Išganingas žodis „romanas“ užrašytas net ant paties šios knygos viršelio. Iš visų grožinės literatūros žanrų šiandieninėje Lietuvoje romanas, regis, vienintelė paklausi prekė, turinti komercinės sėkmės šansų. Bet Gintaro Grajausko mišinys romanu vadintinas net ne šiaip postmodernizmo, o tik postmodernistinio avangardo plotmėje. Galbūt vadinti šią knygą romanu ir yra esminė erezija?

       Knygoje į vieną kasą bandoma pramaišiui pinti tris gijas: mito apie lietuvių kilmę iš romėniškos Palemono giminės skatologinę parodiją, Jeronimo Prahiškio XV a. pradžios užrašus iš kelionės į Lietuvą po jam pareikštų kaltinimų erezija ir šiuolaikinėje Lietuvoje vykstančią samdomų žudikų dramą. Šioje pynėje skaitytojui leista šiek tiek susivokti tik gerokai pasistūmėjus į „romano“ gilumą. Numanydamas suglumusio skaitytojo reakciją, autorius pradžioje įkišo vieną kitą saugiklį. Pvz., pagrindinis veikėjas, tarsi apdrausdamas autorių, sako: „Kaip personažas aš visiškai neįtikimas. Skaityčiau romaną apie save, tai po trijų puslapių nusispjovęs mesčiau tokią knygą į kampą. Sakyčiau, jog autorius visiškai nesugeba regzti paprasčiausios, nors šiek tiek įtikinamos istorijos, o tokių herojų literatūroje apskritai nebūna ir būti negali“ (p. 30). Istorijos regzti autorius tikrai nesugeba, o gal ir nenori sugebėti, nors jos užuomazgą užmezga visai gerą (bet tai jau į knygos pabaigą). Tačiau paskutinis teiginys neteisingas – tokių herojų literatūroje puikiausiai gali būti ir būna.

       G. Grajausko herojus ne vieną dešimtį puslapių tūno abstrakčioje beketiškoje tuštumoje (tai lyg ir pripažįstama 31 puslapyje), žinoma, be beketiškos gelmės. Vietoj jos – pavėluota ir nedrąsi teksto orientacija į trilerį (kuris, deja, protarpiais primena Tomo Staniulio paaugliams skirtą „Uraną-235“). Šiaip šis personažas „varinėja“, taip sakant, eseistiką, kartais visai gerą – juk G. Grajauskas su knyga „Iš klausos“ pasirodė esąs puikus eseistas.

       Pirmosiose dešimtyse knygos puslapių skaitytoją užlieja herojaus panieka sau ir visam pasauliui, rusiški keiksmažodžiai, „antrojo galo“ literatūrinė plėtotė. Ką gi šie aspektai mums primena? Be abejo, Sigito Parulskio, iš dalies ir Herkaus Kunčiaus prozą. Tačiau S. Parulskis (bent jau romane „Trys sekundės dangaus“ ir eseistikoje) pateikė sukrečiančių autentiškų įžvalgų ir nuostabiai subtilios stilistikos, o H. Kunčius, be šiaip jau savitos absurdo estetikos, pažėrė ir fantastiško humoro, kuris literatūroje atperka viską! Jokiu būdu nenoriu teigti, kad G. Grajauskas mėgdžioja S. Parulskį ar ką nors kitą – originalumo iš jo neatimsi. Bėda ta, kad ankšta ikonoklastinės literatūros niša Lietuvoje jau yra užpildyta – į ją galima įsisprausti tik su kokiu nors labai sėkmingu polėkiu. Paprasčiau tariant, bjaurastis ir keiksmažodžiai mums gali būti jau nusibodę. Beje, pagrindinis veikėjas teigia šiaip jau nesikeikiąs (p. 40), mat esąs intelektualus, nors rusiško žargono pabiručių jo kalboje nestinga, bet tai, žinoma, atitinka „žanrą“ (juk vis dėlto jis – samdomas žudikas): „Esu bjaurus kaip Sodoma ir Gomora kartu sudėjus“ (p. 48).

       „Erezijos“ parodijinėje mitologinėje plotmėje tarp lietuvių (t. y. „lituanų“ – bjaurokai skambantis žodis, regis, teikiantis autoriui pasitenkinimą) dievybių dominuoja Klajojantis Falas ir Laukianti Vagina. Taip pat sakoma: „Lituanai savo tikruosius dievus slepia, o prigalvoja tamtyč daugybę netikrų, kad svetimšalius prigautų: sako, pavyzdžiui, kad jų visų dievų galingiausi yra trys – Pirdukas, Bezdukas ir Šiknius“ (p. 26). Čia vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojai turėtų gardžiai nusijuokti. Kiek sėkmingesnis (nors irgi abejotino skonio) yra anekdotas („Giliau, Hansai, giliau“) apie šių dienų jauno rašytojo apsilankymą provincijoje (p. 177–180), nors į „romaną“ jis įspraustas gana dirbtinai.

       Tų keistokų inkliuzų apstu. Štai kompiuterio sužmoginimo, susiliejimo su personažu raiška (p. 52–54). Nors čia sąmojingai sakoma „Imkite mane ir instaliuokite, o instaliuodami permanykite“, – personažo paveikslas panašėja į kai kuriuos R. Gavelio mechaninius supermenus – tokius Frankenšteino kūrinius.

       Aprimus bjaurasties pliūpsniams, pateikiama visai išmoningų ir subtilių fragmentų, pvz., apie tariamą senovinį paprotį sustojus ratu aplink laužą mėtyti vienas kitam tešlos gumulą, kol jis iškepa (p. 68), arba apie tai, kad, senovės lietuvių įsitikinimu, kiekvienas esinys tam tikru metu gali būti Dievu (p. 121). O jau iš trečiosios dabartinio laikotarpio linijos žavus kūrinėlis yra 98–101 puslapyje – čia neva pasakojamas sapnas, bet iš tiesų jautriai ir meniškai perteikiamas magiškas sekso svaigulys ir juo grįstų santykių trapumas. Smurto įsiveržimas čia turi iracionaliai įtikinamą galią, ir apskritai visas epizodas darniai skamba – geros literatūros skambesiu.

       Tokių fragmentų yra ir daugiau, yra ir kitoks autoriaus laimėjimas, – tai Keiso paveikslas ar bent jo apmatai. Šis personažas – antrasis žudikas – kaip pagrindinis veikėjas yra ne intelektualus, o tiesiog primityvus banditas, ir autorius sugeba virtuoziškai perteikti jo skurdžią mąstyseną bei žargoninę kalbą. Kitokiame romane tai galėtų būti labai sėkmingai integruota medžiaga.

       Bėda ta, kad daugelis šios knygos fragmentų skamba kaip ištraukos iš romano, bet ne šio, o kažkokio kito, nesamo. Bėda ir ta, kad tokį nerišlumą anaiptol ne visada galima pateisinti postmodernistinio avangardizmo, „atviro teksto“ dvasia arba džiazo improvizacijų analogija. Kai kur ši knyga primena ne džiazą, o kandų repą, o kai kur – kakofoniją. Kyla įspūdis, kad po kai kuriais epizodais glūdi neaiškus apmaudas ir pasipiktinimas, ir štai šiame gilesniame lygmenyje autoironijos, estetikos ir žaismingumo jau nėra, todėl toji į paviršių kišama autoironija bei žaidimas skirtingų balsų ir skirtingų pasaulių pilvakalbyste kartais nuskamba dusliai, neįtaigiai.

       Regis, abu žudikai skaito rašytojo sukurtus keistus tekstus apie senovės Lietuvą. Tą rašytoją jiems liepta nužudyti. Nei žudikai, nei jiems skirta auka nenutuokia, kodėl kažkam to prireikė. Natūralu būtų manyti, kad atsakymas glūdi rašytojo tekstuose. Bet, matyt, jokios sąsajos čia nėra – pasaulis absurdiškas ir nepermanomas. O gal autorius tiesiog sumetė į knygą bet ką? O gal recenzentas ko nors nesupranta?