Kita vėlyvųjų dainų ypatybė, verčianti abejoti jų sociokultūriniu vertingumu, – neretai žemas meninis tekstų lygis. Sakytum, kuo labiau idėjiškai angažuotos – tuo labiau grafomaniškos, nenušlifuotos, neoriginalios, tiesmukos eilės. Bet savo raiška, bent jau žiūrint mažaraščio kaimiečio akimis, jos artimos bažnytiniam pamokslui ir straipsniams periodikoje – rašto žanrams, kurie teigia svarbius ir teisingus dalykus.
       Senojo baudžiavinio kaimo kultūroje dainų sociokultūrinis statusas neabejotinai svarbus: tai apeiginės dainos, lydinčios ritualus, telkiančios bendruomenę ir išreiškiančios kolektyvinius vertinimus bei pasaulėvoką. Tiesa, dainų normatyvinė, reguliuojanti funkcija nėra išskirtinė, tai visos senosios tautosakos bruožas. XIX a. situacija ima keistis: žmonėms vis svarbesnis tampa religinis tekstas, užrašytas, spausdintas žodis. Kaimo aplinkoje vis daugiau dainuojama literatūrinės kilmės dainų, kurios plinta ir nuorašais, ir kaip tik jos tematika ir problematika bei iš dalies meniniu stiliumi artėja prie autorinės poezijos ir tuo metu populiariojoje spaudoje dominuojančių temų, vertinimų, aktualijų. Dainų statuso iškirtinumas tautosakos žanrų sistemoje gana vėlyvas ir dėl to, kad jos perima iš to meto dominuojančios rašto tradicijos įtaigos retoriką bei pačius socialinio, moralinio teisingumo reikalavimus. Pasakojamojoje ir smulkiojoje tautosakoje ryškesnis socialinės realybės fiksavimas nei normos teigimas, tvirtinimas.
       Vertinant pagal H. Jason teoriją, vėlyvosios lietuvių dainos įgyja aukštesnio statuso tekstų bruožų: tai neretai užrašomas, sukurtas, išmoktas, perduotas autoritetų diskursas. Ar jis komentuoja literatūros tekstus? Dažniausiai ne, tik referuoja. Dainos tekstu prabyla pats autoritetas – adresantas: „Geresni buvo meteliai, / Geriau gyveno žmoneliai. / Kol baimę Dievo turėjo, / Visur visiems gerai dėjos, / Gražiai gyveno. // Laimė buvo ant laukelių, / Ne tiek buvo neprietelių, / Visi viens kitą mylėjo, / Į svečius užprašinėjo, / Meiliai vaišino“, LLD XVI 409; „Pradedu mislyti, / Dainełį rašyti, / Idant kožnas vienas / Turi išmanyti. // Tas dainas puikybės / Ir žodžių ščyrybės / Noriu apznaimunti / Par savo išmintį“, LLD XVI 614.
       Dainų statuso iškilimą liudija jų normatyvinės retorikos kaita – ji vis artimesnė religinei didaktinei literatūrai. Stiprėjanti dainų intencija teigti, tvirtinti požiūrį, tiesą, socialinę poziciją.
       Kaip tik dainose iš visų folkloro žanrų pasigirsta pilietiškumo gaidos ir deklaruojamas naujas tautinis religinis identitetas. Vėlyvosios dainos kreipiasi nebe į savo šeimos, artimiausios aplinkos žmones, bet į kitą socialinį sluoksnį ar į naują platesnę socialinę grupę, susitelkusią dėl bendro tikėjimo, tautybės idėjų. Vėlyvosiose dainose ne taip jau retas kreipinys „lietuvis“, „krikščionis“, o didaktinėse – kreipinys „mieli broliai ir sesutės“ greičiau nurodo į parapijiečius, blaivybės draugijos narius nei į kaimo mergeles ir bernelius.
       Vėlyvųjų dainų socialinės tematikos amplitudė išskirtinai plati – nuo tradicinių šeimos santykių apdainavimo iki kritiškos žmonių ydų pajuokos, kintančių socialinių santykių, papročių apmąstymo, nuo madingos išvaizdos pasmerkimo iki gąsdinimo pragaro kančiomis, nuo kitataučių pajuokos iki tautinių idėjų. Šios dainos atvirai smerkia, pajuokia, „loja“, apeliuoja į sąmoningumą.
       Kaip ir bet kuris kultūrai esmingas tekstas, daina pati iškelia savo vertingumo argumentus, ji aktualizuoja dainavimo momentą ir patį atlikėją bei klausytoją, pabrėždama atlikimo ir klausymo svarbą. Krikščioniškojoje tradicijoje tokios šventųjų tekstų autoritetą stiprinančios frazės yra: „Girdėjote Dievo žodį“, „Amen“ („tiesa“), religiniuose skaitiniuose dažnai minima metafora „aukso žodžiai“²⁰. Vėlyvoji lietuvių daina sureikšmina save kviesdama susitelkti, išklausyti, ištardama pačią atlikimo intenciją, pabrėždama dainų brangumą jas atliekančiajam: „Na, tai broliai ir sesutės, / Balsus suvienuokim / Ir sustoję vienu balsu / Visi sudainuokim“, LLD XVI 553; „Šlovę gražią, vargus Kražių / Verkdami giedokim, / Skausmus brolių nu maskolių / Graudžiai apraudokim“, LLD XVII 2; „Prašam, braliukai, sesutes mūsų, / Aš jums dainelių gražių paduosiu. / Dabar priminsiu šventų blaivystį, / Vierni krikščionys pradeja klysti“, LLD XVI 529.
       Turiniu ir forma pakitęs dainų žanras, plintantis ne vien sakytiniu būdu, bet ir per spaudą, išreiškiantis ne vien valstiečių, bet ir kitų socialinių sluoksnių idėjas bei interesus, atliko naują funkciją žmonių gyvenime. Jo paskirtis – ne lydėti šeimyninio gyvenimo apeigas ar kalendorinių metų ratu besisukančius darbus, bet išreikšti vidines bendruomenės patirtis ir nuostatas apie tuos dalykus, kurie patiriami kaip nauji ir aktualūs, nepaisant jų nemaginio, neritualinio ir nepragmatinio pobūdžio. Vėlyvosios dainos peržengia senojo folkloro funkcijas, nors yra atliekamos ir tradicinėse situacijose, šliejasi prie apeiginių tekstų. Saloninė ar senoji folklorinė daina neskambėjo bažnyčioje, nesujungė skirtingų socialinių sluoksnių bendram žygiui, o amžiaus viduryje išpopuliarėjusi literatūrinė buvo atliekama bažnyčioje kaip tam tikrų socialinių politinių siekių manifestacija²¹. Tad antroje XIX a. pusėje naujos dainos atlieka naujas specifines ir itin svarbias visuomenei socialines funkcijas – telkimo, savitaigos, savivokos.
       Esminis bruožas, leidžiantis teigti, kad dainos pretenduoja į centrinio statuso tekstus, būtų jų akivaizdus normatyvumas ir vertybinis idėjinis angažuotumas. Vėlyvosiose dainose norminimo sfera išsiplėtusi nuo šeimos santykių etikos iki socialinių problemų, pilietinės pozicijos ir krikščioniškųjų verčių aktualizavimo. Vėlyvosios dainos – atviriausiai, tiesmukai ir bene įvairiausiomis temomis moralizuojanti folkloro rūšis. Visai galima prielaida, kad jos šiuo metu užima epo, kuris luominėje visuomenėje reguliuoja socialinius santykius ir išreiškia didžiausias vertybes, vietą. Epas yra genetiškai susijęs su daina, iš jos išaugęs: paprastai nacionalinis epas sudaromas iš istorinių giesmių. Kaip pažymi Donatas Sauka, ir senojoje lietuvių tradicinėje kultūroje epą atstoja epinė sutartinė bei karinė daina²².
       Dainų vertė pačioje kultūroje per šimtmetį labai pakinta. Iki XIX a. liaudies daina tėra žemąjį sluoksnį reprezentuojantis žanras, tiriamuoju laikotarpiu jos tampa nebe atskiro visuomenės sluoksnio, bet visos tautos dvasios išraiška, o XX a. pradžioje jau ima diferencijuotis kultūrinės reikšmės požiūriu: atsiranda autorinės tautinės giesmės, autorinės patriotinės dainos, pagal estetinį laiko skonį aranžuota liaudies daina chorams. Šalia gyvuoja autentiška ir itin marga folklorinė tradicija su meniniu požiūriu menkesnėmis humoristinėmis, moralizuojančiomis dainomis, romansais, baladėmis. Pirmosios trys rūšys atitinka aukštojo stiliaus reikalavimus ir išreiškia visuomenės vertybes bei idealus, kitos daugiau privačios, išlaikančios regioninį savitumą. Pirmąsias iš dalies galime vadinti masinėmis, antrąsias – tradicinėmis, nes jos, nepaisant skirtingo amžiaus ir kilmės, yra natūraliai pritapusios tradicinėje kultūroje ir atspindi kintančią bendruomeninę savimonę. Masinės dainos, plisdamos per chorus, raštu, jau folkloriškai ne adaptuojamos. Visuomenėje jos iš dalies atliks normatyvinio, ideologinio diskurso vaidmenį. Liaudiškosios taps periferiniu reiškiniu.
       Taip pat svarbu konstatuoti, jog XIX a. pab.–XX a. pr. skirtingi visuomenės sluoksniai ir netgi regionai savitai vertina dainą. Inteligentijai iš lietuviškų tekstų gražiausios ir vertingiausios senosios lyrinės dainos. Kaimo šviesuomenę žavi naujoviškos – moralizuojančios, agitacinės dainos, ir ne visuomet meniniu požiūriu vertinga, bet būtinai idėjiškai angažuota, poetų visuomenininkų kūryba. Mokėti naujoviškų dainų yra tam tikras pranašumo, kultūringumo, išprusimo požymis²³. Tokia pažiūra labiausiai plinta raštingesniuose regionuose.
       Taigi apžvelgus dainų vertinimą oficialioje kultūroje, galima laikyti, kad jos tampa lietuvių kultūrą ir apskritai epochos dvasią reprezentuojančia poezijos rūšimi. Tuo pat metu, kaip ir visa draudžiama, cenzūruojama, slaptai gabenama literatūra, ji yra ir neoficiali. Vertinant iš galios struktūrų pozicijų – sulenkėjusio elito pirmoje amžiaus pusėje ir carinės valdžios antrojoje – ideologinės normatyvinės dainos atstovauja subkultūrai, oponuoja oficialiai kultūrai, jos yra tam tikras marginalinis reiškinys. Kita vertus, dainų adoravimo atvejai rodo, kad jos į vieną kultūrinę tradiciją sujungia kelias socialines grupes – sodiečius, lietuviškai kalbantį vidurinį socialinį sluoksnį, pasauliečius švietėjus ir demokratiškai nusiteikusius bažnyčios atstovus. Jiems visiems dainos žanras yra vertybių, normų ir ideologijos perteikimo instrumentas ir kartu savas žanras.
       Kodėl kaip tik dainų sociokultūrinė vertė taip išauga?
       Daina iš visų tradicinių žanrų pati atviriausia. Šiuo laiku ji įtraukia savin kitus tradicinius folklorinius ir literatūrinius žanrus, kasdienę kalbą: eiliuojamos ir dainuojamos legendos, anekdotiniai sensaciniai nutikimai, pavieniuose posmuose daugėja aforizmų. Dainos labai lengvai perima pasaulietinės poezijos bruožus: detalų aplinkos, buities, socialinių scenų vaizdavimą, tokias retorines poetines ypatybes kaip išvardijimas, moralizavimas, detalizuotas aprašymas. Modernėdama daina išreikia pačios tradicinės kultūros refleksiją: atsiranda dainų apie vestuves, apie žmonių santykius, apie luomus, apie kitataučius, apie gamtą.
       Intensyvi dainos raida ir gebėjimas įtraukti, adaptuoti įvairius žanrus, suteikia jai galimybę rasti aiškius, suprantamus raiškos būdus svarbiausioms idėjoms teigti ir populiarinti. Kaip tik todėl jos tampa religinio, patriotinio bei pilietinio sąmoningumo išraiška. Puikus įrodymas – keli šimtai moralinio turinio dainų su doros ir blaivybės šūkiais. Taip daina siekia atlikti esminę centrinio kultūros teksto funkciją – teigti normas ir vertybes.
       Folkloro tekstai, kaip ir literatūriniai, perteikia kultūros simbolinius kodus, organizuojančius socialinį elgesį. Apie tai rašęs Vytautas Kavolis simbolinių struktūrų veikimą įžvelgia tiek elitinės literatūros, tiek ir tradicinio folkloro tekstuose, bet pasigenda šių galios elementų masinėje kultūroje²⁴. XIX a. dainos iš kitų žanrų išsiskiria tuo, kad turi populiarią, visiems žinomą simboliką (rūtos, vainiko, darželio), kuri vėlyvosiose dainose ne nunyksta, o yra tiesiog naujai įprasminama: „Žalios rūtelės nuog Dievo priliktos, / Del jaunų panelių cnatos padidintos. / Žalios rūtelės po langais pasėtos, / Ale nieks nežino, iš kur prasidėjo. / Iš prakaito Jėzaus ta žolelė dygo, / Ji nebijo žiemos, nė šaltelio didžio“²⁵.
       Nors folkloro simbolinė kalba yra kur kas arčiau ritualo, ji lydi apeigą, o literatūros simboliniai kodai labiau susiję su konkretaus žanro ar literatūrinės srovės tradicija, vėlyvosiose dainose interpretuojant simbolius tampa įmanoma folklorinių ir literatūrinių prasmių sintezė. Tie patys simboliniai kodai liudija, kad daina bent iš dalies išsaugo tradicinę pasaulėjautą ir tuo pat metu modernėja įtraukdama naujas literatūrines idėjas bei formas.
       Be abejo, meninės raiškos tradiciškumas taip pat padėjo naujoms dainoms įsitvirtinti. Dainos forma tarytum reikalauja dėstomos minties paprastumo ir aiškumo, tad jos tapo tarytum tinkama kalbėjimosi forma. Be to, XIX a. daugumai lietuvių visuomenės, matyt, svarbu, kad kultūriškai aktualus tekstas būtų ištariamas, kad gyvuotų kaip vieša socialinė akcija, o ne liktų kažkur užrašytas ar saugomas atmintyje. Iki pat XX a. „lietuviškas eilėraštis gyvena žmonėse tik dainuojamas, poetinio žodžio savarankiška estetinė prasmė formuojasi labai palengva“²⁶. Apskritai dainos poetinė forma XIX a. yra tarsi vienintelis civilizuotas būdas kitiems folkloriniams žanrams, refleksijoms bei periodikos temoms būti literatūros tradicijoje, pretenduoti į oficialios kultūros reiškinius. Kajetonas Aleknavičius į dainos formą įspraudžia anekdotą ir pajuokia žmonių ydas, tamsumą, A. Baranauskas dainos intonacijomis perteikia atsiminimus ir kelionių įspūdžius, Kostas Stiklelis publikuoja labai populiarias dainas apie blaivybę ir dorą, Vincas Kudirka kuria moralines ir tautines giesmes, laikydamas jas tinkamiausiu patriotinės agitacijos būdu, eiliuotas pasakas pradeda kurti Laurynas Ivinskis. Taigi anuo metu dainos žanras buvo gerai įvaldytas. Kaip pažymi Viktorija Daujotytė, „XIX a. pabaigos poezijoje labiausiai ištobulinta ir prieinama buvo liaudies dainos stilistika“²⁷.
       Dainos idėjoms skleisti anuomet tiko ir dar dėl poros priežasčių. Pirmiausia, eiliuota forma ypač svarbi tada, kai reikia į bendruomenės kolektyvinę atmintį įrašyti tekstą be siužeto, intrigos, įvykio, kai reikia perteikti nors kiek abstraktesnę, naują mintį. Šią buvo tiesiog lengviau įsiminti, jei ji buvo stabilios poetinės išraiškos, suvaržyta melodijos. Be to, nauji, dažnai idėjiškai angažuoti ir moralizuojantys tekstai būtų sunkiai pritapę, jeigu nebūtų buvę, kaip juos atlikti. Juk artimųjų aplinkoje reikėjo mokėti paraginti, mokyti, agituoti neįžeidžiant ir kartu paprastai ir aiškiai. Pamokslautoją nuo audringos reakcijos galėjo išgelbėti tik linksmas tonas, pašmaikštavimas. Daina tam ypač tiko. Ji – tarsi šiaip sau tekstas, melodija ar pasierzinimas, dainuojamas tikintis tokio pat šmaikštaus muzikinio atsako.
       Atskirai minėtini sociokultūriniai veiksniai, lėmę dainų iškilimą lietuvių visuomenėje. Viena svarbiausių priežasčių – tradicinės kultūros gyvybingumas. Per visą šimtmetį, net ir yrant tradiciniams kaimams, išlieka poreikis kaimo bendravimo formoms, o palaipsniui užmirštamą senąjį folkloro repertuarą keičia naujesnis. Tradicinė kultūra kaip niekad atvira naujovėms, bet dar vis pakankamai stipri ir gyvybinga, kad išorines įtakas adaptuotų pagal savus dėsnius.
       Iš dalies dainų adoravimo laikysena oficialioje kultūroje lengvai pasklisti galėjo ir dėl to, kad tradicinėse bendruomenėse dainavimas buvo gerbiama kūrybos ir saviraiškos forma. Geri dainininkai čia vertinami ir mėgstami, lygiai kaip ir raštingi sodiečiai, pats dainavimas – prestižinė laikysena²⁸.
       Be to, XIX a. lietuvių visuomenė dar buvo labai agrarinė ir mažaraštė. Socialinis susiskaidymas tarp pačių valstiečių ir savaiminis suartėjimas su aukštesniu sluoksniu teikė galimybių naujoms – poniškoms, bajoriškoms – vertėms ateiti į tradicinę kultūrą. Naujai besiformuojančiai šviesuomenei agrarinė kultūra, lietuvių kalba ir folkloras buvo savi, žinomi. Jų kūryba radosi iš folkloro, aukštosios ir populiariosios literatūros sintezės. Besiformuojanti inteligentija ir jų tekstų adresatas taip pat gerai žinojo folkloro, kaip tam tikros normatyvinės sistemos, simbolinius kodus. Todėl folklorinis žanras buvo patogi vertybinio, idėjinio komunikavimo priemonė. Siekiant, kad naujas žodis veiktų tradicinės kultūros atstovą, geriausia naudoti tradicinį raiškos būdą, jį minimaliai pakeičiant. Švietėjiškai nusiteikę kaimo bendruomenės autoritetai – kunigai, daraktoriai – tai gerai suvokė ir šią galimybę išnaudojo.
       Folkloro laikymąsi oficialios kultūros lygmenyje stiprino ir carinė priespauda. Dėl spaudos draudimo ir cenzūros pasunkėjo spaudos leidimo bei platinimo sąlygos. Nesant galimybių atvirai kurti ir publikuoti nacionalinę literatūrą, didesnės intelektualų pastangos buvo skirtos tradicinės kultūros studijoms, rinkimui ir tiesioginiam švietėjiškam santykiui su paprastais žmonėmis. Sakytiniam ir ypač dainuojamam žodžiui plisti buvo lengviau nei spausdintam. Mažai apsišvietusiai lietuviakalbei visuomenei žodiniai tekstai – neretai vienintelė žinoma naujų idėjų ir socialinių bei politinių siekių išraiškos forma.
       Daug lėmė ir elitinės literatūros nebuvimas. XIX a. lietuvių literatūrinė kalba dar nesusiformavusi. Dar beveik nėra lietuvių poetinės tradicijos refleksijos. A. Sprindis rašo: „Jei 1863 metais randame porą nors ir menkų kritinio pobūdžio įvadinių straipsnelių, liečiančių grožinę literatūrą, tai po spaudos uždraudimo per dvidešimties metų laikotarpį <…> nežinome nė vieno <…>, kuriame būtų liečiami literatūros klausimai ir kuriuos galėtume priskirti prie lietuvių literatūros kritikos“²⁹. Tai leido ilgiau gyvuoti neoriginaliam, šabloniškam stiliui spaudoje ir viešajame poetiniame diskurse.
       Antroje XIX a. pusėje, kai nustatomas didžiausias naujo literatūrinio folkloro išplitimas ir ryškus idėjinis bei stilistinis atsinaujinimas, oficiali carinės valdžios kultūros politika nulemia, kad žemuosiuose sluoksniuose įsivyrauja tam tikras kultūrinis sąstingis: sumažėja vidurinių mokyklų ir siekiančiųjų aukštesnio mokslo, menkiau tesidomima literatūra. Uždarius universitetą, nunyko ir taip negausios poetų gretos, rečiau sukuriama geros poezijos³⁰. Anot amžininkų, žemaičių ūkininkų sodybose tuo metu retos naujos knygos, nors galima rasti visas bibliotekėles, užsilikusias nuo baudžiavos laikų³¹. Taigi tautinio atbudimo laikotarpiu originaliosios nacionalinės poezijos srovė buvo per silpna, kad galėtų viena telkti, organizuoti besiformuojančią tautinę bendruomenę.
       Dainų sociokultūrinei funkcijai iškilti itin svarbi buvo ir ta aplinkybė, kad lietuviai XIX a. nesukūrė tautinio epo, o Józefo Ignaco Kraszewskio „Anafielas“, kuriam buvo linkstama suteikti šį centrinio kultūros teksto statusą, išverčiamas tik amžiaus pabaigoje. Lietuviai neturėjo ir senųjų epinių dainų, išreiškiančių istorinę ir pilietinę savimonę, herojinę individo ar bendruomenės laikyseną. Brandžiausia literatūrinė poezija, kaip ir tradicinė daina, panirusi į gamtos refleksiją (A. Baranausko „Anykščių šilelis“, anoniminės poemėlės apie metų laikus), tačiau ilgai nėra teksto, sujungiančio istorinę, tautinę, pilietinę, religinę savimonę ir tautinio herojaus paveikslą.
       Dainose vis dažniau stengiamasi teigti vertybes, normas ir dėl to, kad antroje XIX a. pusėje inteligentijos kuriama poezija liaudžiai yra pabrėžtinai programiška, ideologiška. Poetinė savimonė buvo būtina sąlyga lietuviškos visuomenės kultūrinei savimonei formuotis, „būtent poezija tapo programiškiausia aušrininkų kolektyvinio idealizmo išraiška“³². Be to, aušrininkai, paveikti švietėjiškų ir pozityvistinių idėjų, pradėjo reikalauti iš poezijos socialinio vertingumo³³. Tokia nuostata poezijos atžvilgiu, be abejo, prisidėjo ir prie literatūrinių normatyvinių dainų toleravimo, kurios meniniu požiūriu neprilygo kitiems poetiniams žanrams. Antra vertus, per visą šimtmetį kur kas daugiau verčiama didaktinės prozos veikalų, o amžiaus pabaigoje jau pozityvistiškai nusiteikę veikėjai linksta prie nuomonės, kad eilės yra kur kas menkesnė kūryba nei proza, kuri „parodo tikrą teisybę“³⁴. Dainoje taip pat bandoma atspindėti „teisybę“: pasakojami istoriniai įvykiai, įdomūs socialiniu požiūriu nutikimai, anekdotinės situacijos. Braunasi „realistinis“ stilius: nevengiama vaizduoti konkretybių, detalizuoti, vartoti prozaizmų. Tai tarsi vėlyvųjų dainų ir kartu populiariosios eiliuotos literatūrinės kūrybos poetinė norma.
       Naujoviškoms dainoms pritapti kaime buvo palanku dėl pačios tradicinės kultūros normatyvinio pobūdžio. Nors stilistiškai vėlyvosios didaktinio turinio dainos gan stipriai skyrėsi nuo senųjų, pati jų normatyvinė intencija vargu ar galėjo šokiruoti kaimo žmogų. Pamokymų daug įvairiose šeimos švenčių formulėse – sveikinimuose, palinkėjimuose, oracijose.
       Taigi apibendrinant būtų galima sakyti, kad tradicinėje kultūroje dainos statusas susiklostęs kitaip nei vėlesnėje industrinėje visuomenėje. Centriniai senojoje kaimo erdvėje buvo apeiginiai tekstai, periferinio statuso – maginę galią praradę, nefunkciniai žanrai ar tiesiog kūriniai, mažiau aktualūs bendruomenei, žinomi ir vartojami tik dalies žmonių. Vidurinio statuso tekstų čia beveik negalima išskirti. XIX a. pabaigoje ši situacija keitėsi. Svarbiausi tradicinės kultūros tekstai kurti už bendruomenės ribų, tačiau kartu buvo tos bendruomenės nuolat adaptuojami, įtraukiami į populiarųjį repertuarą. Dainoms čia teko išskirtinė vieta.
       Apie tam tikrą dainos statuso kaitą galima kalbėti jau tada, kai dar negalime konstatuoti, kad lietuvių visuomenė jau tapo moderni, kad joje yra gana aiškiai atsiskyrę elitiniai ir masiniai žanrai. Šiuo metu dainos funkcijos plėtėsi ir ji tapo nebe vien tradiciniu bendruomeniniu, bet ir visuomeniniu žanru. XIX a. pabaigoje stipriai kintanti populiariųjų dainų tradicija anaiptol neprarado visuomenę stabilizuojančio, telkiančio vaidmens. Pastarasis tik stiprėjo. Populiariojo repertuaro specifika atskleidžia, kad visuomenėje būta intensyvaus mąstymo socialinėmis temomis ir kad poetinė forma buvo aktyviai pasitelkiama viešosioms aktualijoms reflektuoti – ne tik spaudoje, bet ir kasdieniame gyvenime.

       ²⁰ M a s k u l i ū n i e n ė  D .  XIX a. lietuvių didaktinė proza: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1999. – P. 4.
       ²¹ D a u j o t y t ė  V .  Literatūros filosofija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – P. 134.
       ²² S a u k a  D .  Tautosakos savitumas ir vertė. – Vilnius: Vaga, 1970. – P. 42.
       ²³ Ž i t k u s  K .  Profesorius Niemis' Vabalninke // Tautosakos darbai. – 1935. – T. 1. – P. 56–63.
       ²⁴ K a v o l i s  V .  Civilizacijų analizė. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. – P. 123–124.
       ²⁵ K r a g a s  P .  Rūtelė mūsų dainose. – Kaunas, 1912. – P. 27.
       ²⁶ D a u j o t y t ė  V .  Tautos žodžio lemtys. XIX amžius. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 191.
       ²⁷ Ten pat. – P. 234.
       ²⁸ S t u n d ž i e n ė  B .  Merkinės dainų istorija: Vizija ir tikrovė // Tautosakos darbai. – XIX (XXVI). – 2003. – P. 21.
       ²⁹ S p r i n d i s  A .  Lietuvių literatūrinė kritika 1861–1905 metais. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. – P. 70.
       ³⁰ Lietuvių literatūros istoriografijos chrestomatija // Parengė L. Gineitis. – Vilnius: Vaga, 1988. – P. 339.
       ³¹ Ten pat. – P. 344.
       ³² J o n a i t i s  M .  Poeto ir visuomenės santykis XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių kultūroje: Daktaro disertacija. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 1992. – P. 56.
       ³³ Ten pat. – P. 53.
       ³⁴ Ten pat. – P. 70.