RIMANTAS ČERNIAUSKAS 
      

       Diogeno suoliukas

       Visada stengdavausi tą suoliuką apeiti iš tolo. Diogeno suoliukas buvo rudas, medinis, labai žemas, gal penkerių metų vaikui. Bet geriausiai tinkamas pavargėliui, tam, kuris vos velka kojas, tam, kuriam kojos pinasi nuo alaus, atskiesto pilstuku ar losjonu, skruzdžių spiritas dichlofosu, tiesa, šio jau nebėra parduotuvėse, todėl Diogenas šlepteli ant suoliuko ir, nugara atsirėmęs į sieną, ištempia kojas per visą šaligatvio plotį, kad pažįstamas snukis, nedavęs lito ar nors dešimties centų, nepraeitų pro šalį. Pasitaiko tokių, kurie iš baimės įtraukę subines eina sau ir nueina, pasitaiko pižonų, kurie tyčia įspiria jam į koją, pasitaiko išpaikintų pupyčių, kurios nusuka nosis ir rėkia: fu, šlapiaklynis! Atsitinka, kad atsigulęs ant suoliuko žmogus ir iš tiesų apsimyža. Diogenas nemeluoja, pasitaiko visaip, pasitaiko, ant suoliuko prigula inteligentas, kaklajuostė yra, švarko jau nebėra, kažkas pasiskolino, kelnių kišenės išverstos, jau aprankiotas iki siūlelio, net ir batai nuauti, gal kam nors labiau reikalingi; o Diogenui svarbiausia, kad bus naudos, kai inteligentas pabus, – reikės žmogumi pasirūpinti, vandens, alaus butelį atnešti, gauti išpirką už išsaugotą jo vairuotojo pažymėjimą, asmens tapatybės ar banko kortelę, jeigu, žinoma, jis iš tos laimės nepradės kvailioti ir prisimins PIN kodą... O dabar tegu miega, Diogenas gali pasėdėti kad ir pusę dienos; kai lyja ar sninga, jis ir numinga po stogeliu – kažkada čia sustodavo autobusai, o dabar tik pavargėliai, juos pritraukia parduotuvės ir vaistinė, Anuška su Veronika, taip pat pavargėlės, kurios atsiduoda čia pat už gėrimų sandėlio, nes žmogus ant suoliuko kartais irgi pasijunta esąs patinas, ypač jeigu dar jaunas ir galva tabaluoja tarp kojų, pasitaiko tokių kvailių, buvo vienas, parėjęs iš cypės, trejus metus moters neragavęs, bandė versti Veroniką gatvėj ir policija jį „supakavo“, nes suoliukas – ne viešnamis; kad ir kas sėdėtų – atsargos kapitonas, bocmanas ar vagis – čia visi esam lygūs pavargėliai sunkiom kojom ir drumstom galvom, daugiau stebėtojai nei dalyviai. Diogenas nesigiria, jis sako, ką jaučia, nes tos dvokiančios bobos nusibodo labiau nei gyvenimas.
       Koks gyvenimas? – klausiu aš, sutikau jį eidamas su dukra iš maisto parduotuvės. Ar tavo merdėjimas ant suolo yra gyvenimas?
       O kas dar galėtų būti? – Diogenas suraukia nosį. Klausi, kad susimąstyčiau, pajusčiau savo menkumą? Tai ne mano, o tavo problemos, kvaily. Nori viską žinoti, įlįsti į Diogeno kailį ir išlikti švarus – be utėlių ir be smarvės? Nori mane aprašyti ir dediesi draugu? Jei esi toks geras, prieik arčiau, atsisėsk greta, petys prie peties, apsikabinkim kaip du vargo broliai, kartu apsišlapinkim ant suoliuko. Bet nenori, tau gėda, į šalį suki nosį; čia kitaip nei mokykloje, kur praktikos darbų kabinete per ilgąją pertrauką išlenkdavom po taurelę; ir aš jau nebe ūkvedys, mokykloj tik intrigos ir rietenos, viso to nebebus, liko tik smarvė ir utėlės, šaltos ir šiltos naktys, skausmas kepenyse ir palaima, kai gauni pigaus šarmalako už lūpos užsipilti... Ko vaipaisi? Daug šneku, sakai, filosofas, sakai, Diogenas, kuris gyveno statinėje. Aš ir statinės neturiu, tik sulaužytą moskvičių, kuriame gyvenam su Anuška susiglaudę, kad būtų šilčiau, turim dar sunkius alpinisto batus, nuaviau nuo vieno kvailio kojų, jie net per liūtį nepraleidžia vandens, na turiu ir suoliuką, ant kurio tu nenori sėdėti. O gal sėskis greta? Duok petaką, ir Anuška greitai subėgios buteliuko. Ko dar lauki? Ko stypsai, kaip mietą prarijęs? Anuška, subėgiosi?
       Eik tu, durniau, šikt, ištaria moteris, pažvelgia į mus drumstom bespalvėm akim, rusiškai priduria kažką, lietuviškai gal reikštų: visus jus į savo vaginą susikišiu.
       Tėti, nusigandusi spaudžia ranką dukra, tėti, einam namo. Taip, sakau, greitai įkišu ranką į švarko kišenę, sugraibau saujelę monetų ir paberiu ant suoliuko.
       Nepyk, Diogenai, apsisuku ir einu neatsigręždamas greta pralinksmėjusios, straksinčios iš laimės dukros. Kaip gerai, čiauška ji, kaip gerai, kad nesėdi ant to suoliuko.



       Ragai

       Rami lietaus muzika, šniokštimas už lango, prietema kambaryje, aštrus dažų kvapas, raudona draperija, užmesta ant kėdės atlošo, ir švytinčios vyro akys. Įsisiurbusios iki skausmo į krūtų spenelius. Jis mane iščiulps, išgers, kol nepersikelsiu į paveikslą ant drobės ir iš manęs beliks tik įrėmintas atvaizdas mano vyro Roberto įgeidžiams tenkinti. Paveikslą pasikabins svetainėje ir didžiuosis, rodys verslo draugams: pažiūrėkite, kas nutapė, šis dailininkas – įžymus, užsakiau nutapyti žmonos portretą kaip investiciją...
       Kiek mokėjai? – kuris nors draugužis paklaus. Kiek – nesvarbu, spindės džiaugsmu mano vyro akys, tai juk investicija į ateitį. To vyruko paveikslus perka vokiečiai, švedai, olandai.
       Ar ji pozavo nuoga? – nustebs Arvydėlis. Palikai ją vieną su dailininku?
       Pamanykit, šypsosis Robertas, gal tavo žmona nevaikšto viena pas ginekologą? Gal tu pats ją apžiūri ir gydai?
       Arvydas neseniai vedė ir pavydi savo jaunos žmonos kiekvienam, kas pasako jai žodį ar palydi žvilgsniu. Ne be reikalo. Mieste daug kas žino, aš taip pat, kad ta mergšė susitikinėja su mano vyru.
       – Nesiraukyk, – teškia dailininkas.
       Tiesą pasakius, nežinau net jo vardo. Jis numeta teptuką, prieina ir šiltais, sausais pirštais suėmęs už pečių pasuka mane veidu į langą. Ir tie pirštai tarsi žaisdami man per krūtinę švelniai perbraukia.
       – Sėdėk ramiai, – sako jis, – reikia dirbti.
       – O aš? – staiga nei iš šio, nei iš to imu apmaudauti. – Tau už darbą gerai sumokės. O man – kas?
       – Tau garbė ir prisiminimas, – geltonus arklio dantis rodo vyras. Savimyla, pasitikintis savimi, išlepintas snobų, meno kritikų ir, ko gero, moterų dėmesio. Galvoja, kad jam tarsi Dievui viskas leistina?
       – Nebijai, kad pakviesiu savo gorilą? – piktai sakau.
       Tas gorila – vienas iš Roberto apsauginių – lydi mane net į parduotuves, neina tik į tualetą ir į miegamąjį. O dabar sėdi virtuvėje prie televizoriaus ir laukia, kol pasibaigs pozavimo seansas.
       Dailininkas nurimsta, atitraukia ranką ir gūžteli pečiais.
       – Kaip nori – jei labai pavargai, galim baigti.
       Išsigandai, šmėsteli man mintyse, kiekvienas išsigąstų dviejų metrų didumo judančios spintos. Sykį jau mačiau, kaip jis mušasi, vienu kojos spyriu išverčia duris.
       – Aš rytoj neateisiu, – sakau ir lėtai užsisegu liemenėlę.
       – Kodėl?
       – Aš išvis daugiau neateisiu...
       – Tavo reikalas, – abejingu balsu sako vyras. – Galbūt Robertas ras geresnį tapytoją?
       Kiaule tu, pagalvoju, jokio dėmesio, jokios pagarbos man nerodai, tarsi būčiau ne moteris, o tik kėdė ar raudona draperija, nes matau, kaip jo blausios miegančio arklio akys ima nykti lengvoje migloje, pilkame abuojumo rūke.
       – Viso gero! – rikteliu ir išeidama trenkiu durimis.
       – Ei, ei, ei! – nuo laiptų pašaukia jis. – Išsivesk ir savo gorilą!
       Ir viskas? Tiek telieka iš mano nuotykio? Vėl be tikslo slampinėsiu po didelius savo namus, iš nuobodulio važinėsiu į parduotuves, sporto sales ir barus, o tas gorila nepratardamas žodžio kaip nebylys judės man iš paskos ir paslaugiai tampys mano pirkinius.
       – Paklausyk, – priekaištavo man Robertas, – už portretą aš jau sumokėjau avansą, tai dideli pinigai.
       – Na ir kas? Pasiųsk savo banditus, atsiims su procentais.
       – Kvaiša, nebūk vaikas, jo paveikslas man svarbesnis, nei tau atrodo. Viktoras kaip prisvilęs laksto jam iš paskos...
       – Supratau… – pykteliu aš. – Nori vėl būti pirmas? Nori Viktorui nosį parodyti?
       – Kartais tu supratinga mergaitė, – jis bučiuoja man į kaktą tarsi seserį, be aistros. Galbūt vėl parėjo iš savo mergšės, Arvydėlio žmonos, o gal turi daugiau, kas jį žino... Kam būtų geriau nuo žinojimo? Tegul eina sau kur nori, kad tik duotų gurkšnelį laisvės...
       – Negalvok, kad esu baldas, kurį gali kur panorėjęs stumdyti, – stengiuosi būti kuo piktesnė.
       – Mažule, nebūk ožka, pakentėk dar kelis seansus, dėl tavęs viską padarysiu.
       – Jei jau viską, pasakyk savo banditui, kad paliktų mane ramybėje, kad nespoksotų pro durų plyšį, kai aš pozuoju.
       – Jis – spokso? – netikėtai piktai klausia Robertas.
       – Jei galėtų, akimis mane surytų.
       – Pupuliuk, savaitę... Pakentėk dar bent savaitę. Tas galvijas lauks tavęs gatvėje, sėdės mašinoje ir lauks.
       – Mašinoje?
       – Žinoma.
       – Ir tu leisi man vienai pasilikti su tuo dailininku?
       – Aš manau, tu esi supratinga mergaitė.
       Kurgi ne! Šiandien Robertas padovanojo jai laisvę. Ji stovėjo, žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje ir galvojo apie save kaip apie kitą moterį.
       Tas mažytis gurkšnelis laisvės jos kūnui ir mintims! Lyg kas iš aukšto ar iš šono būtų parodęs jos gyvenimą, kuris tik kaimynui atrodo tobulas ir laimingas. Aistrų ir meilės slėnis. Tačiau jausmai jau seniai išblėso. Ji jau žino, kad tekėjo už to vyro turto ir falo, šis jai buvo pirmas ir kol kas vienintelis. O dabar vyras medžioja kitas. Nors galbūt jį patį medžioja dėl jo turto ir padėties. Falocentriniame pasaulyje vyrai naiviai galvoja, kad yra didieji medžiotojai, o iš tiesų jie patys yra aukos. Mergužėlei pakanka nusišypsoti, pavartyti akis, pasiūbuoti užpakaliuku ir vaikinas, vedamas savo svambalo, bėga jai iš paskos. Svambalinės kultūros pasaulyje vyrai didžiuojasi savo falais, demonstruoja juos kaip valdžios ir didybės simbolius. Vandens bokštas prie sodybos, blizgantis šiluminės elektrinės kaminas, aukštos įtampos elektros stulpai, peiliai, kuriuos vyrai medžioklėje galanda, kaip pimpalais braukydami per šlapią akmenį, – tai vis simboliai. O jos vyro peilis trumpiausias...
       – Ko dabar krizeni? – nepatenkintas klausia Robertas.
       – Argi krizenu? – ji nusisuka.
       Tie vyrai juokingi ir kvaili kaip vaikai. Nuo seniausių laikų gamina ietis, kardus ar muškietas pagal savo falo ilgį ir formą, paskui kapojasi, badosi, šaudosi, kad išsiaiškintų, kuris stipriausias, o damos iš susižavėjimo alpsta. Gal tik apsimeta, laikosi falocentrinio pasaulio ritualų, demonstruojančių lytinį pajėgumą. Fidelis Kastro, Čerčilis, Hemingvėjus net portretuose ir nuotraukose čiulpia storus cigarus. Taikos pypkė, kurią rūko indėnai, – visada ilga, lyg nuo to ir jų pimpiai būtų ilgesni ir galingesni. Net ją tapantis dailininkas vaikštinėja aplinkui ir plaukuotoje rankoje laiko ilgą teptuką.
       Ji staiga pasijuto laisva ne tik mintyse.
       – Ko šaipaisi? – paklausė dailininkas.
       – Aš pati norėčiau tave piešti.
       – Ar moki? – nustebo jis.
       – Tu išmokysi...
       Ji šypsojosi, buvo jau laisva ir nesidrovėdama galėjo į ranką imti teptuką.
       – Nusirenk, – godžiai pasakė ji, – man patinka tavo pieštukas.
       – Nori būti menininke? – paklausė dailininkas.
       – Noriu būti kaip vyras.
       Dabar jai buvo smagu ir lengva. Ji nusišypsojo savo atspindžiui veidrodyje ir teptuką laikančiam vyrui, kuris žiūrėjo jai į akis iš sidabrinės veidrodžio gilumos.
       – Tu išdykus ir pasiutus kalė, – pasakė jis švelniai.
       Artėjo meilės žaidimų pabaiga. Robertas ragino kuo greičiau užbaigti paveikslą. Galbūt jis įtarė kažką negera. Jo moteris ėmė dažytis lūpas, niūniuodavo sau po nosim jam nežinomas melodijas, be priežasties kikendavo, pavyzdžiui, kai jis žaisdavo su rašikliu, valydavo po medžioklės šautuvą arba virtuvėje galąsdavo peilį.
       – Ko čia dantis rodai?
       – Argi aš rodau?
       Žaisti tapo pavojinga. Vyras pasakė tapytojui datą, kada portretas turi būti atneštas į jo namus. Paskyrė paveikslui visą svetainės sieną. Į paveikslo atidengimo iškilmes pakvietė savo draugus ir pažįstamą meno kritiką. Vakare, visiems susirinkus, dailininkas į svetainę įnešė didelę keturkampę drobę paauksuotuose rėmuose. Paveikslą pats pakabino ant sienos priešais židinį, virš kurio seniai puikavosi ilgi šakoti briedžio ragai.
       Pagaliau, pagaliau, murmėjo šeimininkas.
       Visi pakėlė taures ir spoksojo į sėdinčią nuogą moterį, nutapytą paveiksle.
       Man staiga pasidarė nejauku nuo tylos ir svečių žvilgsnių. Mano vyras stovėjo prie židinio – kaip tik po briedžio ragais – ir šypsojosi... Koks vaizdelis!.. – pasakė tas akiplėša dailininkas, pakėlė fotoaparatą, kabėjusį ant krūtinės, ir spragtelėjo. Mano vyras taip ir liko jo nuotraukoje stypsoti su daugybe ragų tarsi falų, styrančių virš galvos. Nebenoriu, nebegaliu žiūrėti į savo portretą.



       Koridorių vilkas

       Jis sapnuoja ilgą ir tamsų tunelį, kuriuo bėga, nes vejasi pulkas apsiputojusių skalikų. Jų alsavimas ir lojimas garsėja, o jo žingsnis trumpėja, jis atsisuka, suurzgia ir išpiltas šalto prakaito pabunda.
       Dėkui Dievui, tai buvo tik sapnas, jis kol kas nepavirto į žvėrį, kurį gaudo, šaudo ir persekioja.Tačiau sapnas kartojasi, jis bijo užmigti, jau geriau pilka kasdienybė, kurioje gyveni nesibaigiančiais savo ir fakulteto rūpesčiais. Ir niekur nuo jų nepabėgsi, neverta.
       Štai ir jo medžiotojai – bėga iš paskos kaip apsiputoję, urzgiantys sapno skalikai, nešini dovanų krepšeliais, gėrimų buteliais ir pažymomis. Ko jiems reikia? Ką aš galiu? Ką žadėjau ir netesėjau?
       Jokių problemų! Jis mosteli jiems ranka ir greitai nulekia koridoriumi iki artimiausios katedros durų. Gyvenimas išmokė, kaip elgtis armijoje – trumpais perbėgimais iš vieno kabineto į kitą slapstytis nuo įkyrių persekiotojų.
       Jokių problemų! Jei galėtų, jis juos išplūstų, išvaikytų ašarinėmis dujomis ar kaip šiukšles nuplautų vandens srove. Bet jie stumdosi, lenda, lipa jam ant galvos, spaudžia ranką ir šypsosi… Pats gerai neatsimena kam, kada, kokią paslaugą pažadėjo. Kažkokiam verslininkui, kažkokiam autoserviso viršininkui, stomatologui, policininkui, neraštingam Seimo nariui, kuris taip pat nori mokytis, išlaikyti egzaminus, gauti aukštojo mokslo diplomą už dovanas, butelius ir neaiškius ligų lapelius.
       – Tu turi, – pasakė žmona, – tu žadėjai tam žmogui.
       Po velnių! Ar jis kaltas, kad prakiuro dantis ir dantistas priėmė jį be eilės, o jauniausioji to budelio dukra neišlaikė filosofijos egzamino? Ar jis galėjo žinoti, kad kelionę į seminarą sename ir gražiame Budapešto mieste apmokės jo fakulteto skolininkas? Ar bent nujautė, kad žvejyba motoriniu laivu, meškerės, blizgės, sliekai ir spiningai bus tik pretekstas linksmai iškylai, kurioje degtinės ir rūkytos žuvies bus daugiau nei sliekų jo skardinėje. Ir kaip jam prisiminti, kad vaikinas, kuris išsišiepęs spaudžia jo dešinę, yra kažin koks jo kurso draugo tolimas pusbrolis? Ir iš kur, po galais, išdygsta visi tie pusbroliai ir draugai? Nuo kada jis tapo populiaresnis ir už patį Arvydą Sabonį?
       Jis atsainiai mosteli ranka savo persekiotojams, skubiai įlekia pro duris į katedrą.
       Čia ramiau, skalikai šurmuliuoja koridoriuje, o jauna katedros sekretorė pilsto garuojančią kavą.
       – Ne, ne, ne, – mosikuoja jis rankomis, – plempiu tuos narkotikus nuo labo ryto.
       – Gal dekanui įpilti Renatos kavos? – mergina, pravėrusi spintos duris, pirštų galais glosto blizgantį butelio kakliuką.
       Renatos? Sumišęs jis pažvelgia tiesiai jai į akis. Kabinete lyg ir tvanku, trūksta oro, kai matai, kaip balti pirštai rausvai lakuotais nagais brauko blizgantį butelio kaklą. Dviprasmiška ir nepadoru.
       – Kur vedėja?
       – Paskaitoje, – blizgina dantimis sekretorė.
       – Košmaras! Paklausyk, ką jie kalba? – jis sukrunta, pataiso į šoną nusisukusį kaklaraiščio mazgą. – Bukagalviai! Ar kiekvienas kvailys yra vertas aukštojo mokslo diplomo? Kažkas turi dirbti ir paprastus darbus! Sėti, arti, kepti duoną, šluoti gatves, galiausiai kažkas turi iškasti ir kapo duobę…
       – Į puodelį ar į stikliuką? – mergina laiko rankoje brendžio butelį.
       Velnias rautų! Ir vėl! Pirmas stiklelis nudegins jo skrandį, antras sušildys, o po trečio jis pajus švelnų gyvenimo dvelksmą ir jau pats paprašys ketvirto. Taip buvo vakar, užvakar ir pirmadienį, tik sekmadieniais jis, nepakeldamas skaudančios galvos, tyso lovoje.
       – Į stikliuką?
       Kokios vaikiškai naivios merginos akys! Jis nejučia linkteli galvą. Dievas mato, to nenorėjo, bet gyvenimas kaip koks vieškelis pilnas netikėtumų, vingių, posūkių ir kalnelių.
       Ir nuokalnių, sako blizgantys žiburėliai juodose sekretorės akyse. Kažkokia mergina. Jis atidžiau ją apžiūri ir stebisi, kad iki šiol nespėjo įsidėmėti tų raudonų plaukų ir standaus užpakaliuko, aptempto mėlynais džinsais.
       – Ar seniai čia dirbi?
       – Pusę metų, – mergina, demonstruodama lygią eilę baltų kaip perlai dantų, apdovanoja jį šypsena.
       – Pusę metų… Puiku.
       Jis žvilgteli į laikrodį ir pašoka.
       – Reikia bėgti. Paskambink man į mobilųjį. Tuojau pat, kai išeisiu. Supratai?
       – Ką sakyti?
       – Kalbėk, ką tik nori. Man nesvarbu.
       Jis įkvepia oro ir pasinarsina žygiui. Dekanatas kitame koridoriaus gale. Reikės vėl mėtyti pėdas ir apgauti medžiotojus. Reikės bėgti nuo durų prie durų, tarsi vyktų patikrinimas, tarsi lauktų svarbūs neatidėliotini reikalai. Skubu, ponai, skubu! Jis iššoka pro pravertas duris ir patenka tiesiai į žmonių knibždėlyną, margą skalikų būrį, balsų gausmą: dekane, pone dekane, pone Vincai, dekane Vincai, docente Vincai, pone, po!.. Jie bėga iš paskos, graibsto už skvernų, bruka savo maišelius, butelius, popierius, vokelius… Laimei, išganingai suskamba – paprastai būna išjungtas – mobilusis telefonas. Jis pakelia jį prie ausies ir nesiklausydamas šaukia:
       – Žinoma! Supratau! Einu tuojau pat!
       Dar atsisuka į persekiojančius žmones ir pamoja jiems ranka. Jokių problemų!
       Jie neklauso. Ir jis vėl paknopstom bėga nuo tirštos ir triukšmingos minios, kol pro kitas duris įšoka į kitą katedrą.
       Jei sustotų, jam būtų galas, jį tuoj pat sudorotų skalikai. Ir iš kur tiek daug jų prisiveisė?
       Kažkoks tipas nusipirko mėsos rūkyklą, kartą atsitiktinai su juo išgėrė, kartą pasėdėjo bare – ir dėl to jo sūnus turi mokytis universitete? Užimti valstybės išlaikomą vietą? Nepaisant to, kad mokyklinio atestato pažymių vidurkis – tik šeši balai? Asilas. Tokiam kastuvą į rankas. Tačiau tėvui to nesakysi. Jokių problemų! Padarysime. Kaip kitaip nusipurtysi įkyrios to tipo globos? Tegul galvoja, kad viską gali pirkti už rūkytą mėsą. Tegul serviso viršininkas, kuris be eilės tvarko jo automobilį, mano, kad gali mokytis nelaikydamas egzaminų. Tegul Seimo narys, pažadėjęs protekcijų jo fakultetui, tegul miniatiūrinė baro deivė, kuri nusitempia jį į savo kavinę, vaišina viskiu, brendžiu, gundo kopų vaizdais suknios iškirptėje, už paslaugas tikisi jo parašo įskaitų knygutėje…
       Jokių problemų! Ką pasakyti senam jo mokytojui arba klasės draugui? Kad mokytojo vaikaitis turėjo stropiau lankyti psichologijos paskaitas ir rašyti kontrolinius, kad jo draugo meilužė galėjo bent užeiti į fakultetą?
       Katedros vedėja, sausa moteris, gražaus, tačiau pikto veido, sėdėjo prie darbo stalo, apkrauto popieriais. Ji pažvelgė į jį per akinių viršų.
       – Vėl neduoda ramybės?
       – Iš kur jų šiandien tokia gausybė?
       – Sesija, – pabarbeno pirštu į stalą vedėja, – neakivaizdininkams prasidėjo egzaminai.
       – Tai bent! – jis šleptelėjo į fotelį ir garsiai atsipūtė. – Košmaras! Jų kas metai daugėja.
       – Nereikėjo prisižadėti, – abejingai tarė vedėja ir vėl palinko prie savo popierių.
       Ji dar buvo gana patraukli moteris, o kadaise atrodė tiesiog gražuolė. Jis prisimena: buvo dar mergaitė, kai atėjo į fakultetą dirbti jo asistente. Ir netinginiavo, parašė disertaciją, dabar pati vadovauja jo katedrai.
       – Ką daryti? – paklausė jis. – Tie žmogėdros mane suės.
       – Nieko, nieko, – šyptelėjo vedėja, – iki Metodikų katedros vos penki žingsniai.
       – Net penki žingsniai, – susirūpino jis. – Girdi, kaip jie ūžia? Būtų čia pirmas aukštas, iššokčiau pro langą.
       – Pamanykit! – moteris nusijuokė. – Vieną kartą įšokai tiesiai jiems į rankas.
       – Taip, prisimenu.
       Jis priėjo ir pažvelgė per petį į jos rankas. Jų oda buvo sausa ir raukšlėta kaip suglamžytas popierius.
       – Košmaras, – jis nusikeikė, – tie koridoriai tokie siauri ir ilgi, nėra jokių slaptų perėjų. Koks kvailys tuos rūmus projektavo?
       – Nusiramink, – pasakė tyliai vedėja, ir jam išsyk pasidarė lengviau.– Jie tavęs nesuės. Šiandien tu labiausiai jiems reikalingas. Sesija.
       Akimirką jis net sumišo nuo kimaus moters balso prisiminęs, kad prieš daugelį metų jie šiame kambaryje gulėjo ant sofos… Jis nuėjo prie durų ir atsisuko.
       – Taip, bet...
       – Kas dar? – jos balsas vėl buvo šaltas ir oficialus.
       – Ta glinda kaip paprastai bus užrakinusi duris.
       – Bėk toliau, – gūžtelėjo pečiais vedėja. – Iki Dailės katedros.
       Jis sustingo iš nevilties. Stovėjo ir klausėsi balsų gaudesio už medinių katedros durų. Kiek jų daug, staiga pasibaisėjo. Ir visiems jis – skolingas? Išgeria, pažada, o paskui… Ar ne kvailas, ar ne minkštas, ar ne košeliena, kaip jį kartais vadina žmona?
       – Pasakyk, kad aš geras žmogus.
       – Tu per daug geras žmogus, – atsakė vedėja, – dėl to ir turi slapstytis nuo draugų ir nuo priešų.
       – Žinoma, o jie puola mane kaip šunys… Negaliu. Iki Menų katedros nenubėgsiu. Tas policininkas mane pagaus.
       – Jeigu nori, – nusiėmė akinius moteris, – užrakinsiu tave savo katedroje. Pasėdėsi čia, kol visi išsivaikščios…
       – Taip kaip vakar?
       – Ir užvakar, – palingavo galvą vedėja. – Pasakysiu, kad tavęs nėra, kad sergi, kad jiems tavo atvaizdas tik pasivaideno…
       Ji išėjo, užrakino duris, kažką ilgai aiškino stovintiesiems koridoriuje ir nukaukšėjo tolyn. Gaudesys už durų ėmė rimti.
       Jis, likęs vienas, apsidairė, atsidarė spintelę, kur dar vakar pasidėjo nugertą brendžio butelį, įsipylė stikliuką, išgėrė ir staiga jam pasidarė baisu. Ką aš darau, pagalvojo, ką aš darau? Negi ir gyvensiu taip kaip ujamas vilkas, – bėgiodamas tais siaurais ir tamsiais fakulteto koridoriais nuo persekiotojų slapstydamasis?



       Genijaus niekas nebijo

       Mano draugas – labai talentingas ir labai įžymus. Niekas šito nežino, tik jis ir viena jo skaitytoja, kurios jis tuo pat metu ir geidžia, ir bijo. Myli ją iš tolo kaip apuokas mėnulį, laukia jos laiškų, patarimų, pamokymų, dievina šios moters balsą telefono ragelyje, bet nenori jos susitikti… Moteris, kuri jį supranta, turi būti tobula, tik gamta tokios nesukūrė… Mano draugas tai žino. Gal todėl jam pakanka švelnaus supratingo skaitytojos balso, žalio voko, pašto ženklo, kuriame pavaizduotas baltas balandis, standaus gelsvo popieriaus lapo, ant jo melsvu rašalu išvedžiotų raidžių, kažkodėl pakrypusių į širdies pusę (galbūt ta moteris rašo laiškus kaire ranka?), jos pastabų apie naujausius jo apsakymus, publikuotus vietiniame laikraštyje. Jam smagu – moteris atspėjo, kam ir apie ką jis rašo. Trys dalykai, dėl ko jis gyvena ir dar nori gyventi, – meilė, moteris ir mirtis. O galbūt iš trijų „m“ svarbi tik viena – moteris. Meilės vyrui jis negali suprasti, apskritai pasaulis galėtų būti be vyrų, jų grubumas, cinizmas, primityvumas varo mano draugą iš proto. Šiam pasauly mylėti galima tiktai moterį. Net mirtis yra moteris, jauna ir grakšti panelė, kuri vieną naktį ateis į kambarį ir mano draugą nežinia kur išsives. Jis tuo tiki taip pat kaip vaiduokliais, vilkolakiais ir reinkarnacija.
       Mano draugas gyvena penktame aukšte, aukščiau bėra stogas, ant stogo vaikštinėja balandžiai ir juodas kaimyno katinas, kuris tyko nekaltų paukščių. Tačiau kartą, kai buvo labai tylu ir vaikai jau miegojo, jis išgirdo lengvus moters žingsnius… Kas vaikščiojo – vagilė, mirtis ar jo nežinomoji skaitytoja?
       – Nesąmonė, – tarsi skuduru per nosį perbraukė jo žmona, – vėjas ritinėja kokį nors klevo lapą!
       Jis tylėjo, nenorėjo veltis į barnius, žmona atrodė pavargusi, juk po darbo dar virė valgį, lygino skalbinius, jos klausa atbuko, vis dažniau ji grubiai elgiasi, taip pat kaip pirmoji ar antroji mano draugo žmona… Įsižeidęs jis nuslinko į virtuvę, susirangė ant minkštasuolio ir labai aiškiai išgirdo lengvus moters žingsnius ant stogo.
       Įsiklausė, atsikėlė, nenorėdamas nieko žadinti, ant vienų apatinių užsimetė paltą ir išėjo į koridorių, kur buvo įtaisyti metaliniai laiptai ir liukas.
       Tačiau ant stogo nieko nerado. Nuėjo iki pat atbrailos, stovėjo ant paties stogo krašto ir pro tirštus nakties drebučius žvelgė žemyn. Jis kelis kartus ratu apsuko stogą ir nepamatė nei klevo lapo, nei katino, nei savo skaitytojos. Tik žmona iškišo galvą pro liuką ir pašaukė jį namo.
       – To betrūksta, – dejavo, – kad nušoktum nuo stogo. Ką mes tau blogo padarėm?
       – Nieko, – jis sumišęs patraukė pečiais.
       – Tai kodėl?
       – Nežinau.
       Jis suprato, kad pavėlavo – per ilgai krapštėsi koridoriuje, per ilgai taikė į spyną raktą – ir skaitytoja(?), vagilė(?), mirtis(?) išgaravo. O kaip? Nesvarbu, tai bus jo paslaptis. Tik jis girdėjo moters žingsnius.
       – Ko vaipaisi? – supyko žmona. – Vėl prasideda?
       – Kas?
       – Kliedesiai! Koks tu genijus? Tu menkysta, net vinies į sieną nemoki įkalti!
       Moteris buvo teisi. Mano draugas nesimokė kalti vinies. Šešiolikos metų jau žinojo, kad nenori būti nei buhalteriu kaip jo tėvas, nei mokytoju kaip mama. Pradėjo rašyti eilėraščius, juos išspausdino vietinis laikraštis, ir tada mano draugas galbūt visiems laikams suprato, kad yra talentingas ir įžymus kaip Frederikas Garsija Lorka. Suprato, kad jau laikas gyventi. Ne skaityti knygas, o rašyti, ne klausytis kelionių istorijų, o keliauti, ne žvalgytis į mergaites, o mylėti tikras ir aistringas moteris. Meilės objektus jis pasirinkdavo pagal savo poetinį skonį – moteris būtinai turėjo būti juodom kojinėm, balta sėdyne ir migdolo spalvos akimis. Nors buvo dar tik moksleivis, mano draugas atrodė daug vyresnis. Suartėjo su viena mergina ir staiga sužinojo, kad ji laukiasi. Ko? Aišku, vaiko, negi kačiuko? Dar labiau nustebo ji, išgirdusi, kiek jam metų. Nepilnametis! O dangau, nepilnametis!
       Bet poetas! O poetai už viską pasaulyje atsako! Aš rašysiu, aš būsiu garsus, mes gyvensime savo name, važinėsime po pasaulį baltu rolls roisu… Taip, kvailiuk, pasakė jo moteris, tik iš pradžių teks važiuoti į kaimą pas mano tėvus.
       – Šis vaikinas, – kalbėjo ji savo motinai, – pats didžiausias mūsų miesto poetas.
       – Dideli poetai uždirba didelius pinigus, – palingavo galvą mama, – o ką jis tau uždirba?
       – Aš nešioju jo vaiką.
       Mergina žinojo, ką sako, buvo dešimčia metų vyresnė.
       Juodu išvažiavo, gyveno kartu trejus metus ir du mėnesius, paskui mano draugas pabėgo į miestą. Jam įgriso darbas fermoje, mažo vaiko zirzimas, kalnai skalbinių, o svarbiausia, kad jo moteris pasidarė pilka nuobodi bambeklė, visiškai nepanaši į tą juodom kojinėm ir migdolo spalvos akimis karštą moterį, su kuria jis gulėjo pirmąjį kartą.
       – Kokios kojinės! Kokios dar juodos kojinės! Pėdkelnes man nupirktum!
       Tada mano draugas supyko, išvažiavo prie jūros ir bastėsi po uostamiesčio kavines ieškodamas nuotykių. Jis miegojo pas vaikystės dienų bičiulį fotostudijoje, porą sykių ir pas mane, susirangęs ant siauros nusėdėtos sofos, kol staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus į fotostudiją „įtrenkė“ žmona ir pamatė jį sėdintį su mergaite ant kelių.
       – Važiuojam namo, – paprašė žmona.
       – Ne! – narsiai atkirto jis.
       – Tavo sūnus, – sušnabždėjo žmona, – tavo sūnus tavęs laukia.
       Moters žodžiai tarsi yla dūrė jam į širdį. Ne, jis papurtė galvą ir pravirko kaip vaikas, ne, nenoriu…
       – Važiuojam namo, – moteris paėmė jį už rankos ir išsivedė.
       Jie kartu gyveno dar metus, jis pabėgo ir vėl pas sūnų grįžo, vėl pabėgo, vėl ir vėl, o paskui jo žmonai nusibodo po landynes ir kavines poetą ganyti. Jis galėjo su žmona gyventi, norėjo su ja kartu būti, tačiau matė, kad jo moteris pasidarė visai kitas žmogus, o tas kitas žmogus jo netraukė… Išsiskyrė. Mokėjo alimentus, bent jau sąžinė buvo rami.
       Antrą žmoną mano draugas turėjo užsikariauti. Ji buvo ta pati juodom kojinėm ir balta sėdyne mergina, kuri fotostudijoje sėdėjo jam ant kelių ir klausėsi, kaip narsiai jis barasi su pirmąja žmona. Koks bailys! Mergina ilgai jam priekaištaudavo, kam anąsyk leidosi pirmosios išsivedamas. Nubėgusi tūpteldavo ant kelių girtam aktoriui, nors iš tiesų šis dirbo tik scenos apšvietėju ir buvo nepavojingas. Senas, girtas žmogus. Ką jis gali? Tačiau mano draugas vis vien pavydėdavo Ugnės (taip vadino jo antrąją) kiekvienam, su kuriuo ji ateidavo ar išeidavo iš fotostudijos. Mergina, beširdė ugnis, su juo elgėsi tarsi kekšė, ėjo iš rankų į rankas, vieną kartą jis pats už pinigus ją mylėjo, ir tai buvo dangaus palaima. Su pirmąja žmona jis to niekada nepatyrė. Mano draugas suprato, kad negali be jos gyventi, vakarais iš piniginės išsitraukdavo jos nuotrauką ir į ją žiūrėdamas dūsaudavo. Blogiausia, kad tą nuotrauką pamatė jo motina ir pakėlė baisų triukšmą. Prostitutė! – šaukė motina. Mano sūnus nori gyventi su prostitute!
       Jis norėjo, jau buvo rašytojas ir kurpė apsakymus, kurių nebeėmė nė vietinis laikraštis, spausdino tik straipsnelius apie gamybą ir socialistinio darbo spartuolius. Ir mano draugas straipsnelius rašė, nes jo moteriai reikėdavo vis daugiau pinigų – negavusi pinigų ji nė ant kelių jam nesisėsdavo.
       Vieną dieną man paskambino draugo mama ir paprašė, kad pasikalbėčiau su paklydusiu sūnum, kad atvesčiau tą žmogų į protą, nes jau ir kaimynai, ir pažįstami juokiasi, kad jos vaikas su prostitute draugauja.
       O koks jūsų reikalas? – pyktelėjo bičiulis. Jūs nepažįstate jos, jūs tik apkalbate gerą žmogų! Galbūt ji tik žaidžia, tyčiojasi iš jūsų, gašlių pasileidusių paršų.
       Ir tikriausiai jis buvo teisus, tos merginos aš nepažinojau, nuogirdomis tikėti nenorėjau. Mano draugas sulyso iš meilės ir nuo dažno bėgiojimo po visokius kojinių, baldų ar konservų fabrikus. Jis pažinojo visus mūsų miesto spartuolius, o spartuoliai – jį. Vieną vakarą jis gėrė su stambios gamyklos vadovu, o kai abu pralinksmėjo, sugalvojo telefonu pasikviesti panelių. Vadovas ant stalo paskleidė pluoštą nuotraukų. Mano draugas peržvelgė jas ir staiga jam pasirodė, kad viena iš nufotografuotų panelių – matyta… Jis išsyk prablaivėjo, išsikvietė taksi ir nupylė į Ugnės namus. Ar tai – tiesa? – paklausė. Ar tai – tiesa? Ir trenkė jai antausį. Mergina iš džiaugsmo net pravirko: trenk man dar, aš kalė, trenk man dar! Bet daugiau mušti jis nebenorėjo. Ir tą kartą jis pasimylėjo ne už pinigus.
       Mano draugas įtaisė vaiką tai merginai, parsivedė ją į savo mažą, bet jaukų kambarį name greta senojo Tabako fabriko.
       Tu protingas, šnabždėjo ji, tu vienintelis supratai, ko man reikia. Aš kalė, ar mylėsi mane tokią blogą?
       Jie susituokė ir laimingai kartu gyveno dvejus metus ir tris mėnesius, o paskui ji pabėgo. Nusibodo namuose sėdėti, virti valgį, vaikui keisti sauskelnes ir skalbti vyro marškinius. Jis ją surado vienoje miesto lindynėje, paėmė už rankos ir parsitempė namo, bet po pusmečio Ugnė vėl pabėgo, paskui vėl ir vėl, kol visai jam iš akių pradingo. Paliko mažą vaiką, krūvą skolų ir raštelį: ŠŪDAS TU, NE RAŠYTOJAS! Vėliau kažkas ją matė Hamburge, kažkas – Dubline, kažkas – Amsterdame, bet visa tai – kvaila praeitis, kurios nepakeisi. Daug blogiau, kad nė viena mano draugo žmona nemokėjo įvertinti jo literatūrinio talento. O jis rašė ne man ir ne tau, grubus kritike pasišiaušusiais ūsais ir suvelta barzda, jis rašė gražioms ir aistringoms moterims. O jos, kalės, jo nesuprato. Na nebent ta skaitytoja, kuri naktimis vaikštinėja ant blokinio namo stogo.


Absoliuta Andželika Lukaitė 4 Achille Campanile 4 Adolfas Juršėnas 1 Adolfas Mekas 1 Adomas Lastas 5 Agnė Biliūnaitė 9 Agnė Klimavičiūtė 1 Agnė Narušytė 1 Agnė Žagrakalytė 29 Aidas Jurašius 2 Aidas Marčėnas 45 Aistė Ptakauskaitė 9 Aivaras Veiknys 8 Albertas Zalatorius 3 Albinas Bernotas 3 Albinas Žukauskas 3 Aldona Liobytė 1 Aldona Ruseckaitė 4 Aldona Veščiūnaitė 14 Aldous Huxley 15 Aleksandra Fomina 22 Alfas Pakėnas 6 Alfonsas Andriuškevičius 29 Alfonsas Bukontas 2 Alfonsas Gricius 2 Alfonsas Nyka-Niliūnas 22 Alfonsas Šimėnas 1 Alfredas Guščius 22 Algimantas Baltakis 27 Algimantas Julijonas Stankevičius 3 Algimantas Krinčius 9 Algimantas Lyva 11 Algimantas Mackus 12 Algimantas Mikuta 33 Algirdas Landsbergis 23 Algirdas Titus Antanaitis 3 Algirdas Verba 7 Algis Kalėda 1 Alis Balbierius 29 Allen Ginsberg 3 Almantas Samalavičius 2 Alma Riebždaitė 6 Almis Grybauskas 8 Alvydas Surblys 2 Alvydas Valenta 12 Alvydas Šlepikas 25 Andrej Chadanovič 5 Andrius Jakučiūnas 20 Andrius Jevsejevas 1 Andrius Konickis 1 Andrius Pulkauninkas 2 Andrius Sietynas 2 Andrzej Bursa 4 Andrzej Stasiuk 2 Andrė Eivaitė 1 Angelė Jasevičienė 10 Antanas A. Jonynas 28 Antanas Andrijauskas 1 Antanas Gailius 4 Antanas Gustaitis 6 Antanas Jasmantas 4 Antanas Jonynas 1 Antanas Kalanavičius 2 Antanas Masionis 3 Antanas Miškinis 2 Antanas Ramonas 8 Antanas Rimydis 10 Antanas Vaičiulaitis 9 Antanas Venclova 8 Antanas Šimkus 15 Antanas Škėma 9 Arkadij Averčenko 6 Arkadij Strugackij 2 Arnas Ališauskas 11 Arnas Dubra 1 Artūras Gelusevičius 5 Artūras Imbrasas 4 Artūras Tereškinas 7 Artūras Valionis 13 Arvydas Sabonis 1 Arūnas Spraunius 23 Arūnas Sverdiolas 1 Asta Plechavičiūtė 11 Audinga Tikuišienė 1 Audronė Barūnaitė Welleke 1 Audronė Urbonaitė 1 Audronė Žukauskaitė 2 Augustinas Raginis 11 Aurelija Mykolaitytė 1 Aurimas Lukoševičius 1 Auris Radzevičius-Radzius 2 Austėja Čepauskaitė 1 Austė Pečiūraitė 1 Aušra Kaziliūnaitė 24 Balys Auginas 4 Balys Sruoga 19 Belcampo 4 Benediktas Januševičius 39 Bernardas Brazdžionis 3 Birutė Jonuškaitė 28 Birutė Marcinkevičiūtė-Mar 2 Birutė Pūkelevičiūtė 19 Bogdan Chorążuk 2 Boris Strugackij 2 Brigita Speičytė 17 Bronius Radzevičius 8 Bronius Vaškelis 5 Castor&Pollux 74 Catherine Tice 1 Charles Baudelaire 5 Charles Bukowski 18 Charles Simic 6 Christoph Zürcher 4 Crying Girl 1 Dainius Dirgėla 5 Dainius Gintalas 21 Dainius Razauskas 5 Dainius Sobeckis 6 Daiva Ausėnaitė 2 Daiva Molytė-Lukauskienė 4 Daiva Čepauskaitė 13 Dalia Bielskytė 6 Dalia Jakaitė 7 Dalia Jazukevičiūtė 17 Dalia Kuizinienė 8 Dalia Satkauskytė 8 Dalia Striogaitė 11 Danguolė Sadūnaitė 9 Daniela Strigl 1 Danielius Mušinskas 47 Daniil Charms 10 Danutė Labanauskienė 1 Danutė Paulauskaitė 4 Darius Pocevičius 33 Darius Šimonis 9 Deimantė Daugintytė 1 Dino Buzzati 3 Dmytro Lazutkinas 2 Donaldas Apanavičius 2 Donaldas Kajokas 35 Donald Barthelme 4 Donata Mitaitė 25 Donatas Paulauskas 3 Donatas Petrošius 33 Dovilė Zelčiūtė 31 Edas Austworkas 4 Edita Nazaraitė 8 Edmondas Kelmickas 4 Edmundas Janušaitis 3 Edmundas Kazlauskas 1 Edmundas Steponaitis 6 Eduardas Cinzas 9 Eduardas Mieželaitis 6 Eduard Limonov 1 Edvardas Čiuldė 4 Egidijus Darulis 2 Eglė Bazaraitė 1 Eglė Juodvalkė 7 Eglė Sakalauskaitė 11 Elena Baliutytė 11 Elena Baltutytė 1 Elena Bukelienė 18 Elena Darbutaitė 1 Elena Karnauskaitė 6 Elena Mezginaitė 7 Elena Žukauskaitė 4 Elina Naujokaitienė 3 Elona Varnauskienė 1 Elvina Baužaitė 1 Elžbieta Banytė 16 Enrika Striogaitė 4 Erika Drungytė 20 Ernestas Noreika 8 Ernesto Che Guevara 5 Eugenija Vaitkevičiūtė 20 Eugenija Valienė 3 Eugenijus Ališanka 40 Evelina Bondar 2 Faustas Kirša 6 Fethullah Gülen 1 Gabriela Eleonora Mol-Basanavičienė 1 Gabrielė Klimaitė 16 Gabrielė Labanauskaitė 13 Gasparas Aleksa 28 Gediminas Cibulskis 1 Gediminas Kajėnas 16 Gediminas Pilaitis 2 Gediminas Pulokas 5 Genovaitė Bončkutė-Petronienė 1 George Orwell 6 Georges Bataille 2 Giedra Radvilavičiūtė 3 Giedrius Viliūnas 5 Giedrė Kazlauskaitė 44 Giedrė Šabasevičiūtė 1 Ginta Gaivenytė 3 Gintaras Beresnevičius 56 Gintaras Bleizgys 32 Gintaras Grajauskas 19 Gintaras Gutauskas 1 Gintaras Patackas 37 Gintaras Radvila 3 Gintarė Bernotienė 7 Gintarė Remeikytė 2 Gintautas Dabrišius 9 Gintautas Mažeikis 1 Ginta Čingaitė 5 Gitana Gugevičiūtė 3 Goda Volbikaitė 2 Gražina Cieškaitė 15 Gražvydas Kirvaitis 3 Grigorijus Kanovičius 8 Grigorij Čchartišvili 5 Guoda Azguridienė 1 Gytis Norvilas 24 Gytis Rimonis 2 Gábor Csordás 1 Hakim Bey 2 Hans Arp 5 Hans Carl Artmann 5 Henrikas Algis Čigriejus 19 Henrikas Nagys 15 Henrikas Radauskas 14 Henrikas Stukas 1 Henrykas Sienkiewiczius 1 Henry Miller 2 Herkus Kunčius 29 Hugo Ball 4 Hunter S. Thompson 3 Ieva Gudmonaitė 8 Ignas Kazakevičius 1 Ignas Narbutas 1 Ignas Šeinius 7 Ilse Aichinger 5 Ilzė Butkutė 4 Indrė Meškėnaitė 3 Indrė Valantinaitė 11 Ineza Juzefa Janonė 5 Ingmar Villqist 3 Ingrida Korsakaitė 2 Irena Bitinaitė 2 Irena Potašenko 4 Irena Slavinskaitė 2 Irvin D. Yalom 1 Irvine Welsh 2 Italo Calvino 6 Ivan Vyrypajev 3 J. G. Ballard 3 Jadvyga Bajarūnienė 1 Jan Brzechwa 2 Janina Žėkaitė 3 Janusz Anderman 6 Jaroslavas Melnikas 25 Jaunius Čemolonskas 4 Jeanette Winterson 4 Jehuda Amichaj 2 Jerzy Pilch 2 Jevgenij Zamiatin 3 Johanas Volfgangas fon Gėtė 1 Johan Borgen 3 Johannes Bobrowski 3 John Fante 9 John Lennon 1 Jolanta Malerytė 4 Jolanta Paulauskaitė 1 Jolanta Tumasaitė 1 Jolita Skablauskaitė 23 Jonas Aistis 1 Jonas Dovydėnas 1 Jonas Jackevičius 12 Jonas Kalinauskas 7 Jonas Lankutis 7 Jonas Mačiukevičius 8 Jonas Mekas 24 Jonas Mikelinskas 16 Jonas Papartis 1 Jonas Radžvilas 3 Jonas Strielkūnas 24 Jonas Thente 1 Jonas Vaiškūnas 2 Jonas Zdanys 8 Jonas Šimkus 8 Jorge Luis Borges 17 Josef Winkler 3 José Saramago 7 Jovita Jankauskienė 1 Juan Bonilla 2 Juan Rulfo 3 Judita Polovinkina 1 Judita Vaičiūnaitė 27 Julijonas Lindė-Dobilas 3 Julius Janonis 3 Julius Kaupas 12 Julius Keleras 29 Julius Žėkas 2 Juozapas Albinas Herbačiauskas 8 Juozas Aputis 39 Juozas Baltušis 7 Juozas Brazaitis 7 Juozas Erlickas 17 Juozas Glinskis 10 Juozas Grušas 7 Juozas Kralikauskas 5 Juozas Kėkštas 6 Juozas Tysliava 8 Juozas Šikšnelis 9 Juozas Žlabys-Žengė 8 Jurga Ivanauskaitė 26 Jurga Katkuvienė 2 Jurga Lūžaitė 2 Jurga Petronytė 2 Jurga Tumasonytė 7 Jurgis Baltrušaitis 6 Jurgis Gimberis 13 Jurgis Janavičius 1 Jurgis Jankus 10 Jurgis Kunčinas 44 Jurgis Mačiūnas 1 Jurgis Savickis 5 Jurgita Butkytė 7 Jurgita Jėrinaitė 1 Jurgita Ludavičienė 1 Jurgita Mikutytė 2 Justinas Bočiarovas 5 Jūratė Baranova 26 Jūratė Sprindytė 52 Karolis Baublys 23 Karolis Gerikas 1 Karolis Klimas 4 Kasparas Pocius 3 Kazimieras Barėnas 17 Kazys Almenas 6 Kazys Binkis 27 Kazys Boruta 43 Kazys Bradūnas 11 Kazys Jakubėnas 5 Kazys Jonušas 3 Kazys Puida 6 Kazys Saja 25 Kerry Shawn Keys 7 Kleopas Jurgelionis 8 Kornelijus Platelis 26 Kostas Ostrauskas 27 Kristina Sabaliauskaitė 9 Kristina Tamulevičiūtė 2 Kurt Vonnegut 12 Kęstutis Keblys 4 Kęstutis Nastopka 9 Kęstutis Navakas 53 Kęstutis Rastenis 3 Kęstutis Raškauskas 2 Laima Kreivytė 1 Laimantas Jonušys 39 Laimutė Adomavičienė 4 Laura Auksutytė 3 Laura Liubinavičiūtė 10 Laura Sintija Černiauskaitė 48 Laurynas Katkus 7 Laurynas Rimševičius 2 Lena Eltang 3 Leokadija Sušinskaitė 1 Leonard Cohen 1 Leonas Gudaitis 4 Leonas Lėtas 3 Leonas Miškinas 3 Leonas Peleckis-Kaktavičius 22 Leonas Skabeika 7 Leonas Švedas 5 Leonidas Donskis 5 Lev Rubinštein 3 Lidija Šimkutė 25 Lina Buividavičiūtė 1 Linas Jegelevičius 1 Linas Kanaras 1 Linas Kranauskas 5 Lina Spurgevičiūtė 1 Liudas Giraitis 2 Liudas Gustainis 8 Liudas Statkevičius 2 Liudvikas Jakimavičius 31 Liutauras Degėsys 9 Liutauras Leščinskas 2 Livija Mačaitytė 1 Liūnė Sutema 9 lona Bučinskytė 1 Loreta Jakonytė 14 Loreta Mačianskaitė 1 Lukas Devita 1 Lukas Miknevičius 11 Manfredas Žvirgždas 7 Mantas Areima 1 Mantas Gimžauskas-Šamanas 18 Manuel Rivas 2 Marcelijus Martinaitis 38 Margot Dijkgraaf 1 Marguerite Yourcenar 3 Marija Macijauskienė 8 Marijana Kijanovska 1 Marija Stankus-Saulaitė 11 Marijus Šidlauskas 10 Mari Poisson 18 Marius Burokas 57 Marius Ivaškevičius 7 Marius Katiliškis 12 Marius Macevičius 4 Marius Plečkaitis 5 Mariusz Cieślik 4 Markas Zingeris 3 Mark Boog 2 Martin Amis 2 Matt McGuire 1 Michael Augustin 4 Michael Katz Krefeld 2 Milda Kniežaitė 3 Mindaugas Jonas Urbonas 1 Mindaugas Kiaupas 1 Mindaugas Kvietkauskas 18 Mindaugas Nastaravičius 8 Mindaugas Peleckis 11 Mindaugas Valiukas 18 Mindaugas Švėgžda 3 Mirga Girniuvienė 1 Monika Kutkaitytė 13 Monika Šlančauskaitė 3 Motiejus Gustaitis 6 Mykolas Karčiauskas 8 Mykolas Sluckis 5 Narlan Martos Teixeira 1 Narlan Matos Teixeira 1 Nerijus Brazauskas 9 Nerijus Cibulskas 11 Nerijus Laurinavičius 3 Neringa Abrutytė 15 Neringa Klišienė 1 Neringa Mikalauskienė 18 Nicolas Born 2 Nida Gaidauskienė 14 Nida Matiukaitė 1 Nijolė Miliauskaitė 14 Nijolė Simona Pukinskaitė 2 Nijolė Storyk 1 Noam Chomsky 1 Ona Ališytė-Šulaitienė 2 Ona Mikailaitė 3 Onutė Bradūnienė 1 Onė Baliukonė 16 Orbita 4 Paul Celan 4 Paulina Žemgulytė 6 Paulius Norvila 10 Paulius Širvys 4 Pedro Lenz 4 Peter Bichsel 2 Petras Babickas 6 Petras Bražėnas 7 Petras Cvirka 8 Petras Dirgėla 16 Petras ir Povilas Dirgėlos 5 Petras Kubilevičius-Kubilius 2 Petras P. Gintalas 5 Petras Rakštikas 5 Petras Tarulis 14 Philip Roth 3 Povilas Šarmavičius 3 Pranas Morkūnas 4 Pranas Naujokaitis 2 Pranas Visvydas 14 Predrag Matvejević 2 Pulgis Andriušis 18 Raimondas Dambrauskas 1 Raimondas Jonutis 2 Ramunė Brundzaitė 7 Ramutė Dragenytė 34 Ramūnas Gerbutavičius 10 Ramūnas Jaras 17 Ramūnas Kasparavičius 26 Ramūnas Čičelis 11 Rasa Aškinytė 1 Rasa Drazdauskienė 2 Rasa Norvaišaitė 1 Rasa Petkevičienė 1 Regimantas Tamošaitis 86 Regina Varanavičiūtė 1 Renata Radavičiūtė 2 Renata Šerelytė 85 Richard Brautigan 9 Rima Juškūnė 1 Rimantas Kmita 32 Rimantas Černiauskas 11 Rimantas Šalna 1 Rima Pociūtė 6 Rimas Burokas 15 Rimas Užgiris 3 Rimas Vėžys 4 Rimvydas Stankevičius 31 Rimvydas Šilbajoris 32 Rita Kasparavičiūtė 1 Rita Tūtlytė 9 Ričardas Gavelis 19 Ričardas Šileika 21 Robertas Kundrotas 8 Roberto Bolano 3 Rolandas Mosėnas 2 Rolandas Rastauskas 22 Romas Daugirdas 33 Romualdas Granauskas 15 Romualdas Kisielius 1 Romualdas Rakauskas 1 Ryszard Kapuściński 3 Rūta Brokert 2 Salman Rushdie 2 Salomėja Nėris 9 Salys Šemerys 12 Samuel Beckett 29 Sandra Avižienytė 1 Sara Poisson 25 Sargis Atsargiai 1 Saulius Keturakis 1 Saulius Kubilius 2 Saulius Repečka 1 Saulius Rimkus 5 Saulius Tomas Kondrotas 10 Saulius Šaltenis 12 Saulė Pinkevičienė 4 Serhij Žadan 6 Sharan Newman 1 Sigitas Birgelis 13 Sigitas Geda 49 Sigitas Parulskis 31 Sigitas Poškus 7 Simona Talutytė 2 Simon Carmiggelt 8 Skaidrius Kandratavičius 11 Skirmantė Černiauskaitė 1 Slavoj Žižek 1 Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė 7 Sonata Paliulytė 9 Sondra Simanaitienė 5 Stan Barstow 2 Stanislava Nikolova-Čiurinskienė 2 Stanislovas Abromavičius 4 Stanisław Lem 4 Stasys Anglickis 3 Stasys Jonauskas 13 Stasys Santvaras 8 Stasys Stacevičius 16 Tadas Vidmantas 5 Tadas Žvirinskis 4 Tautvyda Marcinkevičiūtė 19 Tautvydas Nemčinskas 4 Teofilis Tilvytis 16 Thomas Bernhard 5 Thomas Pynchon 1 Titas Alga 4 Toma Gudelytė 2 Tomas Arūnas Rudokas 19 Tomas Kavaliauskas 11 Tomas Norkaitis 4 Tomas S. Butkus-Slombas 9 Tomas Staniulis 14 Tomas Taškauskas 8 Tomas Venclova 45 Tomas Čepaitis 1 Tomas Šinkariukas 18 Ulla Berkewicz 4 Vaidotas Daunys 5 Vainis Aleksa 2 Vaiva Grainytė 7 Vaiva Kuodytė 8 Vaiva Markevičiūtė 1 Vaiva Rykštaitė 1 Valdas Daškevičius 11 Valdas Gedgaudas 11 Valdas Papievis 13 Valdemaras Kukulas 41 Valentinas Sventickas 30 Vanda Zaborskaitė 5 Venancijus Ališas 4 Vidmantė Jasukaitytė 28 Viktoras Rudžianskas 10 Viktorija Daujotytė 113 Viktorija Jonkutė 2 Viktorija Skrupskelytė 11 Viktorija Vosyliūtė 4 Viktorija Šeina 9 Viktor Pelevin 2 Vilis Normanas 6 Vilius Dinstmanas 3 Viljama Sudikienė 1 Vilma Fiokla Kiurė 4 Vincas Mykolaitis-Putinas 19 Vincas Natkevičius 2 Vincas Ramonas 4 Violeta Tauragienė 1 Violeta Šoblinskaitė 22 Virginija Cibarauskė 1 Virginijus Malčius 11 Virginijus Savukynas 1 Vitalija Bogutaitė 7 Vitalija Pilipauskaitė 8 Vitas Areška 13 Vladas Braziūnas 51 Vladas Šimkus 10 Vladas Šlaitas 9 Vladimir Sorokin 4 Vygantas Šiukščius 5 Vytas Dekšnys 15 Vytautas Berenis 4 Vytautas Girdzijauskas 10 Vytautas Janavičius 7 Vytautas Kavolis 4 Vytautas Kirkutis 7 Vytautas Kubilius 63 Vytautas Martinkus 23 Vytautas Mačernis 6 Vytautas Montvila 6 Vytautas P. Bložė 32 Vytautas Rubavičius 37 Vytautas Sirijos Gira 5 Vytautas Skripka 8 Vytautas Stankus 10 Vytautas V. Landsbergis 11 Walter Benjamin 10 Werner Aspenström 2 Wolfgang Borchert 4 Woody Allen 6 Yoko Ono 1 Zigmas Gėlė 6 Šarūnas Monkevičius 1 Švelnus Jungas 1 Žilvinas Andriušis 26 Živilė Bilaišytė 10 Živilė Kavaliauskaitė 1 Žygimantas Kudirka-Mesijus 5 ХХХ Nežinomas rašytojas 1