Tomas Venclova. VILNIAUS VARDAI. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2006. – 336 p.
vivardai.jpg

       Ilgą laiką Vilnius buvo kaip atversta enciklopedija kiekvienam, kas norėjo ją skaityti. Buvo atviri visi seni kiemai, jų labirintiniai ryšiai, neįtikimiausi perėjimai (vien kiemais, takais tarp sienų, tarpduriais galėjai patekti iš Vokiečių tiesiai į Pranciškonų, iš Pilies – į Maironio gatvę). Buvo galima laisvai pakilti į Užupio namų lodžijas, iš kurių (reikėjo tik žinoti vietas!) atsiverdavo neįprasta – tik iš ten matoma – Vilniaus slėnio perspektyva. Ieškotojo akis vis dar galėjo atrasti tašką, iš kurio matėsi vien archetipinis šio miesto peizažas (be fabrikų, sovietinio betono). Toks taškas – kad ir rudenį nuo šv. Kotrynos bokštų, įkopus į juos drebančiais pastoliais (net ir tai dar buvo įmanoma). Apleistus Bernardinų, Pranciškonų, Dominikonų, Bonifratrų, Bazilijonų ansamblius, netgi baisiai išniekintą Augustijonų bažnyčią galėjai pats tyrinėti kiek tinkamas, jeigu tik pakako drąsos įveikti palaikes statybines tvoras ir likti su žvake ar prožektorium milžiniškoj navų tamsoj. Kai joje norėdavai įskaityti aptiktos plokštės įrašą, Vilniaus vardus čiuopdavai tiesiog pirštais: PAULUS EPUS VILNEN DUX OLSCHANEN HOC SACELLUM AFUNDAMENTIS EXTRUXXT...
       Nežinau, kaip dabar atrodo šitas XVI a. įrašas Bonifratrų vienuolyne, skirtas jo fundatoriui vyskupui Povilui Alšėniškiui atminti. Nusirašiau jį apčiuopomis prieš penkiolika metų, pasilipęs ant plytgalių krūvos. Turbūt dabar jį restauravo. Bet šiandien jį pamatyti paaugliui, užsikrėtusiam Vilniaus istorija, trukdytų uždaro vienuolyno telefonspynės. Vilniaus kiemų labirintuose tokį ieškotoją visur sustabdys privatūs koduoti vartai. Ir peizažas – netgi iš anų taškų – matysis jau subadytas bukų naujosios urbanistikos cigarų.
       Vilniaus vardai anuomet ateidavo lyg per pirštus, tiesioginių prisilietimų kapiliarais, per klausymąsi, laiko kvapą vidury griuvėsių. Jie pamažu išplaukdavo iš pajaustos pirminės aplinkos energijos, iš išgirsto vietos balso (pagal tokį punktyrą prie Vilniaus vardų savo kūryboje ėjo J. Vaičiūnaitė, V. Daunys, O. Narbutaitė). Tačiau atvirais savo audiniais tada kalbėjo žūvantis Vilnius; tai buvo tartum išniekintos ir išdraskytos, kojom sumindytos ir pūti numestos enciklopedijos vartymas. Joje trūko daugybės lapų ir vardų, jie buvo iš šio miesto išplėšti su krauju ir gyvuonim. Ką mums sakė tada dar išlikę žydiški užrašai Šv. Stepono gatvės kiemuos? Sakė, tačiau be žodžių, tik tiek, kiek mirusio tylėjimas arba kūdikio verksmas (kaip tik ten, po tais kiemais, per karą buvo iškastas slaptas tunelis, kuriuo būdavo išgelbstimi geto mirtininkams gimę vaikai).
       Naujoji Tomo Venclovos knyga – pirma žymių XIV–XX a. vilniečių biografinė enciklopedija – yra parašyta lyg priešpriešomis mano kartos (o ir poros ankstesnių) ėjimui į Vilnių. Iki šiol eita nuo vietos balso prie pamažu, subjektyviai atrandamų ir rekonstruojamų vardų. Ši knyga pagaliau suteikia galimybę judėti priešingai – pradėti nuo sistemingo, nuodugnaus, enciklopedinio Vilniaus personalijų ir biografinių faktų pažinimo. Ir tai yra itin svarbus šios knygos nuopelnas: ji pasirodė kaip tik reikiamu metu. Jaunajai vilniečių kartai vis sunkiau tiesiogiai prisiliesti prie senųjų Vilniaus mikrostruktūrų, prie pirminės šios erdvės organikos. Ji vis dažniau uždaroma už privačių vartų, „atrestauruojama“ (tikrąja žodžio reikšme – sunaikinama taip, kad nebegalima restauruoti), architektūriškai užteršiama arba tiesiog ištrinama (kas kada nors grąžins erdviškai neužterštą Šnipiškių krantą, nesuplotą Gedimino prospekto perspektyvą be „Novotel“ monstro, nenukastą Išganytojo kalvą su dideliais vėdrynais – dabar ten banali veja...). Maža tikslių, harmoningų Vilniaus erdvinės sistemos rekonstrukcijų. Į XXI a. Vilnių – jau aišku, kad gerokai sterilesnį, standartizuotą – reikės ieškoti kito kelio. Kad išsilaikytų išskirtinis šio miesto mentalitetas, kažkas turės atstoti ankstesnę intymią, taktilinę informaciją. Geriausia, jei tai būtų daugiataučio miesto istorijos žinojimas, kuris prigytų tarp vilniečių kaip jų tapatybės atrama. Gerai žinant Vilniaus vardus, visada galima ieškoti pirminio vietos balso. Judėti tuo pačiu hermeneutiniu Vilniaus ratu, tik – kita kryptimi.
       Taigi T. Venclovos knyga, man regis, pirmiausia yra svarbi kaip naujo vilnietiškojo mentaliteto etapo ženklas. Vilniaus lietuvių sąmonėje šis biografijų žinynas iki galo įskiepija įvairialypę, daugiatautę, polifonišką miesto istoriją kaip žinojimą, o ne vien kaip poetinę nuojautą. Formuojama atvira ir imli visų kultūrų paveldui miestiečių atmintis. Simboliškai iškeliamos skirtingas miesto tautas jungusios personalijos, aktyvūs kultūrų tarpininkai – Jurgis Matulaitis, Mykolas Biržiška, Mykolas Römeris, Tadas Vrublevskis, Vaclavas Lastouskis, Czesławas Miłoszas, Vladas Abramavičius ir kiti. Vilniaus praeitis šioje knygoje skleidžiasi per labai savitų individualybių istorijas, ir T. Venclova, atrodo, dėjo daug pastangų, kad surastų ir į knygą įtrauktų kaip tik ryškiąsias miesto individualybes, dažnai visiškai pamirštas, ypač lietuvių kultūrinėje sąmonėje. Bent man absoliutūs atradimai buvo, pvz., kompozitoriaus, J. W. Goethe's bičiulio Antano Henriko Radvilos, inžinieriaus ir sukilėlio, Vilniaus „grafo Montekristo“ Zigmanto Mineikos, šventojo Rapolo Kalinausko, juodaodžio artisto Tito Romalio biografijos. Anksčiau, dar nuo tarpukario Vilnius lietuviams, atrodo, bylodavo labiau kaip universali istorijos ir architektūros dvasia. O ši knyga tarsi suteikia dabartiniam vilniečiui miestiškojo individualizmo tradiciją, stiprina jį kaip kūrybingą individą, ypač suaktualina istorinių asmenybių laikysenas kaip jo tapatybės rezervą.
       Kitas „Vilniaus varduose“ aktualinamas, pabrėžiamas tapatybės dėmuo – istorinis šio miesto europietiškumas. Akivaizdu, kad T. Venclova į trumpus biografijų aprašus ypač stengėsi įtraukti žinias apie vilniečių ryšius su kitų Europos kraštų kultūra, ir šiuo požiūriu ne vieną skaitytoją knyga taip pat daug kuo nustebins. Į vilniečių sąmonę įvedami, pavyzdžiui, tokie faktai: Lietuvos kanclerį Leoną Sapiegą savo paskutinėje dramoje „Demetrius“ pavaizdavo Friedrichas Schilleris; XVI a. Vilniaus universitete studijavo seniausio pasaulietinio suomiško eilėraščio autorius Valentinas Tomas Losijus; Sarbievijaus kūryba darė tiesioginį poveikį anglų metafiziniams poetams; iš vilniečio Martyno Smigleckio logikos vadovėlio mokėsi „Robinzono Kruzo“ autorius Danielis Defoe, iš Meletijaus Smotrickio gramatikos – Michailas Lomonosovas; Izraelio premjeras Davidas Ben Gurionas JAV prezidentui Johnui F. Kennedy dovanojo Radvilos Našlaitėlio „Kelionę į Jeruzalę“; Antanui Henrikui Radvilai savo uvertiūrą dedikavo Ludwigas van Beethovenas; Zigmantas Sierakauskas iš Vilniaus Šv. Jokūbo ligoninės rašė slaptą laišką Garibaldžiui; 1914 m. per Kalėdas prie Aušros Vartų meldėsi Anna Achmatova... Be abejo, vardyne jau yra visos, atrodytų, dar taip neseniai mūsų mieste atsimintos ir suaktualintos vakarietiškosios Vilniaus personalijos: Romainas Gary, Chaimas Soutine'as, Jaša Heifecas, Jacquesas Lipchitzas, Rafaelis Chvolesas... Šis „europietiškasis“ Vilniaus biografijų žinyno klodas nebūtų toks turtingas be išskirtinės autoriaus kultūrinės erudicijos: akivaizdu, kad daugelį netikėtų detalių (pvz., rusų kultūros personalijų – kad ir F. Tiutčevo, N. Černyševskio, A. Gerceno, A. Ostrovskio, O. Mandelštamo – ryšius su Vilniumi) galėjo užfiksuoti ir perteikti tik tokius savitus akiračius kaip T. Venclova turintis enciklopedistas.
       Dar viena svarbi šiandienos vilniečių tapatybės ir atminties dimensija, kurią ši knyga itin siekia įtvirtinti ir pabrėžti, – tai Vilniaus kaip lietuvių miesto (tokiu buvusio visais laikais) suvokimas. Lietuviškoji sąmonė, lietuvių kalba ir kultūra, Lietuvos patriotizmas Vilniuje greta kitų kultūrų ir tapatybių egzistavo visada, nelengvai kovojo dėl išlikimo, ir tai T. Venclova ypač akcentuoja dažname biografijos tekste. Pavyzdžiui, primenama, kad Vilniuje pasirodė pirmąsyk lietuvių kalbą kaip tautos pamatą iškėlusi Mikalojaus Daukšos „Postilė“, kad Jonas Karolis Chodkevičius nuolat pabrėždavo esąs lietuvis, kad Žygimantas Liauksminas garsėjo kaip „lietuvių kalbos apaštalas“, kad svarbiausi Vilniaus didikai – Radvilos, Pacai, Sapiegos – nuolat gynė Lietuvos politinį savarankiškumą nuo Lenkijos, kad Joachimas Lelewelis skatino lietuvius studijuoti savo kalbą ir istoriją, kad Simonas Daukantas prisiekęs Aušros Vartų Dievo Motinai rašyti tik lietuviškai, kad Antanas Vivulskis mokėjo lietuvių kalbą ar net buvo (anot J. Tumo-Vaižganto) „gerokai sulietuvėjęs“. Taip ši knyga netiesiogiai atremia provokuojantį Cz. Miłoszo teiginį, kad lietuviai Vilniuje – tai atvykėliai, kurie šiame mieste ieško tariamų lietuviškumo pėdsakų po polonizacijos apnašomis (ši mintis pasakyta 2000 m. spalį per rašytojų Nobelio premijos laureatų vakarą Vilniaus Rotušėje). Tokia provokacija – pernelyg istoriškai netiksli.
       Teisinga tai, kad šį biografinį žinyną parašė poetas (nors poeto ir enciklopedisto derinys – labai neįprastas; gal klystu, bet žinau tik vieną naujųjų laikų prototipą – postmodernų prancūzų poetą ir enciklopedistą Raymondą Queneau). Vis dėlto šios knygos pagrindinė reikšmė – ne surinkta vienon vieton faktinė informacija, o šiuolaikinio vilnietiškojo mentaliteto formavimas. Tapatybei vystytis būtini impulsai – simboliniai ženklai, metaforos, mitų gijos; jas užčiuopti praeities medžiagoje labiau sugeba ir drįsta poetas, o ne profesionalus istorikas. Nors T. Venclova to ir nedeklaruoja, tačiau akivaizdu, kad Vilniaus asmenybių biografijose jam labai rūpėjo aptikti kultūrinei miesto mitologijai tinkamų, poetinių, vaizduotę veikiančių detalių (argi eiliniam enciklopedistui būtų svarbu tai, kad Ona Vytautienė turėjo kryžiuočių dovanotą klavikordą arba kad inžinierius Frydrichas Gedkantas papuošė Aušros Vartus Hermio galva?). Iš esmės „Vilniaus vardai“ – tai labai pavykęs, patrauklus istorinės miesto poetikos veikalas.
       Tačiau jeigu žvelgtume į jį kaip į istorinę enciklopediją ir reikalautume preciziško tikslumo, rastume tam tikrų ydų. Pirmiausia nustebina tai, kad knygoje nepateikiamas naudotų šaltinių sąrašas – tai būtų ne tik „gero tono“ reikalavimas (juk aišku, kad didžiumą „Vilniaus vardų“ informacijos autorius sėmė iš antrinių šaltinių, enciklopedijų, monografijų), bet ir padėtų susekti, iš kur atsiranda kai kurie abejotini T. Venclovos teiginiai ar slystelėjimai. Pvz., teiginys, kad garsus Vilniaus žydų poetas Moišė Kulbakas žuvo sovietų lageryje 1940 m. (p. 240) – tai sena falsifikacija, kuri buvo skleidžiama sovietų valdžios, norėjusios nuslėpti tai, jog M. Kulbakas dar 1937 m. buvo sušaudytas Minsko kalėjime (1989 m. šį faktą nustatė jo duktė). Netikslu sudaryti nuomonę apie kito XIX a. jidiš rašytojo Aiziko Mejerio Diko kūrybą kaip apie sentimentalius „skaitinius liaudžiai“ (p. 151) – jo karnavališka proza apie Vilnių pursloja nepaprastai intensyviu žydišku grotesku, net iki siurrealizmą primenančių elementų. Vargu ar galima sakyti, kad Aronas Vaiteris tik „dalyvavo“ 1905 m. revoliucijoje (p. 209) – jis buvo vienas pagrindinių Vilniaus įvykių lyderių, revoliucinis „Vilniaus gubernatorius“, visų partijų pripažįstamas vedlys, organizavęs lemtingas istorines eitynes Jurgio prospektu ir sustabdęs jame prasidėjusį kruviną susidorojimą. Nesinori sutikti, kai lenkų poeto Jerzio Jankowskio ankstyvieji eilėraščiai pavadinami futuristiniais (p. 235) – juk juose kalbama apie miesto civilizacijos ir žmogaus sąmonės katastrofą, tai ekspresionistinio pobūdžio tekstai. Lygiai taip pat šiuolaikiniai literatūros istorikai jau nebelinkę vadinti futuristine ir Kazio Binkio poezijos (p. 222). Tačiau sakykime, kad tai – pernelyg siaurų profesinių, terminologinių diskusijų dalykai. Kur kas akivaizdesnė knygos problema – dažniausiai netaisyklingai rašomi Vilniaus žydų veikėjų vardai ir jidiš pavadinimai. Pilnas originalus Vilniaus Gaono vardas (transkribavus pagal visuotinai galiojančią tarptautinę YIVO sistemą) rašomas Eyliohu ben Shloyme-Zalmen (knygoje jis taip nepateiktas, p. 92). Rašytojo Diko vardas – Aizikas (orig. jidiš Ayzik, jokiu būdu ne Isaac, p. 151); jis specialiai naudojo kaip tik tokią transformuotą tradicinio vardo „Izaokas“ formą, kad pabrėžtų savo idėjinį orientavimąsi į Vakarų Europą. Dramaturgas Aronas Vaiteris (orig. jidiš Aron Vayter) niekaip negali būti vadinamas Aaronu Veiteriu (p. 209). Garsaus Vilniaus daktaro vardas lietuviškai transkribuotas būtų Cemachas Šabadas (orig. jidiš Tsemakh, ne Zemach, p. 257). Zalmeno (o ne Zalmano) Reizeno leisto žurnalo tikrasis pavadinimas buvo „Yidishe Filologie“ (o ne kažkodėl „Filologi“). Tokių mažesnių ir didesnių „kabliukų“ tekste – ne vienas; deja, autoriui, matyt, nebuvo žinomos nei originaliosios jidiš kalbos formos, nei YIVO transkribavimo principai, tad kartojamos iš kažkokių žilstelėjusių šaltinių (bene 1971–1972 m. „Encyclopaedia Judaica“?) ateinančios klaidos.
       Turbūt neišvengiama apgailestauti dėl to, kad kai kurių Vilniaus personalijų šioje knygoje labai trūksta. Tiesa, autorius įžangoje nuo tokių priekaištų apsidraudžia pabrėžęs, kad darė gana subjektyvią biografijų atranką. Ir vis dėlto, jei jau tai Vilniaus asmenybių enciklopedija, joje neturėtų trūkti, sakykime, daug eilių Vilniui skyrusio žydų poeto modernisto, pirmojo jidiš literatūros dendžio Leibo Naiduso, kuris, beje, parašė vieną pirmųjų recenzijų apie M. K. Čiurlionio paveikslus. Nėra poeto Antano Strazdo, Vilniuje išleidusio pirmąjį lietuvių pasaulietinės poezijos rinkinį. Turėtų rasti savo vietą politikas, žurnalistas ir vertėjas Jurgis Šaulys, itin svarbus daugiatautės Vilniaus inteligentijos tarpininkas XX a. pradžioje, bei filosofas Ramūnas Bytautas, mokęsis Vilniaus gimnazijoje, ir kėlęs visų tautų unikalumo (vadinasi, ir būtinos jų santaikos) idėją. Labai reikėtų ypatingos vilniečio Urijos Kacenelenbogeno – jidiš rašytojo modernisto, lietuvių literatūros ir tautosakos vertėjo, kultūrų tarpininko – biografijos. Trūksta žymių Vilniaus baltarusių rašytojų modernistų Maksimo Hareckio, Zmitroko Biadulios vardų (kodėl jų nuspręsta neminėti, jei įtrauktas kur kas mažiau su Vilniumi susijęs jų bendramintis Maksimas Bahdanovičius?). Liko užmirštas pasaulinio garso psichiatras ir rašytojas Nikolajus Krainskis, Naujosios Vilnios ligoninės įkūrėjas, „Vilniaus Freudas“, už epilepsijos biocheminės prigimties atradimą 1901 m. apdovanotas Briuselio mokslų akademijos ir Niujorko psichiatrų draugijos premijomis... Taip būtų galima minėti dar ne vieną neįtrauktą – ypač Vilniaus žydų, rusų, baltarusių – vardą.
       Tačiau Vilniaus enciklopedijos rašymas – niekad nepabaigiamas, tęstinis, kiekvienos naujos kartos uždavinys. Galbūt pilnesnę ir tikslesnę enciklopediją jau dabar padėtų parengti platesnės ekspertų, Vilniaus kultūros istorikų, konsultacijos; gal tai bus galima atlikti rengiant naują T. Venclovos knygos leidimą (jis žadėtas per „Vilniaus vardų“ pristatymą). Svarbiausia, kad, ilgai delsus, šis darbas jau pradėtas, ir ne ko nors kito, o žymaus lietuvių poeto, šia knyga atsiliepusio ir į kitą – šiuolaikinio vilniečių mentaliteto formavimo – uždavinį.