Gimiau 1982 birželio 30 d. Kaune, studijavau makroekonomiką J. V. Getės universitete Frankfurte ir vokiečių filologiją bei kultūros paveldo magistrą VDU. Rašau apie laiką ir būtybes.
Šiuo metu, šalia rašymo, užsiimu meno kolekcijų formavimu ir pardavimais.

Dulkių spalvos žuvelės

„Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius, kai grįžtantis namo Francas Beckenbaumas, patogiai atsilošęs – kiek įmanoma patogiai atsilošti „Ryanair“ lėktuve, – galvoja apie stalą baltu paviršiumi, apie Meino meškėno statulą ir žibintininką su katino uodega, tiesiantį rankas į priešais žybsintį langą Šventų Jonų gatvėje. Francas Beckenbaumas vos tvardo palaimingą šypseną, lėktuvo salone girdėdamas gimtąją kalbą, – „ar galėtumėte padėti užkelti lagaminą“, arba „kada nusileisime Vilniuje, oi, penktą valandą, ačiū labai...“
Lėktuvo salone sūkuriuojančios dulkės įgauna buitinių figūrų kontūrus, štai, prie iliuminatoriaus, į kurį atrėmęs galvą Francas, – dulkių debesis įgauna balto stalo pavidalą, Francas tariasi net įžiūrįs pianino klavišus, „Jurarklel“ firmos, jis bėga žvilgsniu per dulkių klavišus – juodas, baltas, juodas, juodas, baltas, vyras žiovauja, akys merkiasi – per pastarąsias paras Francas miegojo vos kelias valandas, o dar ta kelionė...
Vos prieš keletą valandų jis važiavo taksi iš viešbučio iki traukinių stoties. Tuomet per visą peroną lėkė į traukinį, o kuprinė ir mėlynas „Mandarina Duck“ lagaminas su daiktais, sakykime, nesitraukė nuo jo nei per žingsnį, palaikydami keliauninkui kompaniją. Traukinyje labiausiai rūpi miegas, tačiau negali užmigti, sutrikęs paros ritmas, išsibalansavusios laiko linijos mūsų keleiviui Francui, ir net traukinio liūliavimas ir bilietų kontrolieriaus nuostaba – „kaipgi bilietas iš Miuncheno iki Frankfurto Jums kainavo tik dvidešimt devynis eurus?“ – net ir kontrolieriaus nuostaba bei pakelti tankūs antakiai neleidžia jam padoriai užmigti, ir dar dulkės aplinkui, tekanti saulė, reklaminio teksto eilutė – „važiuodamas šiuo traukiniu jūs sutaupote tiek ir tiek CO₂“ – trukdo pagauti miego ritmą; leidžia pralekiančioms pro akis rytiniu ūku padengtoms kalnų pirkelėms ir Mozelio slėniui šiek tiek nusileisti ant antakių, tarsi prislėgti juos savo svoriu. Regisi, buvo kiek užsnūdęs, kai šalimais prisėda turkas, penkta valanda ryto, vargšas, greičiausiai negali sukryžiuoti kojų sau įprasta maniera, jis su bilietų kontrolieriumi pradeda garsiai šnekėtis turkiškai. Mūsiškis keleivis neapsikentęs šoka ir ima garsiai aiškinti turkui, o Jėzau, kokia gėda, jis šaukia ant turko dėl..., mūsų keleivis veik rėkia jam į veidą apie dulkes, apie tai, jog penktą valandą ryto traukinyje niekas garsiai nešneka, išskyrus kontrolierių, beveik klykia mūsų keleivis, kyla nuo aplinkinių traukinio kėdžių kitos mieguistos galvos, bando rėkti mūsų keleivis, o jam iš burnos tik byra žodžiai: „Apsidairykite aplinkui...“ „Apsidairykite aplinkui“, – keleivis įširdęs dėl nutraukto miego beveik cypia, siūlo apsidairyti turkui aplinkui, tarsi apsidairymas penktą valandą ryto jam leistų pastebėti miegančius žmones ir mane, iškišusį galvą iš už gretimos sėdynės, stebintį vyksmą šioje kosmoso atodangoje, pasakojantį jums apie visatos nusidėvėjimą ir dulkes, šluostomas namuose, kur link keliaujama: baltas stalas ir langas, pro kurį matyti Šventų Jonų gatvė ir Meino meškėno statula priešais esančio namo viršutiniame lange.
Traukinio langas, pro kurį šmėkščioja brėkštanti Pietvakarių Vokietijos dalis, – neapsidengęs rūku anei šalna. Keleiviui nugrimzdus į miegą, mielą saldų miegą, kai teka seilė per skruostą, atrodo, kad šis traukinys teturi vieną kryptį – namo. Traukinio mašinistas Jonas Mermehr, atsainiai sukinėdamas vairą, krapšto nosį. Tiesiog antropologiniais tikslais, o gal mąstydamas apie žmoną, laukiančią Frankfurte, ir jų grubų tapyrų seksą, kai šiurkščiai glaustomasi šonais ir klausomasi Šuberto, ar apie skrybėlę, su kuria jį pasitiks namuose žmona, apie jos juodus lakuotus trisdešimt devinto dydžio batus, glotniai suimtus gumele plaukus, japoniškos vėliavos raudonio spalva dažytas lūpas ir baltas baltas pėdkelnes. Mašinistas Jonas spaudžia mygtuką „Offnen“*, atsidaro durys, pabyra keleiviai, jie keičiasi vietomis su kelionės ištroškusiais, o juodi lagaminai keičiasi vietomis su kiek pilkšvesniais ar tvenkinio žalsvumos, su plaukiojančiomis miniatiūrinėmis dulkių spalvos gupijomis viduje ir dulkių spalvos žuvelių lipdukais, priklijuotais ant lagaminų.
Lagaminų pilkšvumas ir miniatiūrinės gupijos traukinio mašinistui primena naują programą, mobiliojo telefono žaidimą, kurį jis iš „Google Play“ interneto parduotuvės atsisiuntė dar vakar. Žaidime žvejys švino gabaliukais šaudo į skirtingas žuvis, pirmame lygyje į eršketus. Trys nušauti eršketai leidžia surinkti dvidešimt taškų, antrajame lygyje šaudoma į karosus, ir mašinistas visai negalvoja apie žmoną, jis nenumano, kad ji laukia vien tik su baltomis pėdkelnėmis, trisdešimt devinto dydžio nublizgintais lakuotais batais ir skrybėle, laukia savojo vyro, mašinisto plačia nosimi, spaudžiančio mygtuką „Offnen“.
Traukinio durims atsidarius mūsų keleivis Francas Beckenbaumas išsyk skuba toliau į autobusą, kelionė tęsiasi, ir ši jos dalis yra nuosaikesnė, keleivis galvoja apie viešbutį Veimaro gatvėje, kuriame dirbo, ir apie Ticiano paveikslą Pinakotekoje, kur išvydo savo tėvą. Iš Frankfurto stoties važiuodamas autobusu į Hahno oro uostą, mūsų keleivis, pagaliau atrėmęs galvą į atlošą ir suraukęs antakius, mūsų keleivis mato Leopoldo gatvę Miunchene, apsodintą tuopomis, atkartojančiomis modernistinių namų ritmiką, „Chopard“ parduotuvės reklamą su apgraužtu jautienos kaulu vitrinoje šalia pastelinių, žalsvų tvenkinio atspalvio suknelių ir laikrodžių, kurių ciferblatuose pavaizduotos miniatiūrinės oranžinės žuvytės, gupijos.
Francas bando sudėti bluostą, vėl stengiasi užmigti, dabar jau skrisdamas „Ryanair“ lėktuvu, įsitaisęs prie iliuminatoriaus jis siekia atsigriebti už nemiegotas naktis ir „Amerikos jauseną“, užkariavimo jauseną, ar tiesiog grįžimą su mėlynu lagaminu į gimtąją laiko juostą.
Neteisinga būtų tarti, kad Francas Beckenbaumas yra futbolo kamuolys, kuris, Miuncheno „Alliance“ arenoje teisėjui sušvilpus žaidimo pradžią, išspiriamas atgal – į savo aikštės pusę.
Žiūrovai klykia, nes puolėjas Francas staigiai, labai staigiai, neįtikėtinai staigiai, žaibišku greičiu, staigiau nei milijoną sykių pagreitinta pilvakojė vynuoginė sraigė – atsidūrė Vienas Prieš Vieną, priešais vartininką, o traukinio mašinistas Jonas, plačia nosimi, naktį vairuosiantis traukinį iš Miuncheno į Frankfurtą – maigo ką tik atsisiųstą žaidimą telefone, jis tuoj pereis naują lygį, blizgančiu spiningu nušaus paskutinį karosą, kai visi trisdešimt aštuoni tūkstančiai dabar kaukiančių žiūrovų, susirinkusių „Alliance“ arenoje, primygtinai ragina puolėją spirti.
Dabar, spirti, greičiau spirti, dabar, dabar yra ta akimirka, kai traukinio mašinistas pakelia galvą nuo žaidimo, nes publika raudonais firminiais „Bayern“ marškinėliais, raudonais firminiais šalikais, kai kas net su raudonais šortais ir mėlynomis firminėmis kepurėmis, prakilni publika dar plačiau veria gerkles, beveik trisdešimt aštuoni tūkstančiai sirgalių tuojau prispaus liežuvį prie priekinių dantų, o tie, sėdintieji arenos viršuje ir negalvojantys, kad futbolininkai panašūs į mažas gupijas, tieji taip pat apsikrės nuo matančių vaizdą arenoje iš arčiau
ir visi netrukus šauks TOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOOO-OOOOOOOOOOORRR**, –
tai įvartis, „TOOOOOOR...“, kai kamuolys, vartininko paliestas odinėmis „Adidas“ pirštinėmis su tvenkinio žalsvumo juostomis, vartininko, šokančio iš vartų vidurio į šoną, reaguojančio į puolėjo spyrį, reaguojančio į spyrėjo išpuolį – kamuolys palies vieną virpstą, viršutinį, tuomet atsimuš į kitą virpstą, kraštinį, pro šalį praeis praeities spėjikai, bandelių su dešrele pardavėjui iškris iš rankų kepintų svogūnų indelis, dar tik ruošiantis ant dešrelės bandelėje pilti kečupą, prieš tai pirkėjo atsiklausus – ar norėtumėte ir su garstyčiomis, – tuomet kamuolys, atsimušęs į kitą virpstą, leisis į apačią, grįš į žemę – tai ir bus momentas, besileidžianti iš dangaus permatoma akimirka, skaidri mana, milžiniška sluoksniuota dulkė, kada traukinio mašinistas, publikai staugiant „TOOOR“, tik gerokai gerklingiau – trisdešimt aštuoniems tūkstančiams žiūrovų spaudžiant liežuvius prie priekinių dantų, atveriant gerkles, kai kyla viduriuose jausmas, kad tuoj nusileis saulė ir viską uždengs blizgančios saulėje dulkės ant balto stalo, namuose, grįžus į namus, radus namus namuose, – kaip tik čia momentas, kai traukinio mašinistas iš blizgančio spiningo tiesiog nepataiko į paskutinį karosą, taigi nepereina į kitą mėgstamo žaidimo lygį tuo pačiu metu, kai kamuolys, vartininko paliestas odinėmis pirštinėmis, liečia vieną virpstą, viršutinį, tuomet atsimuša į dirbtinę veją, kurios kraštelyje pasodinti salotų daigai, tačiau to niekas nežino, – juk kamuolys, atšokęs nuo virpsto, trenkiasi į žemę, vėl į virpstą, sukasi saulėje dulkės, kamuolys lėtai šliaužia palei vartų liniją, o vartininkas, jei įmanytų, – sekundę užraudotų balsu, tačiau jis tykiai niūniuoja sau panosėje – „Hallelujah“; ar girdi, atsiverki skausmui, susitaikymui ir naujai pradžiai, nes trisdešimt aštuoni tūkstančiai žiūrovų gailisi surikę, jie gailisi be reikalo atvėrę gerkles vokiškam žodžiui „TOOR“, žiūrovai nežino, kur dingti iš gėdos – kamuolys dar šliaužia palei vartų liniją, kamuolys dar šliaužia palei vartų liniją, kamuolys vis dar šliaužia palei vartų liniją, kai saulė skleidžia visatos dėvėjimosi ženklus – miniatiūrines gupijas, dulkių spalvos žuveles, nardančias ore.

Oktaedras

Pastatas Žvėryne, balandžio mėnesį užbaigtas, – tai įstabus oktaedras, nutupdytas ant blizgančio smaigalio, šiuolaikinė architektūra leidžia labai daug, oktaedras ant smaigalio, lyg paukštis ant vienos kojos – iš gatvės pusės regėti neperšviečiami blizgūs paviršiai, o stiklo ritmika primena Keitho Jarretto improvizacijas, o kur dar architektūriniai padailinimai, tektonikos raiška ir arkos, arba štai, tame paviršiuje atsispindi Latvių gatvė ir knygynas „Jauku“, kuriame vien tik „tūkstančio ir vienos pasakos“ leidimai ir dar tūkstantis ir antra pasaka, įžvelgiama stikle, stiklinėje vitrinoje, atsuktoje į Žvėryno tiltą, kai oktaedre, kurio gyvenamoje erdvėje įsikūrę pasatai ir įprastesni – šiaurės vėjai, sandėliuke laikantys rudeninius lapus ir stiklo šukes, toje patalpoje įgaubtu stiklu Elijas sėdi priešais Aną, jie šnekasi apie praeitį, nebūtus laikus, pinasi nuosakos, kartu, saldu, bazilikai ir petražolės ant palangės, namų etimologija, Elijas žiūri į jos lūpas, kur dar žiūrėti žmogui griežtai pakirptais ūsais ir mėlynu lietpalčiu, Elijas žiūri į Anos lūpas ir dantis, švarius dantis, beveik stiklinius, jis pakelia nuo uosinio stalo espreso puodelį ir Ana kilsteli espreso puodelį prie lūpų, mažą espreso puodelį arabiškais rašmenimis, pirktą šeštadienio rytą Žvėryno turguje, kur prekiaujama tigrais, zebrais, lietpalčiais ir senoviniais baldais iš Vakarų Europos, kai Elijas ir Ana padeda espreso puodelius ant stalo, Ana atmeta atgal plaukus, rugių laukus, besigarbiniuojančius ties galiukais, ji atsuka savo pieno baltumo kaklą, ir Elijas, žvelgdamas į jos klubų linijas, išryškėjusias jai patogiai atsirėmus į stalą, Elijas, prisišliejęs labai arti, – atsiverčia vadinamąjį kaklo gramatikos vadovėlį, skaito tiesiai iš vidurio, realybė banguoja, matyti kaklas ir kiti kontūrai, jis kreipiasi „tu“ – tu esi kaklas su kairėje pusėje suimtais plaukais, lyg nuotraukoje ant žalios sofos, sėdint susikabinus ir susipynus – koja prie kojos ir koja ant kojos, alkūnė prie alkūnės, pusė kūno paviršiaus prie pusės kūno, du oktaedro paviršiai su šnekančiais vėjais, kvėpavimu, šnarpštimu ir čičirškavimu lyg įsikibus sparnais, šiltu kvėpavimu pravertomis lūpomis, privertomis akimis, primerktomis lūpomis, privertomis akimis, lūpomis... Dėmesio, netrukus bus fotografuojama, ar pasiruošusi, Ana, pasiruošęs, Elijau, staiga iš objektyvo išlenda paukštis oranžiniais sparnais, žalia papilve, rimtas paukštis – puošeiva, jis žiūri, kraipo galvą, čiauška, įregi skulptūrą – Rodinas ar Picasso čia niekuo dėti ir Laokono grupė taip pat ne, kokios formos, kokios stiklinės formos, glaustumas, susivijimas, pėda įsikabinusi į šlaunį, šlaunis suspaudusi pėdą, klubai ant klubų, lyg abu darytų pritūpimus, drauge, pritūpimus sėdint ant Elijo kelių, pritūpimus jam atsukant nugarą, kurią būtina stipriai apkabinti, pradžioje laikantis už pečių, ir ant kurios galima rašyti, tokia lygi oda, ne tik glostyti, ar stipriai, abiem rankomis laikytis už klubų, tam reikia tik pakelti viršun vyšnių spalvos megztinį, kokie minkšti pritūpimai, o, Žvėryno tilte, laikant Aną siūbuoja, sūpuojas stiklo struktūros – žmogus sudarytas iš stiklo ir kraujo – tai oktaedras, nejau, Elijas jau nebegirdi Anos žodžių, jam siaubingai karšta, jis ant kėdės atlošo pasikabina mėlyną lietpaltį, o Ana lyžteli savo lūpas, maloni druskelė, ji žvilgteli į šalia kabantį neoimpresionistinį paveikslą, kuriame atspalviai skaidomi į grynas spalvas, kur matyti E. V. V. – jų susikurtas kodas – Ežiukas, Vėžiukas ir Vėžliukas, trys figūros, laikančios pasaulio naktinį gaublį, besisukantį naktinį gaublį liečiant kaklą ar glostant rankas ir taip toliau, palei visus žemėlapius ir visas upes, Sargaso jūrą, ką jau kalbėti apie kitas naktines figūras, nuskendusias žuvis – pamėkles, ar skaisčiai salotine spalva apšviestą Žvėryno tiltą. Oktaedro struktūroje gerai įsikomponuoja net ir Ežiukas, Vėžiukas ir Vėžliukas, tik daug geriau matomi naktį – laisvai laikant dešinę ranką, sulenktą per alkūnę, lyg laikant dirigento batutą ir braižant tąja ranka paveikslo rėmus, nematoma batuta atkartojant vieną kampą, kitą, trečią, ketvirtą, aštuntą, kolei kas kampų neinterpretuojant, neieškant Bacho „Sarabandos“, o kartu ir visiškai nesidrovint vingiuotų asmeninių formų, asmeninių kvapų, bazilikų ir citrinų koliažo ant palangės, aibės cukraus, saldumo savaime, cukraus vatos, cukraus debesų, kaip saldu, lengvai išsižiojama skaitant, ką kalbėti apie vidinius procesus ar užtrauktas naktines užuolaidas ar užgesintas šviesas, kada kaimynai skaito pro langą kas parašyta, o jei kaimynai išvykę – užuolaidoms neleidžiant uždengti anei dangui virš Šventų Jonų bažnyčios užslinkti ant stiprėjančių stiklo kvapų, kam gėdytis stiklinių paviršių, šalia namų augusio uosio kvapo ir odos, prakaito, odos ir prakaito, ir kraujo, už namo, keičiančio formas, odos ir prakaito, ir liekančio stovėti bent šimtmetį oktaedro, keturių kojų ir keturių rankų namo, iš stiklo ir kraujo kūnelių.

Dėl artėjančio lietaus

Didelius smaližius sunkiau pagrobti.
Jerich Weiss

Stebėdama violetiniu megztiniu apsirengusią damą, dideliais kąsniais atsipjaunančią kepsnio ir kemšančią pilna burna, Hildegarda neištvėrusi išėjo į lauką įkvėpti gryno oro. Dėl artėjančio lietaus jai stipriai spaudė smilkinius ir traukte traukė prie žemės, o paupyje, ties vieta, kur turistai mėgsta lesinti antis, ant šalimais esančios kavinės durų kabojo skelbimas apie pradingusį pilkšvakailį katiną Mitią su baltomis, veik blizgančiomis dėmėmis, tarsi
ežerais, matomais iš aštuonių šimtų metrų aukščio skrendant virš Zarasų krašto. Kitas skelbimas – „pabėgęs iš namų Elijas" su trumpai kirpto gal šešerių metų berniuko nuotrauka Frankfurto požeminėje traukinių stotyje – ant įvairiaspalviais lapeliais išmarginto stulpo. Vos už kelių dešimčių metrų ant tokio paties stulpo permatoma lipnia juosta pritvirtintas besišypsančios žilaplaukės Hildegardos atvaizdas su nurodytu triženkliu atlygiu žinantiems bei galintiems nurodyti jos buvimo vietą.
Greitųjų traukinių pilotas Jonas Mermehr kolekcionavo dingusių ir ieškomų žmonių atvaizdus savo įvairių mnemoninių pratimų ištreniruotoje atmintyje. Važiuojant traukiniu iš Frankfurto stoties į Miuncheną, Klaudia Brinke šnekina po vagoną straksintį kairiarankį berniuką: „Elijau, būk geras vaikas, pakentėk, netrukus būsime pas tėtį.“ Šalimais sėdi dama, vilkinti nacionalinį Bavarijos drabužį, vadinamą Trachtl, ji meiliai šypsosi berniukui, o ir visos kitos moterys labai susidomėjusios mažuoju Elijumi. Tai ne tas pats dingęs Elijas, kaip galima pamanyti, taip negali būti, nors abu berniukai gana panašūs, tačiau šiam Elijui tegali būti keleri metai, jis dar tik mokosi kalbėti.
Šią akimirką spausdintuvas pleškina Elijo atvaizdus. Penkios dešimtys dingusio Elijo atvaizdo kopijų. Už spausdinančio žmogaus nugaros stovi gal šešerių metų berniukas ežiuku kirptais plaukais. Ežiuku kirptais plaukais Elijas mieste išklijuoja dingusio berniuko nuotraukas – savo nuotraukas, metančias kreivus atspindžius. Berniukas maloniai pasisveikina su kareivišką milinę vilkinčiu vyru, kurio krūtinę puošia kelios dešimtys žėruojančių ordinų. Pro vieną rūpestingai priklijuotą skelbimą keliauja traukinio pilotas. Jis grįžta iš darbo, alkanas ir irzlus, mat jo vairuojamas greitaeigis traukinys, anot radijo pranešėjo, „pervažiavo švelniakailių triušių porelę, nespėjusią perbėgti traukinio bėgių, ir dėl to veik kilometrą traukinys riedėjo pasviręs ant vieno šono“.
Lėtai einame per požeminių traukinių stotį, čia sustingę žmonės, visi dešinėmis rankomis laikosi už išmaniųjų telefonų, o tie juodais paltais ir dryžuotais kaklaraiščiais laikosi net už planšečių. Čia stinga oro, vandens buteliukai ir „Snickers“ šokoladukai prekybiniuose automatuose sustingę į ledą, tereikia įmesti penkiasdešimties centų monetą, kad užsakyta prekė atitirptų. Čia net visų elementariausiam ir paprasčiausiam vėjui, vėjui iš mažosios „v“, mažam skrendančio pagreitėjusio oro šuoreliui, rastis padeda tik išnyrantis iš tunelio greitaeigis traukinys, prieš tris kilometrus sumažinęs greitį, kad saugiai įsmuktų į požeminių traukinių stotį.
Garsiai dūzgia elevatoriai, siūlydami žmonėms savo paslaugas – neatlygintinai panėšėti juos su visais lagaminais, kuprinėmis ir išmaniaisiais telefonais iki pat viršutinio aukšto, iki paupio, kur ir yra traukinių stotis, arba nuo viršutinio aukšto, kur galima suvalgyti kepsnį, iki požeminio, kur galima paklausyti elevatorių dūzgesio, ir taip toliau – nedidelė sidabruota priežastinė asociacijų grandinėlė.
Elijas keliauja elevatoriumi nuo pat viršaus iki požemių, pereina į kitą pusę, iš kur elevatorius kyla į viršų, ir vėl keliauja atgal – nuo požemių iki viršaus, tuomet vėl pakeičia kryptį. Stabteli nusileidęs, žvilgsnis nukrypsta į grindis, Elijas pakelia vieno euro monetą nuo cementinių grindų, kai pranešėja, laukiantiems greitojo traukinio maloniu balsu pasakoja apie orus, kad „šiandien bus apniukę su pragiedruliais, naktį galima šalna, o oro slėgis staigiai kris dėl artėjančio lietaus“.
Kilsteli galvą Elijas, mato triušių porelę besivejantį pilkšvą katiną su baltomis, veik blizgančiomis dėmėmis. Triušiai šoka į skirtingas puses, bet, staiga artėjančiam traukiniui pradėjus šnopuoti, puola atgal ir netikėtai kaukšteli vienas į kitą pūkuotomis galvelėmis. Katinas Mitia, besisukiojęs aplinkui, griebia riebesnį gyvulėlį už kairiosios ausies, kuri yra visai juoda, lyg artėjančio traukinio priekis, traukinio, kurio mašinistas Jonas Mermehr, kairiąja ranka laikydamas cukruotą spurgą su džemu, netikėtai išvysta gyvą natiurmortą ant bėgių, požeminėje traukinių stotyje, natiurmortą su katino Mitios tempiamu už juodos ausies vienu iš baltų pūkuotų triušių, kai antrasis liko tysoti ant bėgių, atrodo, guli saldžiai, palaimingai. Ant triušio snukučio randasi putos, ne, tai ne kraujas, o seilės, galima pamanyti, kad triušis miega, triušis tik saldžiai miegojo po varginančios kelionės, kai ieškojo olos ir kopūsto lapų, triušis tik miegojo po savaitės skubraus lėkimo Lietkijos–Germačijos dulkėtais keliais, jau busdamas, kratydamas nutirpusią nuo miego kojelę, atrodė, ji nukris, kojelė visai prieš pabundant – taip stipriai dilgčiojo, kaip tik tada, kai traukinio, lėtinančio greitį, pilotas Jonas Mermehr – Klaudios Brinke vyras, Hildegardos sūnus ir Elijo tėvas – lenkėsi pakelti nukritusios ant žemės cukruotos spurgos su džemu.

_____________________________

* Atidaryti (vok.).

** Įvartis (vok.).

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)