Pasižiūrėkite į kalendorių ir įsitikinsite – tos dienos nebuvo! Žinoma, ne bet kokį, o 1983 metų kalendorių, įsegtą žurnale „Indija“. Tikra teisybė, jame švytėjo dvylika gražuolių (įkuriasžiūrintapsąlaširdis) stulbinančiais indiškais vestuviniais apdarais. Kalendorių po mano rašomojo stalo stiklu pakišo draugužė, visus aplinkui aprūpinanti smilkalais, indiška literatūra, pseudoindiška literatūra, indiška pseudoliteratūra, pseudoindiška pseudoliteratūra bei atitinkamų kategorijų dailės ir muzikos kūriniais.
       Rytą, vos tik atsikėlęs, skubėjau pasitikrinti, ar iš tiesų šiandien gegužės 25 – sesers gimimo diena. Galite įsivaizduoti, kaip aš nustebau, kai kalendoriuje 25 dienos neradau. Trečiadienis buvo, o 25 dienos – ne! Po 24 sekė 26. Mane apniko teorijos apie laiko sąlygiškumą, apie prarastą, neatrastą, nepanaudotą, dingusį ir t.t. laiką. Didvyriškai nuvijau jas šalin (patys žinote – nuo tokių minčių galima kuoktelėti), bet indų korektūros klaida sumaniau pasinaudoti – neiti į paskaitas.
       Visi šeimos nariai jau buvo išlėkę į savo darbus. Dievinu tokias situacijas. Pirmiausia garsiai paleidžiu muziką – kokį Džimą (Morisoną), Džoną (Koltreiną) ar Polą (Horną). Tingiai ir lėtai slampinėju po visą butą, gurkšteliu ko nors skanaus iš tėvų baro, užsiplikau kavos. Savo kambaryje plačiai atidarau langą – man patinka, kai muzika, pergalingai plevėsuojant geltonai užuolaidai, tirštais pliūpsniais veržiasi laukan. Užsidegu smilkalą, atsinešu kokio valgio, kavos ir taip pusryčiauju skaitydamas (nemanykit, kad skaitau tik pusryčiaudamas). Tokiems atvejams yra ir atitinkama lektūra – naujutėlaičiai laikraščiai (jei netingi parsinešti iš pašto dėžutės), seni detektyvai (būtina skaityti nuo galo), kokių prancūzų ar anglų frazeologizmų žodynai, bitlų biografijos (kurias, žinoma, moki atmintinai), National Geographic žurnalai (jei nebijai paspringti egzotika)...
       Pavalgęs įsigeidžiau parūkyti, tačiau paaiškėjo, kad cigaretės baigėsi. Gavau šliaužti jų nusipirkti. Spaudos kioskas, žinoma, buvo uždarytas, iki artimiausios parduotuvės – gabalas kelio. Taigi nusliūkinau į nediduką, mūsų namo papėdėje susirangiusį skverelį. Čia kas rytą įnirtingai rūkančios mergaitės vedžioja savo taksus. Bet metas buvo jau vėlus – mergaitės mokykloje, rūko per pertraukas palėpėse ar slapčiausiuose kiemų užkaboriuose, jų taksai, pavargę nuo laigymo po tuščius butus, snaudžia susirangę ant senų šlepečių.
       Švilpiniuodamas ėjau keliuku ir pamačiau ją! Ji sėdėjo ant suoliuko, tiesa, be šuns, tačiau – rūkė. Sprendžiant iš visko, turėjo būti bebaigianti mokyklą. Tokios visada stengiasi rengtis baisiai nerūpestingai, ypatingai paprastai, prastai, skurdžiai ir su iššūkiu. Mokyklinė uniforma būna tiek įgrisusi, kad jos neria į apsmukusias pilkas kelnes, ties gurnais parištas pilkais batų raišteliais, trim ar penkiais numeriais per didelius pilkus vyriškus marškinius, pilkus sandalus ar papilkėjusius kedus, užsinarplioja vieną pilką virvelę ant kaklo, kitą – ant riešo, trečią – ant galvos, susipina plaukus į smulkias kasytes, per petį persimeta neįtikėtino dydžio, kone žeme besivelkantį pilką siuvinėtą maišą ir vėl tampa neatskiriamai uniformuotos. Bent jau man jos visos – kaip viena! Priešais mane ir sėdėjo lygiai toks padaras, beje, su tam tikrais skiriamaisiais ženklais: galvą vietoj pilkos juostelės juosė baltų karoliukų vėrinys, ant riešo – koks dešimt margaspalvių plastmasinių apyrankių. Ji rūkė, akis įbedusi knygon oranžiniais viršeliais. Priėjęs paprašiau cigaretės. Mergaitė neapsakomai ilgai rausėsi savo milžiniškame drobiniame (matyt, kažkada buvusiame bulvių) maiše, išsiuvinėtame gėlytėmis, „pacifikais“ ir kažkokiais hieroglifais. Galų gale ištraukusi neįmanomai sulamdytą „Klaipėdos“ pakelį, padavė man. Paėmiau susisukusią, beformę lyg padvėsęs vikšras cigaretę, įsikandau, amžinybę laukiau, kol mergaitė savo gigantiškame maiše knisosi degtukų, kurių taip ir nerado. Prisideginėdamas nuo jos nuorūkos, apsvilau pirštus.
       – Ačiū, – burbtelėjau.
       Ji įsikišo burnon vieną susisukusį baltą vikšrą, prisidegė ir maldaujamai pažvelgė į mane. Atrodė it būtų dešimtmetį vienui viena šaukusi tyruose ar tylėjusi dramblio kaulo bokšte ir aš – pirmoji jos sutikta žmogiška būtybė. Manyje dar tyvuliavo lašelis grynos sąžinės, taigi prisėdau šalia mergaitės.
       – Kodėl gi tamsta ne mokykloje?! – paklausiau iš anksto žinodamas atsakymą: ,,mane vemt verčia nuo tos mokyklos“, „man alergija nuo tos mokyklos“, „aš žmogus laisvas – noriu einu, noriu ne“ ir t.t. Bet ji atsakė:
       – Todėl, kad šios dienos nėra mano kalendoriuj.
       – Mano kalendoriuj taip pat nėra šios dienos, – pasakiau akies krašteliu dirstelėdamas į ją, – aš irgi sugalvojau neit į paskaitas, o pasitrint namuose ir lig soties pasiklausyt muzikos.
       – Gal ir tikrai šios dienos nėra, – sušnibždėjo ji vos girdimai, – ką gali žinoti. Gal todėl mes ir susitikom.
       Ir staiga pasisukusi įsistebeilijo tiesiai man į akis. Nusprendžiau nuramintį tą panelę, kad neturėtų jokių vilčių:
       – Tą kalendorių padovanojo mano būsimoji žmona.
       – Na ir kas, – pasakė mergaitė, vėl įsikniaubdama knygon ir, rodos, visai nebeketindama tęsti pokalbio, nors ką tiktai melste meldė mane pasilikti.
       – Ką skaitinėji?
       – Matematikos vadovėlį – čia pat egzaminai.
       Jaučiausi lyg paskutinis idiotas, tarytum ne jai, o man būtų mirtinai reikalingas šis pilstymas iš tuščio į kiaurą. Puikiausiai žinojau, kad jau po penkių minučių užmiršiu šį pokalbį, jos veidą, balsą, intonacijas. Tačiau atkakliai klausinėjau kaip koks savaitgaliui paleistas kursantas. Mergaitė atsakinėjo neatsitraukdama nuo vadovėlio, sausai ir lakoniškai, lyg į kokią nuobodžią, beprasmišką, bet būtiną anketą.
       Baigęs rūkyti atsistojau. Mergaitė, triukšmingai užvertusi vadovėlį, įkišo maišan. Ji taip pat atsistojo, buvo mažutė – nesiekė man ligi peties.
       – Eime pas tave pasiklausyti muzikos – šiandien kaip tik tokia diena, – pasakė ji, ramiai žvelgdama į mane šaltai mėlynomis, truputį išsprogusiomis akimis.
       Ji nė nešyptelėjo taip sakydama, nebandė koketuoti ar nors truputėlį man patikti. Pasakė, lyg tai būtų neišvengiama! Apstulbau ir nesumečiau tinkamo „gynybos plano“: kad neturiu jokių muzikos įrašų, mano patefonas ir magnetofonas – sugedę, kad namie – neįtikėtinai irzlūs tėvai, išprotėjusi senelė, miegantis kūdikis ar piktas šuo, kad vis dėlto reikia eiti į paskaitas, kad nesivedžioju namo pirmų pasitaikiusių mergužėlių ir t.t. Bet aš tik klusniai linktelėjęs galva patraukiau namų link. Nebuvo jokios vilties, kad tarp mūsų užsimegztų kokia šneka. Bijojau pagalvoti, kaip tylėdami kiurksosime mano kambarėlyje ir muzika beviltiškai stengsis užpildyti tuštumą tarp mudviejų. Susikūprinau, susigrūdau rankas į džinsų kišenes – manyje augo įtampa. O toji negraži – patikėkit, labai negraži – mergaitė ėjo kažką niūniuodama sau panosėje ir jautėsi puikiai.
       Mano kambaryje tučtuojau klestelėjo į sukamąją kėde po plakatu, milžiniškomis geltonomis raidėmis rėkiančiu: GIVE PEACE A CHANCE. MAKE LOVE, NOT WAR! (Duokite taikai viltį. Mylėkite, o ne kariaukite!) Tada užsirūkė, lyg lankytųsi čia tūkstantį pirmą sykį.
       Aš, klūpodamas prie magnetofono, dėjau juostą.
       – Taip ir bėga visas gyvenimas – ant kelių prieš magnetofoną, – pasakiau, nes negalėjau pakęsti tylos.
       – Aišku... – nutęsė ji, lėtai linguodama galvą it psichiatras, diagnozuojąs paskutinę šizofrenijos stadiją.
       Man net rankos ėmė drebėti iš įtūžio.
       – Kas tu toks?
       – Fizikas, – atsakiau.
       Ji ėmė kvatotis, taip garsiai, taip nuoširdžiai, taip užkrečiamai, kad net aš šyptelėjau (visą laiką jaučiau – tuoj kuoktelėsiu!).
       – Ak, aš visai ne to tavęs klausiu, – išstenėjo krizendama, – aš klausiu: kas tu toks? Na, bet man patinka fizikai, jie visi turi kažką tokio... – ji reikšmingai nutęsė, duodama suprasti, kad savo gyvenime yra turėjusi mažiausiai pusšimtį fizikų, o ką jau kalbėti apie visus kitus. – Kuo tu vardu?
       Pasakiau vardą, ir ji užgiedojo:
       – O, koks nuostabus vardas! Žmonių su tokiais vardais tikriausiai vos keli šiame mieste. Tu labai tinki prie savo vardo, tokiems kaip tu reikia ypatingų vardų!
       Ačiū! Jos vardas nebuvo nuostabus. Taip vadinasi kas trečia jos kartos mergaitė. Ji taip pat labai tiko prie savo vardo.
       – Man patinka tavo kambarys, – tauškė ji sukiodamasi su visa kėde, – man patinka, kad tu miegi ant grindų, – pridūrė įsispoksodama į mano nepaklotą guolį, – man patinka knygos, kurias tu skaitai, – kalbėjo staigiai pasisukdama į lentyną (maniau, kėdė neišlaikys), – ir šis plakatas – tiesiog nuostabus, – ji su kažkokia dievobaiminga šypsena pažvelgė į garsųjį šūkį: GIVE PEACE A CHANCE. MAKE LOVE NOT WAR!
       Aš gūžčiojau pečiais ir niūriai tylėjau. Ne dėl to, kad nesumečiau ką atsakyti. Anaiptol, į kiekvieną jos sapaliojimą mano galvoje susiregzdavo net po kelis atsakymus, bet atrodė beprasmiška ištarti juos garsiai. Man net toptelėjo, kad ta mergaitė – kurčia ar nemokanti mano kalbos. Atsisėdau ant mažytės kėdutės, o mergaitė pasisuko taip, kad mūsų keliai lietėsi. Ji įdėmiai pažvelgė man į akis, tikriausiai manydama, jog baisiai jos geidžiu. Buvau įsitempęs, ėmiau trypčioti koja, net neaprėpiamos Koltreino ,,Love Supreme“ melodijos nepajėgė manęs atpalaiduoti.
       – Tai „Love Supreme“, Aukščiausioji meilė, – leptelėjau ir baisiausiai persigandau, kad būsiu neteisingai suprastas.
       – Išgerkime ta proga guavos sulčių, – staiga pareiškė ji, ištraukdama iš savo maišo skardinę, – aš jas dievinu, tokios tirštos, kvapios, viržių medaus spalvos. Man jos asocijuojasi su Kortasaro proza.
       „O man – su vėmalais“, – norėjau leptelėti (ar dar šlykščiau), bet tylėdamas nusliūkinau virtuvėn atnešti stiklinių.
       Pilstydama sultis ji pareiškė:
       – Išgerkime už šią dieną, kurios nėra mūsų kalendoriuose, už mūsų susitikimą, už LOVE SUPREME.
       Aš dzingtelėjau savo stikline į josios, gurkštelėjau sulčių, kurios tikrai buvo visai neblogos.
       – Net keista, – pareiškė ji, keliais gurkšniais išmaukusi sultis, – kiek nedaug reikia, kad įsimylėtum.
       – Tamsta įsimylėjai? – paklausiau sėsdamas ant stalo, jai už nugaros.
       Ji, klaikiai sugirgždinusi kėdę, pasisuko į mane ir ramiai tarė:
       – Taip. Tave.
       Aš vos nepaspringau sultimis! Tik tokios meilės man ir betrūko! Patys pagalvokite: penkiasdešimt telefono skambučių kas dieną, mažiausiai trisdešimt – kas naktį, tona laiškų kas savaitę ir nesuskaičiuojami apsilankymai bet kuriuo paros metu su mielomis dovanėlėmis – apelsinais, pienėmis, guavos sultimis, leisgyvėmis kanarėlėmis, brošiūromis apie eilinį UFO pasirodymą, sudžiūvusiais drugių lavonais ir t.t., be to, įvairiausiomis dingstimis – ak, tik surūkyti cigaretę, išgerti puodelį arbatos, pasiklausyti Džimo, Džono ar Polo, patylėti drauge, pažiūrėti į akis...
       – Ak vargšeli, kaip tu išsigandai! – sukikeno ji, delnu plekštelėdama man per kelį. – Gali nebijoti, aš tavęs nekankinsiu savo meile. Man visai nesvarbu meilės objektas. Man svarbu meilės kokybė – LOVE SUPREME, supranti?
       Dabar aš jau tikrai neturėjau ką atsakyti, tik bukai spoksojau į savo basų kojų pirštus.
       – Visiškai nesvarbu, kas ką myli, ar mylimasis vertas, leidžiasi, moka, gali būti mylimas. Svarbu – kaip mylėti. Mylėti gali kiekvienas. Bet – nemyli. Tik turškiasi kažkokiose sekliose, drumzlinose jausmų balutėse it žvirbliai pavasarį.
       – Aš jau geriau pasiturkšiu kaip žvirblis pavasarį, – kvailai leptelėjau.
       – Tu neskubėk, – pasakė ji užsirūkydama ir paduodama man pridegtą cigaretę, – tu neskubėk! Žmonių įprasta poruotis. Jei nesiporuoji, tave užbadys pirštais, akmenimis užmėtys. Kad galima tiesiog mylėti, niekam nė į galvą neateina. Bet aš negimusi poruotis. Aš – gimusi mylėti!
       Pagaliau baigėsi juosta ir aš lyg prie kokio išsigelbėjimo puoliau prie magnetofono, tačiau mergaitė nė nemanė nutilti:
       – Svarbu ne tik meilė, o ir kelias į ją: svajonės, sapnai, vienatvės ir ilgesio naktys, klaidžiojimai įdėmiai stebeilijantis kiekvienam sutiktajam į veidą. Tu žinai Oskaro Vaildo pasaką apie Rožę ir Lakštingalą? Lakštingala suokė prispaudusi krutinę prie aštraus dyglio, jos giesmė mėnesienoje pagimdė rožę, o kraujas, dygliui vis giliau, giliau, giliau smingant į širdį, nudažė rožę akinamu raudoniu. Tu supranti? Taip ir gimsta meilė.
       Ne, aš nesupratau. Aš nenorėjau, man nereikėjo suprasti. Uždėjau Polo Horno koncertą Tadž Mahale tikėdamasis, kad tokia muzika privers ją nutilti. Bet mergaitė kalbėjo toliau. Aš susirangiau ant grindų, prie magnetofono, kuo toliau nuo jos.
       – Visiškai nesvarbu, kas tau įžiebė meilę, reikia kiek galima greičiau atsiplėšti nuo to žmogaus, kol tavęs nepririšo. Pakilti ir liepsnoti, liepsnoti, liepsnoti. Juk nesvarbu degtukas, įžiebęs liepsną. Ugnis – štai esmė!
       Jaučiau, kad reikia ją sustabdyti, bet nežinojau kaip. Išjungiau muziką. Iškračiau pro langą nuorūkas, peleninę padėjau ant lentynos. Mergaitė sukosi it koks lokatorius su visa kėde, sekdama kiekvieną mano judesį. Stiklines ir skardinę nuo sulčių nunešiau virtuvėn. Grįžęs tikėjausi rasti ją jau susiruošusią eiti. Normalus žmogus, ką ten – ir idiotas būtų susipratęs, kad metas nešdintis. O ji – tebesėdėjo. Pasisuko į mane blyškiu, kvailai primenančiu žuvį veideliu ir dėstė:
       – Pakentėk dar truputėlį, aš noriu, kad išklausytum viską. Iš pradžių, kai VISA TAI suvokiau, buvo be galo baisu: kuo stipresnė, kuo karštesnė, kuo skaistesnė meilė, tuo didesnei vienatvei ji tave pasmerkia, išdegindama visa aplinkui – ir orą, ir vandenį, ir medžius, ir gyvūnus, ir daiktus, ir žmones. Viską!
       (Ar jūs suprantate, ką ji kalba?)
       – Bet baisu buvo tik iš pradžių. Paskui aš pamačiau, kad meilė ne izoliuoja, o sujungia su pasauliu. Visata alsuoja meile, ne, Visata – tai meilė, tai absoliuti meilės melodija. O mes tik instrumentai, turintys daugiau ar mažiau galimybių, siauresnį ar platesnį diapazoną. Vis kitaip tą pačią melodiją groja koks lumzdelis, fleita, būgnas, liutnia, vina, smuikas, gitara, vargonai. Taip ir žmonės – kiekvienas myli kitaip. Ir žmonės kaip instrumentai, galintys prasčiau ar tobuliau sugroti absoliučią meilės melodiją. Tikriausiai yra ir tokių, kurie suvokia visą meilės pilnatvę, bet vargu ar jie išlieka gyvi. Ne. Tai – lyg žaibas, – ji nutilusi ėmė pravira burna gaudyti orą, lyg būtų ilgai bėgusi per kaitrą. – Toji tiesa iš pradžių man buvo lyg nepakeliama našta, kurios negalima su niekuo pasidalinti, it Anderseno Undinėlės skausmas, kiekviename žingsnyje primenantis apie meilę. Jaučiausi, lyg visų nemokančiųjų mylėti neviltis būtų ūmai užversta man ant pečių. Bet sykį pajutau, kad toji našta virto sparnais, o skausmas – palaima skraidyti. Tu supranti?
       Aš nesupratau ir pasakiau jai:
       – Taigi ir skrisk iš čia, langas atdaras, ir duris galiu atidaryti...
       – Kodėl tu toks piktas? – paklausė labai švelniai.
       – Todėl, kad atėjai čia neprašyta, o prašoma neišeini. Aš nesuprantu ir nenoriu suprasti, ko tau iš manęs reikia, – aš siutau.
       – Bet aš juk tau kalbu apie meilę...
       – O aš gesinu nuorūkas tau į širdį! Darome išvadą – visi vyrai niekšai. – Jei mane išprovokuoja, moku būti stulbinamai šlykštus.
       – Ak, ką tu, ką tu! Aš juk atėjau čia siūlydama savo meilę...
       – O aš spjoviau tau į veidą ir parodžiau duris!
       – Na matai, koks tu piktas. Ir visi tokie. Visi. Niekas neįstengia suprasti kito. Vienintelis jūsų visų tikslas – sulaužyti kam nors sparnus!
       – Vaikeli, ko verti sparnai, jei juos taip lengva sulaužyti? – paklausiau. – Pagal tavo teoriją nėra jėgos, stipresnės už meilę, ja pulsuoja Visata, jos sklidina tu, tai kas gi gali tau pakenkti?
       – Na taip, tu lyg ir teisus, bet ne visai... Ak, aš niekada nemaniau, kad taip pragariškai sunku susikalbėti su žmonėmis!
       Aš irgi – nemaniau!
       – Taip, taip, vaikeli, visi žmonės priešai!
       – Ak, na kodėl tu toks žiaurus?! Ir visi – tokie. Tikriausiai anksčiau ar vėliau mane išveš į beprotnamį...
       – Žinai – geriau anksčiau! – sušukau ir išlėkiau į koridorių prie telefono aparato. Taip taip, aš visai rimtai ryžausi kviesti greitąją iš nervų ligoninės – kas daugiau man beliko daryti?
       Ji lyg kamuolinis žaibas išlėkė paskui mane, stvėrė iš rankų telefono ragelį maldaudama:
       – Ak ne, ne, nereikia, prašau tavęs! – jos akys buvo pilnos ašarų. – Viskas viskas, aš išeinu! – kūkčiojo puldama atgal į kambarį.
       Aš nuėjau virtuvėn, nes nebeturėjau jokio noro matyti tos mergaitės. Išeis neatsisveikinus ir nepalydėta! Išskris! Įsitempęs laukiau žingsnių koridoriuje ir durų trinktelėjimo. Tačiau buvo įtartinai tylu. Praradęs bet kokią savitvardą, šokau kambarin ir apstulbęs sustingau tarpduryje: atrodė, lyg mano kambarin būtų nupuolęs Vrubelio Demonas, Markeso Labai Senas Žmogus Dideliausiais Sparnais ar visas pulkas Ikarų. Grindys klote nuklotos žalsvomis, melsvomis, violetinėmis šaltai žybčiojančiomis plunksnomis, ore sklandė perregimi pūkai ir įvairiaspalvės švytinčios dulkelytės. Mergaitė kniūpsčia tysojo ant grindų, jos pilkuose marškiniuose ties mentėmis skleidėsi ryškios kraujo dėmės. Pirmiausia šovė mintis kiek galima greičiau ir toliau lėkti iš šito kambario, iki tvankaus šleikštumo prikimšto švytinčių plunksnų, pūkų, margaspalvių dulkelyčių (lyg kas būtų sumalęs milžinišką drugių kolekciją) ir kraujo. Taip, kraujo. Nugalėdamas šleikštulį, pritūpiau prie mergaitės. Man prisilietus, ji tyliai suvaitojo. Nutempiau ją savo lovon. Guldoma ant nugaros, ėmė klykti nesavu balsu. Palikau ją kniūpsčią ir ėmiau semti plunksnas. Žinote, tai buvo pragariškas darbas! Prigrūdau mergaitės (kažkada buvusį bulvių) maišą. Atvilkau iš vonios krepšį nešvariems baltiniams, akimoju ir jis buvo pilnas. O kambarys vis dar priminė milžinišką pagalvę, sausakimšą kažkokio gigantiško paukščio plunksnų. Kas galėjo patikėti, kad tas gležnas padaras, graudžiai vaitojantis mano lovoje, turėtų tokius sparnus – šitiek plunksnų! Iškviečiau greitąją (ne iš beprotnamio): „Nelaimingas atsitikimas“, – pasakiau jiems. Prikimšau dar tris lagaminus plunksnų. Smulkios, aitriai švytinčios dulkelytės nusėdo ant daiktų. Kambarys atrodė daugmaž pakenčiamai. Jaučiausi, lyg visos tos žibančios plunksnos, kruvini pūkai ir švytinčios dulkelytės būtų sukimštos į mane.
       (Einant atidaryti durų gydytojui, man toptelėjo, kad jos sparnai buvo visiškai be kaulų!)
       Pati nemaloniausia procedūra prasidėjo kaip tik dabar. Pagyvenęs gydytojas, nė pro duris neįėjęs, paklaikusiu žvilgsniu įsispoksojo į mano rankas. Aš taip pat dirstelėjau ir vos nesusivėmiau – jos buvo kruvinos, aplipusios susivėlusiais pūkais ir vis dar švytinčiom dulkelytėm. Atrodė, lyg būčiau įsisukęs rojaus sodan ir išsmaugęs visus paukščius.
       Mano kambaryje senukas visiškai sutriko. Puldinėjo prie mergaitės, prie manęs, prie lango kviesti sanitarų su neštuvais. Galiausiai (apversdamas krepšį, iš kurio sūkuriu pasipylė plunksnos) vėl šoko prie manęs ir ėmė šaukti, kumščiu daužydamas man į petį:
       – Ką tu su ja padarei, šunsnuki, ką tu su ja padarei?! Sėsi dabar kalėjiman ligi gyvos galvos, gyvuly!
       – Aplaužiau sparnus, – atsakiau, – anksčiau ar vėliau tai būtų padaręs kas nors kitas.
       Gydytojas nuožmiai dėbtelėjo į mane. Jis buvo juokingai mažas. „Prievartautojas, šlykštus prievartautojas“, – šnypštė jis lyg kokį užkeikimą, leisdamas mano aukai raminamųjų, nuskausminamųjų vaistų, apžiūrinėdamas giliausias žaizdas ties mentėmis, guldydamas ant neštuvų. Sanitarai irgi buvo stačiai paklaikę. Niekas neklausė mano aiškinimo apie sparnus.
       Sanitarai išnešė mergaitę. Ji vis dar neatgavo sąmonės. O gydytojas, čiupęs mane už rankos, – net nustebau, iš kur tokiam mažam žmogeliui tiek jėgos, – riaumojo:
       – Pats nuvešiu tave į miliciją, kalėjime supūsi, žvėrie!
       – Gerai, – raminau jį, – gerai, gerai...
       Mečiau atsisveikinimo žvilgsnį į savo kambarį: pasieny stūksojo trys lagaminai, išsipūtęs maišas, išsiuvinėtas gėlytėmis ir hieroglifais, iš apversto krepšio nešvariems baltiniams, mirguliuodamos saulės šviesoje, žiro plunksnos. Kruvini pūkai ir švytinčios dulkelytės sklandė skersvėjyje. Patikėkite – keistas vaizdas!
       Kai mane vežė per miestą, pastebėjau, kad jau žydi vyšnios.

       1983

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.