai apibūdinti ir psichologiškai pagrįsti kūrybinę veiklą, lyginti kryptis, pastangas ir rezultatus, neužkliūvant už smulkmenų ir subjektyvių simpatijų bei antipatijų, sugebėjo tik Grušas. Kai kurie jo pasakymai man ligi šiol skamba kaip aforizmai, grakščiai transformavę svarią autentišką išmintį. Jau užsiminiau apie molį, iš kurio Grušas siūlė minkyti meninę tikrovę. Dar jis mėgdavo kartoti, kad kūryba yra žmogaus dvasinė veikla, išreikšta metafora. Skamba kaip matematinė formulė. Netgi nežinau, ko siekdamas, – gal norėdamas mus, kitos kartos žmones, padrąsinti, o gal ir pagąsdinti, – nesiliaudavo tvirtinęs, kad kūryba yra sunkus darbas, verčiantis tam pasiryžusį žmogų kovoti su chaosu ir savyje, ir išoriniame pasaulyje. Beje, Grušas neturėjo dviejų pavidalų: išeiginio ir kasdieniškojo, neretai sutinkamų meno pasaulyje. Tais pačiais žodžiais ir sakiniais, kuriais dėstė savo pažiūras įvairiuose interviu, jis kalbėjo ir privačiuose pokalbiuose „Tulpėje“ ar Kalniečių gatvėje. Ir į mikrofoną, ir tiesiai į mūsų ausis bylojo ta pačia intelektualo ir erudito kalba – logiškai ir aiškiai, pabrėždamas gyvenimo reiškinių prasmę. Tekdavo pasitempti, susikaupti, kad ko nors nepraleistume. Žinoma, atsiminti viską, ką šnekėjo Grušas, vargu ar įmanoma. Net pedantiškasis Martinkus, vėliau nemažai rašęs apie rašytojo kūrybą, manau, ką nors bus praklausęs. Ne viską į magnetofoną įrašė ir tuo metu radijuje dirbęs Petras Palilionis. Gerai, kad nemažai Grušo pamąstymų sudėta knygon „Neramios šviesos pasauliai“ bei penktame „Raštų“ tome. Nekalbu apie dramas ir prozą, remdamasis žinomu kritikų pašmaikštavimu, kad veikėjai už autorių išmintingesni. Nedrįsčiau šios minties taikyti Grušui, bet kad jo dramų herojai kur kas aistringesni už autorių – šventa teisybė. Dera pripažinti, kad lygiaverčių sau pokalbininkų Kaune Grušas neturėjo, todėl itin atkusdavo, kai jį aplankydavo Juozas Miltinis, kuris vienintelis drįsdavo supeikti rašytojo dramas ir pasaulėžiūrą. Kontroversiška Miltinio asmenybė žavėjo Grušą. Kikendamas vėliau mums pasakojo, kaip anas išsidrėbęs ant sofos mėtė neužgesintas nuorūkas už atkaltės, o perspėtas, kad sukels gaisrą, atsakė klausimu: „Tai kas tau, Grušai, brangiau – tavo sena sofa ar mudviejų sena draugystė?“ Daugelis Vilniaus menininkų, atvykusių į Kauną, mėgdavo aplankyti Grušą, tačiau, man regis, visiems labiau rūpėjo pasiklausyti, pasisemti ramios rašytojo išminties. Ėjo pas jį išgirsti, o ne ginčytis ar pasakyti ką nors vertinga. Atsilygindami nebent papasakodavo užkulisines sostines naujienas. Grušas tarsi lokatorius godžiai gaudė visokias pikantiškas ir kitokias žinias bei detales iš kasdieninio gyvenimo. Kaipgi kitaip jis būtų parašęs tokias aktualias anuomet pjeses kaip „Meilė, džiazas ir velnias“, „Gintarinė vila“. Žurnalistai apspitę klausinėjo, iš kur jis taip pažįstąs jaunimo arba, tarkime, medikų gyvenimą, o Grušas atsakinėjo, kad jis visados klausosi, ką žmonės šneka. Apie istorines jo dramas – atskira kalba, bet šia tema kalbėti ne mano nosiai, – ar simfoninė muzika, ar istorinė drama man yra tas pat, neturiu mažiausio supratimo, kaip jos sukuriamos, iš ko padaromos.

Pačiais pirmaisiais „Nemuno“ gyvavimo metais teatralas Grušas, nė vieno iš anksto neperspėjęs, atnešė į redakciją tris noveles, pateikdamas mums didelį siurprizą. Bent jau aš jokios prozos iš šimtaprocentinio dramaturgo, koks jis buvo 1967 metais, tikrai nesitikėjau. Atvirai šnekant, man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kada tos novelės parašytos, tad ligi šiol įtarinėju, kad naujo kultūros leidinio atsiradimas Kaune kūrybiškai paveikė net Grušą ir jis ėmėsi primiršto žanro. Juolab kad jaunieji kolegos nuolat prašinėjo duoti ką nors žurnalui. Juk pjesėmis neišsipirksi, nors vėliau „Nemunas“ spausdino ir jo dramas. Nepamenu, kodėl vieną iš novelių – „Nuogi atrodo negražiai“ – pakrikštijome grotesku. Tada groteskais garsėjo Slavomiras Mrožekas, gal čia jo įtaka? Neįprastoms, išsiskiriančioms lietuvių literatūros peizaže Grušo novelėms vėliau literatūrologai sugalvojo įvairiausių epitetų – siurrealistinės, absurdiškos, paradoksalios (šiandien tikriausiai vadintų postmodernistėmis), bet, manding, visi šie apibūdinimai esmės neatskleidžia, o ji glūdi proporcijose, kuriomis Grušas maišo realybę su išmone, arba, naudojantis jo paties pamėgta metafora, molio maišymo technologijoje. Be kietos, net žiaurios logikos (tarkime, aš visiems laikams įsiminiau aforizmą iš novelės apie Adomą, jog žmogaus svorį geriausiai nustato kartuvės) bei tikslios kalbos, dramaturgiško stiliaus, pateiktos novelės stebino ir rizikingu turiniu: kūrinyje „Tu mušei Adomą“ veiksmas vyksta naktį beprotnamio palatoje, novelėje „Nuogi atrodo negražiai“ – sovietiniame cirke, kiaulė tenai apšneka nuogą žmonių giminę, o štai novelėje „Gyvų sienojų namai“ – sename miške, kuris partizanams atstoja namus. Ši novelė, nors ir nesidalijome baimėmis bei nuojautomis, tarsi laikydamiesi konspiracijos, labiausiai kėlė nerimą – ar neužklius cenzoriui, nes vienas trumpas novelės dialogas nedviprasmiškai bylojo, apie kokius miške gyvenančius žmones kalbama. Matyt, cenzorius arba nesuprato, arba apsižioplino, nes paprastai tų laikų spaudoje pokario miško brolių gyvenimas galėjo būti tiktai smerkiamas, dergiamas, bet ne poetizuojamas, kaip šioje Grušo novelėje. Taigi visos trys novelės išvydo šviesą, vėliau jų atsirado daugiau, kūriniai sugulė į dvi originalias knygas, kurias turėtų perskaityti kiekvienas į novacijas linkęs jaunas prozininkas. Idant neišradinėtų dviračio, kuris, nors ir stulbinamai savitos formos, dar turi atlikti ir būtiną funkciją – privalo važiuoti.

Kartą pas Grušą užklydau per Juozines. Tą pavakarę likome vidury gatvės dviese su Juozu Marcinkevičiumi, tada taip pat dirbusiu „Nemuno“ redakcijoje. Juozo rankose – tulpių puokštė, kurią jam buvo įteikę bendradarbiai, kažkodėl nepanorę švęsti ilgiau ir išsilakstę po namus. Mudviejų finansiniai pajėgumai neleido sukti į kokią nors kavinę, tad sustoję galvojome, ką toliau daryti. Nežinau, kuriam šovė išganinga mintis, kad Kaune yra ir solidesnių Juozų. Pakilome funikulieriumi į Žaliakalnį ir nudrožėme į Kalniečių gatvę pas Grušą. Dramaturgą radome kaip visada savo kambaryje, pasveikinome, įteikėme puokštę. Šventėmis čia nekvepėjo, tačiau mus pakvietė prisėsti, pavaišino kava. Kol ją siurbčiojome, atėjo varduvininko sveikinti kaimynai, paskui aktoriai, rodos, Vrubliauskas ir Zelčius, dar po valandėlės docentas Gubavičius, šeimos gydytoja, susirinko gal dešimt žmonių. Svetainėje žmona su dukra padengė stalą, susėdome visi ir be didelio triukšmo atšventėme Juozines, šeimininko vardadienį. Pamenu, mudu bandėme atsiprašyti, kad užgriuvome neperspėję, be leidimo (šiaip eidamas pas Grušą kokiu nors reikalu prieš tai paskambindavau), bet rašytojas nuramino mus, sakydamas, kad specialiai Juozinėms niekada nesiruošia ir svečių nekviečia, tik dėl visa pikta turi pasidėjęs butelioką. Paprastai kas nors vis viena užsuka, neleidžia pamiršti, kad jis yra Juozas. Beje, tą vakarą buteliokas buvo puikus – penkių žvaigždučių armėniškas konjakas, sunkiai anuomet gaunamas.

Sovietmečiu labai rūpėjo išgirsti autentiškų istorijų ir liudijimų apie prieškario Kauną, nepriklausomos Lietuvos laikus. Kaune gyveno keletas vyresnių dailininkų, retsykiais atveriančių savo prisiminimų skryneles, tačiau man labiausiai įsiminė tai, ką yra šnekėję rašto žmonės, – jie pažinojo literatūros pasaulį, anų laikų klasikus ir novatorius. Kartais pavykdavo prakalbinti vertėjus Drazdauską, Viskantą, Šiugždinį. Grušas, ko gero, galėjo papasakoti daugiausia, bet vengė per daug pasakyti, be to, nemėgo aštrių vertinimų – to sunku išvengti prisimenant aktyvaus gyvenimo epizodus. Tačiau noriai komentuodavo leidžiamus atskiromis knygomis kitų autorių prisiminimus (sakykim, Venclovos, Paukštelio, Korsakienės), rasdamas juose nemažai prasilenkimų su tikrove. Raginamas pats rašyti prisiminimus, su šypsenėle atsakydavo, kad tam dar neatėjo laikas, jų imsis tuomet, kai viską galutinai pamirš. Šis grušiškas humoras, matyt, reiškė, kad rašytojų atsiminimai nėra patikimas dalykas, – jie yra dailinami, cenzūruojami, kitaip falsifikuojami. Kelerius metus pabendravus su Grušu paaiškėjo, kad esama jo itin mėgstamo teminio repertuaro. Sakau taip todėl, nes ne kartą esu girdėjęs pasakojimą apie Salomėjos Nėries knygos „Anksti rytą“ aptarimą Vytauto Didžiojo universitete, kai jis pravirkdė autorę savo kritiškom pastabom. Pasišaipydavo jis iš Pakšto, Sruogos, tačiau apie Mykolaitį-Putiną kalbėjo tik pagarbiai, kaip ir apie finansininką Jurgutį, lito tėvą. Vis kartodavo istoriją apie kritiką, tapusį Laikinosios vyriausybės pirmininku, Ambrazevičių, kuris sutiktas visada skųsdavosi, kad vokiečiai su mūsų vyriausybe visiškai nesiskaito, esą jis gavęs vienintelį vokiečių karinės valdžios raštą, reikalaujantį parūpinti jų kariuomenės arkliams šieno. Į Laikinosios vyriausybės raštus vokiečiai tiesiog neatsako. Grušas mėgdavo pabrėžti, kad jo karta buvo pirmoji, kuri Lietuvoje įgijo aukštąjį išsilavinimą, o dėstantys profesoriai mokslus dar ėjo visoje Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje. Anot Grušo, kaimo vaikai, susirinkę iš visų pašalių – pirmoji karta nuo žagrės – tapo naujosios Lietuvos inteligentijos branduoliu. Vis kartodavo, matyt, norėdamas įkalti mums į komunistinės propagandos sujauktus protelius, kad nepriklausoma Lietuva per dvidešimt gyvavimo metų iš atsilikusios carinės gubernijos tapo visavertė Europos valstybė, kurioje pažangiai vystoma pramonė, į savas rankas perimta prekyba, modernėja žemės ūkis, tautiniu pagrindu plėtojama kultūra. Tos Grušo pamokos – dažniau ekonominės nei literatūrinės – sėdo į galvą stipriau, negu kokie nors iškraipyti vadovėliniai teiginiai. Nors iš pažiūros minkštokas, rašytojas buvo „kietas riešutėlis“.

Grušo pašlovinimas būtų iki galo neužbaigtas, jeigu nepaminėčiau, jog, aktyviau pradėjus veikti 1971 metais atkurtam Rašytojų sąjungos Kauno skyriui, mes, jo nariai, rašytojo pavardę naudojome kaip vėliavą ir skydą. Siekdami didesnio prestižo, iškeldavome kaip vėliavą, kaip skydu prisidengdavome nuo priešiškų antpuolių. Paklojus kozirį Grušą, buvo galima kloti ir kitas kortas – Samulevičių, Martinkų, Keturakį, Dabulskį. Vienoje malkoje su Grušu visi kiti skyriaus nariai atrodė solidžiau ir patikimiau. O be jo mūsų kompanija, pasak vieno liežuvingo tapytojo, tebuvo rašinėjimo mylėtojų ratelis. Grušas tempė mus pirmyn kaip galingas buksyras. Anuomet Rašytojų skyriaus veikla gerokai skyrėsi nuo šiandieninės, nes buvo rengiama nemažai visokiausių susirinkimų – ir prasmingų, ir formalių. Į tuos, kurie buvo reikalingi ne mums, rašytojams, o partiniams ir kitokiems menininkų prievaizdams, kitaip tariant, ataskaitiniam paukštukui, Grušo nė nekviesdavome. Kartais jį prisikalbindavome, kad duotų toną kokiam nors kūrybiniam pašnekesiui arba panašų pašnekesį apibendrintų. Rezultatas būdavo maždaug toks: jei Grušas pokalbį pradėdavo, visi kiti mėgindavo rašytojo žodžiams pritarti, o jo teiginius iliustruoti to laikotarpio kūriniais; jeigu Grušas pokalbį apibendrindavo, paaiškėdavo, kad ankstesnės kalbos buvo lėkštokos, mizeriškos, tiesiog smulkūs priekabiavimai, laikraštinės kritikos parafrazės. Taigi, skyrėsi žaidimo klasės. Kartą rašytoją prisišnekinome vadovauti jaunųjų dramaturgų seminarui. Pamenu net kelis Kauno zonos jaunųjų rašytojų seminarus, tačiau į juos rinkdavosi vien poetai ir prozininkai. Tik viename pavyko surinkti perspektyvių dramaturgų grupę. Aš ten nelindau, tik pamenu, kad užsiėmimai šioje grupėje užtruko ilgiausiai. Visi kiti, baigę darbą, sėdėjo ir laukė koridoriuje ant palangių, kol dramaturgai liausis aiškintis kūrybinius reikalus, mat po seminaro buvo numatytas bendras vakaras, o po jo pasisėdėjimas prie alaus. Išėjo susikaupę, nekalbūs, labai įraudę, kaip ir jų profesorius Grušas. Vėliau sužinojau, kad dramaturgas buvo atidžiai perskaitęs visas pjeses ir po kauliuką jas išnarstė, autorių neįžeidinėdamas, bet ir neglostinėdamas. Matyt, pasakė ir smagių žodelių, nes turėjo tokį sugebėjimą. Iš ankstesnių laikų pamenu anekdotinį epizodą. Vienas pusamžis mokytojas parašė komediją ir nunešė ją Grušui įvertinti. Šis atskleidė aplanką ir perskaitęs pavadinimą „Šimtas kiaušinių“ pasiteiravo, ar tai pirmasis mokytojo kūrinys. Autorius atsakė, kad pirmasis. Tada Grušas paklausė, ar ne per daug pirmam kartui. Jau sakiau, kad rašytoją stengdavosi aplankyti svečiai iš sostinės. Nusivesdavome ir mes, visokie miesto „kultūrtrėgeriai“, pas jį Kaune apsireiškusius garsius žmones iš Maskvos, Leningrado, Varšuvos. Visus noriai priimdavo, su visais rasdavo kalbą, nors ne visi svečiai suprasdavo, kuo užsiima malonusis šeimininkas. Tada kelios Grušo pjesės buvo pastatytos Rusijos bei Ukrainos teatruose, todėl negalima sakyti, kad už Lietuvos ribų buvo nežinomas. Į svarbiausias pasaulio kalbas buvo verčiamos ir jo novelės, o viena pakliuvo į Amerikoje leidžiamą geriausių pasaulio novelių antologiją. Grušas tuo faktu džiaugėsi ir didžiavosi, nors ir suprato, kad antologijai novelę rekomendavo kažkuris mūsų išeivijos rašytojas, gal net geras pažįstamas. Kartą Grušo svetingumu papiktnaudžiavau ir aš. Nusivežiau į Kalniečių gatvę avarų rašytoją Rasulą Gamzatovą, kurio knygą apie Dagestaną prieš porą metų buvau išvertęs. Į Kauną jis užklydo atlydėjęs į tarptautinę muziejininkų konferenciją savo žmoną. Kol ji su muziejininkais posėdžiavo, rašytojas užsinorėjo pasidairyti po miestą. Įsisodinau jį į žiguliuką ir šen bei ten pavežiojau, užsukau ir pas Grušą. Jis apie Gamzatovą buvo truputį girdėjęs, o šis apie Grušą, regis, išgirdo tik važiuodamas į svečius. Tačiau susitikę jiedu glėbesčiavosi, sakė vienas kitam komplimentus, laidė juokus. Užuodęs, kas vyksta Kalniečių gatvėje, su magnetofonu atskubėjo radijo Petras, t. y. Palilionis, kuris negalėjo atsistebėti rašytojų bendravimu. Atrodė, susitiko ilgai nesimatę vaikystės draugai, – šitaip jis vėliau apibūdino dviejų literatūros meistrų susitikimą.

1986-ųjų vasarą pasitaikė proga su koncertine grupe mėnesiui išvykti į Kubą. Grušas tada sunkiai sirgo. Prieš pat kelionę jį aplankiau. Vaizdas graudus. Grušas sėdėjo fotelyje prie lango pakeltom ant kėdutės kojom. Buvo šiltai apgerbtas, užklotas pledais, ant galvos kepurėlė – jo kūnas šalo. Trumpai pašnekėjom, jis pasakojo, kaip yra gydomas, aš pasisakiau, jog išvykstu į tolimą kelionę, palinkėjau sveikti, stiprėti, kad grįžęs rasčiau atsigavusį. Maždaug po savaitės Havanos viešbutyje ant Meksikos įlankos kranto susapnavau sapną. Grušo namų sodelis pilnas pilnutėlis žmonių, keisčiausia, jog žmonės įvairiausių rasių – ne tik baltieji, bet ir negrai, mulatai. Visi šurmuliuoja, kažko laukia. Staiga atsidaro namelio durys ir jose pasirodo Grušas. Išlenda susikūprinęs, išsitiesia visu ūgiu ir paaiškėja, kad jis daug aukštesnis už jo laukiančią minią. Grušas jaunas, veide šypsena, su pilkšvoka žemę siekiančia tunika. Minia dar garsiau sušurmuliuoja, jis žengia sodo taku link gatvės, rankomis paglostydamas palei taką stovinčių žmonių galvas. Žmonės prašo sustoti. Grušas sako: „Man jau laikas, man laikas eiti“ ir dingsta anapus Kalniečių gatvės. Tą naktį nebeužmigau, o ir vėliau, keliaujant po Kubą, vis iškildavo sapno vaizdinys. Kai po kurio laiko iš Santjago vėl grįžome į tą patį Havanos viešbutį, palmių sodelyje prie viešbučio pamačiau Stasį Liupkevičių su keliais „Armonikos“ muzikantais. Jie buvo atskridę į Havaną dalyvauti kažkokiame festivalyje. Nors Liupkevičiaus nepažinojau, puoliau klausinėti, ar jis nieko negirdėjo apie dramaturgą Grušą. Šis pagalvojo pagalvojo ir pasakė, jog prieš išvykdamas iš Vilniaus per radiją girdėjęs, kad Grušas mirė. Jau grįžęs Lietuvon aš tiksliai nustačiau tas dvi datas: savo sapno ir rašytojo mirties. Jos sutapo. Paklaida galėjo būti pusė paros. Man labai gaila, kad nesu dailininkas ir negaliu nupiešti to fantastinio paveikslo, kuriame aukštas ir palaimingas Grušas išeina glostydamas jį palydinčių žmonių galvas. Ir kito, visiškai realistinio, kuriame ilgu juodu lietpalčiu vilkintis rašytojas lėtai kopia Žemaičių gatve į savo Žaliakalnį.

 

2010 gruodis–2011 birželis

 


Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)