Istorijos mūza Klio, anot senovės graikų, griežta mokytoja. Geras, įdomus istorinis romanas turi savo griežtoką specifiką: jis reikalauja gebėjimo išmoningai supinti siužetą, sukurti intrigą, išlaikysiančią skaitytoją iki paskutinio puslapio, be to, privalu puikiai išmanyti istorinį kontekstą ir išlaikyti tikslumo bei meniško pasakojimo pusiausvyrą. Nenuklysti į sausų istorinių faktų katalogavimą, tačiau ir nepasiduoti egzotiškų detalių pagundoms. Patrauklus tekstas šiuo atveju prilygsta gracingam, elegantiškam balansavimui ant išmonės ir istorinio fakto ribos – tad plunksna keliauja skustuvo ašmenimis. Siūlyčiau pasukti jai įkandin, naujo R. Marčėno istorinio romano „Karūnos spindesio apakinti“ link.

       Romano vinis – XIII a. peripetijos. Lietuvos vizijų sankirtos, kunigaikščiai, kovos, pagonybės epochos koloritas, pilys, mūšiai, skirtingų religijų santykis, pasaulėvokų susidūrimai vienos istorinės epochos arenoje ir, kiek netikėtai, – įdėmus žvilgsnis į ankstyvąjį Lietuvos Kunigaikštystės formavimosi laikotarpį. Tuo metu Mindaugas dar nėra visagalis lietuvių, žemaičių bei visų kitų žemių valdovas, taigi autorius renkasi sunkesnį kelią: nubrėžti, kaip viskas galėjo klostytis iki tol ir ką iš šio svarbaus mūsų tautai laikotarpio galėjo nutylėti mažakalbė Klio. Skaitytojui pasiūloma įdėmiau įvertinti XIII a. įvykius, o tai, ką užfiksavo metraščiai, kas pasiekė mūsų dienas, šiuo atveju tampa priežastimi atidesniam žvilgsniui. Romanas kuriamas kaip savotiška žaismė, kur už kiekvieno realaus istorinio įvykio slypi begalės priežasčių–pasekmių variantų, kur istoriją gali pasukti ne tik pragmatiškos užmačios, tarptautinė situacija, bet ir antraplanės figūros su savo aistromis, niekšybėmis ir tikslais. Istorija pagaliau sužmoginama, ji iš neužmatomų romantinių mitų aukštybių ir amžių gilybių nusileidžia ant žemės, tampa apčiuopiama, pulsuojanti. Ji gyva.

       Siužetas, trumpai tariant, toks: Mindaugui siekiant sujungti Lietuvos kunigaikščių žemes, tėvonijos atėmimui pasipriešina du brolėnai – kunigaikščio Dausprungo sūnūs Tautvilas ir Gedvydas. Jie, gelbėdami gyvybes, prisiglaudžia svainio, kunigaikščio Danijilo žemėse, ir čia užgimsta planas: Tautvilas turi dar daugiau teisių į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio titulą nei Mindaugas, todėl išeitis – kad ir su nekenčiamais Livonijos riteriais siekti teisėtai priklausančio sosto. Kaip byloja autoriaus cituotas Ipatijaus metraštis, „išvijo Mindaugas savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą <...>. Ir pasiuntė savo karius – norėjo juos nužudyti. Jiedu gi sužinojo ir pabėgo pas kunigaikštį Danijilą ir Vasilką, ir atvyko į Vladimirą. O Mindaugas siuntė savo pasiuntinius, sakydamas: „Nedaryk jiems malonės.“ Nepaklausė jo Danijilas ir Vasilka, nes anų sesuo buvo ištekėjusi už Danijilo“ (p. 5).

       Ši, iš pažiūros neįmantri, siužeto konstrukcija pasirodo besanti nepaprasta. Ir nerasime čia nei nostalgijos, nei sentimentų, nei pagonybės apoteozės. Drįsčiau spėti, tuo ir skiriasi istorikas profesionalas nuo filologo, etnologo ar dar kokių nors istorinio romano kūrėjų atmainų. Veiksmo pagrindu pasirinkus metraščio ištraukas, nuo jų nenukrypstama nė per plauką. Tvirta romano struktūra čia funkcionuoja kaip galimybė pasakyti daugiau: kalbėti apie istorijos užkulisius, sukurti naujus, kiek patrauklius, tiek ir atstumiančius veikėjus, vystyti romano veiksmą iki smulkiausių psichologizmų ir pasiūlyti skaitytojui vieną iš versijų: kodėl viskas klostėsi šitaip, o ne kitaip? Mindaugas čia nėra neklystantis valstybingumo stabas, o viduramžių Lietuvai būdingas diarchijos modelis, dviejų kunigaikščių (Algirdo ir Kęstučio) valdymo forma brolių Gedvydo ir Tautvilo atveju sušvinta kitom spalvom. Religinių sankirtų, politinių, istorinių interesų peripetijos čia pasukamos netikėtais rakursais, nes kas gi sakė, kad istoriją gena pirmyn vien tik herojai ir didingi užmojai...

       Kas atvedė Lietuvos istoriją ir veikėjus iki metraštyje aprašyto bėgimo momento? Kur slypi aprašomos epochos dramatizmas? Ką jaučia einąs priešo irštvon, kur baigiasi legendinis kunigaikštis ir prasideda tiesiog žmogus? Koks istorijos situacijoje aistros, meilės, įniršio ar humanizmo vaidmuo? Kur plonytė riba tarp reikšmingo, istoriją lemsiančio įvykio, ir – mažareikšmio? Bene šitaip galima nusakyti romane keliamus klausimus ir pateikiamus atsakymus. Naujas ir netikėtas žvilgsnis į istorinius faktus, pagilintas filosofinėmis įžvalgomis, tampa dirva prozininko plunksnai. Pamažu, nutikimas po nutikimo, klostomas romano veiksmas. Pažymėtina, kad romano intrigai suformuoti intensyviai panaudotas daugiaplanis, ryškus epochos koloritas: šmėsteli lietuvių kovos su totoriais, blyksi ietys ir jataganai, viskas aišku, žiauru ir paprasta – ir ūmai siužetas klusniai gula į subtilius kunigaikščio Dausprungo ir totoraitės Azos aistros istorijos vingius. Buitinės pilies gyvenimo scenos, trys kunigaikščio vaikai bei, kaip ir reikalautų duoklė slaptai meilės istorijai, pavainikis, piršlybos, puotos, medžioklės... Gražu, vaizdinga, nesudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio. Kol autorius nesugalvoja pasitelkti herojaus a lá Shakespeare'as ir visu tamsių esybės užkaborių kraupumu, didybės manija, racionaliu kraugerio instinktu neiškyla Jaugindas – kunigaikščio Dausprungo ir „totorių kalės išpera“ (p. 53). Šį ryškų veikėją lydi erotikos (taip, romane esama ir to) prieskonis, klastos, intrigos, kraujomaiša ir dar begalė visokiausių nutikimų, be kurių romanas nebūtų romanas... Jaugindas, kaip ir tinka tragiškam ir aistringam personažui istorijos fone, suvaidina gan lemtingą vaidmenį, tebūdamas (teoriškai) antraplanė figūra. Jei romano autorius išneš sveiką kailį po to, kai savo plunksna sugrąžino romantinės pagoniškos Lietuvos bajoraitėms, bajorėms ir visai kitai moterijai teisę į seksualinį gyvenimą ir suteikė joms geidulingų aistrų, tai tikrai galėsime jį pasveikinti. Nes viena yra tiesiog užsiiminėti perversijų registravimu, ko, deja, šiandien literatūroje pasitaiko, ir visai kas kita – praskleisti Eratos skraistę subtiliai, tiek, kiek reikia...

       Autorius į griežtoką romano struktūrą gan darniai supina daugybę įvykių: vietines Lietuvos aktualijas, kaimyninių kraštų įvykius, intriguojančias meilės istorijas bei vidinius Livonijos riterių ordino užkulisius. Taikliai ir saikingai įterpiamos mūšių ar medžioklių scenos. Epochos dramatizmas, krikščioniško ir pagoniško pasaulių sandūra sėkmingai randa atgarsį šiek tiek filosofiškuose veikėjų pokalbiuose. Svarstymai išsiskiria paprasta ir savita logika, kai, iškilus kalbai apie religijų skirtumus, autorius sąžiningai dėsto visų pusių nuostatas. Antai kaip šiuo atveju reaguojama į musulmonų tikėjimą: „Kunigaikštis stebėjosi totorių dievu, kuris turi rūpintis viskuo, nors tai net galingajam Perkūnui ne pagal jėgas. Tuo tarpu lietuvių dievų esą labai daug. <...> Argi gali ta pati deivė ar dievas rūpintis ir žmonių meile, ir šeima, ir pomirtiniu žmogaus gyvenimu? Dažnai Aza nepajėgdavo suprasti, ar kunigaikštis ją lyg kokią mergiotę erzina, ar iš tikro nesupranta tokių akivaizdžių dalykų“ (p. 59). Tas pats paprastumas taikliai priešinamas krikščionių atstovo išvedžiojimams: „– Tik visagalis Dievas žino, kas gyvendamas šioje ašarų pakalnėje nusipelnė išganymo, o kas amžino pasmerkimo, – nukreipęs žvilgsnį į po kryžiaus našta sulinkusį Kristų, [vienuolis – E. V.] pridūrė: – Tik jis, mūsų visų Atpirkėjas, galėtų pasakyti visą tiesą. – Nieko nesuprantu, Tautvilai. Tai kodėl mes turime krikštytis, jeigu ne nuo krikšto priklauso, ar būsime išganyti? – suglumusiu balsu lietuviškai pasiteiravo Gedvydas“ (p. 215). Laikotarpio koloritas perteikiamas tiek realizuojant daugiaplanio teksto, meninio žodžio galias, tiek ir laikantis specifinių žanro bruožų. Nors romano autorius – taip pat ir mokslininkas, tekstas išvengė sausumo. Nebent skaitytojui, įpratusiam prie madingų literatūrinių dresūrų, jame gali pritrūkti intelektualinio įmantrumo. Tačiau ši knyga skirta geidžiantiems kokybiškos istorinės beletristikos, o ne narciziškos odės teorijų galioms.

       Savais ypatumais sušvinta pats romano teksto audinys. Pradėtas nuo konkretaus momento, jis pinamas ilgokais sudėtiniais sakiniais, lėtu, išlaikytu ritmu. Istoriškumo pojūtis sustiprinamas saikingai vartojamais archaizmais, šmaikštūs herojų dialogai ir retkarčiais šmėstelinti humoro gaidelė suteikia gyvumo. Veikiantys asmenys – Tautvilas, jo mylimoji Kristina, Gedvydas, sesuo Vainė, Jaugindas, Mindaugas, kariai ir karvedžiai artimi šiandienos žmogui, jie klysta, kenčia ir myli, paklūsta kraujo balsui ir savaip suvokia pasaulį. Įvertinus nūdien apytuštę istorinės beletristikos nišą, šio romano pasirodymas laikytinas geru ženklu. O prisiminus mūsų tautinius kompleksus dehumanizacijos ir globalizacijos ištiktame XXI amžiuje – ačiūdie, kad kažkas ryžosi aprašyti vieną įspūdingiausių Lietuvos istorijos epochų.