Pomidorų metai

Restorano virtuvėje garas ir kraujas,
pomidorų kalnai, ropojantys krabai,
prakaituotas virėjas mechaniškai muša veršieną,
o tapytojas maišo prieš ugnį dažus.

Silkių smarvė turgely, aplūžę stalai,
pomidorų kalnai aukštesni už pirkėjus,
tarp stalų šmirinėjančios basos čigonės
į vasaros galą pajuodo kaip anglys.

Apraizgytoj vijoklių siuvėjo verandoj
pomidorų kalnai nuo grindų ligi lubų,
jų baisaus įžūlumo net vaikai sukrėsti, –
pamanyk, įsitaisė bočelio šezlonge.

Dulka kaimo keliais traktoriukai pilki,
pomidorų kalnai prasikišę virš bortų,
prakaituotas tapytojas maišo dažus,
kelio dulkės nepergali skaisčiai raudono.

Iki ežero baisiai toli, begalinė kaitra,
pomidorų kalnai gal ir žada žaidimų,
bet tokių, po kurių nesmagu pažiūrėt
nei į veidrodį, nei į vitriną.

Baltas katinas lysvėmis slenka tolyn,
pomidorų kalnai jam visai neįdomūs,
įdomi tik per gelumbę žalią skersai
nuriedėjusi bomba gražuolė.

Su japoniška kamera džonis kažkoks,
pomidorų kalnai sugadino peizažą,
bet pajuodęs sodietis jį siunčia velniop,
liepia eiti daržan susirinkt koloradą.

Restorano virėjas ritmiškai muša veršieną,
pomidorų kalnai pajudėjo iš vietos,
kaip koridoj kokioj kris kruša kruvina,
ar ne laikas, tapytojau, nešti į stalą.

Per gėdą reikia perkopti

Vaikai, tik jūs nepulkit trinti, ką parašę, –
aš atsivertęs jūsų sąsiuvinį iškart matau:
kur buvo trinta, ten dėmė arba skylė.

Ar daug kas pastebėtų jūsų liapsusus,
jei būtumėt nors kiek apdairesni –
nereikia nieko šitaip karštligiškai slėpti,
per gėdą dera perkopti jos neužkliudžius.

Beje, aptikęs žiojėjančią skylę,
aš juk galiu prisigalvoti kažin ką,
įmurdyti jon žodį, kokio jūs nežinot –

su tokiu skrupulingu drovumu
nelaimę prisišauksite, kitam juk maga
kapstytis po kapavietes, užgriuvusias duobes.

Greičiau keliauja ir toliau nueina
visi, kurie nestabčioja ties savo klaidomis,
jų netrina, nebrauko – lai žaliuoja.

Vaikai, bet ką rašydami, ilgai ilgai galvokit,
o pasišovę trinti, dūmokit dar ilgiau –
tiktai iš įkarščio nesąmonės atrodo bjaurios,
o sužaliavusios jos glunda prie akių.

Todėl prašau – palikit viską, kaip yra,
nedailinkit, netrinkit, neklastokit.

Kitaip aš būsiu priverstas surinkti
žiauriuosius trintukus
ir užrakinti stalčiuje,
kol baigsite mokyklą.



***

Nesusikalba širdys,
neklausykit burnų –
jos skleidžia garsus
kaip pučiamos kriauklės.

Nesusikalba akys,
nesikliaukit klausa –
visos giesmės tik tam,
kad į gelmę viliotų.

Žodžiai gali miegot, –
svaigulys ir darna
krenta tyliai it rūkas
ir prilimpa prie kūnų.

Ideopolis

Tobulas miestas yra laiptuotas, apačioje
telkšo kūdra arba okeanas, iš viršaus
pakopomis bėga lietaus vanduo ir pamazgos,
ritasi vėjo pučiamos šiukšlės ir žmonės –
tik iš viršaus į apačią ir niekados atvirkščiai,
aukštyn visi kopia sunkiai kreguodami,
nebent jauni ir grakštūs žvėreliai liuoksi
smagiai per kelis laiptukus. Apačioj,
palei nulinę padalą, ant žemiausios pakopos,
spiečiasi tie, kurie šičia gimė ir niekur
nebuvo išvykę bei tie, kurie nusiritę žemyn
iš lėto aprimo – klipatos, daunai, paliegę, sulūžę.
Ant antro laiptelio šiek tiek stipresni,
tačiau lengvabūdžiai, jie jaučiasi tarsi gulėtų
ant plautų pirty, krykščia, vanojasi, noriai
kopia aukštyn, jei ten atsiranda vietos,
visai nesvarbu, kur voliotis, laipteliu aukščiau
ar žemiau, tačiau aukščiau, kur garas karštesnis,
įsikūrę seržantai, jauni karjeristai, mažieji vadai,
itin svarbūs tada, kai užgriūva nelaimės, nes jie
dalija labdarą, malkas, maistą ir vaistus
visame Ideopoly. Čionai jau šluojamos grindys
ir spjaudoma tik į kampus, čionai prasideda viltys
užkopt į terasą, kur auginamos gėlės ir vaisiai, –
terasų yra ne viena, violetinės bugenvilijos
jungia pakopų akmenis, ant kurių ir vyksta
grumtynės tarp prakutusių miesto piliečių,
slaptos ir ambicingos, dėl vietos po palmėm,
spalvų margumyne pastovumo nebūna,
prakutėliai keičiasi vietom, kopia per galvas,
kaišioja kojas, dūzgia ir konkuruoja,
kultūrinės bangos taškosi, pliaukši
gandais ir idėjom, kurios taip pat nesutaria,
stumia viena kitą į pilkąją Zoną,
mintančią atliekom, nuleistais ant virvės tikėjimais.
Nuslysta ir miestelėnai, o tai jau tragedija,
Ideopolio istorija springsta užuojautos ašarom,
rauda visų nublokštųjų, nors šie, prie vandens
atsipeikėję, ropštis atgal nebenori,
nekeikia likimo ir tų, kas neištiesė rankos…
Na o pačiam viršuje, ant aukščiausio laiptelio,
saulės nušviestoj vėliavų aikštėj,
tyso keli iškaršę gražuoliai, pasipuošę kokardom,
rozetėm, rąžosi kaip katinai, čiaudi ant tų,
kas po jais, ir nieko netrokšta, netgi karūnos, –
ar reikia didesnės palaimos, kaip mirti savo mirtim,
ši teisė čia garantuota, o nugaišusi maita
viršūnėje guli ilgiau nei kitur, kol užkopęs
naujasis atletas nuspiria ją apačion į terasą,
į žydintį sodą, o iš ten vis žemyn ir žemyn,
nieko nėra kvailesnio už tobulybę.



***
Tos moterys
balčiausią beržyną
paverčia klaikiomis kapinėmis,
kur ant kiekvieno beržo
kabo po pakaruoklį,
nusivylusį meile.
Bet būna ir kitaip –
klaikiausiam mėšlyne
įtaiso, gyvatės, rožyną,
prisiriša pačios
lenciūgais prie tvarto
ir saugo visus
nuo juodos

nevilties.